Tekstai

Atskrenda musė. Nutupia ant mano nutapyto tiltelio, pavaikšto. Tada šoka į kūdrą, perplaukia ją visą, išlipa kitam krante. Tik kad ten nelabai yra ką veikti. Todėl atsispiria nuo nutapyto krūmo ir nuskrenda. Vėl lengvai nulyja, ir aš per šlapią pievą grįžtu iš plenero namo.

Vėjas gatve nešė laikraščio lapą, o aš ėjau ligoninės link...

Vaikštau išdidžiai – žole, smėliu, akmenimis, ašmenimis. Tačiau tai – tik laikysena, nes iš tikrųjų esu liūdnų akių žmogus, kurį labai lengva pravirkdyti.

arklys išsprunka pro atvirą burną/ kaip žodis, išlaužia visą tvorą dantų,/ ne žvirbliu, tik šnypščiančiu vėjo gūsiu/ sugrįžta

Visos šios mano telefoninės žinutės parašytos ir išsiųstos bičiulėms ir bičiuliams per keletą metų.

...Ir aš tikiu, kad palis. Nes viską nuplauna mūsų ašaros, kurių šiandien niekas nepamatys.

Su Ukmergės kultūra šis tekstas turi nedaug bendro, nors...

Penkiolika Egidijaus Darulio eilėraščių iš ciklo "38"

"Ukmergė, pagrindinis vaikystės didmiestis. Niujorkas tada man dar nebuvo pastatytas..." Dvi devintosios Vlado Šlaito literatūrinės premijos laureato K. Navako esė iš knygos "Du lagaminai sniego"