KEPURĖ

Mano vaikystėje nebuvo dramblių. Dar kai ko nebuvo, tačiau dramblių ypač trūko, labai norėjosi įsiminti nors vieną visam gyvenimui. Tigrų tarsi šiek tiek buvo. Po miškelį nevaikščiojo (stirnos tada dar vaikščiojo, mūsų kišenes uostydamos), tačiau įvairiuose narvuose – prašom, be to, kiekvienoj pakampėj kniaukė jų smulkieji pakaitalai, taip ir knieti pasakyti – protezai.

Dramblio stigo, o tokio didumo kaip jis buvo tik pati žemė. Kiekvieną pavasarį atsitūpęs stebėdavau drėgną dirvožemį, kažkoks gražus jis man buvo, nors atrodė lyg apsmukęs, suprakaitavęs, neišsimiegojęs. Tik po daugybės metų supratau, jį buvus panašų į rytinius merginų veidus, o tąsyk neturėjau su kuo palyginti.

Tad ką prisiminti parkų ir tvenkinių įrėmintam vienišam vaikui, kurio vaikystėje nebuvo dramblio? Kažkodėl – vieną niekuo neišsiskiriančią dieną.

Mažiausias mano kambarėlis, kuriame iš pradžių gyveno bekojis mano prosenelis, vėliau aš. Kambarėlis atminty išliko kaip balkšvas šviesos kubas, užėję žmonės – kaip juodi siluetai debesyse panirusiomis galvomis. JKF nužudymo metais dar niekam nesiekiau iki diržo, tad išsyk viršum jo suaugusieji man atrodė kaip medžiai – išsifokusavę ir ošiantys. Solidus dramblio artumas čia gal būtų pravartus, atkuriant tikruosius mastelius, tačiau sakau paskutinį sykį: dramblio nebuvo.

Ko jie visi atėjo? Manęs pažiūrėti? Nežinau. Kažką ošė apie kažką, nepamenu. Tik susiruošęs namo vienas kaimo žmogus pasakė: Eisiu. Kur mano kepurė? Taip švelniai ir rūpestingai. Tai buvo pirmas mano visam gyvenimui įsimintas sakinys. Kodėl? Nežinau. Keturi žodžiai, pagrindiniai trys. Kepurė kaip jo pasaulio dalis. Dabar – kaip tiltas tarp jo ir mano pasaulių. Juk negali būti blogas pasaulis, kurio žmogus taip gražiai ir taip paprastai pasako. Kur mano kepurė? Eina sau, kaip gražu.

Paskui jis pakėlė savo kepurę, ji išnyko debesyse ir ten pat įtraukė jį visą, net su mano gerai apžiūrėtais auliniais.


Stebimas dirvožemis, žinoma, buvo man suvokiamo dydžio, nes žvilgsnis pats tą dydį reguliuodavo. Visas kitas pasaulis buvo akivaizdžiai per didelis, sukurtas išaugti. Radvilų parkas, kurio krašto nesimatė, močiutės iškasti tvenkiniai, atrodę lyg Žilvino jūros. Rūmai, kurių koridoriumi eidamas į valgyklą slyvų sulčių dažniausiai išsitiesdavau ant parketo pailsėti. Su aukle nuėjus į kaimo bažnyčią, laikas ir erdvė apskritai pakisdavo, lyg ilgai kabėjus ant šakos žemyn galva, tad grįždamas regėdavau daug daugiau švytinčių akmenų nei prieš tai. Norėdavosi pastovėti šalia, bet auklė vis perkalbėdavo ir tekdavo palikti juos blėsti tuščiai.

Auklės draugė gyveno už kaimo, paėjėjus tuščiu keliu, supamu bekraščių obelynų, ir įžengus į kviečių laukus. Mažytė jos trobelė buvo beveik meduolinė, nes iš pasakų. Auklės draugė verpė, niūniuodama audė raštuotas drobes, girnomis malėsi pačios prisikultus grūdus ir kepė duoną, o vakarais ant krosnies, veik aklinoje, bet jaukioje tamsoje sekdavo pasakas. Tamsa buvo didžiulė, tačiau pasakos jai suteikdavo formą, krosnis – kvapą, be to, žinojau, kas apačioje: ratelis, staklės, girnos, ližė. Nakties sargyba.

Vieną rytą perbridau kviečių girią. Už jos atsivėrė tarsi man sukurta pasaulio replika. Mažytis slėnis. Viskas čia buvo mano ūgio ir proporcijų. Upeliukas, mažas lieptelis per jį, mano ūgiui tinkami medžiai, vaikiškų knygelių ryškumo žolė ir du jauni sniego baltumo pumpotaukšliai joje. Sėdėjau ten ilgai ir tyliai, žinojau, kad sujudėjus viskas išnyks. Niekada nebemačiau tiek mane sukrėtusio peizažo. Niekada neberadau ir šito, man išėjus jis išsyk išnyko. Dabar labai dėl to džiaugiuosi.


Į rūmuose įrengtą salę atvažiuodavo visokių artistų. Nuo Leningrado cirko iki Kauno muzikinio, rodydavusio kokį nors “Kur Čarlis?”. Bet kartais eidavome ir dieną, žiūrėti bet ko, nuo dūdų orkestro repeticijų iki medelyno darbininkų susirinkimų. Vaikystėje juk viskas vienodai įdomu ir vienodai neįdomu.

Sykį kaimo pionieriai išsirikiavo su draugovės vėliava prieš pilną salę žiūrovų. Vadai ir vadukai sakė kalbas kalbeles, o pionieriai stovėjo salės vidury su visa paradine uniforma ir publikos kontekste atrodė mažiausiai kaip flamingai. Pionierė Vaida, keleriais metais vyresnė už mane, stovėjo ketvirta iš kairės. Ilgai stovėjo. Staiga iš po jos trumpoko sijonėlio pradėjo tekėti silpna srovelė, tiesiai per baltas kojines iki kelių. Vadukai toliau sakė kalbeles, pionierė Vaida toliau stovėjo. Srovelė vis stiprėjo, kol pradėjo švirkšti lyg pramušus vamzdį. Pionierė Vaida stovėjo lyg niekur nieko, išdidi ir pasitempusi. Visi sėdėjo lyg niekur nieko, net vėjas pro langą neįlėkė, ir vėliava toliau kabojo pilna subanguotų raidžių. Dar po dešimtie minučių pionieriai iškilmingai pasisuko ir su būgnais bei skanduotėmis išžygiavo pro duris. Juos pakeitė komjaunuoliai, kurių montažas vyko, na, galima sakyti, ant kranto. Bet viskas išdžiuvo ir žmonių niekad negirdėjau apie tai šnekant. Keista.

Dar keisčiau, kad mano nuotraukų albume – vienintelė tų laikų mergaitės nuotrauka. Pionierės Vaidos. Nesuprantu, iš kur, nepažinojau jos, nebendravome. Kartais įsivaizduoju, kad turiu tą nuotrauką vienintelis pasaulyje.


Labai nenorėjau išvažiuoti iš kaimo, tačiau buvau prievarta teleportuotas į Žaliakalnį ir vien dėl to jūs skaitote šias eilutes. Senelis dar keleriems metams liko mūsų sodyboje, ir kiekvieną vasarą važiuodavau paslapčia laižyti jo likerio iš spintelės ir žaisti kryžiuočių. Tačiau buvau jau nebe savas, galima sakyti, nebegyvas, emigrantas, didysis magistras par excellence. Ir dužo mano skydai nuo lietuvių kuokų.

Tačiau yra ir kiti metų laikai, ir jų metu tėviškės kraštovaizdžiui neblėsti padėdavo močiutės houte couture. Močiutė siuvo bažnytinius rūbus. Gausiai, su užmoju, visai Lietuvai. O slaptoji partnerė siuvinėtoja, galėjusi pasišvilpaudama išsiuvinėti patį Dievą, gyveno Ukmergėje. Kartą per savaitę važiuodavau ten su slapta misija. Išlipęs apsidairydavau, ar priešai neseka, pasitaisydavau kepurės snapelį ir A. Delono žingsniu eidavau į stoties bufetą valgyti vis to paties žuvies kotleto. Jo skonis pro ten važiuojant ligi šiol grįžta į burną. O paskui – kaip norėsiu. Gal eisiu pro čia, gal pro čia. Gal kurį laiką neisiu, pasivaikščiosiu. Laisvės skonis pro ten važiuojant irgi ligi šiol grįžta.

Vakare parveždavau į Kauną neįkainojamus siuvinius ir stebėdavau, kaip močiutė ardo šimtamečius arnotus (pasenę juk) ir persiuva juos į ryškiaspalvius naujesnius su visokiom “rožėm ir rozetom”. Pilni namai buvo senoviškų auksuotų juostelių, prašmatnių audinių ir blizgyčių. Vėlesniais laikais, dirbdamas Kauno restoranuose, nešdavau visa tai varjetė šokėjoms. Tegu ši kantri materija, sugėrusi tūkstančių mišių smilkalus, nors į dienų galą pauosto, kuo kvepia nuodėmė. Neabejoju, kad tai buvo vienintelė pasaulyje tokios konversijos vieta.


Mieste dirvožemio buvo mažiau, dramblio nebereikėjo, tad teko užsiimti miestui derančiais žaidimais. Po pamokų su klasės draugu Baka, kaip paprastai, permetę per tvorą tokio Dainiulio portfelį, grįždavome namo ir žiūrinėdavome savo filatelines bei numizmatines kolekcijas. Turėjom tokias, gana mėgėjiškas, bet vis dėlto. Eidavome į kolekcininkų sueigas ir tarp visų tų senukų atrodydavom kaip du žali žirneliai maiše džiovintų.

Sykį pamanėme, kad būtų įdomu ir patiems leisti pinigus ir pašto ženklus. Tai ir leiskim. Užkūrėme didžiulę leidybos mašiną. Pirmieji mūsų ambicingų sumanymų vaisiai ypatinga grafine kokybe pasigirti negalėjo, tačiau investavę į gerokai didesnį flomasterių rinkinį beveik pasiekėme tropinių šalių lygį. Kiekvienas kvadratinis mikronas buvo skirtingai spalvotas.

Mums teko susigalvoti šalis, suskirstyti jas provincijomis, kurių kiekviena leido atskirus pašto ženklus. Provincijas atitiko konkrečios Žaliakalnio gatvės. Kartais provincijos kariaudavo ir, viena kitą užgrobusios, perštampuodavo pašto ženklus (papildoma filatelinė vertybė). Pašto ženklus leidome pagal visas filatelijos taisykles. Egzistavo specialus štampavimas, vadinamieji pirmosios dienos vokai, net tų ženklų katalogai su vis kintančiomis kainomis.

Pinigai atrodė pastovesnis dalykas. Manieji buvo frankai, Bakos – svarai. Manuosius puošė liūtagalvis erelis, Bakos – kažkoks disnėjinis slibinas su kalaviju. Kiek pamenu, pinigai nelabai aiškiu būdu buvo padengti mūsų turimomis kolekcijomis ir turėjo perkamąją galią. Vėliau buvome pradėję leisti akcijas su kintančiu kursu ir rengti abiejų “šalių” radijo laidas.

Nežinia, kuo čia viskas būtų baigęsi, bet atėjo džinsų, diskų ir diskotekų metas, ir mūsų valstybės tyliai žlugo. Manoji vadinosi Sadarando, Bakos – Keudba. Panašiai skambėtų: Lemūrija ir Atlantida. Išnykusių valstybių pašto ženklai ir banknotai ligi šiol mano stalčiuose. Ir kažkodėl iš apatinių pamažu lipa į viršutinius. Kada nors už juos nusipirksiu sau naują vaikystę.


Prieš gerą dešimtmetį viešėjau bičiulio sodyboje prie Ukmergės. Vieną pavakarę kalbos dar nesibaigė, o gėrimai – deja. Nebuvo mums jie tokie ir būtini, abu būtume apsiėję, tačiau pasikinkėme arklį ir išvažiavome ieškoti. Šiaip sau, kad būtų kas veikti. Po aplinkinius vienkiemius, nes kitos galimybės nebuvo.

Važinėjome keturias valandas. Bičiulis pažinojo visus gyventojus. Užvažiavę pasilabindavome, paklausinėdavome apie Abu dalykus (gyvenimą ir sveikatą), kai kur – išgerdavome arbatos. Jokio alkoholio. Tačiau daug svaigiau mane veikė asketiška tų žmonių buitis, spalvos, pokalbių temos. Kvapai! Ir – nesibaigiančios šypsenos. Ir nuostaba, kad jie kalba ne suahili.

Paskutinėje sodyboje, jau bekylant išvykti, šeimininkas išdidžiai pasisiūlė parodyti vanagą. Radęs sužeistą, išgydęs, laikąs triušių narve (tuščiame tuščiame), pavadinęs Cypa. Taip, mes būtinai norim pamatyti, beveik to ir atvažiavom, - linksim galvom. Šeimininkas, eidamas pro duris, atsigręžia į žmoną: Kur namo kepurė? Švelniai ir rūpestingai.

Lyg būčiau virtęs kino kamera, lėtai slydau žvilgsniu jo sienomis, daiktais, kelių senų knygų nugarėlėmis, žiūrėjau į lėkštes, ką jis valgė, į sukabintus ant sienos drabužius, ką dėvi. Visą gyvenimą tuštumoje kabojusią frazę jis man akimirksniu pavertė vaizdu, per jį pajutau, kaip galėjo gyventi tas atsitiktinis mano vaikystės žmogus su kepure, veikiausiai seniai jau miręs. Tie patys žodžiai, ta pati intonacija, tas pats judesys. Švelniai ir rūpestingai užsidėti kepurę, savo pasaulio ženklą, tapatybės ir saugumo dalį, reiškiančią tą patį kaip mano auklės draugei tradiciniai amatai, pionierei Vaidai – išdidumas ir pareiga, močiutei – kolegės siuvinėjimas, mums su Baka – mūsų valstybės su visais jų suverenumo ženklais, o žaliausiai mano vaikystės pievelei – du skaisčiai švytintys pumpotaukšliai.

Jis juk negalėjo gyventi kitaip, tas mano vaikystės žmogus, net brangiausias jo turtas – dabar jau žinau – irgi buvo iš dangaus nukritęs vanagas.



VINIS

Užrašas ant namo sienos Ukmergėje: “Mes keti”. Jie tikrai keti, jų sekmadienis dar nesibaigęs, jie dar traukia su bambaliais palei parkelį gesinti posekmadieninių šachtų, o viename naujųjų Ukmergės grožio salonų grakščiai nužiesta vietinė nendrė kerpa iš pažiūros ir taip idealiai apkirptą kitą. Apynaujis saulės laikrodis skvere sustojo: saulė out.

Ukmergė, pagrindinis vaikystės didmiestis. Niujorkas tada man dar nebuvo pastatytas. Čia atvažiuodavau uostyti biskvitinių pyragaičių ir laukti pirmame univermago aukšte niekaip neapsiperkančių namiškių. Dabar viskas, be abejo, pasikeitę. Aš, be abejo, ne.

Tiesa, aš ir ne čia, aš už penkiolikos kilometrų, Taujėnuose, kurie štai į mane ir artėja, traukiami už asfalto kaspino. Draugė be perstojo fotografuoja pakelės debesis. Kokie gražūs pas jus debesys, pamenu sakęs viename mieste, kuriame daugiau tikrai nemačiau ką pagirti.

Taujėnai irgi pasikeitę, net kino teatras (vėliau klubas) naujai nudažytas, to nebuvo jau trisdešimt metų. Parduotuvėje – savitarna, to nebuvo šimtmečius. Nusiperku ten vieną penkių colių vinį. Nežinau, kam man, tačiau mėgstu įvairią simboliką ir įsivaizduoju, kad B. Sruoga tą vinį irgi nusipirktų.

Didžiausias pasikeitimas – spėriai restauruojami Radvilų rūmai, mano vaikystės dalis. Dar neseniai jie buvo panašūs į kapituliavusį Reichstagą. Vieną sykį su drauge įlipome pro iškultą langą ir apvaikščiojome visas menes bei koridorius, kur kadais lakstydavau. Salę, kurioje giedodavo įvairūs artistai ir grodavo mano senelio suburtas dūdų orkestras. Erdvės atrodė graudžiai, tačiau jų tyla buvo gili ir rami. Nedraskė. Prieš daugybę metų šiuos rūmus buvo restauravusi mano močiutė, to ūkio direktorė. Jei ne priverstinė emigracija, šio parko tvenkiniuose lig šiol atsispindėčiau. Bet ne, ir jie jau privatūs. Ajai. Negaila, kai griūva, gaila, kai kitam priklauso.

Vaikystėje tų tvenkinių krantais traukdavo bendraamžiai į parką žaisti partizanų. Be galo norėdavau su jais, negalėdavau. Anot mano auklės, jaunystėj tarnavusios ir pas pačius Radvilas, kam man žaisti su prastų žmonių vaikais. Prastų žmonių vaikai man atrodė veik dievai, nes buvo laisvi. Jų niekas neprižiūrėjo ir nevežiojo valdišku viliuku. Bet sykį pavydėti lioviaus.

Aplink mūsų sodybą augo didžiuliai seni topoliai su varnalizdžių bigudi šakose. Kartą buvo nuspręsta, kad jie triukšmingi, ydingi, trukdo. Tada gal valandą lojo šautuvai, ir varnos net atatupstos lėkė padebesiais kuo toliau. Prastų žmonių vaikai rinko iškritusius varniukus ir badė jiems akis medicininėm adatom. Svarbu ne tai, kad buvau per mažas sutrukdyti, svarbu, kad neturėjau nė vieno žmogaus, kuriam būčiau galėjęs pasakyti. Pirmas skaudus ir prievartinis tylėjimas, kurį prisimenu. Vėliau, panašiai tylėdamas, nebenustebdavau.

Daugiau klausiausi. Pirmieji poezijos potyriai man susiję su kapinėm. Mano dėdė, Taujėnų mokytojas ir poetas Virgilijus Kaziūnas, per Vėlines ten organizavo poezijos skaitymus. Lapkritis akustiškas, garsiakalbio sustiprintas balsas sklinda toli ir sminga giliai. Už tuos kuriems džiugiąją valandą išmušė varpas aštuntą... Nežinau, ar pasiekdavo po mumis gulinčiuosius, tačiau aš būdavau jo sklidinas. Jis badė man ausis ir sielą medicininėm adatom. Subadė visam gyvenimui, nežinia ko ten prileido.

Šiandien čia tylu, tik vyturiai. Nematomi, kičiniai, beviltiški. Ant plačios kapinių tvoros bėginėja mano vaikas Gabrielius. Būdamas jo amžiaus bėginėjau ir aš. Todėl prisimenu tėvo rankas, mane ten kėlusias. Gerai prisimenu. Paties tėvo neprisimenu, jis greitai išvažiavo, tačiau ant kapinių tvoros užkėlė būtent jis, ir po keturių dešimtmečių aš pakartojau šį judesį.

Atvažiavome lankyti mamos. Ji mirė, kai buvau keturių mėnesių, vadinas, niekad jos nemačiau. Dabar aš už ją dvigubai vyresnis, galėčiau daug ko išmokyti. Veik visą gyvenimą turėjau tik vieną jos nuotrauką. Ir nors šie bruožai kiekvienam mano veidrody, kažką ši nuotrauka nuo manęs slėpė, kažko nenorėjo atverti, kažkokios ribos joje buvo pernelyg akivaizdžios. Todėl fotografija pasitikiu ne iki galo, kaip, beje, ir kitais menais.

Kraupiausias mano gyvenimo sapnas irgi susijęs su šia vieta. Sapnavau, kad kasiau ir lyginau smėlį ant kapo. Taip ilgai ir uoliai, kad galiausiai... atkasiau ją. Ji buvo išfokusuotų veido bruožų (juk nepamenu), lyg bangų nuskalautas medis. Apskritai buvo medinė. Neturėjo plaukų. Tu neturi plaukų, mama, pasakiau, aš turiu daug, imk. Tada ji bandė į mane prabilti. Dusliai, lyg prašnektų karsto medis. Nubudau iš absoliutaus siaubo. Ilgam.

Dabar paprasta. Nulaipini Gabrielių nuo tvoros, sėdi į mašiną, o mašina yra tikrai šio pasaulio mechanizmas. Ji nemetafiziška, ji nesisapnuoja. Ir važiuojant, jau ties Ukmerge, ima grįžti namai: knygos, įpročiai, rūpesčiai, džiaugsmai, net cigaretės ant palangės. Jauku.

Juntu tai, tačiau, važiuodamas čion, net nejutau, kaip viskas traukėsi ir nyko. Nejautrus esu kažkoks. Medinis. Ir penkiacolė Taujėnų vinis prikalusi mano plaštakas.

G. Nemunaičio nuotrauka

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau