KOBIETA

Kaip niekad anksčiau dabar tie greiti autobusai pro šalį, nei vieno į Švenčionis, o dar tas šunkelis pažliugęs balomis, ve dantis į namą, kur stovi lova, spintelė su dviem stalčiais, joje galiu saugiai paslėpti laikrodį ir blizgančius kamštelius su įmantriais spalvotais herbais. Kai visai sutems ir neįstengsiu galvoti, lips akys, apsunks blakstienos, pasitrauksiu į miego užutėkius vien tam, kad ryte suvalgęs tai ką virėja raudonu prakaituotu veidu įdės lėkštėn tardama „sekantis“. Skubėsiu į kaimelį keistai perrėžtą pusiau, amžinai ūžiančių mašinų srauto sukančio ratu vėjo ir dulkių mišinį, gaivinančiu veidą, draikančiu plaukus. Lauksiu. Tasai autobusas į Švenčionis, kada nors atvažiuos. Tėvas sakė „mokykis, nesimokysi būsi durnas visą gyvenimą“.

Mėnulis jaučio ženkle žadėjo mirtį.
Savamokslis dailidė skobė kryžių, savo amatą išmanė išmoko iš tėvo.

aš mokiausi, moku perskaityti: Utena-Kaunas, Anykščiai-Kaunas. Tik nei vieno į Švenčionis. Pavargau, sėdu ant balto suoliuko, stebiu žmones, vieni įlipa, kiti išlipa, labiausiai man patinka tie kurie sėdi autobuse mojuoja, šypsosi, keisti tie žmonės, aš irgi kada nors sulauksiu savo autobuso ir išvažiuodamas jums pamojuosiu.

Mėnulis jaučio ženkle apdovanojo amžiams:
alyvmedžiu kvepiančiu kryžium,
šešiom neobliuotom lentom, erškėtrožės šaka vainikui,
lydekos skrandyje rudyjančia vinim.
Viltį išganinga malonę numetė po kojom. Pasikelk…

lygiai dvylikta valanda, pusiaudienis, užeinu į krautuvėlę, pardavėja šypsosi, neklausdama paduoda „Kaunas“ ir maišelį „Vėžių kojelių“. Susikemšu į kišenes, ir saujoj barškindamas likusius centus, išeinu į gatvę. Prie krautuvės, kaip kasdien vyrai geria alų, patvoriuos stoviniuoja kelios smalsios bobulės, plepa, rodo pirštais…

Mėnulis jaučio ženkle, po kelių dienų užtemimas
Būčiau pranašas vesčiau nuolankumo ištroškusius
pildosi saldžiųjų postulatų indas, varva medum. Jame kojas
numazgos Kitatikė pasruvusiom krauju akim iš siaubo.
Ieškojimai angies gėluoniu eretikus paženklins.

Grėsmingai artėjantis autobusas leidžiasi nuo kalvos, tas bėgimas jau yra pasmerktas, lydimas į grindinį krentančių monetų skambesio, be perstojo zujančių mašinų srauto cypimo. Parabolėm, elipsėm kraiposi šaiposi zebras. Nespėjau, galbūt tai buvo vienintelė viltis, dabar nuo pradžių, ilgos laukimo valandos, kruopštus kantrybės išbandymas --- viens, du, trys --- nežiopsok kvaily --- viens, du, trys---- sakydavo „būsi negeras, ateis tokia kobieta, ji tau parodys kas tikrą, kas išgalvota“. Viens, du, trys bėgioju kelkraščiu, tai į kalną tai žemyn, akyse šmėžuoja patvorio saulėgrąžos. Trūkinėja atsiminimų filmo kadrai, tai juodi, tai balti fragmentai… Kas jūs, ką čia veikiat, neprisimenu, nepažįstu, negaliu, nenoriu… Ateis tokia kobieta ji man parodys --- viens, du, trys. Palikit ramybėj visi nesantys, išgalvoti su savo mašinom, namais, langais ir palangėse augančiom piliarožėm. Nematysiu, negirdėsiu, išnyksit, kaip nebuvę, tada atvažiuos autobusas.

Jaučiu nuo suleistų esaties nuodų suverda
į vientisą masę kūnas ir kraujas, tampa niekuo.
Sąrėmių skausmuose gimė baimė. Sakai: „atėjau su Dievu“.

Perskrosiu kiaurai tirpstantį pasaulį, jis man nereikalingas, lai virsta į švino lašus krintančius į vieną akimirksnį skausmo, kai norisi nusiplėšti odą, bet venomis jau teka baltas nesvarumas - pojūčių bukumas - juoda dėžė - smegenų centre tik optinė apgaulė. Saugokis, protą užvaldžiusi abejonė neatsitiktinai bando sustabdyti, perspėti. Smalsu kas ten slypi, bet ne, negaliu pažiūrėti, kaip į veidrodžio rasotą paviršių, kuriame mėgstu piešti savo atvaizdą, visad nustebdamas, koks jis mažas, ne toks koks esu iš tikrųjų, stovintis ten gilumoje, aptingusiu veidu ir nejudrių judesių kūnas, tartum įkastas į žemę nedrįsta sujudėti, neįveikiu net trumpiausios distancijos nesuklysdamas.

Tik aš dievų neturiu nebuvau jų sutikęs
stebėjau kanonus, tabu paklusnumui ugdyti.
Belsiu, neatidarys durų užkaltų kryžium.

Aižėjančios aštriabriaunės šukės pabiro po kojom. Žinau bausmė bus žiauri, spengianti, ritmingai pulsuojanti ar išmušanti iš ritmo, kažkur giliai ausų būgneliuose tins, kraujuos, vers susigūžti ir laukti linguojant į ritmą. Laikas ribos gerai įžiūrimos, tik man nenaudingos keis tamsą į šviesą.

Čaižiai trinktelėjo durys. Kobieta nešina dėžute pilna švirkštų pripildytų saldaus rožinio skysčio, dingo už jų...

Mėnulis jaučio ženkle, sakai: “atėjau su kardu”.


MIESTAS

Aš esu aš, visada atsakydavau klausiantiesiems, kol visa pasikeitė. Sode žydint slyvoms, tupėjau už agrasto krūmo, kai akyse nušvito, ausyse ėmė spengti. Išvydau blyškų kontūrą, susigūžiau, nejudėjau, nekvėpavau, kad nenubaidyčiau. Nestebino, agrastai iš smulkučių žiedų sparčiai pampstantys, įgaudami savo formą, nokdami skaisčiai gelto, o gulintys ant žemės traukėsi juoda valktimi. Tai ką išvydau buvo kanonas, akinančiai skaidrus. Nesuvokiamos formos kūnas įveikęs traukos dėsnį kabojo virš agrasto krūmo, regis buvo visai arti, ištiesiu ranką ir nagais brėžiu girgž dančiu stiklu, klausydamas trūkinėjančio, aižiai sucypiančio garso.

Reikia atsakymų…Įstrigo eros
viduriuose neogotiškų statinių špiliai,
rokoko kėdžių raitytos kojos.

Begemoteni, šaukė EX boba, nežinau kodėl atsisukau į nematytą esybę. Išsilydžiusi saulė be gailesčio spigino, sausas vėjas gainiojo smėlį ir šiukšles. Laukymėje buvome vieni, aplinkui matėsi gausybė grybų ir uogų, tik EX boba jų nerinko, atsainiai apeidavo, o į krepšį dėjo nežinia iš kur čia atsiradusias fosilijas, kruopščiai nuvalydama. Galiausiai, kai krepšys buvo pilnas ant vėjo supustyto kalnelio iš jų ėmė dėlioti paveikslą. Buvo baugu, širdis daužėsi, paveikslas ryškėjo, augo, nematyti gyviai atgijo, raitėsi tarp dulkių atrasdami savo uodegas, nagus, bandydami dar kartą vienas kitą suvirškinti. Atidžiau įsižiūrėjęs atpažinau besiplečiantį miestą. Pajutau paguodos poreikį ir prisėlinau prie EX bobos, ji nenustebo ir paglostė man veidą.

Moliniai kinų imperatoriaus kariai,
nukapotom rankom, saugos amžinai
Anapus nepajėgdami kardų pakelti

Jutau. Turbulencijos kraipomas kvadratinis šviesos šaltinis, nieko nežadėjo, džiaugiausi, kad nesu vienas, EX boba įsirėmusi į nugara prabilo:
- Matai, nieks mūsų nemato, tai tu sukūrei šį pasaulį, šiandiena gera diena ir tu jau pasiruošęs. Seni, Begemoteni, perduok man žinią, jei delsi Didysis Inkas bus nepatenkintas. Šauklys jau kelyje nešantis pranešimą į Mačų Pikčų. Niekam neįdomu, kad tu pamiršai, parodei nepagarbą Didžiajam, jis išpjaus tavo širdį. Negali pakeisti to kas nekintama. Priimk likimo dovaną, buvo mintis tave užtarti, bet Begemoteni, kaip gali nežinoti, kas yra Maču Pikču. Dabar tik perduodu jo valią, turi vieną naktį žinioms atrasti, kol bus įvykdytas teisingumas aš tave saugosiu.

Blyškios kiniško porceliano lėlės atsispindi
veidrodžio stikle - saugo tylą.
Išminties krislas aky įstrigo - apakau.

Neturiu jėgų priešintis, EX boba užsega antkaklį, pririša prie pavadžio, seku paklusniai, suprasdamas - prasikaltau. Oras ima kvepėti nepažįstamais, neatrastais daiktais, tai absurdas. Ei, aš Senis Begemotenis, šiepiu nasrus į keistų praeivių siluetus parodydamas keturis pageltusius dantis ir melsvą liežuvį, pamiršau ko iš manęs nori. Subrandinsiu, išpuoselėsiu kerštą už patirtą pažeminimą, jis įgaus pavidalą. Aš esu aš atsakydavau klausiantiesiems, jums nebeįdomu, vis sunkiau nuryti seiles, jos ima tįsti.

EX boba skaudžiai trūkteli už pavadžio, krūptelėjau išvydęs, kad einam Kurpių gatve ir jau sukam į Muitininkų, vieną akimirką dar išvydau žalsvą upės paviršių. Vos už poros namų įsliūkinam į urvą, blizgančiame veidrodiniame name. Nepamenu, kad šioje vietoje, kada nors jį būčiau matęs. Name-piramidėje Mačų Pikčų mieste nusega antkaklį, pajutau laikas pasisuko prieš mane, atsidūriau akis į akį prieš nuosprendį. Nenusisuku, laukiu pažadėto atpildo. Stebiu, štai pulsuojanti mano širdis, kam ji jums, tokia gležna tolsta nuo savo Senio. Didysis Inkas deda ją į stiklinį indą su nefritiniu skysčiu, ji spurda it žuvis, vanduo ima putoti. Didysis Inkas atlieka ritualą ant malachitinių grindų piešia trikampius, ratus, rodykles sujungia jas elipsėmis, parabolėmis ir akimis panašiomis į žuvis. Mintyse girdžiu gongo dūžius, nežinau iš kur sklinda,. EX boba kalbėjo, kad aš sukūriau, aš sukūriau, siekiu nagais stiklinės briaunos.

Majų kalendorius įsuko žemę.
Suvokus laiką juntu dulkėm tampam.
Virš okeano skiriančio išsisklaidom.

Mirti nereiškia atsisakyti savęs ar savo esybės, mirti tai grįžti į pradžią ir gelsvėjantis dangus išnertas spiralėmis prabyla ženklais. Mano namai slėnyje, keliai iš sodo veda lyg voratinkliai į visas puses dingdami viržių ir gailių sąžalynuose. Dabar slyvų derėjimo metas, namai pasiilgo, atidarė duris ir langus, išleisdami pelėsių sporų pritvinkusį orą. Nugramdau nuo veidrodžio storą dulkių sluoksnį, galėsiu įsižiūrėti, prisiminti save tokį koks esu, koks privalau būti. Kanonas virš agrasto krūmo vis sukasi, įveikęs traukos dėsnius šaukia audrindamas mintis, bet dabar neturiu tam jėgų. Ant poliruoto stalelio lino staltiesėje įsukau kerštą, ėmiau auginti, puoselėti ir maitinti, užaugs. Laikas sustingo. EX boba jautėsi kaip namuose, virė slyvų uogienę, skalbė pilkėjančius audeklus, valė vis greičiau augančias dulkęs, kol suprato, jau... Tu turi prisiminti, tu turi… kalbėjo tarsi sau, semdama drumstą skystį iš samanom želiančio šulinio. Balandos ir dilgėlės pasiglemžė kiemą, darėsi vis sunkiau prasibrauti link malkinės, oras vėso, dangus apniuko ir neprasigiedrijo jau kelintas mėnuo. Kerštas ant stalelio nebetilpo, pernešiau ant lovos, jis vešėjo, veidrodis slėpė mano atvaizdą, visą ką atspindėjo jame panašėjo į rūgstantį pieną. Aš vis dažniau prastovėdavau prieš kanoną sodo gale, šalia kerpėjančio spygliuoto krūmo.

Trylika stingstančių žirgų žvelgs į rytus.
Virš skitų pilkapių radioaktyvūs
debesynai vėjų sūpuojami kybo.

Užsimiršau, ir nevalingai ištiesęs ranką vėl paliečiau. Sniegas, girdžiu EX bobos balsą, dar nematau. Sniegas užgriuvo, per naktį kieme iškilo sniego kolonos arkos ir tuneliai. Netikėtai sau stingdamas nuo šalčio praregėjau, širdis per daug žinojo. Didysis Inkas teisus, laikas negali būti mums pavaldus, tai mes pavaldūs laikui, kaip žaislai skuduriniai, besmegeniai.

Sniego miestas ūžė, gaudė, dangaus nesimatė, mano kerštas nebetilpo name ir mudu su EX boba išėjome į sodą. Klausyk, tu EX, visada buvusi, kokia išeitis, klausiu pusiau sapne, pusiau budėdamas, suvalgau sniego gniūžtę, išsibudinu, prisišlieju prie kanono. Aš tik Senis Begemotenis, aš nieko nežinau ir nenoriu žinoti.

Skambčios budistų varpeliais numatyti,
nugalėti pasauliai. Klūpau kalne.
Tu į Lasą keliauji.

Begemoteni, laukymėje išgirstu, šaukia EX boba ir palinksta virš tobulo paveikslo. Stumdo besipriešinančias fosilijas į kauburėlį, pamatau kaip sugriūna rotušė, tada tiltas. Ji atidžiai žiūrį į įžiebtą liepsną ir lėtai uždega miestą. Dega mėlyna ugnis, vaiposi grimasomis kerštas, patirtas ir nepatirtas laikas, visa į pelenus, visa į užmarštį, Didysis Inkas bus patenkintas. Mes palikom tą miestą, užmiršom.

Labas EX boba, verčiuosi ant šono per miegus. Saulė kerta lango stiklą, atsimuša į veidrodį, šviesos pluoštas slysteli ir susigeria į grindų plyšius.


SU DURELĖM

Mano tikrovėje nėra durų, išeidama neuždarau ir oru nenuaidi trinktelėjimas. Sakai, negalėsi ateiti, bet mane lankantiems durų nereikia, vieni įlenda per širšių išgriaužtus urvelius, kiti per plyšius sienojuose, treti eina kiaurai sienas.

Kadais pažinojau durnelį su durelėm. Jis dureles visur su savim nešiojosi, sakiau jam kam tau jos, o jis rymodamas tarpdury, linguodamas tarstelėjo:
- Kas čia bus.
- Kas čia.
- Kas.
Krebžda kinivarpos staktoje, trukdo galvoti. Aš juokiuosi, nes esu pilna cinizmo. Jis nesijuokia, liūdnai žiūri, nerimastingai markstosi, nežinau ar stebi mane ar ne. Žvairos akys apgaulingai žvelgia į pilkšvą dangaus tarpelį iš juodo tarpdurio, kuriame bet kada gali ištirpti. Duslus jo balsas paskui save palieka aidą: ais, ais, au.
- Supratau, namai nesileidžia rakinami, kad ir kokią spyną ar užraktą įstatau į duris, sulūžta. Tiesiog savaime, neužsirakina, atlapos durys daužosi vėjyje, cypia. Stebėdavausi, kodėl nerakina durų, o užspiria pagaliu ąžuoliniu, įjuodusiu nuo lietaus. Tik tą pagalį pamečiau, taip ir pasakiau. Iš tikrųjų, tai pagalys pametė mane, užkasiau jį po susipainiojusia vynuoge pietinėje namo pusėje. Nuo tada negrįžau. Nešiojuosi duris su savimi, kad niekas neįeitų, kai nesu namie. Kai nesu namie dažniausiai būnu įsilipęs į medį ir taip gerai, aiškiai imu matyti ir girdėti.

Užnuodyti atodūsiai atklys
pro aptrupėjusią raudonų plytų
sieną. Langų juoduos akivaruos
dar mėlynuoja žydros hiacintų sielos.

Juntu, kaip aklomis vidinėmis mano namo sienomis ima šliaužioti pavydas vis pagnaibydamas, tai už žandų, tai už blauzdų. Nutaisiusi salstelėjusį veidą imu kalbinti durnelį, turintį tokias puikias dureles:
- Klausyk tu pavargai, leisk palaikysiu tavo dureles. Tu toks ypatingas, nieko čia tokio, tiesiog pavargai. Nieko joms neatsitiks, aš pasaugosiu, - dūstu nuo šviesėjančios galimybės užvaldyti tokias neįkainuojamas du-re-les du-re-les muša širdis ritmą.

- Du-re-les, -švokščiu viena ranka įsikibus į rankeną.
- Pasitrauk, -stumteli mane, durnelis, - jos mano, nesiartink, - trinkteli prieš nosį durimis. Pridedu ausį prie jų, girdžiu nutolstantį murmesį:

Į dangų besistiepiantys
žiedai neatmena dar neseniai
baltavusios žiemos juodoj nakty,
kai kambario blausioj migloj
nuo veido grimą nuvalei,
ėmė švist skaidri, peršviečiama
žydra oda, įkalinta už lango stiklo,
lyg į paveikslą ką tik nutapytą
įspausta. Jame lyg šiol dar mėlynuoja
sustingę žydros hiacintų sielos.




POEMA VERLIBRAIS VIBRO TONACIJOJ

Pirma dalis

Dievas su manim nesišneka.
Ir vienintelė mano tragedija,
giedojimas operoj buffa antru balsu.
Sutinku intonuoju nekaip, vis išsimušu
iš ritmo, kai poetas Vincas
ima šaukt užlipęs ant kaladės,
kad jis yra vienintelė šviesa.
Tik šviesa ima gęsti, kaimiečiai
atima kaladę, kad sukapotų
tik ką paskerstos kiaulės galvą.
Sutinku jiems kaladė labiau reikalinga.
Delsti negalima, krūtinkaulis su stigma
dedamas į puodą ir statomas virti.
Šioje vietoje mano balsas įstoja:
Pirmą kart, kai mane paaukojo
Užpjudė šunimis
Vienas gėrė mano paguodą
Kitas laižė akis.
Tik Vincas nenori nurimti, užsilipęs
ant kopūstų statinės ima skaityt
oratoriją paštui, giliu pavadinimu
"Pašto balandžiai". Neištversiu,
negaliu to klausytis. Buffo choras
gieda toliau, balsų mutacijos įduoda
nebrandumą tobulam akustikos laukui,
pamiršau tekstą, klausausi:
Antra karta mane išganė
Suklastotom maldom
Nuostabom išsidažius
Sukuždėjo beformėm miglom.
Galiausiai atsitokėjęs dievas pasiūlo aptart
tragedijos padarinius, bet gi sakau,
negaliu dabar mano solo partija, ir traukiu:
Naktys išskobė langus
Išgaląstais eglių spygliais
Nuostaba lūždama sminga
Eklektiškais smėlio sparnais
Užuodžiu kraujinė sriuba jau išvirus,
kaimiečiai nustumia nuo statinės Vincą,
išsiima raugintų kopūstų.

Antra dalis. Važiuojant greitai

Šantažas. Aš kito atsakymo nesuprasiu.
Lenkiuosi po partitūra šnabždu dievui į ausį,
kas gi iškuops šitą šlamštą, tu žinai, kaip nelengva
sulaukt savo partijos. Buffa operoj, kaip visada
kulminacija, choristai gaudo orą. Oras veržiasi
pro langą reflektuodamas puola po važiuojančio
autobuso ratais. Stabarėju iš nuostabos, čia kito
gyvenimo sukasi ratas. Nusiperku bilietą ir
sėduos ramybėn. Kol išsišokėlis plunksnos brolis
čaižiu balsu sušunka - Vincas užmigo, o mokėjom
už du. Vincas keliasi, spausdamas rankoje
naujausią opusą "Šviesą pasauliui" svajingai
prisimerkia ir prabyla:

jau apsipylė cersis ružavais žiedais,
gal eit ir pasikart ant jo šakos,
kaip Jusas pasikorė. Slegia nuodėmės.

Vinco akys patvinsta ašarom, balsas nutyla.
Į šurmulį atsisuka konduktoriaus kėdėj įstrigus
moteriškė, dar nuo vaikystės čia sėdėti pasiryžus.
Ji rodo pažymą "sklerozė išsėtinė", tai tarsi atleidimas
nuo likimo. Tk Vincas reaguoja neadekvačiai
ir sąmyšį palaiko paskata skaityt toliau it aktoriui
veržliu balsu atskleidžiant kūrinio tragizmą:

jau apsipylė cersis ružavais žiedais,
nužengę pranašai nuo pjedestalo,
prisikalė, aukojos, rinkosi aukas.

Tačiau iš autobuso galo nepažįstamas jaunuolis,
prabyla, sakosi kalbėjęs su dievu, ir šiandien būtų
pravartu aptarti meilę artimam ir desperatiškai pirštu
vedžioti ima ženklus ant aprasojusių langų.
Apgirtus publika, dar muistėsi ir bandė išsiaiškint,
kur važiuojam. O Vincas tai savin sulysdamas, tai
vėl išlįsdamas, akis įsmeigęs nebūtin toliau kalbėjo:

jau apsipylė cersis ružavais žiedais,
jau gaudžia devintos Betoveno
simfonijos finalas...

Ir kokio velnio man reikėjo leistis į kelionę šiuo autobusu,
giedočiau kaip giedojau chore, nors antru balsu, dabar kai kelio
nebėra atgal, klausaus į dievo petį atsirėmus, kaip anksčiau.

Trečia dalis. Koncerto grosso.

Įstojus smuiko partijai radau dar laiko karamelinei palaimai.
Agonija, kai tenoras pirmos eilės klausytojus rūščiai nužvelgęs,
diafragma išsipučia ir lemiamąją Buffa arija iškaukęs,
bisui dukart į scenos vidurį išeina nusilenkti.
Aš šito nesulaukiu į netikėtai atrastą pasaulį iškeliauju.
Poezijos mylėtojų būrelio suėjimas įvyks už užrakintų durų,
aš perskaitau ant liepos prisegtą skelbimą. Prie aktų salės įėjimo
fotografas Lituoklis laksto, tai toldamas, tai priartėdamas,
galų gale suranda rakursą ir nusitaikęs nusikeikia.
Gal Vincas viso šito neištvėręs, spontaniškai sušunka:
Vaakuumas
Ir atsigrįžęs, susirinkusiems draugams išsako visa, kas paslėpta
ir sakralu. Pas mus gyvenime, deja, nėra nei pinigų, nei sekso,
bet gera mums kartu ir kuriame poezijos vardu paversdami šį darbą
Kanonu
Praeivis išsišokėlis paklausia, gal žinot, kiek šiandiena valandų,
gal galit paaukot dėžutę konservuoto laiko. Tie žodžiai ilgesingai
ištarti, įvaro liūdesį, ir įsiutimą Vincui. Jisai ūmai rausvėti ima,
ir pirštą į dausas pakėlęs lemena tik ką sugalvotą sinonimą:
Citadelė
Kas man, sutrikęs tęsia savo kalbą, jei sergate amnezija ūmia
aš perskaitysiu opusą dar kartą, klausykitės įstrigusių laike vardu.
Bat tai keistai pakeičia vyksmo kampą, išspjaunu nenaudingą svetimkūnį,
ir įkrentu į choro liūną, šiandien čia partitūras padalins...