Spausdinti

1803 m.

1803 m. birželio 11 d. Ukmergės apskrities komisaras Juozapas Fastovičius raportavo Lietuvos Vilniaus gubernijos kariniam ir civiliniam gubernatoriui baronui Benigsenui, jog jo pirmtakas, Lietuvos Vilniaus civilinis gubernatorius pavedė vadovauti Ukmergės policijai podporučikui Bielskiui-Savčenkai, kuris „[...] veikdamas kartus su rotušės pareigūnais: raštininku Liachovičiumi ir teismo sekretoriumi Jachimovičiumi, susigalvoja sau įvairius pasipelnymo būdus, smarkiai skriausdamas miesto gyventojus ir pravažiuojančius; dėl tokių jų poelgių ir betvarkės mieste, kuriame pastatai pradėti statyti be plano, vyresnybės nurodymų neklausoma, tiltai sugriauti, neišpasakytai brangiai parduodami produktai, ypač mėsa, mėsininkams papirkus gerb. p. podporučiką, gyventojams darant skriaudą [...]“. Toliau raporte J. Fastovičius pamini gubernijos valdybos įsakus, kuriuose kalbama apie tai, jog jei mieste nėra gorodnyčių [miesto policijos viršininkas], jų pareigas vykdo apskričių komisarai, be to, gorodnyčių vietas užimantys komisarai turi gauti nemokamą butą. Be šių, J. Fastovičius išvardina dar eilę įsakų ir nurodymų, kuriais remiantis jis rašo, jog „[...] dėl šių aukščiau minėtųjų priežasčių ir įsakų, būdamas visiškai įsitikinęs, kad miesto policija turi priklausyti man, š. m. birželio mėn. 5 dieną įteikiau čionykščiam magistratui skelbimą apie man priklausančios gorodnyčiaus valdžios perėmimą, paskiriant kartu su magistratu šimtininkus ir dešimtininkus [policijos pareigūnai] bei įvedant mieste tvarką, atlikau rekviziciją [čia, tikriausiai, patalpų darbui ir butui užėmimas], kurios rezoliucijos kopiją siunčiu gerb. Ponui Geradariui [gubernatoriui], tikėdamasis, kad gerb. Ponas Geradarys nesukliudys man eiti mano pareigų, [...] todėl, reikšdamas deramą pagarbą, nuolankiausiai prašau rezoliucijos dėl šio raporto.“ (LVIA [dokumentas yra Lietuvos valstybės istorijos archyve];KM [dokumento nuorašas yra Ukmergės kraštotyros muziejuje])

1803 m. rugsėjo 19 d. Ukmergės apskrities miesto teismo teisėjai Pranciškus Rygmuntas ir Aleksandras Hopenas skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam ir civiliniam gubernatoriui, jog „[...] pagal įstatymus nustatytais terminais [teismas] susirinkdavo nagrinėti kriminalinių  ir civilinių pavieto miesto Ukmergės bylų, neturėdamas ten [Ukmergėje] savo namų, vesdavo posėdžius nors ir gana menkuose ir nepatogiuose [namuose], bet dėl to jokių trukdymų neturėjo. Tiktai kada visi tie namai (kuriuose visada vykdavo teismo posėdžiai ir gyvendavo teisėjai) plačiai išsiplėtusio naujai besiformuojančio pulko, nepaisant sudarytų sutarčių, buvo užimti, o laisvi nuo postovio [namai; pastovis – kariškių apgyvendinimo prievolė] yra labai menki ir maži; juos per pusę su žydais tenka dalintis, tas sudaro nepagarbą Jo Imperatoriškosios Didenybės įsakais sukurtai Jurisdikcijai, o teisėjams atneša nepatogumus. Apie tai pav. miesto Ukmergės teismas turėdamas pareigą pranešti Gerbiamajam Ponui kaipo valdančiam civilinę dalį, kad priimtų dėl to sprendimą [...]“. (LVIA;KM)

1804 m.

1804 m. vasario 25 d. Ukmergės klebono Motiejaus Šneideravičiaus vardu Ukmergės apskrities rotmistras Ignotas Zablockis skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui, jog jau aštuonerius metus klebonijos gyvenamieji ir ūkiniai pastatai yra nuolat užimti kariuomenės pastovių – „[...] arba komendantų, arba jų pavaldinių ar pagaliau pulko kanceliarijos, o klebonas su kunigais ir savo namiškiais iš jos išvytas [...]“. Kadangi klebonijoje negalima jokia ūkinė veikla, o ir „[...] prie minėtosios bažnyčios esanti karčema, visai užimta pulko amatininkų nuo pat klebonijos užėmimo laikų, ne tik neduoda jokio pelno, klebonui mokant [už ją] mokesčius iždui, bet  ir viduje visiškai nuniokota, o sienos taip suskaldytos, kad gresia pavojus nugriūti [...]“, todėl klebonas skundėsi, jog neįmanoma tęsti iki pusės pastatytos naujos Ukmergės bažnyčios statybos, nes trūksta lėšų, be to, statybinės medžiagos „[...]  išblaškomos, kadangi nėra vietos kur jas būtų galima patogiai ir saugiai laikyti [...]“. Skunde kaltinamas Ukmergės magistratas, kuris „[...] neturėdamas jokios teisės į [klebonijos] fundacijos nuosavybę, tapo [...] klebonijos skriaudų priežastimi, visada nukreipdamas pulkus postoviui į pačios klebonijos pastatus bei klebonijai priklausančią karčemą, šitaip saugodamas nuosavus namus ir namus tų miestiečių,  kurie jam sumokėjo [...]“. Klebonas, remdamasis Rusijos caro įsakais, kuriais dvasininkų turtas yra išlaisvinamas nuo postovių ir kitokių prievolių, reikalauja išlaisvinti kleboniją nuo postovių, skirti nesuinteresuota gubernijos atstovą, kuris nustatytų susidariusių dėl to klebonijos nuostolių dydį ir atlygintų juos, išieškant  iš Ukmergės magistrato. (LVIA;KM)

1804 m. birželio 10 d. Ukmergės miesto rotušė kreipėsi į Lietuvos Vilniaus karinį gubernatorių prašydama leidimo įvesti prievolę atvykstantiems į miestą atvežti akmenį arba du nedidelius. Tais akmenimis būtų išgrįstos gatvės, pirmiausiai Anykščių ir Ramygalos, nes jomis “rudens metu vos galima pereiti”. Tačiau rugpjūčio 11 d. Lietuvos Vilniaus gubernijos valdyba atmetė šį prašymą nes “[...] iš to gali atsirasti priespauda kaimo gyventojams bei galimybė daugeliui piktnaudžiavimų [...]”. (LVIA;KM)

1804 m. birželio 9 d. Ukmergės miestietis Abraomas Orelovičius skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam generalgubernatoriui, smulkiai išdėstydamas savo namo statybos istoriją, kad, pradėjus statybas, Ukmergės apskrities karinis komisaras J. Fastovičius, einantis gorodničiaus pareigas, uždraudė jam jas baigti, motyvuodamas tuo, kad namas yra netoli seniūno Marikonio duonos sandėlio ir sandėliui kyla gaisro pavojus. A. Oreliovičius dėl to pasiskundė Lietuvos Vilniaus vicegubernatoriui, kuris davė nurodymą tęsti statybas, tačiau jas bebaigiant „[...] pono seniūno Marikonio administratorius šlėkta Jacevičius, pavydėdamas, kad miestas plečiasi pagal jam [miestui] iš aukščiau duotas teises, norėdamas tą sukliudyti ir pasisavinti tai kas ponui seniūnui visai nepriklauso, būdamas Vilniuje padavė Jo Prakilnybei ponui vicegubernatoriui prašymą, kuriame drįso mane apšmeižti, neva aš pasistačiau namą seniūno kieme, [...] šis administratoriaus prašymas buvo patenkintas, man vargšui liepta sustabdyti statybą [...] aš iš ankstesniojo Ukmergės seniūno Tyzenhauzeno turiu rašytinę teisę į šią dabar užstatytą vietą, šių metų balandžio 2 dieną mano tėvas Orelis Judelevičius Jūsų prakilnybei padavė jos išrašą [...]“ A. Oreliovičius prašė leisti baigti namo statybą. (LVIA;KM)

1804 m. rugpjūčio 2 d. Ukmergės klebonas M. Šneideravičius vėl skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui dėl klebonijos pastatų ir prie bažnyčios esančios karčemos užėmimo kariuomenės postoviams. Be, to, klebonas savo skunde nurodė, kad kariuomenė nugano ir klebonijai priklausančias pievas, nuo kurių klebonija anksčiau prišienaudavo po 60 vežimų šieno. Klebonas vėl prašo atlyginti jo patirtus nuostolius, nubausti miesto tarybos burmistrus, bei paliepti apskrities Bajorų maršalui sumokėti klebonijai po 100 rub. iš apskrities kasos už nuganytas pievas. (LVIA;KM)

1806 m.

1806 m. gruodžio 4 d. Ukmergės klebonas M. Šneideravičius skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui, jog Ukmergės apskrities komisaras Šeršavickis užėmė klebonijos pastatus savo reikmėms, be to, su kareivių egzekucijų [kareivių apgyvendinimas ir gyvenimas šeimininko sąskaita jo name ar sodyboje iki to laiko, kol jis nesumokės reikalaujamų mokesčių] pagalba reikalauja iš klebono jurisdikoje gyvenančių žmonių mokesčių Ukmergės seniūnijos naudai. Klebonas teigė, jog visą laiką klebonija mokėjo mokesčius „į monarchijos iždą“, todėl Šeršavickio veiksmai, kada jis leidžia kareivių egzekucijoms skriausti jurisdikos gyventojus yra neteisėti, dėl  ko prašo paskirti Ukmergės miesto teismui tyrimą dėl šių įvykių. 1806 m. gruodžio 19 d. pasiaiškinime Ukmergės žemesniajam žemės teismui Šeršavickis rašo, jog „[...] tuose apskrities miestuose, kuriuose pagal etatus nėra gorodničių, jų pareigas eina ispravnikai [Šeršavickis, kaip apskrities komisaras, ėjo ir ispravniko (apskrities policijos viršininko) pareigas], [...] butus jiems privalo suteikti miestas, o Ukmergėje labai maža namų tinkamų butams užimti, todėl miesto rotušė nusamdė butą pas kunigą Šneideravičių, mokant po šimtą rublių per metus. [...] Pas gyvenančius Ukmergės jurisdikoje žydus aš liepiau pastatyti egzekuciją dėl seniūnui Marikoniui nesumokėtų pagal  inventorių priklausančių pajamų, kurias Vilniaus Gubernijos Valdybos įsaku liepta išieškoti per egzekuciją, nepaisant jokių atsikalbinėjimų. [...]“. (LVIA;KM)

1807 m.

1807 m. minimas Ukmergės miesto kalėjimas, kurį aprūpinti malkomis ir žvakėmis, samdyti sargus ir lydėti kalinius privalėjo žydų bendruomenė, dėl ko ji ir skundėsi generalgubernatoriui, prašydama nuimti šias prievoles. (LVIA;KM)

1808 m.

1808 m. kovo 18 d. žydų bendruomenės įgaliotinis Joselis Lipkovičius kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių nurodydamas, kad 1807 m. Ukmergės žydų bendruomenė malkoms kalėjimui šildyti, žvakėms kalėjimui, hauptvachtai [karinės įgulos sargybos būstinė ir areštinė] ir kitoms vietoms apšviesti, krosnių hauptvachtoje ir ligoninėse statybai ir remontui, sargų kalėjime, sandėlyje, ligoninėse samdymui, kalinių lydėjimui, mėšlo valymui turguje, žydų ligoninės išlaikymui, išleido 2690 rub. Dėl dažnų kariuomenės pražygiavimų, nuolatinio kariuomenės postovio mieste, bendruomenė nuskurdo, dėl bado ir kilusių ligų 250 žydų mirė, 50 paguldyta į ligoninę. Kahalas negalėdamas sumokėti valstybinių mokesčių ir kitų prievolių pasinaikino. Įgaliotinis prašė paliepti Ukmergės žemesniajam žemės teismui nutraukti egzekuciją, kurią jis vykdė dėl nesumokėtų mokesčių, įsakyti atkurti Ukmergės kahalą ir šiam drauge su bendruomenės išrinktais deputatais padaryti bendruomeninę rinkliavą vargšams, bendruomenei išlaikyti, sumokėti už neturtinguosius valstybinius mokesčius ir pan., gauti caro pritarimą atleisti nuskurdusią Ukmergės žydų bendruomenę nuo mokesčių nepriemokų bei nurodyti, kad Ukmergės apskritis padėtų miestui išlaikyti kalėjimą, lydėti kalinius bei vykdyti kitas prievoles. 1808 m. gegužės 9 d. Lietuvos Vilniaus vice gubernatorius atsakydamas į jam persiustą Joselio Lipkovičiaus prašymą, nurodė, kad panašaus turinio prašymą šis buvo pateikęs ir Vilniaus civiliniam gubernatoriui, kuris nurodė Ukmergės žemesniajam teismui nereikalauti iš miesto žydų malkų ir žvakių ligoninės ir hauptvachtos išlaikymui, pastočių pražygiuojančiai kariuomenei ir kaliniams gabenti, nes tuo turi būti aprūpinama iš bendrų piniginių prievolių visiems gyventojams. Tačiau egzekuciją gubernatorius nurodė nuimti tik tada, kai bus sumokėti visi mokesčiai, o  kalėjimo išlaikymas yra privalus miestui. Gubernatorius pasiūlė gubernijos valdybai pritarti kahalo įsteigimui. O prašyti caro atleisti Ukmergės žydus nuo mokesčių nepriemokų dėl skurdo ar ne, vice gubernatorius pasiūlė spręsti generalgubernatoriui. (LVIA;KM)

1812 m.

1812 m. prancūzų – rusų karo metu Lietuvą užėmus prancūzams, Ukmergės apskritis pervadinta paprefektūra, o jos vadovu – paprefektu paskirtas buvęs Ukmergės teisminės seniūnijos seniūnas Ignotas Marikonis [pilnas pareigų pavadinimas – Ukmergės paprefektūros paprefektas, toliau – paprefektas] . Pirmasis jo raportas Vilniaus departamento [buv. Gubernijos] administracinei komisijai [toliau – Komisija] datuotas 1812 m. liepos 21 d. [Didesnioji dalis 1812 m. dokumentų yra susiję su Ukmergės apskritimi, tačiau jie gerai iliustruoja bendrą, ir mieste buvusią, tuometinę Ukmergės krašto būklę.]  (LVIA;KM)

1812 m. liepos 23 d. Ukmergės municipalinės [nacionalinės] gvardijos narių sąrašas [nacionalinė gvardija arba miestiečių milicija turėjo saugoti viešą tvarką, joje turėjo tarnauti visi miestiečiai namų savininkai ir tie, kurie vertėsi kokia nors prekyba ar amatu (išskyrus žydus); pasak istorikų, nacionalinė gvardija prancūzmečiu buvo suformuota tik Vilniuje ir Ukmergėje]:„Miesto Municipalinė Gvardija [pavardžių rašyba kaip originale; pavardžių išdėstymas dalinai pakeistas]
1.Kapitonas Dominik Nowacki  2.Poručikas Vincenty Svoradzki
Kvartirmeisteriai: 1.Ludwik Weimer  2.Stanislaw Cybulski
Seržantai: 1.Józeff Kuczynski  2.Adam Pazurys
Kapralai: 1 Jan Zahorski  2.Antoni Wiltuyzynski
Eiliniai: 1.Jan Korys  2.Józeff Lanis 3.Jerzy Staniszewski 4.Vincenty Wasilewski 5.Andrzey Rymkiewicz 6.Piotr Gołombiewski 7.Szyman Kłonowski 8.Józeff Pawłowski 9.Szyman Gryniewicz 10.Piotr Lomako 11.Ignacy Bilewicz 12.Ludwik Kligier 13.Mateusz Czapkowski 14.Wincienty Pankiewicz 15.Józeff Sokołowski 16.Antoni Mackiewicz 17.Franciszek Pantusewicz 18.Józeff Jasiewicz 19.Daniel Jankowski 20.Jan Gudynowicz 21.Ignacy Jakubowski 22.Stanislaw Szatrawko 23.Jakub Wołkowski 24.Andrzey Grygucewicz 25.Tadeusz Skinder 26.Józeff Pirelli 27.Piotr Durasewicz 28.Antoni Bialewski 29.Michal Prokupowicz 30.Mateusz Murawicki 31.Jerzy Witowicz 32.Justyn Budaliewicz 33.Mateusz Rubaszewski 34.Antoni Rubaszewski“ (LVIA;KM)

1812 m. liepos 23 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Šio mėn. 20 dieną gavau Vilniaus Departamento Administracinės Komisijos raštą [...], įpareigojantį sudaryti grafiką, kad pristatyti į Vilniaus miestą Didžiosios Armijos karinėms ligoninėms 103 jaučius, nurodant terminus, kuriais ir kokiu kiekiu jie turi būti pristatomi. Vykdydamas tą man uždėtą prievolę, sudariau grafiką, pagal kurį pristatytą [į Ukmergę] pirmąją partiją, tai yra 20 jaučių, kuriuos liepta pristatyti iki liepos 25, siunčiu Vilniaus [Vilniaus Departamento] Administracijos žiniai kartu su šiuo Raportu. Kad transportas būtų apsaugotas prie jo sargybai pristačiau vieną iš čia įsikūrusių [prancūzų?] kareivių.“. (LVIA;KM)

1812 m. liepos 25 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Kas dieną gaunu iš Ukmergės pavieto gyventojų pranešimus, kad praeinančios per pavietą lydinčios krovinių transportą Didžiosios Prancūzų Armijos komandos pasiima maistui visus rastus pas juos produktus ir jokių  kvitų neduoda, - dėl tos priežasties gyventojai, atėmus iš jų grūdų atsargas, galvijus ir arklius, negalės išpildyti tų rekvizicijų, kurių reikalauja vyriausybinė valdžia bei šiame paviete esančios [karinės] ligoninės. Todėl esu priverstas pranešti apie tai Vilniaus Departamento Administracijai, nuolankiausiai jos prašydamas, kad nurodytų ten kur reikia, jog visos praeinančios komandos, turėdamos nurodymą imti maistą, turėtų kartu duoti ir kvitus gyventojams arba, kad, prireikus tokiai komandai duoti maisto, būtų pranešta iš anksčiau, kad turėdamas išankstines žinias, galėčiau pražygiavimo vietoje sudaryti reikiamas [maisto] atsargas.“. (LVIA;KM)

1812 m. liepos 25 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, kad „[...] Kauno Intendantūra, to paties mėn. 11 d. gavusi Didžiojo Artilerijos Parko General – direktoriaus gerb. pulkininko Negre kreipimąsi, įpareigojo mane uždėti visiems [pavieto] gyventojams prievolę pristatyti artilerijai tokį kiekį arklių, kokį tik galima rasti paviete už paskirtą užmokestį. Vykdydamas tą nurodymą, išsiuntinėjau po pavietą skelbimus, kuriuose prisakiau gyventojams pristatyti 120 arklių. Apie tai pranešdamas Kauno Intendantūrai, pageidavau, kad ji atsiųstų į šį pavietą karininką gautiems iš piliečių arkliams paimti. Bet iki šiol negaunu nei tos Intendantūros atsakymo, nei atsiųsto karininko, o tuo tarpu Vilniaus Administracija pavedė pristatyti iš Ukmergės pavieto 15 arklių artilerijai. Todėl reikia žinių – vykdyti ar ne iš Kauno Intendantūros gautą įsakymą? Ir ar būtų galima, kadangi Ukmergės paviete yra nedaug arklių, iš jau pradėtų pristatinėti į pavieto miestą Ukmergę arklių, skirtų Kauno intendantūrai, rekvizuoti ir pristatyti Vilniaus Administracinei Komisijai 15 arklių artilerijai.[...]“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 1 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „[...] mano žinioje yra 1200 vienetų Rusijos [kariuomenės] mundurų. Lauksiu nurodymo ar juos turiu pristatyti Departamento Administracijai, ar į kitą vietą.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 3 d. paprefektas I. Marikonis, atsakydamas į liepos 12 d. paklausimą apie Ukmergės apskrityje buvusias pašto stotis, pranešė Komisijai, jog „[...] vien tiktai Ukmergės mieste buvo pašto stotis su 10 arklių, kad jos nuomininku buvo Upytės miesto teisėjas Volkas, iš kurio Rusijos armija pasiėmė visus 10 arklių su pakinktais ir vežimais vieną dieną prieš įžengiant į Ukmergę Didžiajai Prancūzų Kariuomenei, - dėl tos priežasties ta stotis nustojo egzistuoti.“. Paprefektas informavo, jog jis išsiuntinėjo paprefektūroje skelbimus apie galimybę laikyti pašto stotį, o kol  kas, „[...] kad palengvinti kurjeriams greitesnį pravažiavimą per Ukmergę į Panevėžio miestą, įrengiau [Ukmergėje] stotį su paskirtais 9 valstietiškais arkliais, gi atskirai ant kelio į Panevėžį esančiuose Taujėnuose ir Raguvoje su 6 arkliais abiejuose. Jeigu atsiras norintis laikyti Ukmergės pašto stotį, - dabartinė stotis bus naudojama depešų transportavimui bei kurjerių pervežimui.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 4 d. LDK laikinosios vyriausybės komisija [okupacinės valdžios struktūra] kreipėsi į Komisiją, pranešdama, jog Ukmergės paviete, Antašavos dvare gyvenantis „[...] Hyacintas Antoševskis, lenkų kariuomenės poručikas [...] tikrojo patriotizmo dvasios įkvėptas veikiančios kariuomenės reikmėms paaukojo rugių tūkstantį saikų, po 26 lietuviškus gorčius kiekvieną bei miežių penkis šimtus tokių pat saikų [...]“. Vyriausybės komisija įpareigojo Komisiją apgalvoti būdus, kaip šiuos javus pervežti į Vilniaus sandėlius, o Ukmergės paprefektą – perduoti aukotojui oficialią tautiečių padėką. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 7 d. paprefektas I. Marikonis raportavo Komisijai: „Pagal man šių metų rugpjūčio 5 gerb. žandarų pulkininko Chrapovickio pranešimą, kad pagal Karinio Komiteto liepos 15 nutarimą, kuris šviesiausiam Imperatoriui ir Karaliui leidus sumažino [paprefektūros - apskrities] žandarų skaičių iki 55 žmonių [pradžioje buvo numatyta surinkti 107 žandarus], aš sudariau savo pavieto [apskrities] žandarų sąrašą, išskyriau iš jau anksčiau Vilniaus Departamento Administracijai pranešto sąrašo minėtą asmenų skaičių bei tuos,  kurie buvo išrinkti puskarininkiais ir karininkais, ir daviau tam gerb. pulkininkui žinias, o dabar, vykdydamas savo pareigas, ryšium su tuo naujuoju nurodymu, siunčiu Administracijai šį Raportą bei pridedu išrinktųjų žandarų sąrašą. [...] Vadovas,  kapitonas Jozef  Kozakowski
Antrasis,  štabskapitonas Michal Buttler
Poručikai: 1. Adam Sokołowski  2. Ludwik Pietkiewicz  3. Stanislaw Wieliczko
Vyresnysis vachmistras Ferdynand Dombrowski
Jaunesnieji vachmistrai: 1. Klemens Łeyba  2. Piotr Kielpsz
Seržantai: 1. Antoni Rudamina  2. Onupry Komorowski  3. Thomasz Charmanski  4. Xawery Zarnowsky  5. Antoni Malicki  6. Jozef Gieciewicz  7. Adam Dombrowski
Žandarai: 1.Adam Andrzejowski  2.Felix Jakowicki  3.Bonifacy Kontowt  4.Jozef Mackiewicz  5.Adam Dałubowski  6.Ignacy Jawgiel  7.Franciszek Surwiło  8.Witali Kolysko  9.Jozef Malicki  10.Jan Drobysz  11.Konstanty Stoma  12.Ignacy Naruszewicz  13.Chryzostom Rostkowski  14.Felix Maciejewski  15.Leon Butler  16.Michal Dylkiewicz  17.Leon Bohdanowicz  18.Thadeusz Kozakowski  19.Antoni Sawicki  20.Dyonizy Peliski  21.Antoni Kielpsz  22.Ignacy Butler  23.Ambrozy Moygis  24.Boguslaw Malecki  25.Teofil Frąckiewicz  26.Dominik Magnuszewski  27.Marceli Brusow  28.Franciszek Gintowt  29.Ferdynand Stoppen  30.Antoni Kojalowicz  31.Antoni Klimkiewicz  32.Jozef Moźeyko  33.Nikodem Sypminski  34.Justyn Rymowicz  35.Jan Okulicz  36.Stanislaw Koryzna  37.Franciszek Bortoszewicz  38.Jan Szymkowicz. Trimitininkas Antoni Szeyko“ (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 9 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Vykdant Kauno Intendantūros nurodymą, Ukmergės pavietas nuo liepos mėn. 24 d. iki šios dienos kas savaitę pristato po 500 darbininkų į Kauno miestą apkasams kasti. Ką tik Vilniaus Departamento administracijos duotas įsakymas [...] įpareigoja tą patį pavietą kas savaitę pristatyti į Vilniaus miestą, taip pat apkasams daryti, po 380 pėsčių žmonių. Esant ir taip dideliam šio pav. gyventojams uždėtų prievolių skaičiui, [...] be to, tokiu laiku žemdirbiai yra labiausiai užimti – pavietas neturi galimybių duoti tokį didelį žmonių skaičių vienu metu į du punktus. Todėl esu privertas nuolankiausiai prašyti Vilniaus Departamento Administracinės Komisijos išlaisvinti Ukmergės miestą nuo žmonių pristatymo į Kauno miestą bent jau iki to laiko, kol valstiečiai nepatenkins savo būtiniausių ekonominių poreikių [...]. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 11 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, kad „Ukmergės pav. gyventojų atsiųstą šieno bei rekvizicijose surinktų grūdų transportą, taip pat 27 žmones [skirtus] jaučiams ganyti Vilniaus mieste, - siųsdamas Jono Andzevičiaus priežiūroje į Vilnių, pranešu apie tai Raporte [...]“.(LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 12 d. Ukmergės žydų bendruomenės atstovai Zelikas Joselevičius, Mejeris Abramovičius, Joselis Jankelevičius, Lipmanas Abramovičius ir Šimonas Judelevičius prašė paprefekto I. Marikonio sumažinti mokesčius kahalui, kurie buvo paskirti vietoje duodamų rekrutų. Iš žydų bendruomenės, remiantis surašymo duomenimis, buvo reikalaujama sumokėti po 16 auksinų, 24,5 grašio už 451 [tikriausiai tik vyrus] tuo metu mieste neva gyvenusį žydų tautybės asmenį. Prašytojai nurodė, kad mieste tėra 245 žydai, o ankstesnis skaičius atsirado dėl to , kad į vieną sąrašą buvo surašyti visi apskrities žydai, net ir kalėjime sėdintys. Prašytojai prašė patvirtinti mokesčius už šį žmonių skaičių ir skundėsi sunkia savo materialine padėtimi po prancūzų kariuomenės pražygiavimo per miestą bei prašė paprefekto pranešti apie jų būklę „Lietuvos Valdžiai“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 13 d. Antanas Malickis [Antoni Malicki] rašė Komisijai: „Gerb. Marikonis Ukmergės pav. [pavieto] paprefektas, nepaisant mano noro, ryžto ir be mano žinios, savavališkai įrašė mane į Ukmergės  pavieto [apskrities] žandarmerijos puskarininkius. Atvykus į Ukmergės miestą gerb. žandarų pulkininkui Chrapovickiui, padaviau jam prašymą išbraukti mane iš žandarmerijos puskarininkių, bet nesulaukiau jokios rezoliucijos. Neturėdamas iš ko įsigyti munduro, arklio bei kitų reikalingų rekvizitų, negaliu būti tinkamas tai tarnybai, o mano ketinimas ir noras visada buvo tarnauti Tėvynei, bet ne pavietui. Ketinu stoti į reguliariosios kariuomenės pulką, net jau esu padaręs tam reikalingus pasiruošimas. Dėl tos priežasties prašau, kad būčiau atleistas nuo pareigų žandarmerijoje.“ (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 17 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, jog „Į šį miestą [Ukmergę] gyventojų pristatytą paskutinę jaučių partiją iš 25 jaučių siunčiu į Vilniaus miestą. Šio pav. žandaro savanorio ir vieno prancūzo iš čia įsikūrusio [karinio] būrio priežiūroje. Pranešdamas apie tai, kad jau visiškai įvykdytas Administracinės Komisijos nurodymas dėl 103 jaučių pristatymo iš Ukmergės pav., siunčiu šį Raportą.“ [Palyginimui – Kauno pavietui (apskričiai) buvo nurodyta pristatyti 21 jautį, Upytės pav. – 65, Raseinių pav. – 67, Telšių pav. – 49, Šiaulių – 63, Trakų – 33]. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 17 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Gavau Vilniaus Departamento Administracinės Komisijos rugpjūčio mėn. 12 nurodymą Nr. 804 dėl 206 jaučių pristatymo į Vilnių iki rugsėjo 8 dienos. Todėl gyventojams buvo sudarytas bei išsiuntinėtas paskirstymas, apie ką pranešu šiame Raporte.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 20 d. paprefektas I. Marikonis skundėsi Komisijai dėl Ukmergės komendanto elgesio: savavališkai apgyvendintų gyventojų namuose kareivių, kas, pasak komendanto, yra egzekucija už laiku nepristatytą baltą duoną, asmeniško I. Marikonio užsipuolimo dėl neva blogai iškeptos duonos, nors, pasak paprefekto, „[...] generolo Gotardo divizija, o jai  išėjus Ukmergės mieste įkurdinta kelis šimtus ligonių turinti ligoninė, be jokių skundų ėmė maisto davinius ir duoną iš to paties sandėlio, iš kurio ir dabar duodama, o iš tų pačių miltų kepta duona nėra g. p. Komendantui tinkama.“. Be to, I. Marikonis kaltino komendantą tuo,  jog jis, užsakęs pastotes [vežimus, gurguoles], dažnai neduoda jokio darbo ir palaikęs jas keletą dienų mieste, paleidžia arba, atvirkščiai, nežinia kokiems darbams paima pastotes, laikomas mieste netikėtai pravažiuojantiems karininkams. „Todėl vyksta gyventojų engimas bei nepatogumai staiga pravažiuojantiems karininkams.“. Dar komendantas „Vietinę [karinę] komandą, žandarus, o ypač municipalinę gvardiją pasiėmė savo valdžion, liepdamas jiems teikti [jam] raportus, tvarkosi kaip jam patinka, o be to municipalinės gvardijos karininką, poručiką g. p. Svaradzkį be jokios kaltės suimti paliepė.“. I. Marikonis prašė, kad komendantas, jei negalima jo pakeisti, „būtų bent įspėtas ir jam būtų nurodyta, kad ateityje neperžengtų jam patikėtus valdžios ribų.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 20 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, kad Komisijos nurodymu Ukmergės paprefektūra turėjo pristatyti 150 pastočių į Žiežmarius bei Žibartonis, tačiau dėl kitų įpareigojimų negalėjo sutelkti viso reikiamo pastočių kiekio, todėl prievolė buvo vykdoma dalimis, tačiau rugpjūčio 20 d. iš Žiežmarių sugrįžęs „sargybinis“ I. Marikoniui pranešė, kad jis, palydėjęs 50 pastočių į Žiežmarius, perdavė jas vietinio komendanto žiniai, o šis „naudodamas įvairiems pervežimams“ jas užlaikė daugiau kaip dvi savaites. Pasak I. Marikonio, tas „[...] vyksta ir kitose vietose kur gyventojai atveža su pastotėmis nurodytus rekvizitus, - ne tik jų pastotės ilgai yra užlaikomos, bet net nesulaukia jų sugrįžimo, - o kadangi tai gyventojams atima galimybes pildyti kitas prievoles, esu priverstas Viln. Depart. Administracinės Komisijos reikalauti, kad teiktųsi tokius dalykus sutrukdyti.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 24 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, jog „Gerb. ulonų pulko pulkininkas grafas Tiškevičius, atvykęs su savo būriu į šį pavietą, rekvizuoja čia savo pulko kareiviams maisto davinius, neturėdamas tam Administracinės Komisijos leidimo. Kreipiuosi su klausimu, kokiu būdu vykdyti tą rekviziciją ir kokio dydžio turi būti tie daviniai.“ (LVIA;KM)

1812 m. rugpjūčio 31 d. paprefekto pavaduotojas Adomas Žagielis, Ukmergės apskrities Pakamaris, pranešė Komisijai, kad „Vietinis komendantas rekvizavo šioje paprefektūroje šimtą vežimų šiaudų pristatymui į Vilnių, vykdydama tą reikalavimą paprefektūra sudarė grafiką gyventojams, pagal kurį šiandien yra pristatyta [į Ukmergę] 50 vežimų šiaudų. Juos [paprefektūra] dešimtininko priežiūroje siunčia į Vilnių, o Administracinei Komisijai duoda Raportą apie tai.“ (LVIA;KM)

1812 m. rugsėjo 2 d. paprefekto pavaduotojas Adomas Žagielis rašė Komisijai, jog „Ukmergės pav. paprefektūra su dideliu nustebimu šiandien gavo bausmę už nepadarytą kaltę.“. Pasak A. Žagielio, Komisija liepos 25 d. nurodė paprefektūrai per savaitę pristatyti 5000 pūdų šieno, o dar 5000 pūdų – per keturias savaites. Rugpjūčio 19 d. nurodyta iki rugsėjo 15 d. pristatyti į Vilnių dar 5000 pūdų šieno. Paprefektūra esą jau pristatė į Vilnių 4952 pūdus šieno, vežamas šienas vykdant antrąjį nurodymą, kurio terminas baigiasi rugsėjo 3 d. Tačiau jau „[..] rugsėjo 2 d. paprefektūra susilaukė atsiųstos egzekucijos kai ne tik trečiasis, bet net ir antrasis pačios administracijos paskirtas terminas dar nesibaigė.“. Kadangi paprefektūra jau prieš savaitę išsiuntinėjo žandarus raginti vežti šieną į Vilnių, vykdant antrąjį ir trečiąjį Komisijos nurodymus, šienas iš įvairių paprefektūros parapijų buvo vežamas į Vilnių, todėl „[...] dabartinės Administracinės Komisijos nurodymas pakeisti trečiosios dalies šieno pristatymą piniginiu apmokesdinimu, o antrąją šieno dalį persiųsti [į Vilnių] prižiūrint vykdyti Egzekucijos atsiųstam komisarui – yra neįvykdomas.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugsėjo 3 d. paprefekto pavaduotojas Adomas Žagielis rašė Vilniaus departamento administracinei komisijai: „Pavieto paprefektūra, patirdama sunkumu išduodant davinius pražygiuojantiems prancūzų kariuomenės daliniams bei Ukmergės ligoninėje esantiems ligoniams, kurie reikalauja jų didesnių, negu kad nustatė Lietuvos valdžia, kreipiasi į Administracinę Komisiją dėl šių dalykų – 1. Pražygiuojantis prancūzų dragūnų būrys, priiminėdamas davinius kareiviams, liepė sverti juos prancūziškais svorio matais, kurie ketvirtadaliu didesni už lietuviškus, o arkliams ėmė po puse ketvirčio gorčiaus [gorčius – 2,8-3 l] avižų ir 18 svarų [svaras – apie 400 g.] šieno vienam arkliui. Kiti pražygiuojantys būriai ėmė įvairiomis proporcijomis, bet visada didesnėmis negu nurodyta, tvirtindami,  kad pagal jiems duotas instrukcijas jie turi teisę reikalauti tokių davinių. 2. Čionykštė [karinė] ligoninė be tokio pat dydžio racionų dar reikalauja duoti virš to po svarą mėsos bei alaus. 3. Ukmergės pav. žandarų komendantas gerb. Kozakovskis reikalauja racionų savo savanoriams bei jų arkliams./ Kadangi pirmiesiems dviem punktams: prancūzų kariuomenės rekvizicijoms paprefektūra neturi žinių apie racionų išdavimo tvarką, o kas susiję su pavieto žandarų reikalavimais, neturi nurodymo ar reikia juos vykdyti, todėl prašo Administracinė Komisijos,  kad tuos dalykus teiktųsi paprefektūrai paaiškinti.“. (LVIA;KM)
1812 m. rugsėjo 3 d. komisaras Konstantinas Černikas raportavo Komisijai, jog jis, „Gavęs Administracijos Komisijos rugpjūčio 31 man duotą pavedimą [...], su noru uoliai tarnauti Tėvynei vykdydamas savo pareigas, atvažiavai į Ukmergės miestą [rugsėjo] 2 dieną, kur tuojau pat, nesant gerb. Ukmergės paprefektui, jį pavaduojančiam pranešiau savo atvykimo tikslą – Administracijos pavestą likusio šieno išieškojimą. Šis [pavaduotojas] buvo nustebintas dėl pernelyg paskubintos Egzekucijos, nes neva dabar Administracija pakeitė šieno pristatymo į Vilniaus miestą terminą, teisindamas save ir pavietą pasiuntė į Administracinę Komisiją pasiaiškinimą, bet, nežiūrint to, aš pareikalavau kuo greičiau išsiųsti į pavietą Egzekuciją už tokį [šieno] nepristatymą, kas tuojau pat ir buvo įvykdyta.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugsėjo 4 d. paprefekto pavaduotojas A. Žagielis pranešė Komisijai: „Pavieto paprefektūra, vykdydama Administracinės Komisijos šių m. rugpjūčio 12 d. nurodymą Nr. 804, siunčia paskutinį transportą iš 46 jaučių, prižiūrint pavieto žandarui.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugsėjo 18 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, kad „Ukmergės pavieto paprefektūra, vykdydama Administracinės komisijos šių metų pavedimą [...] įvairių nurodytų rekvizitų sąskaita siunčia žandaro priežiūroje į Smurgainius 86 statines miltų, 50 vienetų jaučių, į Medininkus 600 pūdų šiaudų, degtinės 281 gorčių 3 kvortas [gorčius - 2,8 l, kvorta – 0,82 l]. [...]“. (LVIA;KM)

1812 m. rugsėjo 23 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Dabartinės Liet. D. K. Vyriausybės išleistoje Instrukcijoje dėl raitųjų rekrutų rinkimo nėra nurodyti matmenys arklių, kurie turi būti paimti k artu su rekrutais. Atvykęs į šį pav. rinkti tokių rekrutų bei arklių gerb. kapitonas Klonovskis ir 18 ulonų pulko, nurodė tokius didelius arklių matmenis, kad šis pavietas, neturėdamas tokios rūšies bei aukščio arklių, negalės jų pristatyti. Dėl tos priežasties prašau Vilniaus administracijos atsiųsti matmenis priimamiems arkliams ir, jei galima, padaryti nuolaidą šiam pavietui, priimant arklius mažesnių matmenų, bet tinkamus ulonų pulkams.“. (LVIA;KM)

1812 m. rugsėjo 29 d. Komisijos komisaras K. Černikas savo raporte rašė, jog „[...] kaip liudija Ukmergės paprefektūros Komisijai siųsti raportai, buvo pristatyta šieno 11740 pūdų 23 svarai, šiaudų 6452 pūdai 4 ⅔ svarų, [...]. Gi kvitai gauti iš sandėlių Direktorių [apie pristatytą šieną] liudija, kad pristatyta tik 6762 pūdai 16 svarų šieno, 3359 pūdai šiaudų, o lieka dar pristatyti 8237 pūdus 24 svarus šieno, 6641 pūdus šiaudų. Apie tai raportuoju Administracinei Komisijai ir laukiu nurodymo ar turiu nutraukti Egzekuciją, nes šienas ir šiaudai ne visiškai pristatyti.“. (LVIA;KM)
1812 m. rugsėjo 29 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Į Ukmergės pavietą atlikti Egzekucijos už nepristatytą šieną deleguotam gerb. Černikui Administracinės Komisijos buvo paliepta, kad, šiai paprefektūrai pristačius [trūkstamą] šieną  ir šiaudus iš Ukmergės pavieto į Vilniaus sandėlius, jis nutrauktų Egzekuciją. Ukmergės pavieto paprefektūra parodė šiam g. p. Deleguotajam, kad įvairiu metu kartu su savo Raportais persiuntė į Vilniaus miestą 11753 pūdus 23 svarus šieno, o šiaudų – 6676 pūdus 21⅔ svaro. [...] Šie Raportai, vien tik iš kurių ir gali Pavieto Paprefektūra turėti informaciją apie pasiųstus Transportus, neįtikino gerb. Deleguotojo apie tą [skolos] patenkinimą, - jis dar reikalauja kvitų, kurių transportus pristatę gyventojai nepateikė paprefektūrai, ir todėl Egzekucijos nenutraukia. Jeigu Pavieto Paprefektūra turėtų laukti kol gyventojai pristatys tokius kvitus, ši Egzekucija dar ilgai spaustų nekaltą Pavietą, o ypač mano asmenį, kuris už gyventojus turi ją  išlaikyti ir iš nuosavų lėšų apmokėti. [...] tačiau, kadangi tas neįtikina Deleguotojo, o kvitų taip greitai iš gyventojų surinkti negaliu, todėl turiu prašyti Administracinės Komisijos, kad palieptų sutikrinti tokius Raportus su [Vilniaus] sandėlių Direktoriaus žiniomis, - o įsitikinus sutapimu, liepti nutraukti dabartinę Egzekuciją.“. (LVIA;KM)
1812 m. rugsėjo 29 d. LDK laikinosios vyriausybės komisija pavedė Komisijai įgalioti Ukmergės paprefektą nedelsiant nusiųsti savo paskirtą komisarą į prancūzų maršalo Makdonaldo generalinį štabą, „[...] kur yra brigados generolas kunigaikštis Mykolas Radvila, kad su juo susitartų bei gautų iš ko priklauso įsakymus, pagal kuriuos būtų išduoti rusų Jakobštate palikti keli tūkstančiai pūdų geležies skardos; tuo pat metu tas komisaras turi būti įgaliotas rekvizuoti artimiausiose nuo to miesto parapijose vežimus, kurie tą skardą, dėl didesnio patikimumo lydint sargybiniui, galėtų pervežti į Vilnių. [...]“. (LVIA;KM)

1812 m. spalio 3 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Ukmergės pav. paprefektūra pasiuntė gerb. Komisaro Taločkos žiniai šimtą šešiasdešimt tris žmones, skirtus baterijoms supilti Vilniaus mieste, kartu su sąrašu ir siunčia Administracinei komisijai apie tai Raportą.“. [Yra išlikę 16 raportų apie darbininkų siuntimą į Vilnių įvairiems darbams. Šis yra paskutinis] (LVIA;KM)

1812 m. spalio 7 d. paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, kad jis „Vykdydamas Administracinės Komisijos šių metų rugs. 16 dienos pavedimą [...] Ukmergės paprefektūrai [...]“, išsiuntė į dvarus [„pas piliečius“], kurie dar nepristatė arklių artilerijai, karines egzekucijas. (LVIA;KM)

1812 m. spalio 8 d. paprefektas I. Marikonis Vilniaus administracinei komisijai pateikė žinias apie rekrutų rinkimą Ukmergės paprefektūroje [apskrityje]: „[...] Ukmergės paviete: Kas renka rekrutus? Rekrutų rinkti atsiųstas 18 pėstininkų pulko podporučikas g. p. Steponas Kučinskis. Kada atvyko karininkas? Rugpjūčio 15. Kiek iš viso priklauso rekrutų? 498. Kiek iš to skaičiaus surinkta? 492.“. (LVIA;KM)
1812 m. spalio 8 d. Ukmergės apskrities žandaras bajoras Antanas Klimkevičius savo raporte Komisijai rašė: „Surinkęs iš Ukmergės pav. 125 dvikinkius vežimus, skirtus kariniams transportams, į juos pagal man vietinės valdžios duotą nurodymą sukroviau Šešuoliuose maskolių [lenkiškas, paniekinantis rusų pavadinimas] paliktą šieną bei pristačiau į Vilniaus sandėlį, - priimant tą šieną tame sandėlyje buvo didelė gaišatis: nes 1-mą dieną nebuvo priimta, gi antrąją dieną buvo priimti 36 vežimai šieno iš Balninkų parapijos, likusius Komisaras visai atleido nuo tolesnio transporto panaudojimo bei į namus paleido, aš tam priešinausi ir įtikinėjau tą komisarą, kad prie tų pastočių nesikištų, vienok jis nepaklausė ir savo pasiekė. 3-ją ir ketvirtąją dieną sandėlyje įvairiai buvo priiminėjamas tas vežimuose buvęs šienas; visai nesveriant,  kiekvieną vežimą skaičiuojant po šešis pūdus, jis buvo atiduotas prancūzams pašarui, kurie, kas kur išvežiodami tą šieną į savo butus, ne tik daug laiko užtruko, bet netgi daugelis iš jų [vežimų] pas mane nebesugrįžo. Pagaliau, be mano žinios, iš tų aukščiau minėtų 125 vežimų daugelis pabėgo taip, kad dabar tik 16 [vežimų] galiu duoti kariniams transportams. [...]“.(LVIA;KM)

1812 m. spalio 9 d. Ukmergės paprefektas I. Marikonis pranešė Komisijai, kad „Pagal Administracinės Komisijos nurodymą, liepiantį pristatyti iš Ukmergės pav. produktus į Vilniaus miestą, Smurgainius ir Medininkus, turiu garbės pasiųsti Administracinei Komisijai šiandien iš mano dvarų atvykusį transportą iš 1365 pūdų šieno, 15 pūdų šiaudų, taip pat 137 gorčių degtinės, atskirai [paprefektūroje] rekvizuotos degtinės 760 gorčių bei kun. Milaševičiaus Aleksandravo klebonijos rekvizuotos degtinės 40 gorčių, prašydamas už tai kvito.“. (LVIA;KM)

1812 m. spalio 12 d. Ukmergės paprefektas I. Marikonis pranešė Vilniaus departamento administracinei komisijai, jog paprefektūra įvykdė komisijos nurodymą – pašto stotims Širvintose, Ukmergėje, Taujėnuose ir Raguvoje paskyrė po tris raitus laiškanešius. (LVIA;KM)
1812 m. spalio 12 d. deleguotas į Ukmergės paprefektūra Komisijos komisaras K. Černikas raportavo Komisijai, jog „Šviesusis kunigaikštis Giedraitis, žandarų eskadrono vadas turėjo gerb. žandarų pulkininko Chrapovickio įsakymą, kad atšauktų [I. Marikonio dvare] egzekucijoje esančius žandarus, o į jų vietą paskirtų kitus, tačiau šv. kunigaikštis Giedraitis pirmuosius atšaukęs kitų nepaskyrė, nurodęs savo laiške priežastį, kad visi žandarai yra  iškomandiruoti, todėl, neturėdamas su kuo išieškoti [skolų], grįžau atgal į Vilnių, apie  ką pranešu šiuo Raportu Administracinei Komisijai.“. (LVIA;KM)

1812 m. spalio 14 d. Juozapas Montvila [Montwill], Taujėnų palivarko savininkas rašė: „[...] Pranešu šiuo savo laišku gerb. Tadui Mickevičiui Vilniaus Administracijos Komisarui apie tai: Kad tas gerb. Mickevičius, siųsdamas karinę egzekuciją [į palivarką ?] dėl į Kauną nepristatytų vežimų, pareikalavo pateikti priežastis, dėl kurių iš minėto Taujėnų palivarko pagal Ukmergės paprefektūros nurodymą minėtieji vežimai neišvyko į Kauną; suteikiu tokias žinias: kad, visų pirma, sename sąraše per klaidą buvo pažymėta 16 dūmų [sodybų, ūkių], o iš tikrųjų pagal dabartinį sąrašą yra ne daugiau kaip aštuoni dūmai, antra, pražygiuojant Rusų kariuomenės gurguolėms, iš žmonių, tarnaujančių tame palivarke buvo paimti penki arkliai, o Prancūzų kariuomenė paėmė tris arklius iš paties palivarko; todėl, dėl minėto dūmų skaičiaus bei dėl kariuomenės paimtų arklių, tas palivarkas negalėjo duoti į Kauną trijų dvikinkių vežimų, išskyrus vieną dvikinkį, kuris jau sugrįžo. Tokias žinias, kiekvieną kartą valdžiai pareikalavus, pasižadu priesaika patvirtinti.“. (LVIAKM)
1812 m. spalio 14 d. Komisijos komisaras I. Byčkovskis pranešė Komisijai, jog „Nors Administracinė Komisija kuo griežčiausiai nurodė Ukmergės Paprefektūrai, kad iki praeito mėnesio [rugsėjo] 30 dienos pristatytų du šimtus penkiasdešimt vežimų [skirtų] kariniams transportams, [...] vienok Paprefektūra ne tik tos rekvizicijos neišpildė, bet net neatsakė, o priklausančių dviejų šimtų penkiasdešimt vežimų sąskaita atsiuntė tik keturiasdešimt tris, [...] taip, kad iš Ukmergės paprefektūros lieka dviejų šimtų devyniolikos vežimų likutis, kuriam gauti Administracinė Komisija turi imtis jos nuomone reikalingų priemonių [egzekucijų ?].“. (LVIA;KM)

1812 m. spalio 15 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Jau išdėsčiau Administracinei Komisijai gyventojų skundus apie tai, kad pristatant produktus į nurodytas vietas, yra atimami jų arkliai – ką tik gavau gausius pranešimus, kad didesnioji šio pavieto valstiečių dalis, kuri pristatinėjo produktų transportus į Smurgainius, Medininkus ir Vilnių, grįžo namo pėsčiomis, kariškiams atėmus iš jų ir nežinia kur nuvarius arklius – šie įvykiai, atimantys iš gyventojų galimybę pristatyti nurodytus produktus bei keliantys susirūpinimą tiems, kurie iki šiol nurodytų produktų nepristatė, verčia mane pranešti apie tai Administracijai bei prašyti jos panaudoti veiksmingas priemones, kad gyventojų pastotės būtų apsaugotos nuo užgrobimo. [...]“.(LVIA;KM)
1812 m. spalio 15 d. LDK laikinosios vyriausybės komisija, „[...] atsižvelgusi į G. Pono Hiacinto Antoševskio, lenkų kariuomenės poručiko skundą [...], kuriame sakoma: kad formuojamo 17 pulko komendantas, nesikreipdamas į vietinę paprefektūrą dėl avižų ir šieno pristatymo savo komandai, be jokio išankstinio perspėjimo pasiuntė egzekuciją ir jėga pasiėmė Antašavoje paskutinėmis praeito mėnesio dienomis 20 pūrų ir 12 gorčių avižų, šimtą dešimt pūdų šieno; nutarė apie tai pranešti Administracijai, pridėdama skundą dėl aneksijų, nurodydama [Administracijai] pasiųsti Ukmergės pavieto paprefektūrai įsakymą, kad tuojau pat nuo savęs pasiųstų tinkamą žmogų, kuris vietoje ištirtų, kas ir kaip atsitiko, o jei pasirodytų, kad g. p. Antoševskis jokiu valdžios įsakymu neįgalioto 17 ulonų pulko egzekucijos priverstas [buvo] duoti minėtą avižų ir šieno kiekį, tai nedelsiant iš pavieto sandėlio tas viskas jam turi būti visiškai grąžinta.[...]“. (LVIA;KM)

1812 m. spalio 24 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Ukmergės pavieto paprefektūra, siųsdama į Departamento miestą Vilnių šiandien [į Ukmergę] atvykusį grūdų transportą iš gerb. Tiškevičiaus Leonpolio ir Užuraisčio dvarų, susidedantį iš 100 ašmainių [ašmainis – 22,28 l.] rugių, tiek pat avižų, 5 ašmainių 10 gorčių kruopų, tiek pat žirnių, 100 akmenų [akmuo – 14-15 kg] šieno, tiek pat šiaudų, pateikia apie tai Raportą Administracinei Komisijai.“ (LVIA;KM)

1812 m. lapkričio mėn. okupacinės prancūzų valdžios nurodymu buvo atliktas Ukmergės miesto sklypų ir dūmų (prievolinių bei mokestinių vienetų) surašymas. Dūmas paprastai apimdavo vieną sodybą (namą) kartu su ten gyvenančiais žmonėmis. Kartais viename sklype būdavo ir keletas namų. Surašymas buvo atliktas tam, kad patogiau būtų rinkti padūmės mokestį, kurį turėdavo mokėti kiekvienas dūmas – valstiečių,  miestiečių ar smulkių bajorų. Surašant buvo pažymimi dūmų savininkai,  jų amatai bei dūmo rūšis. Atskirai buvo surašyti krikščionių tikybos miestiečiai nuo 18 iki 50 metų. Sužymėti miesto magistrato bei miesto municipalinės gvardijos nariai. Dūmų rūšys buvo tokios (miestiečių krikščionių ir žydų dūmų rūšys truputį skyrėsi): miestiečių solidus [gruntowe],  miestiečių privatus [prywatne],  miestiečių sodinis – daržinis [ogrodowe],  miestiečių amatininkiškas [chalupne],  žydų mūrinis [kamienne],  žydų mėsinės ir karčemos [rzezne, karczmy],  žydų privatus [prywatne], žydų amatininkiškas [chalupne], žydų kampininkų [kątnicze]. Bajorų namai surašyti atskirai. Jų rūšys: bajorų mūrinis,  bajorų medinis privatus,  bajorų medinis sodinis – daržinis. Jie bus žymimi: miestiečių solidus – miest. sol., miestiečių privatus – miest. priv., miestiečių sodinis – miest. sod.,  miestiečių amatininkiškas – miest. amat.,  žydų mūrinis – žyd. mūr., žydų mėsinės ir karčemos – žyd. mės. karč.,  žydų privatus – žyd. priv.,  žydų amatininkiškas – žyd. amat.,  žydų kampininkų – žyd. kamp.,  bajorų mūrinis – baj. mūr., bajorų medinis privatus – baj. priv.,  bajorų medinis sodinis – daržinis – baj. sod., Skaičiai prie kai kurių miestiečių krikščionių pavardžių (originale - virš pavardžių) nurodo jų metus. Pavardžių rašyba kaip originale, gatvių pavadinimai paryškinti. [R. Ramanauskas, Ukmergės kraštotyros muziejaus muziejininkas].
„Ukmergės miesto krikščioniškų ir žydiškų namų aprašymas
išskiriant žemdirbių,  amatininkų,  sodinius,  privačius,  kampininkų [dūmus],  atskirai
išskiriant krikščionis nuo 18 iki 50 metų,  žemiau pasirašiusiojo sudarytas vykdant 1812 metų
spalio mėn. 30 dieną Ukmergės prefektūros man duotą nurodymą
Pilies gatvė:  1.  Elzbieta Niskowska (miest. priv.)  2.  Abram Stegman laikrodininkas (žyd. priv.)  3.  Orel Judelewitcz (žyd. mūr.)   4.  Nowiech Jankielewitcz (žyd. priv.)   5.  Mecir Abramowitcz (žyd. priv.)   6.  Jossel Jankielewicz (žyd. priv.)   7.  Jossel Lipkowicz (žyd. priv.)   8.  Izrael Josselewicz ( žyd. priv.)   9.  Saia Wulfowitcz (žyd. priv.)   10.Jokub Szatrafko 49 batsiuvys (miest. priv.)   Turgaus gatvė:   11. Berko Nosselowicz (žyd. priv.)   12. Mowsza Mendelewicz (žyd. priv.)     13. Jankiel Judelewicz (žyd. priv.)   14. Saia Nowechowicz (žyd. priv.)   15. Leyzer Soniowicz (žyd. priv.) Nuomininkas Uszakowski 25 balnius   16. Jossel Berkowicz prekiautojas (žyd. priv.)     17. Berke Hirszowicz (žyd. amat.)   18. Dawid Nowechowicz (žyd. amat.)   19. Zelman Menszewicz mūrininkas (žyd. amat.)   20. Abram Leizerowicz kailiadirbys (žyd. amat.)   21. Chaim Mowszowicz (žyd. amat.)   22. Matchel Izraelowicz prekiautojas (žyd. amat.)   23. Szymel Duchowny (žyd. amat.)   24. Wulf Leyzerowicz (žyd. privat.)   25. Mortchel Munchinowicz (žyd. amat.)   26. Szmuylo Josselewicz pamokslininkas,  Frydryk Frost 32 batsiuvys,  kartu gyvena Ludwik Plitnis 20 (žyd. mės. karč.)   27. Abram Szmuylowicz pamokslininkas (žyd. priv.)   28. Jankiel Ickowicz (žyd. amat.)   29. Janliel Szlomowicz mėsininkas (žyd. amat.)   30. Nowech Dawidowicz siuvėjas (žyd. amat.)   31. Szyman Ickowicz smuklininkas (žyd. amat.)   32. Faynisz Falkowicz (žyd. priv.)   33. Isak Josselowicz mėsininkas Wincenty Oledowski 36 smuklininkas (žyd. amat.)   34. Nowech Szneyderowicz (žyd. priv.)   35. Jankiel Mendelowicz (žyd. priv.)   36. Leyba Abramowicz prekiautojas (žyd. priv.)   Vilniaus gatvė:   37. Mowsza Szymkelowicz (žyd. mės. karč.)   38. Leyzer Pinchasewicz prekiautojas ir pirklys (žyd. priv.)   39. Jankiel Fleyniszowicz prekiautojas (žyd. priv.)   40. Wulf Markowicz mėsininkas (žyd. priv.)   41. Leyba Mowszawicz mėsininkas (žyd. priv.) Novechos Gnielowo našlė (žyd. amat.)   42. Miesto namas kur dabar Rotušė [paryškinta rengėjų]  (miest. sod.) 43. Abram Gucelowicz (žyd. mės. karč.)   44. Mowsza Josselowicz (žyd. amat.)   45. Leyba Josselowicz (žyd. amat.)   46. Leyzer Leybowicz malūnininkas ir privatus vandens malūnas (žyd. priv.)   47. Mortchel Mowszewicz (žyd. priv.)   48. Cemech Zalkowicz (žyd. amat.)   49. Szmuylo Leybowicz (žyd. amat.)   50. Leyba Nowechowicz (žyd. priv.) Giecel Leybowicz (žyd. amat.) Szmuylo Rachmelowicz (žyd. amat.) Srol Leybowicz (žyd. amat.)   51. Ligoninės namas su keturiomis elgetų lūšnomis   52. Mūrinė žydų pirtis (žyd. mūr.)    53. Orel Mortelowicz (žyd. amat.)   54. Leyba Abramowicz (žyd. amat.)   55. Azik Oserowicz (žyd. amat.)   Kauno gatvė:  56. Tadeusz Damulewicz kalvis (miest. sod.) Adamo Pupkievičiaus namuose Tomasz Karpinski 23 stalius   57. Mikolay Kuczynski (miest. sol.)   58. Leyba Oszerowicz (žyd. amat.)   59. Josell Mowszowicz malūnininkas ir vėjo malūnas (žyd. priv.) Smanievskienės namuose Nikodem Karpinski 19   60. Jankiel Leybowicz (žyd. mės. karč.)   61. Giecel Abramowicz (žyd. mės. karč.) tame pačiame name laiko traktierių Ignacy Józefowicz 46 Orel Zalkowicz prekiautojas (žyd. amat.) Orel Szmuylowicz prekiautojas (žyd. amat.) Nochim siuvėjas (žyd. amat.) Nachman Boruchowicz prekiautojas (žyd. amat.)   62. Abram Izenderowicz (žyd. amat.)   Ramygalos gatvė:   63. Abram Josselewicz prekiautojas(žyd. priv.)   64. Jossell Eliaszewicz prekiautojas (žyd. priv.)   65. Eliasz Leybowicz prekiautojas (žyd. priv.)   66. Srol katilius (žyd. priv.)   67. Berko Judelewicz prekiautojas (žyd. priv.)   68. Leyba Judelewicz prekiautojas (žyd. priv.)   69. Abram Judelewicz prekiautojas (žyd. priv.) katiliaus Srol’io namuose konditeris Jan Aleksandrowicz 38   70. Szymon Judelewicz (žyd. priv.)   71. Elka Mecirowa našlė (žyd. amat.) Žydų mūrinė mokykla su trimis priestatais   72. Wulf Orelowicz prekiautojas (žyd. amat.)   73. Kalman Rabinowicz prekiautojas (žyd. amat.)   74. Kastrel Szenderowicz prekiautojas (žydų amat.)     75. Bina Szmuylowicz prekiautojas (žyd. amat.) Leyba Zelmanowicz prekiautojas (žyd. amat.)   76. Jankiel Wulfowicz prekiautojas (žyd. priv.)   77. Jossell Jankielewicz kailių raugintojas (žyd. amat.)   78. Mowsza Leybowicz (žyd. amat.)   79. Andrzey Murawicki 48   80. Ludwik Weymar Municipalinės Gvardijos intendantas (miest. sod.)   81. Tomasz Steychenreych 45 mūrininkas (miest. sod.)   82. Kalesanty Audycki 28 municipaliteto narys Pawel Petkewicz tarnas (miest. sol.)   83. Jakub Czyźewski,  sūnėnas Stanislaw 20,  Jerzy Lukasziewicz 18 batsiuvys (miest. sol.)   84. Anna Gubernowiczewa,  tame name  Jόzeff Krauz 39 (miest. amat.)   85. Hirsza Mowszowicz (žyd. priv.)   86. Heronim Skinder 45 ,  sūnus Tadeusz Municipalinėje Gvardijoje,  svainis Wincenty Pietkiewicz 38 (miest. amat.)   87. Jozeff Hermanowicz namas,  Jan Zembler 30 tekintojas,  Frydrich Suftrzan (miest. sod.)   88. Andrzey Pilkowicz (miest. sol.)   89. Jan Pazurys,  sūnus Adam Municipalinėje Gvardijoje,  batsiuvys Krystyan Dres 37,  Antoni Prawdzikowski mūrininkas (miest. sol.)   90. Mateusz Jusiewicz,  sūnėnas Juzeff Jusiewicz Municipalinėje Gvardijoje (miest. sol.)   91. Abram Mowszowicz (žyd. amat. )   92. Stanislaw Węcalowicz (miest. sod.)   93. Wincenty Źukowsky 45 puodžius (miest. amat.)   94. Józeff Rubaszewski,  sūnus Antoni Municipalinėje Gvardijoje (miest. sol.)   95. Mowsza Leybowicz (žyd. amat.)   96. Leyba Orelowicz (žyd. amat.)   97. Andrzey Ivanowski 39 kalvis (miest. amat.)   98. Jankiel Szlownowicz (žyd. amat.)   99. Jankiel Mowszowicz siuvėjas (žyd. amat.)   100. Szloma Kastrelowicz (žyd. amat.)   101. Tadeusz Audycki (miest. sol.)   102. Mortchel Meierowicz (žyd. mės. karč.)   103. Katarzyna Bielzakowa (miest. sod.)   104. Konstanty Pilkowicz 26 municipaliteto narys (miest.sol.)   105. Szloma Abramowicz (žyd. priv.) Ludwik Cander 33 stalius,  brolis Gotlib 35   106. Franciszek Milwid 34 batsiuvys (miest. amat.)   107. Hyrsza Szlomowicz Szymkunski (žyd. amat. )   108. Abram Chaimowicz (žyd. amat.)   109. Lipko Abramowicz (žyd. mės. karč.)   110. Afroim prekiautojas (žyd. amat.)   111. Jossell Leyzerowicz (žyd. kamp.)   112. Owsily Szyrszelowicz  apsiuvų gamintojas [szmuklerz] (žyd. amat.)   113. Peysach Szmuylowicz siuvėjas (žyd. amat.)   114. Szymonowa prekiautojo našlė (žyd. amat.)   115. Icko Chaimowicz cimbolininkas (žyd. priv.)   116. Szyrszel Mendelewicz prekiautojas (žyd. priv.)   117. Orel Mowszowicz prekiautojas (žyd. amat.)   118. Benjamin Leyzerowicz prekiautojas (žyd. amat.)   119. Icyk Dawidowicz siuvėjas (žyd. priv.)  120. Jossell Judelewicz prekiautojas (žyd. priv.)   121. Owsiey Jekowicz (žyd. mės. karč.)   122. Mowsza Izakowicz (žyd. amat.)   123. Jankiel Izakowicz siuvėjas (žyd. amat.)   124. Abram Ickowicz siuvėjas (žyd. amat.)   125. Tadeusz Dawidowicz (miest. sod.)   126. Mowsza Dawidowicz (žyd. priv.)   127. Jankiel Leybowicz apsiuvų gamintojas (žyd. amat.)   128. Chaim Mowszowicz kailiadirbys (žyd. amat.)   129. Berko Josselowicz vežėjas (žyd. amat.)   130. Abram Kalamanowicz (žyd. amat.)   131. Zusel Jankielowicz (žyd. kamp.)   132. Gdali Judelewicz mėsininkas (žyd. amat.)   133. Leyba Josselewicz (žyd. amat.)   134. Leyba Josselowicz (žyd. amat.)
135. Szmuyło Gerszenowicz (žyd. amat.)   136. Icyk Icwelowicz (žyd. amat.)   137. Icyk Dawidow-icz odininkas ir prekiautojas (žyd. amat.)  138. Jankiel Nachimowicz (žyd. amat.)  Anykščių gatvė:
139. Antoni Pyszniaha (miest. sol.)   140. Stanisław Krukowski 45 (miest. kamp.)   141. Bartłomiey Maszinkiewicz  35 (miest. kamp.)   142. Jan Markiewicz  (miest. sol.)   143. Lazar Iwlew 40,  brolis Andrzey 45 (miest. sod.)  144. Stanisław  Cybulski  Municipalinėje  Gvardijoje ( miest. sol.)   145. Marcin Mackiewicz 40 burmistras [paryškinta rengėjų],  Piotr Łomako Miesto Gvardijoje (miest sol.)   146. Vincenty Rubaszewski 35 su viena akimi,  Józeff Lanis Municipal. Gvardijoje (miest. sol.)   147. Našlė Anna Sobolewska (miest. sol.)   148. Franciszek Wysocki,  tame pačiame name Jakub Wolkowski Mun. Gvard. (miest. sol.)   149. Maciey Kurys 47 invalidas,  kairėje rankoje neturi trijų pirštų,  brolis Jan Municipalinėje Gvardijoje,  Kazimierz 45,  Stefan 35 (miest. sol.)   150. Józeff Wysocki (miest. sol.)   151. Hersz Zeliszewicz (žyd. amat.)   152. Jakub Sobolewski 40,  Jerzy Frąckiewicz 32 mūrininkas atvykęs iš Vilniaus (miest. sol.)   153. Zusil Judelewicz (žyd. amat.)   154. Józefowa Januszkewiczowa našlė,  pas ją [gyvena] prekiautojas Józef Orzukowski 30 (miest. sol.)   155. Elźbieta Hermanowiczowa našlė (miest. sol.)   156. Jan Pilkowicz,  samdinys Ignacy Jakubowski Municipalinėje Gvardijoje (miest. sol.)   157. Dymitr Akinow Mayonicz 45 (miest. sol.)   158. Jan Hausman 38 tekintojas municipaliteto narys (miest. sol.)   159. Szmuyło Ickowicz peltakiuotojas [merieźnik] (žyd. amat.)   160. Ludwik Hendel 38 batsiuvys   161. Leyba siuvėjas (žyd. amat.)   162. Karol Gudynowicz 30,  Jan Munic. Gvard. (miest. sod.)   163. Bonawentury Baranowski 38 vargonininkas (miest. amat.)  164. Burmistro Marcin’o Mackiewicz’iaus namą [paryškinta rengėjų] nuomoja Szertelowa   165. Sugriauta karčema,  jos gale [gyvena] Michal Prokopowicz Miesto Gvardijoje   166. Novickio namą nuomoja žydas Jankiel Josselowicz   167. Andrzey Iwaszkiewicz 49 (miest. amat.)   168. Andrzey Pankiewicz,  sūnus Wincenty Gvardijoje (miest. amat.)   169. Adam Michalowski (miest. amat.)   170. Kazimierz Balunski,  sūnūs Ignacy 40,  Maciej 29,  Justyn 25,  Antoni Mun. Gvard. (miest. amat.)   171. Ewa Bialopiotrowiczowa (miest. amat.)   172. Michal Giedroyc 49 stalius (miest. amat.)   173. Mowsza Wulfowicz aludaris (žyd. amat.)   174. Berko Jankielowicz (žyd. priv.)   175. Izrael Jankielowicz (žyd. amat.)   176. Leopold Tryboner 30 odininkas Ceziko namuose,  padėjėjas Solomon Daniel 20 (miest. sod.)   177. Johan Peszel mėsininkas (miest. sod.)   178. Izrael Mowszowicz stiklius (žyd. amat.)   179. Eliasz Oszurowicz kepėjas (žyd. amat.)   180. Zelik Szmarkowicz vežėjas (žyd. amat.)   181. Chayka Ickowa našlė (žyd. amat.)   182. Szyman Abramowicz (žyd. amat.)   183. Orel Szneyderowicz odininkas (žyd. amat.)   184. Jankiel Josselowicz (žyd. priv.)   185. Stogdengio Mortchelio namas,  tame name [gyvena] batsiuvys Lidyman (žyd. priv.)   186. Jankiel Szlomowicz (žyd. priv.)   187. Szloma Hirszowicz apsiuvų gamintojas (žyd. amat.)   188. Zelik Josselowicz kahalo galva [kahalnik] (žyd. priv.)   189. Mowsza Izraelowicz vežėjas (žyd. amat.)   190. Rywka Szmuylowa našlė (žyd. amat.)   191. Saia Izraelowicz katilius   192. Szmuyło Markielowicz vežėjas (žyd. amat.)   193. Blama Hilkowa našlė   194. Schary Wulfowicz katilius (žyd. amat.)   195. Berko Mordalowicz siuvėjas Zeliko namuose (žyd. amat.)   196. Szyman siuvėjas (žyd. amat.)   197. Fryda Mendelewicz (žyd. amat.)   198. Leyzer Afroim (žyd. amaty.)   199. Kastrel Eliaszewicz siuvėjas (žyd. amat.)   200. Hirsza Szlomowicz batsiuvys (žyd. amat.)   201. Jankiel Leybowicz (žyd. amat.)   202. Leyzer Szlomowicz batsiuvys (žyd. amat.)   203. Mowsza Szlomowicz batsiuvys (žyd. amat.)   204. Samson Pinchassowicz vežėjas (žyd. amat.)   Pakalnės gatvė: 205. Mowsza Meierowicz stiklius (žyd. amat.)   206. Icyk Szlomowicz batsiuvys (žyd. amat.)   207. Wawrzyniec Sławinski (miest. sol.)   208. Bogumiła Robaszewska našlė,  sūnus Jan 20 (miest. sol.)   209. Andrzey Wasilewski,  sūnus Wincenty Municip. Gvardijoje, pusbrolis Karel Zaleski 20,  žentas Kazimierz Bialopiotrowicz 25 (miest. sol.)   210. Jan Tomaszewski (miest. sol.)   211. Katarzyna Kuzicelecka našlė (miest. amat.)   212. Barbara Szlykuwa našlė,  jos namuose Józef Pawłowski Municipal. Gvard. (miest. amat.)   213. Mikolay Czyrzykow b. Rusijos kariuomenės atsargos puskarininkis,  jo namuose stalius Dunkiel 37 (miest. amat.)   214. Leyba Gdakusicz stalius (žyd. amat.)   215. Alexander Zahorski,  sūnus Jan Munic. Gvard. (miest. amat.)   216. Teodor Zelimowski batsiuvys (miest. sol.)   217. Anna Wasilowa našlė (miest. amat.)   218. Hirsz Mowszowicz (žyd. amat.),  šlėktos Vilkošinskio namuose Józeff Zyninkiewicz 36   Užupio gatvė:  219. Mowsza Mowszowicz (žyd. priv.)   220. Jakub Grigucewicz 40,  brolis Andrzey Municipalinėje Gvardijoje (miest. sol.)   221. Franciszek Lisowski 45 kalvis (miest. amat.)   222. Jerzy Urbanowicz veterinaras (miest. amat.)   223. Jankiel Judelewicz   224. Orel Kyzelowicz (žyd. amat.)   225. Adam Mackiewicz 24 (miest. sod.)   226. Piotr Mackiewicz 30 (miest. sod.)   227. Szmuyło Zelikowicz (žyd. amat.) sudegęs Kučinskio sklypas   228. Eliasz Chaimowicz (žyd. priv.)   229. Piotr Barchowski,  posūnis Piotr Dobaszewicz Municipalinėje Gvardijoje (miest. sod.)   230. Antoni Wiekiczko,  brolis Michał 38 tarnavo Rusijos kariuomenėje (miest. amat.)   232. Jan Kuzmicki (miest. amat.)   233. Józeff Czyźewski (miest. sod.)   234. Stanisław Mackiewicz 48 (miest. amat.)   235. Andrzey Bielewicz puodžius,  sūnus Ignacy Municipalinėje Gvardijoje (miest. amat.)   
Bendra suma:
Miest. sol. – 30,  miest. priv. 1,  miest. sod. 18,  miest. amat. 26,  žyd. mūr. – 3,  žyd. mės. karč. – 9,  žyd. priv. 48,  žyd. amat. 102,  žyd. kamp.2
Krikščioniškus namus,  o atskirai ir žydiškus,  pažymint žmones nuo aštuoniolikos iki penkiasdešimt metų,  surašęs pasirašau Ignotas Januševičius [Ignacy Januszewicz] Ašmenos žemės teismo teisėjas.
Bajorų namų atskyrimas
Pilies gatvė: G.P. [Gerbiamas Ponas] Aloizy Kurmin b. [buvęs] Ukmergės žemės teismo Prezidentas (baj. priv.)   G.P. Iskrinskio privataus advokato,  kuriame [gyvena] Grudzinski chir. [chirurgas] (baj. priv.)   G.P. Dominik Nowacki Ukmergės miesto Mun. Gvard. kapitonas (baj. priv.)   Vilniaus gatvė:  G.P. Fiodorowicz Ukmergės miesto teismo sekretorius (baj. sod.)   G.P. Szymkowicz b. žemesniojo Ukmergės žemės teismo sekretorius (baj. sod.)   G.P. Piotr Rodziewicz (baj. priv.) Kauno gatvė:   G.P. Adam Reychębach vaistininkas (baj. sod.)   G.P. Kazimierz Stankiewicz (baj. sod.)   G.P. Adam Pupkiewicz (baj. sod.)   G.P. Tričinskių tuščias namas (baj. sod.)“. (LVIA;KM)

1812 m. lapkričio 10 d. paprefektas I. Marikonis raportavo Komisijai, jog „Ankstesniame Raporte Ukmergės paprefektūra pranešė Administracinei Komisijai apie gyventojams duotus nurodymus, kad rekvizicijai skirtą degtinę pristatytų į Vilniaus sandėlius. [...] kadangi ne visi gyventojai pristatė šio dalyko [į sandėlius pristatytos degtinės] kvitus, paprefektūra negali išpildyti Administracinės Komisijos lapkr. 5 pavedimo pateikti žinias, kiek dar liko [nepristatytos] degtinės. [...] Paprefektūra taip pat praneša Administracinei Komisijai, kad prancūzų kariuomenė, o ypač iš šv. Tarento kunigaikščio [maršalo Makdonaldo] dalinių, pasiėmė iš kai kurių dvarų tokią rekvizicinę degtinę, todėl tų dvarų savininkai nebegali atiduoti rekvizicinės degtinės. Čionykštė paprefektūra nedelsdama surinks žinias tiek apie kariuomenės paimtą rekvizicinę degtinę, tiek apie pristatytąją į Vilniaus sandėlius bei išieškos [degtinės] likutį.“. (LVIA;KM)

1812 m. lapkričio 28 d. paprefektas I. Marikonis rašė Komisijai: „Pavieto Paprefektūra gauna gyventojų skundus, kad 17 ulonų pulko karininkai ir puskarininkiai, įvairiais valdiškais ir privačiais reikalais vykdami pro Ukmergės pavietą, atiminėja iš gyventojų arklius pagal savo nuožiūrą be jokio vyresnybės rašto, - užvažiuoja į gyventojų namus ir neteisėtai įsakinėja duoti maisto, o pas gyventojams priklausančius valstiečius daro prievartines aneksijas. Paprefektūra yra priversta tokias gyventojų skriaudas pateikti administracinei komisijai ir pageidauti, kad būtų kreiptasi ten kur reikia to pulko daromiems savivaliavimams bei prievartai sulaikyti. Apie gyventojų skriaudas aš jau pasiunčiau Komisijai pranešimus [...]“. (LVIA;KM)

1812 m. lapkričio 29 d. Ukmergės municipalinės gvardijos poručikas Vincentas Svaradzkis raportavo Komisijai: „Buvau Ukmergės pav. paprefektūros komandiruotas pristatyti į Departamento miestą Vilnių degtinę iš bravorų, pagal man vėliau duotą sąrašą turėjo būti 3589 gorčiai. Kadangi pastebėjau, kad čionykščiai [Vilniaus] matai yra  kitokie negu Ukmergės [skysčių] matai, daug didesni už juos ir todėl iš kiekvienos statinės susidaro maždaug 12 gorčių trūkumas – ir kadangi pražygiuojanti vieškeliu iš Vilniaus prancūzų karinė komanda šalia Žyžių karčemos prievarta pasiėmė keliasdešimt gorčių degtinės, o kvitą davė tik už penkis gorčius, be to, dėl tos priežasties buvo apversta statinė ir iš jos nemažai [degtinės] išsiliejo – dėl tų priežasčių gali susidaryti kelių šimtų gorčių trūkumas. Todėl nuolankiausiai prašau Administracinės Komisijos duoti rezoliuciją – ar turiu kiekvieną statinę įrodymui išmatuoti, ar po dvylika gorčių iš  kiekvienos nematuojant nurašyti? [...]“. (LVIA;KM)

1812 m. gruodžio 1 d. „[...] atvykęs kapitonas pavarde Sežakas [Sierzak] su prancūzų komanda, susidedančia iš keliasdešimt žmonių ir arklių, apsistojo pavieto mieste Ukmergėje. Reikalaudamas maisto davinių savo kareiviams, neparodė nei dokumento, nei savo komandiruotės į miestą, nei žinių kiek kareivių turi savo būryje. Kai paprefektūra po jo žodinių reikalavimų nukreipė jį į sandėlį, tos komandos kareiviai, atvykę į sandėlį būriu, sumušė pašaro sandėlį administruojantį gerb. Bialopiotrovičių bei prievarta pasiėmė tiek pašaro, kiek jiems patiko. Šią naktį tas gerb. p. kapitonas su savo kareiviais apsiginklavę užpuolė vietinių gyventojų namus – šeimininkus mušė, varė iš namų, o judamą turtą, kokį pas juos rado, arba pasiėmė, arba vietoje sunaikino. Ulonus, kurie šiame mieste renka raituosius rekrutus, kardais ir šūviais iš šautuvų sužeidė. Vienu žodžiu, būrys kareivių naktiniais antpuoliais ir plėšikavimais sukėlė tokią baimę vietinei Jurisdikcijai bei gyventojams,  kad šie, išsigandę dėl savo nuosavybės ir gyvybės, verčia vietinę paprefektūrą parašyti šį raštą Administracinei Komisijai, kad būtų imtasi priemonių apsaugoti šį miestą nuo panašių minėtos komandos poelgių.“. (LVIA;KM)

1812 m. gruodžio 4 d. Ukmergės paprefektas I. Marikonis rašė Vilniaus departamento administracinei komisijai: „Savo praeito mėnesio 25 dienos nurodyme [...] vietinei paprefektūrai Administracinė Komisija įspėjo, kad daviniai iš sandėlių turi būti išduodami tik kariškiams, o jokiems kitiems reikalams negali būti skirti. Čionykštė paprefektūra buvo paskyrusi maisto racionus septyniems kanceliaristams, vertėjui bei paprefektūros sargui, kurie neturėdami atitinkamo atlyginimo negalėtų prasimaitinti, nes tas iš sandėlių duodamas maistas buvo vienintelis jų darbo užmokestis. Šios paprefektūros darbų gausumas verčia išlaikyti tokį pagalbininkų skaičių, o kadangi be maisto tiekimo jų išlaikyti būtų negalima, paprefektūra, likusi be jų pagalbos, negalėtų greitai pildyti vyresnybės nurodymų. Todėl [paprefektūra] kreipiasi į Administracinę komisiją su pageidavimu, kad teiktųsi duoti leidimą imti davinius iš sandėlio nurodytam asmenų skaičiui.“ (LVIA;KM)

1812 m. gruodžio 24 d. Ukmergės žydų kahalo atstovai Zelikas Joseliovičius ir Lipmanas Abramas Kašeris skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui sunkia žydų bendruomenės padėtimi dėl mieste apsistojusių rusų, prancūzų ir vėl rusų kariuomenių veiksmų: maisto, degtinės ir gyvulių reikalavimo Vitgenšteino ir Uvarovo korpusams, prancūzų kariuomenės plėšimų ir didelių mokesčių, sugrįžusios rusų kariuomenės žydų namų užėmimo ligoninėms, arklių ir sargybinių sandėliams saugoti reikalavimo. Prašyme nurodoma, kad kahalas turi nemažų skolų, neturi pajamų, žydai nebeklauso kahalo reikalavimų ką nors duoti. Prašytojai prašo gubernatoriaus apginti kahalą “[...] nuo perdėtų magistrato reikalavimų ir uždrausti jam įsakinėti kahalui, kad [prievolių] reikalui esant kahalo reikalautų pavieto maršalas [apskrities bajorų vadovas], paliepti kam reikia priversti Ukmergės žydus klausyti kahalo”, pavesti municipalinės gvardijos, susikūrusios prie prancūzų valdžios, nariams saugoti sandėlius [kadangi 15-ai  iš jų uniformas parūpino žydai] ir atleisti žydus nuo smuklių mokesčio. (LVIA;KM)

1812 m. gruodžio 25 dieną einantis Ukmergės apskrities gorodničiaus pareigas vidinės sargybos podporučikas Kruzė raportavo Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, kad jis perdavęs Ukmergės Rotušei gubernatoriaus nurodymą, kad ji „[...] tvarkai mieste palaikyti paskirtų sargus, penkis žmones iš tų gyventojų, kurie tarnavo municipalinėje gvardijoje. Mirusiųjų iš priešo kariuomenės [Ukmergėje] rasta 74 žmonės, kurie visi išvežti iš miesto ir, trūkstant malkų [?], apskrities gydytojo Elricho priežiūroje užkasti ir užpilti kalkėmis. Pridedu prie šio [Ukmergės] priešo karo ligoninės [ligonių ir gydytojų] vardinį sąrašą. Taip pat [pridedu] žinias apie rastą sandėlį surinktą nuo žemės [produktų likučius suniokotame sandėlyje ?] ir priešų ginklus. Taipogi turiu garbės pranešti apie mano p. Vilniaus komendantui šio mėn. 20 pasiųstus 26 belaisvius prancūzus, lydint bajorų deputatui Klimčickiui.“ (LVIA;KM)
1812 m. gruodžio 25 dieną einantis Ukmergės apskrities gorodničiaus pareigas vidinės sargybos podporučikas Kruzė perdavė Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui žinias apie „maisto, pašaro bei paprasto vyno kiekį Ukmergės paviete, surinktus nuo žemės bei esančius komisionieriaus Kirikovo žinioje“: nemaltų rugių – 80 četverikų [četverikas 26,239 l], avižų – 510 č., žirnių – 450 č., šieno – 2400 č., paprasto vyno – 25 kibirai. Be to, Kruzė pranešė ir apie jo žinioje esančių „priešo kariuomenės“ ginklų ir ekipuotės elementų kiekius: sugadintų šautuvų – 140, durtuvų – 54, [šovininių] krepšių be šovinių – 17, veršio odos kuprinių – 4, pistoletas – 1, pėstininkų kardas – 1. (LVIA;KM)

1812 m. gruodžio 31 d. Deltuvos parapijos dvarininkai: „gerb. Zabielos Kauno pav. pirmininko Deltuvos dvaro“ įgaliotinis Jurgis Levandovskis, Deltuvos dvarininkas Vincentas Ptaševičius, Kurmilų dvarininkas Antanas Bankovskis, „gerb. grafo Zabielos Veprių dvaro“ įgaliotinis Juozapas Petrikovskis ir Vilniaus dominikonų Milašiūnų dvaro administratorius Benediktas Rimutavičius rašė Ukmergės pavieto laikinajai komisijai: „Gerb. grafo Vitgenšteino korpusui pražygiuojant pro Deltuvos parapiją į Šėtą, taip pat kitiems kariniams daliniams iš įvairių korpusų Jonavos vieškeliu į Kauną iki šiol žygiuojant – mes, žemiau pasirašę, kurių dvarai ir kaimai yra šalia tų abiejų mūsų parapijoje esančių vieškelių, patyrėme didžiulių nuostolių, kadangi mūsų dvaruose šieną, avižas ir maistą ėmė, o taip pat apsistojusiems minėtų dalinių generolams, vyresniesiems ir jaunesniesiems karininkams teikėme visą jų pareikalautą maistą, jie tik už kai kurią [maisto] dalį išdavė kvitus, kitiems gi net jokio pėdsako po tokio [maisto] pristatymo nepalikta – ta pati kariuomenė iki šiol žygiuojanti vieškeliais visai nuskurdino mūsų valstiečius, paimdama duoną, šieną, avižas, miežius, galvijus ir arklius bei paskutinius drabužius, kurie po prancūzų grobimų dar buvo išsaugoti, be to, juos dar negailestingai plaka ir kankina taip, kad jie lieka dėl to silpnais ir ligotais – o kadangi Gerbiamoji Komisija dabar įsakė pristatyti produktus į Kauną, todėl nuolankiausiai prašome, kad [Laikinoji Komisija] teiktųsi išlaisvinti mus ir mūsų valstiečius nuo tokio pristatymo dar ir dėl tos priežasties, kad daug mūsų valstiečių, netekę visų maisto produktų, taip pat galvijų ir arklių, paliko savo namus, kiti gi, nors tebėra namuose, yra maitinami dvaro [...] [be to] pamenant ir tai, kad dar labiau buvome pražudyti prancūzų maršalo Udino korpuso, kuris, žygiuodamas į Lietuvą, visas pražygiavo pro mūsų parapiją – kartu prašome Gerbiamosios Komisijos, kad pagal kunigaikščio Kutuzovo įsaką palieptų Ukmergės policijai duoti mūsų kaimams ir dvarams [policijos] įgulas (kurių negalime gauti, nors daug kartų prašėme),  kad apsiginti nuo iki šiol trunkančių grobimų, kurių jau neįmanoma pakelti.“ (LVIA;KM)
 
1813 m.

1813 m. sausį, einantis Ukmergės ispravniko pareigas J. Beki, rašė Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, kad jis Ukmergės apylinkėse sugavo kelis plėšikus, kurie yra laikomi “mažai patikimame Ukmergės miesto kalėjime, saugomi sargybos sudarytos iš miestiečių ir žydų”. Kitame sausio mėnesio raporte gubernatoriui jis pranešė, jog Ukmergės kalėjimas yra saugomas „[...] iš Ukmergės vidinės sargybos [municipalinės gvardijos?] sudarytos komandos [...]“. (LVIA;KM)

1813 m. sausio 11 d. „Ukmergės pav. Laikinosios Komisijos Pirmininkas“ I. Marikonis pranešė Lietuvos Vilniaus gubernijos vykdomajai komisijai, kad „[...] buvusios prancūzų valdžios įkurta paprefektūra pagal Vilniaus Departamento administracijos 1812 metų gr. [gruodžio] 3 įsakymą [...] buvo įpareigota persiųsti visus malkoms, šviesai ir karinėms ligoninėms surinktus pinigus, kurių buvo 36295 auksinai 18 gr. [grašių]. Tą sumą, kartu su savo gr. 7 dienos raportu siunčiau administracijai. Tačiau, kadangi išvykstanti iš Ukmergės [karinė] komanda įsakė pristatyti tuos pinigus kartu su egzekucine kasa [?] į Panevėžio miestą, o, be to, staiga vykstant pro Ukmergę įvairiems kariniams būriams, ypač gi prancūzų marodieriams, kurie puldinėdami namus grasino apiplėšti gyventojus, buvo labai pavojinga laikyti kasą mieste – dėl tų priežasčių minėtieji pinigai, kareiviams lydint, kasininkų buvo nuvežti į Panevėžio miestą bei su duota apsauga toliau pertransportuoti net į Karaliaučiaus miestą, kur gr. 21 dieną gerb. Lietuvos Kariuomenės Divizijos Generolas Kunigaikštis Romualdas Giedraitis, priimdamas tą sumą, išdavė gerb. Ponui Simonui Rudzinskiui [Ukmergės] paprefektūros 3 skyriaus sekretoriui kvitą Numeris 90, parašydamas, kad pats asmeniškai į savo rankas priėmė pagal valdžios įsakymą su kariniu konvojumi jam pristatytą sumą. [...]“. (LVIA;KM)

1813 m. sausio 14 d. Dominykas Micevičius, Skočiūnų dvaro savininkas, rašė Ukmergės apskrities laikinajai komisijai: „Kadangi Ukmergės paviete esantis Skočiūnų dvaras dėl prancūzų, o po to rusų kariuomenės pražygiavimo liko visai nuskurdintas, taip kad nei arklių, nei galvijų, avių, kiaulių, nei jokių paukščių, įvairių grūdų neturi, viską pasiėmė be perstojo pražygiuojanti kariuomenė, todėl prašau Gerbiamosios Komisijos, kad teiktųsi ką nors atsiųsti,  kad tuo įsitikintų, o tada nuspręstų ar tas dvaras gali vykdyti kokius nors pavedimus. Valstiečiai duoną jau ima dvare, kaipgi jie gali ką nors duoti, jei jiems patiems reikia [maisto] taip anksti [iki naujo derliaus]. Todėl ryžtingiausiai pareiškiu, kad jokių pavedimų tas dvaras negali vykdyti, tad prašau kuo greičiau įsitikinti to dvaro stoviu, o po to atleisti jį nuo visų būsimų rekvizicijų. [...]“. (LVIA;KM)

1813 m. sausio 25 d. Ukmergės pavieto [apskrities] maršalka [maršalas] Koscialkovskis, vykdydamas Lietuvos Vilniaus karinio gubernatoriaus įsakymą pateikė tokias žinias: „[...] Ukmergės mieste po prancūzų kariuomenės pasitraukimo likusius sandėlius [...] iškart perėmė Inhermlandijos Dragūnų pulko majoras gerb. Luvanskis, kuris priėmęs tų sandėlių raktus pats juos administravo, o išvykdamas perdavė 14 klasės komisionieriaus Kirilovo žiniai – dėl to dalyko Žemesnysis teismas atliko tardymą,  kurio rezultatus tas gerb. Marikonis, vadovaudamas šio pavieto Komisijai iki man perimant pareigas, persiuntė Vilniaus Gubernijos Komisijai – tas tardymas viską išaiškino apie sandėlį. Kas susiję su buvusios [prancūzų] valdžios darytos piniginės rinkliavos, tas gerb. Marikonis aiškina, kad malkoms, šviesai [žvakėms] ir karinėms ligoninėms rinko po 7 auks. 7 gr. nuo dūmo, priemokai už pėsčiuosius rekrutus po 8 auks. 12 gr., už raituosius rekrutus po 20 auksinų. Iš tokių rinkliavų malkoms, šviesai ir karinėms ligoninėms iš viso surinko 38872 auksinus, iš jų, nusiuntė į Karaliaučių gerb. kunig. generolui Giedraičiui 36295 auksinus 18 gr., likusius 2576 auksinus 12 gr. nusiuntė man, o aš šio mėnesio 19 d. kartu su raportu persiunčiau [Lietuvos Vilniaus] Gubernijos Komisijai. Be to, jis perdavė man surinktus 1294 auks. 267 gr. už pėsčiuosius rekrutus bei 200 auksinų už raituosius rekrutus, kuriuos priklausė sumokėti vietiniams gyventojams už atiduotus rekrutus – turėdamas tą sumą pas save, daviau žinią gyventojams, kuriems ji priklauso, kad atvyktų jos pasiimti. Be to, per išleistus skelbimus klausiau gyventojų ar nebuvo dar kokių rinkliavų. [...]“.(LVIA;KM)

1813 m. vasario 6 d. Ukmergės žydų bendruomenės vardu Jochelis Joselevičius ir Hileris Movšovičius skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui M. Rimskiui – Korsakovui dėl “[...] save vadinančio Ukmergės gorodničiumi Kruzės daromų [...] savavališkų engimų [...]”. Kruzė buvo kaltinamas gyventojų mušimu ir turto prievartavimu, nekaltų žmonių sodinimu į kalėjimą, maisto produktų ir arklių atiminėjimu iš atvykstančių į miestą, gyventojų nuskurdinimu, prekybos sužlugdymu, tuo, kad “[...] jis Kruzė jaučia kažkokią neapykantą gyventojams [...]”, neklauso gubernatoriaus nurodymų, savo nuožiūra naudoja kahalo lėšomis aprengtus 15 municipalinės gvardijos žmonių, atėmė jų uniformas, o kahalą verčia mokėti jiems atlyginimą… Prie prašymo pridėtas žydų bendruomenės įgaliojimas paduoti prašymą gubernatoriui su kahalo antspaudu ir kahalo viršininko Elijašo Toviovičiaus parašu. (LVIA;KM)

1815 m.

1815 m. lapkričio 5 d. Ukmergės miesto burmistras Pilkovičius savo raporte Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui skundėsi, jog „[...] Ukmergėje įsikūręs 4 Jėgerių pulkas pareikalavo įvairių reikmenų karinei ligoninei, taip pat hauptvachtos pataisymo, stovyklos įkurdinimui sandėlių bei visiško jų pataisymo, kalvės pastatymo pulko darbams, keleto [sargybinių] būdelių pagaminimo bei sargo patarnauti gerb. [pulko] vadui ir kitų dalykų – ispravnikas Benedzkis, mielai vykdydamas šiuos  ir kitus pulko reikalavimus bei visada besistengdamas engti miestą, neatsižvelgdamas į tai ar būtina visą tai vykdyti ar ne, padarė Rotušei rekviziciją, stengėsi, kad minėtieji dalykai tuojau pat būtų įvykdyti bei tuojau pasiuntė 6 Jėgerių pulko kareivius su egzekuciją pas burmistrą [Reichenbachą] [...]“. Toliau burmistras nurodo kariniam gubernatoriui, jog jis su prašymu jau kreipėsi į civilinį gubernatorių, tikėdamasis jo pagalbos, nes: „[...] pirmiausia, kad minėtas miestas yra be jokių lėšų; antra, kad miestas, karo laikais patyręs įvairių nelaimių, buvo visai nuskurdintas; pagaliau, trečia, kad miestas yra taip apkrautas prievolėmis, kad kai kurie gyventojai turi neabejotinų ketinimų palikti miestą [...]“. Rašydamas apie reikalaujamą pastatyti kalvę, burmistras pabrėžia, kad jos statyba kainuotų apie 100 sidabro rublių, o miestas tokių lėšų neturi, todėl būtų priverstas nustatyti miestiečiams papildomą mokestį, tačiau įstatymai neleidžia uždėti miestui naujų mokesčių ir prievolių be Imperatoriaus leidimo. Todėl burmistras prašė civilinio gubernatoriaus arba palengvinti Jėgerių pulko reikalavimus miestui, arba paskirti tam atskirą mokesti. Tačiau civilinis gubernatorius „[...] nesiteikė duoti tam aiškaus leidimo, vienok paliepė visiškai vykdyti policijos reikalavimus, nedarant jokios išimties, net ir sargą vadui patarnauti Rotušė butų buvusi priversta duoti, bet miesto laimei tame klausime [civilinio gubernatoriaus nutarimą] aplenkė priešinga gerb. Pono [karinio gubernatoriaus] rezoliucija. [...]“. Burmistras teiraujasi karinio gubernatoriaus, ar Ukmergės miestas privalo statyti kalvę ar ne, be to, teiraujasi, gal tą turėtų daryti ne tik miestas, bet ir apskritis, prašo gubernatoriaus „mielaširdingos jo globos“ bei burmistro Reichenbacho išlaisvinimo nuo karinės egzekucijos, „[...] nuo spalio 28 iki šiol besitęsiančios.[...]“. (LVIA;KM)

1816 m.

1816 m. gruodžio mėn. 19 d. Ukmergės žemės teismo pareigūnai raportavo Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog „[...] Šių metų gruodžio mėn. 19 dieną 10 valandą po pietų, kai einantis ispravniko pareigas [žemės teismo] tarėjas Teofilis Daneikovičius baigęs darbą teisme grįžo su savo broliu Juozapu Dameikovičiumi į butą, tai šalia jo [buto] Muromo pėstininkų pulko  kareiviai be jokios priežasties, įsakius kapitonui Ščerbinskiui ir kitam nepažįstamam, apsirengusiam civiliniais drabužiais [vyriausiam pulko gydytojui Stupačevskiui], pagavę juos, abu Daneikovičius žiauriai sumušė, suplėšė drabužius ir nuvedė į hauptvachtą, kurioje ir iki šiol laiko, nors tarėjas Andrijevskis ėjo pas to pulko majorą, įsikūrusį pulkininko ir kavalieriaus p. Pavlenkos bute, bet pas jį to majoro tarnai neįleido. Minėtąsias aplinkybes, labai įžeidžiančias teismo narius, šis teismas turi garbės pranešti Jūsų Prakilnybei, drįsdamas nuolankiausiai prašyti apgynimo ir viršininkiškos globos, pasielgiant su kaltaisiais pagal įstatymą.“ (LVIA;KM)

1817 m.

1817 m. Vilniaus gubernijos valdybos ir Vyriausiojo teismo 1 departamento žiniaraščiuose apie paskirtas baudas ir delspinigius rašoma, jog Ukmergės rotušei gubernijos valdyba laikotarpyje nuo 1817 m. sausio 1 d. iki lapkričio 1d. skyrė baudas ir delspinigius: „1.Už priekaištingų žodžių [укорительные слова] įrašymą raporte P. Civiliniam Gubernatoriui – iš kiekvieno [Rotušės] nario po 10 rub., o iš raštininko 20 rub. 2. Už laisvų rusų valstiečių įrašymą į miestiečių luomą – 150 rub. [delspinigių] 3. Dėl Ukmergės miestiečio Domulevičiaus bylos – 50 rub. [delspinigių]“. Nurodytos  ir Rotušės narių, turinčių mokėti baudas bei delspinigius pavardės: burmistras Konstantinas Pilkovičius, ratmanai [magistrato, tarybos nariai] Johanas Hausmanas, Kolesantas Audickis, Tomas Heidenreichas ir Adomas Požerskis bei raštininkas Vaclovas Kuzmickis. (LVIA;KM)

1817 m. lapkričio 8 d. žiniaraštyje, kuriame surašyti Lietuvos-Vilniaus gubernijos bajorų išrinkti bajorijos pareigūnai ir Gubernijos vyriausiojo teismo abiejų departamentų valdininkai, nurodoma, jog rinkimuose bajorų Maršalu Ukmergės apskrityje, trejų metų laikotarpiui, išrinktas Adomas Žagelis, gavęs 201 balsą. Jo pavaduotojais išrinkti Pranciškus Veisenhofas ir Dominykas Micevičius, gavę po 300 balsų. Pakamariu išrinktas Ignotas Bogušas (221 balsas), vėliavininku [karuža – хорунжий] Antanas Vaišvila – 290 balsų. Deputatu išrinktas Antanas Rosickis – 187 balsai. Žemės teismo pirmininku išrinktas Boguslavas Mikuličius – 174 balsai, teisėjais Petras Zavadskis (237 balsai), Mykolas Rouba (200 balsų) ir Petras Choroševskis (182 balsai), raštininku -  Aniolas Žagelis (197 balsai); Pilies teismo pirmininku tapo Stanislovas Velička – 200 balsų, teisėjai Antanas Komarosvskis (186 balsai), Pranciškus Skurevičius (154 balsai) ir Petras Kelpšas (151 balsas), raštininkas Vincentas Butleris (210 balsų); Žemesniojo žemės teismo teisėju ir ispravniku išrinktas Teodoras Petkevičius (219 balsų), posėdininkais: Kazimieras Klemčickis (195 balsai), Pranciškus Kelpšas (168 balsai), Antanas Akricas (160 balsų), Antanas Briulovas (153 balsai). (LVIA;KM)

1818 m.

1818 m. vasario 22 d. Ukmergės apskrities ispravnikas Petkevičius siūlė Lietuvos Vilniaus gubernijos valdybai leisti Ukmergės žemesniajam žemės teismui turėti dar 4 posėdininkus, „[...] kurie ir negaudami atlyginimo imtų eiti savo pareigas valdžios naudai. [...]“. Petkevičius tą siūlė dėl to, kad „[...] Ukmergės žemesniajame žemės teisme nuo ankstesniųjų [teismo] narių laikų yra likę apie 500 paliktų neišspręstomis bylų (neskaitant dabar gautų), tokioje plačioje apskrityje [bylų] negalima baigti laiku dėl mažo [teismo] narių skaičiaus, kurie [dar] užsiima mokesčių rinkimu, kelių taisymu bei ypatingų valdžios pavedimų vykdymu; [...]“. (LVIA;KM)

1818 m. liepos 30 d. 1 husarų brigados vadas, generolas majoras, Imperijos caraitis Konstantinas [Romanovas] pranešė Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog „[...] Sumų husarų pulkui buvo paskirta šio mėnesio 22 dieną išvykti į stovyklą, bet Ukmergės žemesniajam žemės teismui nepristačius visų reikalingų stovyklos pastatymui medžiagų, tik ketvirtadalis eskadrono šio mėnesio 25 d. galėjo išvykti į stovyklos vietą. Kitiems dviem eskadronams visiškai nepristatyta reikalingų stovyklos pastatymui medžiagų. O ir tiems, kurie jau yra stovykloje, pristatyta tiek mažai medžiagų, kad dabar, esant blogam orui, žmonės neturėdami pasikloti šiaudų, turėjo kentėti nuo drėgmės ant plikos žemės ir gali dėl to susirgti, panašiai ir su visa amunicija apdengta nedideliu žabų ir šiaudų kiekiu gali visai sugesti; [...] Nuolankiausiai prašau duoti iš jūsų pusės nurodymą kam reikia dėl kuo skubiausio pristatymo reikiamame kiekyje reikalingų stovyklos pastatymui medžiagų, kad visas pulkas galėtų įsikurti stovykloje iki būsimos apžiūros. [...]“. (LVIA;KM)

1818 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Vilniaus karinis gubernatorius kreipėsi į Gubernijos valdybą dėl šios siūlymo Ukmergės žemesniojo žemės teismo sekretorių Moskevičių, kaip rodantį mažai „tarnybinių pastangų“ bei laiku neprimenantį teismo posėdininkams apie neišspręstas bylas, perkelti į Ašmenos žemesnįjį žemės teismą, o šio teismo sekretorių Šulcą, kuris „[...] teikia vilties, kad savo uolumu gali ištaisyti Ukmergės Žemesniajame Žemės Teisme atsiradusį apsileidimą [...]“ – atkelti į Ukmergę, į Moskevičiaus vietą. Tačiau gubernatorius savo rašte cituoja ir Moskevičiaus žmonos prašymą, kuriame ji rašo, kad „[...] jos vyro perkėlimas numatomas dėl Ukmergės Advokato Koncevičiaus pastangų, kuris tai daro vien iš pykčio, kad [Ukmergės] Žemesnysis Žemės Teismas atskleidė, jog Koncevičius 1816 metais ėmė pinigus už [dvarų] revizinių sąrašų sudarinėjimus bei už prastuomenės luomo žmonių juose įrašymą bajorais, [...] kad [teismo] bylas apleido ankstesnieji Teismo nariai ir apie tai Teismas pranešė Valdybai, kad Moskevičius, vengdamas Koncevičiaus persekiojimo, prašėsi į atsargą, bet Teismo nariai įkalbėjo Jį pasilikti, [o] dabar atliekamas jos vyro perkėlimas į Ašmeną nuplėštų Jam garbę ir sužlugdytų ūkiškai [...]“, be to, pateikia įvarius raštiškus atestatus ir liudijimus apie sąžiningą jos vyro darbą. Atsižvelgdamas į tai, jog ir Ukmergės žemesnysis žemės teismas savo raporte gubernatoriui rašė, jog „[...] Sekretorius Moskevičius labai uoliai eina jam pavestas pareigas ir nusipelno ypatingo dėmesio  [...]“, gubernatorius Gubernijos valdybai rašo, jog „[...] Sekretoriaus Moskevičiaus perkėlimo į kitą apskritį priežastis aš laikau nepagrįstomis [...]“. Toliau gubernatorius nurodo paliepti Moskevičiui sutvarkyti visas apleistas bylas, tvarkingai vesti žemės teismo kanceliariją, o advokatui Koncevičiui uždrausti „užsiiminėti asmeniškumais“ ir savo reikalavimus teismui „reikšti pagal įstatymuose nustatytas taisykles“. (LVIA;KM)

1818 m. gruodžio d. Vilniaus generalgubernatorius pranešė gubernijos valdybai, kad jis yra gavęs Ukmergės gydytojo Palčevskio prašymą dėl to, jog jo nuosavą namą Ukmergėje yra užėmęs Sumų husarų pulko vadas pulkininkas Pokrovskis, o jis, Palčevskis „[...] turi išsitekti mažoje seklyčioje kartu su pulkininko tarnais, kad jis neturi kur laikyti chirurginių instrumentų, bibliotekos, vaistinės ir  kitų kiekvienam gydytojui reikalingų daiktų, turėjo išsinuomoti atskirą butą, kuris jam labai brangiai kainuoja, kad jau du metus niekas Ukmergėje tiek nenukentėjo, priešingai – visi gyventojai gerai pasipelnė išnuomodami savo namus bajorų rinkimų metu, o vien tik jis, prašytojas, neturėjo iš to pelno, [...]“. Generalgubernatorius rašė, jog jis prašęs šį dalyką ištirti Ukmergės apskrities ispravniką, tačiau šis pristatęs pulkininko Pokrovskio ir Ukmergės butų komisijos raštus, kurie „paneigia Palčevskio skundą“, tačiau „[...]  po to gydytojo Palčevskio brolis akademikas Palčevskis padavė man prašymą, kad [...] aš liepčiau patikimam valdininkui ištirti tą dalyką ir atskleisti tiesą, o namą išlaisvinti nuo postovio, atlyginus už jo dviejų metų užėmimą. [...]“. Generalgubernatorius siūlė gubernijos valdybai „[...] duoti nurodymą patenkinti gydytojo Palčevskio prašymą, jei jis pasirodys teisėtas. [...]“. (LVIA;KM)

1819 m.

1819 m. gegužės 23 d. bajoras Stanislovas Niepokoičickis skundėsi Lietuvos Vilniaus gubernijos valdžiai, kad jo sklype „tūlas žydas“ ėmėsi namo statybos ir užstatė jam privažiavimą  nuo turgaus aikštės prie anksčiau tame sklype stovėjusio jo namo. Skunde S. Niepokoičickis mini, jog šioje vietoje „[...] iš Ukmergės Miesto miestiečių Kristupo Pyrskio ir Martyno Miečniko įsigijęs du sklypus Ukmergės mieste, Ukmergės Žemės Teismo Teisėjas, Imbrado Seniūnas Andrius Kačinskis 1669 metų spalio 20 gavo jiems skirtą Privilegiją iš tuomet valdžiusio Lenkijos karaliaus Mykolo [...]. Įvairių pirkimo ir paveldėjimo keliu, [...] tų sklypų [nuosavybės] Aktai kartu su ant jų pastatytu namu atiteko man [...]. 1811 Metais ten įsikūrė Žemės ir Pilies teismų Jurizdikcija, būtent Pilies teismo kriminalinė Kanceliarija, dėl kurios [darbuotojų] neatsargumo mano namas sudegė. [...] 1812 Metais Priešo užpuolimo metu to Namo kaimynai, naudodamiesi tuometine sumaištimi, išardė daugiau kaip 100000 vienetų plytų, buvusių apatinėje namo dalyje, dūmtraukiuose, krosnyse bei panaudojo bendriems miesto ir savo asmeniniams reikalams.[...] Tuo metu praradęs tą Namą, kuris [kasmet] man duodavo 200 rub. pelno, Priešui nuniokojus mano dvarą, neturėjau galimybių imtis statybų.[...]“. Aprašęs jo sklype vykdomų statybų istoriją ir pridėjęs „aukščiau minėtosios Privilegijos ištrauką“, S. Niepokoičickis prašė gubernijos valdžios nutraukti žydo namo statybą ir ją nugriauti, „[...] Pavesti kam priklauso man pranešti ar mano Sklypas yra Plane [apskričių miestų, tame tarpe ir Ukmergės,  statybos planai turėjo būti aprobuoti gubernijos vadovybės] ir aš galiu jame statyti [...]“ ir nubausti Žemesniojo žemės teismo komisaro pareigas einantį Butlerį, nes jis leido žydui tęsti ankstesnio komisaro nutrauktas minimo namo statybas. (LVIA;KM)

1819 m. rugsėjo mėn. Joselis Maušovičius Prusas skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog jam bebaigiant statytis „naują nemažą dviaukštį medinį pastatą su mūriniais rūsiais“ jo prieš kelis dešimtmečius įsigytame sklype, kuris „po nelaimingų gaisrų pagal naują miesto perstatymą liko priešais Miesto Turgavietę“ [t. y. maždaug dabartinę Kęstučio a.], dvarininkas S. Nepokoičkis kreipėsi į gubernijos valdžią, reikalaudamas sustabdyti statybas, nes, neva, statybos yra vykdomos jo žemėje. J. Prusas įrodinėjo, kad jis statydinosi namą vietoje ten buvusio seno sutrūnijusio pastato, pagal Ukmergės apskrities matininko sudarytą planą, o S. Nepokoičkio sklypas net nesiriboja su jo sklypu, nes juos skiria skersgatvis. Prie skundo J. Prusas pridėjo ir planą, kuriuo vadovaujantis jis ir vykdė statybas. Gubernatorius paliepė Vilniaus civilinio gubernatoriaus pareigas einančiam vicegubernatoriui „duoti nurodymą leisti jam [J. Prusui] galutinai užbaigti namo statybą, leidus Nepokoičickiui reikšti savo pretenziją dėl sklypo pasisavinimo pagal formalią tvarką [teismo keliu]“. (LVIA;KM)

1820 m.

1820 m. sausio 20 d. Ukmergės apskrities bajorų Maršalas, kunigaikštis Adomas Žagelis [Zagiell] pranešė Lietuvos Vilniaus gubernijos valdybai, jog vykdant sausio 3 d. Gubernijos valdybos įsaką, sausio 19 d. jis sukvietęs apskrities teismo įstaigų pareigūnus bei Ukmergėje esančius gyventojus, turinčius teisę dalyvauti bajorų rinkimuose, rinkti kandidatų apskrities žemesniojo žemės teismo asesoriaus pareigoms, vietoje atleisto iš šių pareigų Dominyko Magnuševskio. Įvykus rinkimams paaiškėjo, kad daugiausia balsų gavo Benediktas Kozakovskis (213), antrasis buvo Antanas Kielpšas [Kielpsz] (42), trečiasis – Antanas Andžeievskis (41), ketvirtasis – Julijonas Kublickis (38), penktasis – Erazmas Anforovičius (27), šeštasis – Juozapas Pulujanas (18). B. Kozakovskis, sausio 21 d. priėmęs priesaiką, pradėjo eiti teismo asesoriaus pareigas. (LVIA;KM)

1820 m. balandžio 20 d. Ukmergės miesto rotušės raporte Lietuvos Vilniaus gubernijos valdybai rašoma, jog grafienė Kosakovskienė [Liudvika Potockytė – Kosakovskienė, Juozapo Dominyko Kosakovskio, tiesioginio Vaitkuškio dvaro savininko, žmona] „[...] iškvietė dabartinės Rotušės narius atribojimui į Ežių teismą – kuriame jai buvo paliepta pateikti dokumentus ir matininko matavimus – tos Grafienės Kosakovskienės nustatyta [dvaro] siena besiribojanti su miesto siena užėmė nemažai valdiškos žemės – pagal teisinį įstatymą ją reikėtų atitraukti nuo Miesto [...]“. Svarbiausias miesto argumentas šiame ginče dėl dvaro ir miesto žemių ribų nustatymo buvo Ukmergės apskrities matininko Lutiukovo atliktas miesto žemių ribų nustatymas, tačiau miesto rotušė jo negalėjo pateikti teismui, nes vyko teisminiai ginčai ir su kitais, šalia miesto savo dvarus turėjusiais dvarininkais. Rotušė skundėsi, kad dabartinis „Ukmergės Seniūnijos savininkas Marikonis visiškai nesirūpina valdiškos miesto žemės vientisumu, todėl leidžia užgrobti ne tik žymius žemės plotus, bet ir valdišką mišką“. Raporte prašoma paskirti apskrities matininką, kuris naujai nustatytų visas miesto sienas su besiribojančiais su juo bajorų dvarais, atstatyti sunaikintus sienų riboženklius, pastatyti naujus ir pan. Raportą gubernijos valdybai pasirašė Adomas Požerskis, Ukmergės miesto rotušės (magistrato) narys [Radny]. (LVIA;KM)

1820 m. gegužės 4 d. Ukmergės invalidų komandos vadas poručikas Kruzas skundėsi Vilniaus gubernijos prokurorui, kad Ukmergės žemesnysis žemės teismas ir apskrities advokatas nekreipia dėmesio į jo prašymus priimti teisminius sprendimus dėl Ukmergės kalėjimo kalinių baudimo rykštėmis bei sukaustymo grandinėmis. Pasak Kruzo, jis nuolat stebi kalinius, neleisdamas jiems kalbėtis su giminėmis ir pašaliniais žmonėmis, draudžia lošti kortomis ir girtuokliauti, dėl ko kaliniai „mane patį ir man pagalbon atsiųstą karininką plūsta pačiais bjauriausiais žodžiais ir grasina imtis veiksmų“. Ypač išsiskiria nuteistasis Stanislovas Vrublevskis, nuolat kurstantis kalinius nepaklusti, yra sumušęs sargybos kareivius ir puskarininkius. Todėl „gali kilti blogų pasekmių, nes kalėjimas sutrūnijęs, silpnai įtvirtintas, vienoje pusėje be geležinių grotų, jame visada yra nuo 60 iki 80 kalinių, kurie visi yra be grandinių, tik su šiekštais [колодки - medinės trinkos kojoms sukaustyti]“. Kruzas prašė prokuroro „duoti viršininkišką nurodymą įsakyti kam priklauso imtis griežčiausių priemonių tokio blogio sutramdymui bei suteikti valdžią už siautėjimą ir keikimąsi bausti juos [kalinius] keletu rykščių smūgių, o apsisaugojimo nuo pabėgimo pagerinimui aš laikau būtinu svarbiausius kalinius sukaustyti kojų arba rankų grandinėmis.“ (LVIA;KM)

1820 m. rugsėjo pradžioje Ukmergės apskrities bajorų seimelis nutarė sudaryti fundaciją steigti vienuolynui ir Gailestingumo ligoninei, kurioje būtų įkurdinti ligoniai, elgetos ir invalidai, „[...] o taip pat institutui neturtingoms merginoms auklėti; priežiūroje vienuolių šaričių vadinamų gailestingosiomis, Lietuvos Vilniaus Gubernijos Ukmergės mieste [...]“. Buvo parengti tos fundacijos sudarymo įstatai, kreiptasi į Lietuvos Vilniaus karinį gubernatorių su prašymu pristatyti fundaciją Rusijos carui, tačiau gubernatorius turėjo įvairių pastabų dėl fundacijos rinkimo detalių teisėtumo ir teikė pasiūlymus bei reiškė abejones, siūlydamas Ukmergės apskrities Maršalui patikslinti fundacijos, ligoninės bei vienuolyno dydį, galimybę pasikviesti vienuoles šarites į šį vienuolyną ir ligoninę ir pan. Tačiau ir po A. Žagelio paaiškinimo, Vilniaus generalgubernatorius, kuriam Lietuvos Vilniaus gubernatorius, matyt, pateikė Ukmergės bajorų seimelio prašymus, parašė savo atsakyme gubernatoriui, jog „[...] ir po šio antrojo buvusio maršalkos Žagelio [Ukmergės apskrities maršalu 1820 m. buvo išrinktas P. Veisenhofas] pristatymo negaliu priimti jokio sprendimo patvirtinant bajorijos nutarimus nepažeisdamas egzistuojančių tokiems atvejams taisyklių, [...]“ ir pasiūlė gubernatoriui fundacijos įstatus ir pastabas jiems aptarti su naujuoju apskrities maršalu. (LVIA;KM)

1821 m.

1821 m. kovo 31 d. Vidaus sargybos 12 apygardos vadas „Apygardos Generolas Majoras Karsavinas“ pranešė Vilniaus vicegubernatoriui, kad Vilniaus vidaus sargybos garnizono bataliono vadas pulkininkas Dubičinskis, kurio pavaldume buvo ir Ukmergės invalidų komanda, sauganti Ukmergės kalėjimą, pranešė jam, jog kovo 13 d. atvykęs į kalėjimą kalinių apžiūrai Ukmergės ispravniko pareigas einantis Ukmergės žemės teismo posėdininkas Kelpšas buvo kalinių išplūstas ir užpultas, o jį ėmęs ginti sargybinis Kazimieras Stankevičius buvo sumuštas. Tą padarė kaliniai: Stanislovas Vrublevskis, Feliksas Fijalkovskis, Vincentas Galaunė [Головня] bei Juozapas Milevskis. Pulkininkas prašė gubernatoriaus „duoti savo reikiamą nurodymą dėl minėtame Ukmergės Kalėjime laikomų kalinių maišto nutraukimo, nes karinei sargybai gali tekti atsakyti prieš vyresnybę ir susilaukti sužalojimų iš kalinių, taip pat reikėtų ir atlyginti minėtam eiliniui Stankevičiui“. Prie pranešimo pridėtas apskrities gydytojo Savickio pasirašytas liudijimas apie K. Stankevičiaus medicininę apžiūrą. (LVIA;KM)

    1821, 1823, 1824 ir 1825 m. Joselis Movšovičius Prūsas skundėsi Lietuvos kariniam gubernatoriui, dėl miesto rotušės ir archyvų patalpinimo jam priklausančiame naujame name (4 kambariuose), nes pagal to meto įstatymus naujas namas trejus metus buvo atleidžiamas nuo postovių [laikino užėmimo valdiškoms reikmėms], ir nesumokėto nuomos mokesčio dalies (182 sidabro rublių) už trejus metus. Rotušė vengė mokėti ir atsirašinėjo į gubernatoriaus nurodymus, dėl ko skundai ir bylinėjimasis su namo savininku truko ne vienerius metus. (LVIA;KM)

1822 m.

1822 m. sausio 24 d. Ukmergės apskrities ispravnikas Stanevičius pranešė gubernijos valdžiai,  kad dauguma pareigūnų, išrinktų trejų metų laikotarpiui, skaičiuojant nuo 1821 m. pabaigos, prisiekė, dalyvaujant Ukmergės apskrities advokatui, ir pradėjo eiti savo pareigas, „[...] išskyrus Burmistrą Martyną Mackevičių, kuris, pasak Ukmergės Rotušei perduoto pranešimo, negali perimti šių pareigų dėl ligos ir apsunkinančių šeimyninių aplinkybių; kadangi jis Mackevičius rinkimuose dėl minėtų priežasčių pats kandidatūros į pareigas nekėlė, bet buvo bendruomenės išrinktas nepaisant jo valios, tai vietoje jo pirmuoju Burmistru tapo Ivanas [Johanas] Hausmanas.“ (LVIA;KM)

1822 m. balandžio 9 d. Leibgvardijos Izmailo pulko poručikas Čerkasovas, turėdamas Ukmergės butų komisijos jam paskirtą „Bilietą“, dėl apgyvendinimo bajorės Agotos Paplavskytės – Trabšienės iš žydo Bencelio Mejerovičiaus nuomojamame name (jame ji laikė ir traktierių), nepaisydamas, jog A. Trabšienė „iš gailesčio“ suteikė jam du kambarius, kitos dienos rytą išsikvietęs du ginkluotus kareivius, liepė A. Trabšienei ir jos sūnui bei dukroms kraustytis iš savo buto į jo kambarius, išmetė jos daiktus, o pačią buto šeimininkę iškeikė ir sumušė. A. Trabšienei pasiskundus Ukmergės žemesniojo žemės teismo asesoriui Bortkievičiui, tuo metu ėjusiam ispravniko pareigas, jis nurodė poručikui, jog jam pagal dokumentus iš tikro priklauso visai kitas A. Trabšienės namo kambarys, tačiau poručikas iškoneveikė bei išvijo iš buto ir Bortkievičių. Vėliau, Ukmergės žemesniajam žemės teismui pradėjus tyrimą dėl šių poručiko Čerkasovo veiksmų bei į procesą įsijungus Leibgvardijos Izmailo pulko vadovybei, Čerkasovas sumokėjo A. Trabšienei 60 rub. už padarytas skriaudas. (LVIA;KM)

1822 m. birželio 17 d. Lietuvos Vilniaus gubernijos prokuroras Botvinko pranešė gubernijos valdybai, kad į jį kreipęsis Ukmergės apskrities advokatas Koncevičius pranešė, jog „[...] jam, advokatui, [teismo] pirmininkui ir kitiems tenykščio teismo nariams lankant tenykštį kalėjimą,  kaliniai pareiškė skundą dėl žydės Belios [Беля], gyvenančios kalėjime kaip markitantė [...]“. Belia žadėjo kaliniams padėti išlaisvinti juos iš kalėjimo, už ką kaliniai jai davė pinigų ir vertingų daiktų. Be to, kaliniai skundėsi, jog „minėtoji Žydė gauna iš iždo už juos visus maistpinigius, bet labai mažą dalį panaudoja kalinių maitinimui“. Rugsėjo 29 d. rašte apskrities advokatas rašė prokurorui, jog ji „[...] iki šiol užsiima laikomų kalėjime kalinių maitinimu, tas kalėjimas yra pastatytas miesto gale prie Šventosios upės, o tos žydės namelis kaip buvo taip ir tebėra ankstesniame senajame kalėjimo pastate,  kuris dabar yra paverstas Ukmergės invalidų komandos kareivių ligonine [...]“. 1827 m. sausio 14 d. Ukmergės žemesniojo teismo raporte gubernijos „laikinajai Ekspedicijai“ rašoma, jog Ukmergės žemesnysis žemės teismas 1822 m. birželio 26 d. kreipėsi į „Invalidų komandos kapitoną įsakyti kalėjimo sargybiniams, kad žydės Belios jokia dingstimi į kalėjimą neįleistų ir ji su kaliniais jokių ryšių neturėtų, [...] kad žydė Belia virš 20 metų atgal pasistačiusi Kalėjime nuosavą namą, ankstesniųjų [Teismo] pareigūnų nurodymu visada užsiėmė reikiamo maisto pristatymu kaliniams, kadangi kaliniai buvo Ja patenkinti ir teismas negavo jokių blogų pranešimų apie ją iki [šio] kalinių skundo, [...] kad turėjusieji žydei Beliai pretenzijas kaliniai [jau paleisti ir iš Ukmergės] išvyko, o ji, Belia, ryšium su gaujos byla yra laikoma suimta Vilniaus Mieste Karinio Teismo Komisijos nurodymu. [...]“ (LVIA;KM)

1822 m. rugpjūčio 8 d. raporte Ukmergės miesto rotušė prašė Vilniaus vice gubernatoriaus Horno leidimo naudoti miesto reikmėms (“[...] kad lengviau būtų išlaikyti policiją bei vykdyti kitas gyventojams priklausančias prievoles [...]”) jo ribose esančių malūnų pelną ir mokesčius už statyboms atiduotus sklypus, kaip yra nurodyta Rusijos caro 1801-06-03 įsake. Rašte nurodoma, kad “[...] priešingai šiems įstatymams buvęs [Ukmergės seniūnijos] valdytojas iki gyvos galvos Ignotas Marikonis iki šiol pats naudojosi minėtomis miesto pajamomis [...]”. Lietuvos Karinis gubernatorius Rimskis – Korsakovas nurodė duoti rotušei leidimą. (LVIA. - F.378. - B.S.1818 m. - B.163. - L.9-10.;KM). Tačiau net 1825 m. gruodyje, tikriausiai dėl Benedikto Marikonio [I. Marikonio brolio] bandymų toliau išlaikyti miestą savo valdžioje, miesto rotušė oficialaus leidimo naudoti dalį miesto pajamų savo reikmėms dar nebuvo gavusi. (LVIA;KM)

1822 m. spalio 16 d. burmistras Hausmanas prašė Vilniaus vice gubernatoriaus, atsižvelgiant į ankstesnių laikų praktiką, galutinę kelio į Vilnių stotį iki kurios pagal Ukmergės žemesniojo žemės teismo nurodymus Ukmergės gyventojai turi atlikti žmonių ir kalinių gabenimo prievolę, nustatyti prie grafų Kosakovskių Vaitkuškio dvare esančio pirmutinio kaimo [Pašilės?]. (LVIA;KM)

1823 m.

1823 m. balandžio 10 d. Vilniaus mokesčių rūmai, atsakydami į Lietuvos Vilniaus karinio gubernatoriaus paklausimą, pateikė įvairius statistinius duomenis apie Ukmergės teisminę seniūniją: „[...] 1. Ukmergės seniūnija, esanti Ukmergės paviete, pagal 1798 metų liustracijos inventoriaus aprašymą apėmė apskrities miestą Ukmergę, turintį 47 krikščioniškus žemdirbių kiemus, 17 amatininkų ir 7 privačius [kiemus], 60 žydiškų amatininkų [kiemų], 25 privačius ir 10 užvažiuojamųjų; šiame mieste yra dvaro [seniūnijos] pastatai su ariamomis žemėmis ir pievomis; seniūnijai priklauso 6 kaimai, kuriuose yra 56 lažininkų kiemai, 5 činšininkų ir 8 pirklių. Pagal paskutinę reviziją vyriškos lyties buvo: Ukmergės mieste miestiečių 177, laisvųjų 14, rusų 104, užsieniečių 20 ir žydų 1354, iš viso 1669, o seniūnijoje [kaimuose] valstiečių 131, laisvųjų 6, iš viso 137. Pilnai metinio pelno pagal inventorių priskaičiuota 2529 rub. 5 ¾ kap. sidabru. 2. Toji Ukmergės seniūnija grafo Ignoto Marikonio valdymo iki gyvos galvos teisei pasibaigus praeitų 1822 metų liepos 22, pagal [Mokesčių] rūmų rugsėjo 20 rezoliuciją perimta iždo žinion bei pagal egzistuojančias tokiais atvejais taisykles ir įstatymus iki šių metų ekonominio termino: tai yra iki šio mėn. 12 dienos palikta administraciškai valdyti minėtojo grafo Marikonio palikuoniams, mokant į iždą minėtą pelną – o nuo balandžio 12 ji [seniūnija], pagal caro 1807 metų rugsėjo 14 dienos įsaką, turi pereiti 12 metų valdyti, išmokant kvartą, žuvusio mūšyje generolo majoro Mazovkio našlei, kuri savo kovo 26 atsiųstame [Mokesčių] Rūmams prašyme praneša, kad ji duos atitinkamus nurodymus dėl šio dvaro perėmimo nurodytu laiku. [...]“. (LVIA;KM)

1823 m. gegužės 18 d. Ukmergės butų komisija raportavo Vilniaus generalgubernatoriui, jog „Gardino husarų pulko vado pavaduotojas p. majoras Krameris dėl būsimos viso pulko inspekcinės apžiūros Ukmergės mieste raštu reikalavo paskirti arklides arkliams ir butus karininkams. Be to, pareikalauta pastatų kanceliarijai ir ceihauzų [ginklų saugykla] įvairiems sandėliams, kiekvienam eskadronui atskirai, o taip pat katilų, krėslų, lovų, stalų, kalvių, rastų, lentų amunicijai sudėti ir t. t. Visą tai įsakyta pristatyti grasinant, jog priešingu atveju komisijos nariai bus vedžiojami po turgų ir viešas vietas su arkanu. Atsižvelgdami į aukščiau minėtus reikalavimus bei įžeidžiančius mus asmeniškai grasinimus, komisija paskyrė [pulko] arklidėms gyventojų sandėlius, vienok pulkas dėl užsispyrimo prievarta užiminėja kitus gyventojų pastatus, būtent: svirnus, tvartus ir kitką, visus šeimininkų daiktus išmeta, spynas pastatuose kareiviai numušė, tokiu būdu savivaliavo, o gyventojams padarė daug nuoskaudų  ir nuostolių. Tokius pulko piktnaudžiavimus ir savivalę komisija turi garbės pristatyti Jūsų Prakilnybei, nuolankiausiai prašant patenkinti kenčiančius miesto gyventojus, o pulkui nurodyti, kad jis pasitenkintų komisijos paskyrimais, nesavivaliautų ir nesiimtų prievartos. [...]“. (LVIA;KM)

1823 m. rugpjūčio 18 d. Lietuvos Vilniaus vice gubernatorius, einantis civilinio gubernatoriaus pareigas raportavo gubernijos kariniam gubernatoriui, jog jis iš jo gavo Ukmergės žydų Ovsiejaus Ickovičiaus, Abraomo Joseliovičiaus, Iciko Geceliovičiaus, Joselio Šmuilovičiaus ir Berkos Noseliovičiaus prašymą, kuriame jie skundėsi, jog nors ir yra „[...] paskirta pataisyti Ukmergės seniūnijai priklausančius tvartą  ir daržinę, bet kadangi šituose pastatuose gali tilpti ne daugiau 80 arklių, o prie [Gardino husarų pulko?] štabo yra daugiau kaip 200 arklių, tad reikia laukti, kad jų karčemos bus užimtos arklidėms ir tokiu būdu jie negalės sumokėti karčemų mokesčio. [...]“. Vice gubernatorius informavo, jog jis, matydamas, kad tvarto  ir daržinės pataisymui reikės tiek pat medžiagų  kaip ir naujų arklidžių statybai, be to Gardino husarų pulko vadas pulkininkas kunigaikštis Gagarinas reikalauja paskirti pulkui ir patogias patalpas šienui ir avižoms sudėti, nurodė apskrities bajorų maršalui sudaryti naują sąmatą arklidžių ir sandėlio pašarams statyti ir perduoti ją vykdyti ispravnikui, „[...] kuriam nurodyta, išrinkus netoli vandens patogią vietą arklidėms [...] paliepti, kad kuo greičiau būtų pristatytos paskirtos medžiagos  ir darbininkai, apskritai imtis patikimiausių priemonių, kad tokios arklidės ir sandėliai būtų būtinai užbaigti iki būsimų rudens darganų; [...]“. (LVIA;KM)

1823 m. gruodžio 21 d. Ukmergės apskrities bajorų maršalas informavo Lietuvos Vilniaus karinį gubernatorių, jog „[...] Ukmergės mieste apskrities lėšomis yra statomos eskadrono arklidės, kurios greitai bus baigtos. Jų įrengimas ir atsivežtinės medžiagos pareikalavo nemažo triūso. Kad tos arklidės būtų išsaugotos sveikos, aš turiu garbės nuolankiausiai Jūsų Prakilnybės prašyti pavesti p. Gardino husarų pulko vadui priimti jas pagal sąrašą, o pulkui išsikeliant iš dabartinių butų, perduoti jas vietinei valdžiai tokiame pat stovyje kokiame jos bus priimtos.“. (LVIA;KM)

1824 m.

1824 m. Ukmergės žydai skundėsi Ukmergės žemesniajam žemės teismui dėl to, kad Kliasticos pulko rotmistras Bočižmanskis “[...] žydo Jevsiejaus Judelevičiaus namuose netyčia užsidegus dūmtraukiui, pareiškė dėl to pretenziją kahalininkui [kahalo vyresnysis?] Elijašui Geršonovičiui ir paėmęs jį į hauptvachtą žiauriai sumušė [...]”, o rotmistras Kupferis tam pačiam kahalininkui aikštėje kelis kartus smogė į veidą, o žydą Šmuilą Šliomovičių uždarė į hauptvachtą ir žiauriai sumušė lazdomis. Teismas kreipėsi į generalgubernatorių, prašydamas leidimo atlikti tardymą dėl kariškių veiksmų. (LVIA;KM)

1824 m. spalio 19 d. Vilniaus civilinis gubernatorius nurodė gubernijos valdybai išsiaiškinti Ukmergės žydų kahalo narių Joselio Jankelevičiaus, Ickos Davidovičiaus ir Elijašą Heršovičiaus prašymo dėl Ukmergės žydų bendruomenės apsunkinimo aplinkybes ir duoti teisėtus nurodymus. Žydų bendruomenė skundėsi, jog jie nuo 1822 m. duodavo palydovus lydėti kaliniams iki artimiausios nuo Ukmergės pašto stoties, o dabar tie lydintieji turi vykti net iki Širvintų. Byloje yra ir Ukmergės  invalidų komandos vado raštas Ukmergės žemesniajam žemės teismui,  kuriame rašoma, jog iš miesto niekada nebuvo reikalaujama palydovų areštuotiems, o tik reikiamo kiekio pastočių [vežimų su arkliais]. Tačiau pagal „valdžios nurodymą“ gabenant kalinius negalima niekur sustoti, išskyrus numatytuose maršruto punktuose. (LVIA;KM)

1825 m.

1825 m. sausio 30 d. Ukmergės apskrities advokatas Koncevičius, raportuodamas Vilniaus gubernijos prokurorui apie priežastis, dėl kurių Ukmergės žemesnysis žemės teismas labai lėtai nagrinėja bylas, nurodė, jog: į iš pareigų pašalinto posėdininko vietą paskirtas kandidatas į posėdininkus Šimanskis, pareigų neperėmė, nes serga, naujai paskirtas posėdininkas Gečevičius Vilniaus gubernatoriaus komandiruotas į Montviliškių kaimą stebėti tenykščių gyventojų, vienas iš penkių posėdininkų nuolat turi būti teisme, tad įvairius pavedimus apskrityje tegali vykdyti tik trys posėdininkai. Be to, apskrityje įsteigta komisija plėšikų gaujoms naikinti „[...] jos žinion iš įvairių vietų atsiųstus kalinius neapklaususi be jokio nutarimo perduoda Teismui, tuo taip apsunkindama Žemesniojo Žemės Teismo Kanceliariją, kad ji, net samdydama kelis papildomus žmones virš komplekto, negali neatsilikti kanceliarinėje veikloje, apie ką šis Teismas raportavo ir Jo Prakilnybei P. Civiliniam Gubernatoriui.[...]“ (LVIA;KM)
    
1825 m. rugpjūčio 28 d. Ukmergės miestietė Jachma Geceliova skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, dėl to, jog jos namas buvo užimtas karinei ligoninei. Savo skunde ji rašė, jog maždaug nuo 1820 m. karinė ligoninė Ukmergėje buvo įsikūrusi privačiame Gecelio Libermano našlei (jos motinai) su 7 mažamečiais vaikais priklausiusiame name. Namo nuomos pajamos (maždaug 100 sid. rub. per metus) buvo vienintelės šios šeimos pragyvenimo šaltinis, todėl 1824 m. namas, atsižvelgiant į J. Geceliovos brolio Šimelio Geceliovičiaus skundą ir Vilniaus gubernijos valdybos įsaką Ukmergės žemesniajam žemės teismui, buvo išlaisvintas nuo bet kokių postovių 4 metams, bet 1825 m. sausio 20 d. Ukmergės butų komisijos vėl buvo užimtas karinei ligoninei. J. Geceliova, primindama Lietuvos Vilniaus civilinio gubernatoriaus, į kurį ji kreipėsi šiuo klausimu 1825 m. sausio 20 d. jam besilankant Ukmergėje, nurodymą apskrities ispravnikui išreikalauti namo atlaisvinimo nuo postovio bei piniginės kompensacijos už namo užėmimo laiką išmokėjimo iš apskrities iždo, prašė „[...] griežtai ir ryžtingai kam reikia nurodyti nedelsiant patenkinti mus, užmokant viso mūsų namo užėmimą kaip bus nurodyta būtų komisijos pažymoje [dėl namo užėmimo trukmės] ir tam gauti iš mano motinos kvitą; [...]“. (LVIA;KM)

1825 m. gruodžio 8 d. Rusijos „Vidaus Reikalų Ministerijos valdytojas [ministras?]“ kreipėsi į Lietuvos Vilniaus karinį gubernatorių, prašydamas pranešti kaip Lietuvos Vilniaus gubernijos valdyba išsprendė Ukmergės miesto pajamų nukreipimo „Rotušės išlaikymui [miesto naudai]“ klausimą. Valdytojas nurodė, kad „Ukmergės Miesto Rotušė“ kreipėsi į jį su prašymu, nes nei Lietuvos Vilniaus gubernijos valdyba, nei pats karinis gubernatorius nedavė jokio atsakymo į Ukmergės miestiečių prašymus dėl miesto pajamų palikimo miesto reikmėms. (LVIA;KM)

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau