1827 m.

1826 m. gegužės 4 d. „Ukmergės Rotušės Raporte“ Lietuvos Vilniaus gubernatoriui, kuriame aptariamos bajoro Drozdovskio skundo aplinkybės, yra minima visa eilė Ukmergės burmistrų. Pirmiausiai, patį raportą pasirašo „Burmistras Juozapas Požerskis“, raporte minimi „buvusieji burmistrai“: Martynas Mackevičius, Konstantinas Pilkovičius, Janas Husmanas [Johanas Hausmanas?] bei „Burmistras Antanas Robaševskis“. Pastarasis minimas tokiame kontekste, kad  jis buvo burmistru kartu su raportą pasirašiusiu J. Požerskiu, o kadangi raporto pradžioje minima, kad įvykiai dėl kurių skundėsi bajoras Drozdovskis prasidėjo „[...] šių 1826 metų vasario mėnesio 18 dieną, prasidedant miesto seimeliams – prieš Burmistrų rinkimus [...]“, atrodo, jog tuo metu ir vėliau mieste būdavo du burmistrai. Raporte minima, kad burmistrų rinkimams būdavo sudaromas „balsuojančių asmenų sąrašas“ (bajoras Drozdovskis skundėsi ir tuo, kad jis nebuvo įtrauktas į šį sąrašą, nors turėjo mieste nekilnojamą turtą). Šio sąrašo sudarymui vadovavo jau minėti M. Mackevičius, K. Pilkovičius, J. Husmanas bei Vaclovas Kuzmickis. Be to, raporte minima Rotušė, jos salė, kurioje stovėjo teismo emblema [zierkalo sądowe - Rusijos imperijos valdžios ir teisminėse įstaigose ant stalo stovėdavo justicijos emblema, taip vadinamas „veidrodis“ (rus. зерцало) – trikampė prizmė su ant jos užklijuotais Petro I įsakymais reglamentuojančiais teismų ir valdininkų darbą], taigi tai galėjo būti ne tik vietos valdžios, bet ir teismų vieta. (LVIA [dokumentas - Lietuvos valstybės istorijos archyve]; KM [dokumento nuorašas yra Ukmergės kraštotyros muziejuje])

1826 m. birželio 21 d. Lietuvos Vilniaus gubernijos valdyba, prieš tai jos valdininkams apsilankius Ukmergėje ir burmistrui M. Mackevičiaus pateikus jiems įvairius dokumentus, susijusius su miesto teisių Ukmergės miestiečiams reikalavimu, pateikė išsamų raštą Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, kuriame ir cituojami įvairūs teisės aktai, dokumentai ir kita, kuo Ukmergės miestiečiai rėmėsi daugiau kaip 30 metų besibylinėdami su seniūnijos valdytojais. Tai ilgas, bet miesto istorijai tikrai svarbus dokumentas, todėl jis cituojamas ištisai (originale tekstas, pagal to meto taisykles – ištisinis, čia – tekste išskirti punktai perkelti į naujas eilutes):
    „[...] Ši valdyba išklausė prašymą nuo Ukmergės miesto piliečių pristatytą to miesto rotušėje per burmistrą Martyną Mackevičių, kuris pristatė prašymą kartu su dokumentais pateiktais Jūsų Aukštajai Prakilnybei ir su Jūsų Aukštosios Prakilnybės užrašu vykdymui į šią valdybą grąžintus, kuriuo skusdamiesi buvusio teismo seniūnu Marikoniu dėl miestui priklausančių miškų atplėšimo ir išnaikinimo, ariamos žemės ir pievų paėmimo ir prijungimo prie dvaro, miesto sodybinių sklypų pardavinėjimo, įvairių rinkliavų darymo ir kitko, prašo:
1a: kadangi Ukmergės seniūnija maloningai perduota 12 metų valdyti Poniai General – Majorienei Mazovskai, o apskrities miestas Ukmergė [Вилкомир] turi savo atskirą nuosavybę, tai prieš atiduodant tą seniūniją P. Generolienei Mazovskai reikia tam kas privalo, atskirti ir atidalinti nuo tos seniūnijos [Ukmergės dvaro] Ukmergės miestą su visomis pajamomis ir miesto žemėmis senose ribose ir pagal tų žemių ribų aprašymus, juos atitinkamai užregistravus ir matininkui padarius planą, atiduoti su visais ant jų stovinčiais pastatais, pelnu ir pajamomis miesto naudai ir miesto Rotušės valdymui, tam reikalui iš Iždo Palatos išreikalauti 1784 metų inventorių [miesto teritorijos ir prievolių aprašymą]  
2a: įsakyti mirusio Ukmergės seniūno įpėdiniams grąžinti tai rotušei paimtus visus buvusio Ukmergės Magistrato dokumentus ir Aktus, bei visų miesto žemių atplėšimo ir rinkliavų iš Ukmergės miestiečių padaryti atitinkamą apskaičiavimą ir miestui teisingą atlyginimą ir  
3a: jeigu ši valdyba pati neišdrįs duoti paliepimą atskyrimui nuo Ukmergės seniūnijos Ukmergės miesto su jo žemėmis, pastatais jose ir pajamomis, arba sutiks tame kokius nors sunkumus ir kliūtis, tai remiantis miesto įstatų 8 straipsniu ir valdančiojo senato įsaku apie Panevėžio jurisdiką, pagal kurį ši jurisdika atskirta nuo Upytės seniūnijos ir atimta iš buvusio teismo seniūno Vereščinskio valdų, tai [Ukmergės miestas] nedels paduoti kur reikia pasiūlymą kaip šitai tinkamai išspręsti ir gali pranešti apie tai ir šviesiausiajam monarchui, kadangi šiuo reikalu jau buvo paduotas sostui nuolankiausias prašymas, tam kartu su rezoliucija [apie tai, kad Vilniaus gubernijos valdyba negali įvykdyti Ukmergės m. prašymo] aprūpinti jį kopija [prašymo], kartu su pateiktais [prie prašymo] dokumentais, o grąžintame prašyme su Jūsų Aukštosios Prakilnybės užrašu minėtas prašytojas Mackevičius, pagal 1822 metų lapkričio 13 miesto visuomenės nutarimą įgaliotas rūpintis šiuo reikalu, parašė:
    “kad pavieto miestas Ukmergė egzistuoja nuo senų laikų kaip pavieto žemės ir miesto teismų būstinė ir naudojasi įvairiomis teisėmis pagal privilegijas jam lenkų karalių suteiktas, turi visada miestui priklausantį žemės plotą, 1554 ir 1629 metais atribotą ir nuo besiribojančių žemės valdų atskirtą ir aprašytą, tos sodybinės, ariamos, ganyklinės ir mišku apaugusios žemės bendras plotas tada apėmė iki 90 valakų, 13 margų ir 20 prentų lietuviškais matais [apie 1930 ha], neskaitant Užupio priemiesčio, tas atribojimas pridedamas [kaip priedas] No 1, tas žemės kiekis patalpintas 1773 ir 1784 metų inventoriuose su kai kuriais skirtumais; taip pat egzistavo visada vidiniams miesto reikalams pagal Magdeburgo teises magistratas valdomas karaliaus valdžios skirtų vaitų, kurių tarpe buvo Petras ir Jonas Miklaševskiai, ką įrodo karaliaus privilegijos išduotos miesto valdymui 1561, 1563 pridedamos [kaip priedai] [žemės] teismo išrašuose kaip N. 2 ir N. 3;
kad vėlesniais laikais pastatyti buvo vaivadijose vaivados, o pavietuose teismo seniūnai, kurie kaip karaliaus vietininkai turėjo rūpintis visokiu teisėtumu ir bendru ramybės, tylos ir saugumo palaikymu ir šie valdininkai pagal 1565, 1569, 1580, 1588, 1607, 1641 ir 1690 metų konstitucijas ir Lietuvos statuto 4 skyriaus 31 Artikulą turėjo įsteigti ir išlaikyti savo sąskaita ir iš savo pajamų pilies kiemus [dvaro sodybą] ir juose pastatus valdiškoms įstaigoms ir pavieto archyvams, taip pat vežas arba kalėjimus ir jų saugojimui savo garnizoną, todėl vien tik tam reikalui duoti jiems paramon valdiškus dvarus pavadintus teisminėmis seniūnijomis, tuo pagrindu Ukmergės paviete teismo seniūnais buvo Eperješas, o po jo Marijonas ir Ignotas Marikoniai, kuriems išlaikymui Ukmergės mieste kariuomenės, valdiškų įstaigų (kurių tarpe buvo ir magistratas), o taip pat vežų arba kalėjimo ir garnizono suimtųjų apsaugai, buvo atiduoti valdyti valdiški kaimai besiribojantys su Ukmergės miestu, tokie kaip Kurėnai [Кураны], Kadrėnai [Кадраны], Jonuškos [Януше], Veržbėnai [Воржбены] ir Šalkava [Шелков], be to pelnas nuo Ukmergės miesto, būtent: žemės mokestis nuo miestiečių krikščionių ir žydų, mokestis už tiltą ir pervažą, bei nuoma nuo karčemų ir malūno ir visą tai priklausė valdoms teismo seniūno buvusio vietoje [dabartinio] policmeisterio ir vadinosi bendrai Ukmergės teisminė seniūnija, ką įrodo kaip ankstesnieji liustraciniai inventoriai [prievolių sąrašai], taip ir paskutinysis, prie buvusios valdžios, 1789 metų, pridedamas pagal teismo [knygos] išrašą pagal N. 4, kuriame Ukmergės seniūnija tikrai pavadinta teismine, kadangi jai buvo nustatyta iš miesto pajamų tik teismo vietų išlaikymui, be to Ukmergės miestiečiai nebuvo apkraunami jokiomis asmeninėmis prievolėmis ir darbais seniūnui, taip pat ir žemė priklausanti miestui skaitėsi visada miesto nuosavybe ir turėjo savo atskiras ribas;
kad, prieš įsteigiant Ukmergėje teismo seniūną, šio miesto gyventojai turėjo savo magistratą, ramiai naudojosi savo senomis teisėmis ir laisvėmis iki tol, kol dėl nelaimingų atsitikimų, tai yra dėl buvusių krašte sumaiščių ir revoliucijų neteko savo iš karalių gautų privilegijų, o po to kai tas įvyko daugiausia dėl gaisrų, tada prasidėjo su laiku piktnaudžiavimas, pradžioje nepastebimai, o vėliau ir jau viešai, nes buvęs Ukmergės teismo seniūnas Eperješas ir jo oficiantai [pavaldiniai] pradėjo daryti Ukmergės miestiečiams įvairius apsunkinimus, atiminėti iš jų miesto žemę ir jas savintis prie seniūno valdų, todėl tie miestiečiai dėl tokių savo skriaudų buvo priversti paduoti skundą į buvusį Karališką Asesorių teismą ir ten, vesdami procesą, laimėjo 1763 metų gruodžio 18 nutarimą uždraudžiantį seniūnui Eperješui apsunkinti kuo nors Ukmergės miestiečius, atiminėti iš jų žemes ir pievas ir versti juos asmeniškai atlikinėti lažą, aplamai liepiantį palikti juos ankstesnėje ramybėje ir aprūpinti jų nuosavybės neliečiamumą;
kad to nutarimo seniūnui gyvam esant laikytasi visu tikslumu;
bet perėmus šias pareigas Marikoniams jie pradėjo vėl apsunkinti nepaprastais mokesčiais ir priespauda Ukmergės miestiečius ir todėl šie užrašė 1791 metų lapkričio 21 Ukmergės žemės Teismo Aktuose vėl skundą ant teismo seniūno Ignoto Marikonio, nors ir pradėjo Karališkame Asesorių teisme su juo procesą, bet jo nepabaigė dėl tos priežasties, kad Ukmergės miestiečiai greitesniam teisėtumo ir apsaugos pasiekimui kreipėsi su savo prašymu į seimą Gardine tada buvusį dėl savo įvairiais laikais gautų ir atsitiktinai prarastų privilegijų patvirtinimo;
ir, kad to seimo nutarimu jiems buvo suteikta nauja privilegija, kuria patvirtintos visos ankstesnės teisės ir laisvės piliečių prekybai ir visokiems amatams bei pramonei, taip pat paliktas jiems laisvas magistrato teismų vedimas, visos miestui priklausiusios ir jų valdytos žemės ir miesto gyventojai buvo išskirti iš savavališkos teismo seniūno Marikonio valdžios;
tos privilegijos pasėkoje Ukmergės žemės teismas savo 1794 metų sausio 13 padarytu sprendimu uždraudė tam Marikoniui pretenduoti į tuos miestiečius, leidžiant abiems pusėms bylinėtis pas karališko teismo Asesorius;
to patvirtinimui pridedu teismo išrašuose minėtas privilegijas ir žemės teismo spendimą kaip [priedus] N. 5 ir 6;
kad, kadangi greitai Lietuvos kraštas buvo prijungtas prie Rusijos imperijos ir kada iki įvedant čia pastovią tvarką miestuose egzistavo laikinos tvarkos komisijos, tai Ukmergės teismo seniūnas Marikonis, naudodamasis buvusios Ukmergės tvarkos komisijos narių draugyste ir pavadinęs Ukmergės miestiečius nepaklusniais siekė, nepaisant naujai suteiktos privilegijos, kad tie miestiečiai būtų nukreipti jam darbui ir prievolėms lygiai su kitais seniūnijos valstiečiais, o kai minėtoji komisija paskelbė savo 1794 metų gruodžio 24 rezoliuciją, prieštaraujančią bet kokiam teisingumui, bet atitinkančią seniūno Marikonio pageidavimą, tada jis, grįždamas prie ankstesnės ir dar didesnės miestiečių priespaudos, pradėjo ne tik versti juos asmeniškai atlikinėti lažą, bet netgi sunaikino egzistavusį iki tol magistratą, paėmė iš jo visus miestui tarnaujančius Aktus ir dokumentus bei buvusį tuomet vaitą Čiževskį ir raštininką Petrusevičių areštavęs ilgai vargino;
todėl miestiečiai apie tokius savo skriaudimo veiksmus, o ypač apie miesto žemės ribas, apie vertimą atlikti lažą kartu su valstiečiais, apie draudimą miestiečiams atiduoti savo vaikus mokslams į mokyklas ir apie kitką, atlikę Ukmergės žemės teismo kanceliarijoje 1795 metų kovo 3 dieną manifestacijas, perdavė per savo patikėtinį tų pačių metų liepos mėnesį skundą buvusiai Gardine Lietuvos Vyriausiajai Valdybai, kuri nors ir uždraudė panašius savavališkus veiksmus ir prievartą, tačiau nuo seno Ukmergėje buvęs magistratas nežinia kodėl nebuvo kaip seniau atstatytas ir atidarytas, taip pat Marikonio paimti dokumentai ir aktai miestiečiams negrąžinti;
to įrodymui pridedama buvusios tvarkos komisijos rezoliucija ir Ukmergės miestiečių manifestacija teisminiuose išrašuose N 7 ir 8;
kad pagal 1764 metų konstituciją apie tokią rinkliavą pasakyta, būtent: “duota valdžia iždo komisijai Vilniaus, Naugarduko ir Lietuvos Brastos vaivadijose kaip ir Ukmergės bei Gardino pavietuose ir Žemaitijos kunigaikštystėje rinkti šilinginės rinkliavos mokestį, to mokesčio mokėjimui Vilniaus, Naugarduko, Lietuvos Brastos, Ukmergės, Gardino ir Raseinių miestuose įkurdinti teisingus instruktorius”, taigi, nors šis įteisinimas ir aiškiai parodo, kad Ukmergės miestas sulygintas su Vilniaus, Gardino ir kitais miestais, vienok Ukmergės miestiečiai tiek buvo prispausti Ukmergės teismo seniūno Ignoto Marikonio, kad, netekę dar 1795 metais savo vaito ir nuo seno buvusio magistrato, neturėjo po to sau vidinio miesto teismo, buvo priversti savo reikalais ieškoti teisėtumo įvairiose pašalinėse teismo įstaigose, kas tęsėsi apie šešerius metus, tai yra iki tol kol nebuvo Vilniuje atidaryta Lietuvos gubernija ir kol Ukmergės piliečių būkle nesusidomėjo buvęs Lietuvos civilinis gubernatorius p. slaptasis patarėjas Frizelis, kuris, matydamas kad Ukmergės ir kituose panašiuose miestuose iš tiesų anksčiau egzistavo magistratai ir prie jų tardyminių ir baudžiamųjų bylų sprendimui vaitų – suolininkų teismai, bet jie buvo įvairiu laiku ir aplinkybėmis sunaikinti, bei, kad miesto teismai būtinai reikalingi, pateikė pasiūlymą valdančiajam senatui apie leidimą Ukmergėje ir kituose pavietų miestuose, kuriuose anksčiau buvo teismo seniūnai, įsteigti ir atidaryti vietoje magistratų bei vaitų – suolininkų teismų nors miestų rotušes;
dėl to valdančiojo senato 1800 metų sausio 31 įsaku N 549 to p. gubernatoriaus Frizelio vardu liepta pagal jo pasiūlymą įsteigti miestų rotušes, kuri 1801 metais buvo atidaryta Ukmergės mieste pagal išleistas Miesto magistratų taisykles bei egzistuoja ir dabar, tokiu būdu Ukmergės miestiečiai išsilaisvino nuo buvusio teismo seniūno Marikonio pavergimo, tačiau miesto pajamos iš įvairių Ukmergės miesto ūkio šakų, pagal 1798 metų inventorių priskirtos Marikoniui pagal jo ankstesnį teismo seniūno, kaip pavieto policmeisterio laipsnį, nebuvo atskirtos nuo seniūno ir neatiduotos rotušės žinion miesto reikalams;
kad atidarius Vilniuje Guberniją ir įsteigus miestuose policiją, Ukmergės teismo seniūno arba buvusio pavieto policmeisterio laipsnis ir pareigos pasidarė jau nebeveikiančiomis, reiškia ir Ukmergės miesto pajamos, kurios anksčiau buvo skiriamos teismo seniūno rangui, ėjo Marikoniui ne privačiai ir ne jo asmeninei naudai, bet pagal aukščiau minėtus potvarkius visuomeniniams ir viešiems reikalams, būtent: teismo pastatų, kalėjimų ir sargybos išlaikymui, negalėjo jau eiti Marikoniui, bet turėjo būti paskirtos miesto naudai, kadangi ir tie dalykai, kuriems tos pajamos buvo skirtos perėjo miesto rotušės žinion, kas nurodyta pagal Aukščiausiojo įstatymo 1801 metų birželio 3 dienos 5 punktą: “visus apskritai valdiškus malūnus įrengtus miestų viduje ir jiems priklausančiose žemėse 1797 metų gruodžio 16 dienos įsaku liepta atiduoti miestų naudai ir pagal šį įsaką nuo atiduotų činšui [malūnų] pelną paskirti taip pat miestams;
1798 metų rugsėjo 10 įsaku renkamas miestuose pelnas nuo asmeniškų pinigų skirtų namų statybai, užuot pagal ankstesnius įstatymus ėjęs į iždą, priskirtas miesto pajamoms ir, kadangi pajamos ir pelnas pasisavinami miesto pagal pažymėtus miesto nuostatuose punktus yra dovana ir malonė einanti nuo aukščiausio monarcho palankumo, tai jos ir turi pasilikti visiems laikams miestų nuosavybe, kad tuo būdu jie turėtų geresnę galimybę išlaikyti policiją ir kitais dabar egzistuojančiais miestuose prievoles”, taigi šiuo aiškiu įstatymu remdamasi Ukmergės miesto rotušė ir prašė per savo narius dar 1802 metais kaip šią [Vilniaus gubernijos] valdybą ir Vilniaus Iždo Palatą, taip ir buvusį čia p. civilinį Gubernatorių, tikrąjį valstybės patarėją Lanskojų atskirti [Ukmergę] nuo buvusios Ukmergės teisminės seniūnijos, atiduoti Ukmergės miesto naudai tas jo pajamas, kurios pagal įvairius punktus jam priklausančios eidavo anksčiau Marikoniui ne dėl ko kitko, o tik pagal ankstesnį teismo seniūno rangą ir vardą;
ir negaudami tokių prašymų patenkinimo Ukmergės piliečiai buvo priversti apsunkinti savo nuolankiausiu prašymu ir jo Imperatorišką Didenybę, kaip dėl grąžinimo miestui jo pajamų, taip ir dėl to, kad buvęs teismo seniūnas Marikonis vertė Ukmergės miestiečius atlikinėti asmenines prievoles nepaisant paskutinės Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto privilegijos 1792 metais Ukmergės miestui suteiktos;
toks skundas buvo pasiųstas į Vilnių ir pagal jį, kaip žinoma, buvęs civilinis gubernatorius Lonskojus reikalavo iš Vilniaus Iždo Palatos pranešimo ar seniūnas Marikonis turi teisę naudotis Ukmergės miesto pajamomis bei ar privalo Ukmergės gyventojai atlikinėti jo naudai kokias nors prievoles ir kodėl velionio karaliaus Stanislovo Augusto privilegija neveikė, į tokį reikalavimą ši palata (kaip iš jos įsako 1806 metų liepos 31 N 1475 į Ukmergės rotušę rašyto matyti) atsakė, kad Ukmergės seniūnija, kuriai priklauso ir Ukmergės miestas, priklauso seniūno Ignoto Marikonio valdoms iki gyvos galvos pagal karaliaus Stanislovo Augusto 1781 metų privilegiją, kad pagal 1788 metų konstituciją mieste renkami volinis ir sosinis [? cосовое][mokesčiai], kurie atiduodami iždo atpirkimui viešo aukciono būdu 4 asmenims ir atpirkėjai rinko savo naudai pagal inventorius priklausančias rinkliavas, mokėdami į iždą sutartą pagal kontraktą sumą, kad pagal paskutinę 1798 metų liustraciją pagal seniūno pareigas priklauso tokios pajamos: už sklypus 92 rub. 92 2/4 kap., už dirvas 127 rub. 46 ¼ kap., už pievas 9 rub. 75 kap., iš viso 230 rub. 46 ¼ kap., iš kurių į iždą mokėjo 138 rub. 27 ½ kap., iš jų šilinginio 1 rub. 53 ½ kap., o likęs kiekis 90 rub. 65 ¼ kap., eina seniūno Marikonio naudai;
o, kad to miesto gyventojai turėtų atlikinėti kokias nors prievoles seniūno naudai to liustracijoje nenurodyta;
kas link to, kodėl aukščiau minėta privilegija [1792 m.] neveikė Palata pranešė: kad iš vienos pusės Ukmergės gyventojai nepristatė jos į Palatą, kuri ir nežinojo apie jos turinį, o iš kitos pusės Palata neturi tikslių žinių apie aukščiausios valdžios leidimą laikyti veikiančiomis seimo konstitucijas išleistas po 1788 metų, ko pagrindu minėtoji 1792 metų buvusio karaliaus privilegija negali išpildyti p. civilinio Gubernatoriaus reikalavimų, todėl ir ši Ukmergės miestui tarnaujanti privilegija neįsigaliojo;
dėl ko tokiame Iždo Palatos atsiliepime nieko nepaminėta apie malūną esantį miesto žemėje ir apie rinkliavas renkamas buvusio teismo seniūno Marikonio kaip nuo to malūno, o taip pat nuo tilto bei pervažos, taip ir nuo miesto karčiamų, taip pat kieno vardu ir kada būtent, kokios Aukščiausios valdžios ir kokio turinio buvo sprendimas apie aukščiau minėtos 1792 metų privilegijos veikimą ir ar buvo tam koks leidimas ar tokio nebuvo, Ukmergės rotušė ligi šiol apie visą tai neturi jokios žinios; kad nors Iždo Palata pranešė, kad karaliaus 1792 metais Ukmergės miestui suteiktos privilegijos jai nepateikė vietiniai gyventojai ir todėl jos turinys nebuvo palatai žinomas, vienok nieko nepaminėta apie tai, kam iš Ukmergės piliečių buvo paskelbta apie naujos liustracijos sudarymą 1798 metais, kas iš jų buvo pareikalautas su reikiamais įrodymais miesto pajamų punktų ir miesto žemių sienų patikrinimui, taip pat naujam miesto pajamų apskaičiavimui ir jų suderinimui su vietinėmis aplinkybėmis bei nauda, arba dėl pareiškimo kokių nors nepatogumų ir ginčų, ypač tada, kai Ukmergės miestiečiai buvo visada teismo seniūnų apsunkinti, o miesto žemė žymiame kiekyje seniai atplėšta nuo miesto ir prijungta prie seniūno Kadrėnų kaimo, ką įrodo 1773 metų lapkričio 20 dienos inventorius, o tie miestiečiai neturi pas save jokių 1798 aktų, nes jie buvo paimti Marikonio iš buvusio magistrato tuo metu, kada Ukmergės mieste neegzistavo rotušė bei kada miesto gyventojai apie naują liustraciją nebuvo įspėti ir dargi neapklausti apie jokius jų vargus ir apsunkinimus, o tokiu būdu jie būtų galėję prie naujos liustracijos pridėti skundus ir pristatyti minėtą 1792 metų privilegiją, nes ji buvo svarbiausia ir buvo ne tik Ukmergės, bet dargi Vilniaus teismo Aktuose;
bet priešingai tam, ta naujoji liustracija buvo sudaryta Ukmergės miestiečiams nedalyvaujant ir nežinant, o visus duomenis jai suteikė savo naudai vien tik buvęs teismo seniūnas Marikonis, kuris vėliau, naudodamasis po senovei miesto pajamomis, prieš atidarant Ukmergės rotušę, skirtomis įvairioms viešomis išlaidoms, visai nemanydamas jas tam panaudoti, bet, priešingai tam, Ukmergės miestiečiai apmokėjo ir dabar apmoka iš savo sąskaitos miestui reikalingas išlaidas, būtent, kalėjimo ir ligoninių išlaikymą ir pataisymą, jų apšvietimą ir apšildymą, karinių postų su hauptvachtomis, šlagbaumais ir sargybiniais išlaikymą, vežimo prievoles įvairiems reikalams bei žmones areštuotųjų lydėjimui ir visų kitų prievolių išpildymą, visam tam neretai buvo ir yra verčiami griežčiausiomis egzekucijomis ir dėl to visai suvargo ir nusigyveno;
be to, tas Marikonis, nematydamas rotušės ir miesto gyventojų skundų pasisekimo, o todėl valdydamas po senovei savo nuožiūra miesto žemes, tokių nemažai nusavino iš miesto ir tuo pačiu valdiškos priklausomybės bei tokiu būdu atėmė iš miestiečių reikalingiausius dalykus, nes, visų pirma, buvo nusiaubti ir sunaikinti miškai taip, kad dabar tokių neužtenka nei ūkio reikalams, nei dargi kurui, o žemė po miškais buvusi paskirta dvaro žemdirbystei;
antra, ariamą žemę, pievas bei lankas paėmė nemažame kiekyje nuo miestiečių ir prijungė jas prie seniūno dvaro;
trečia, vietas su krūmais, tarnavusias miestiečių gyvulių ganymui, priešingai įstatymams ir įsakams išduotiems aukščiausios valdžios ir šios [Lietuvos Vilniaus gubernijos] valdybos, atidavė žymia dalimi už činšą seniūno malūnininkui Zakleriui, o šis, drausdamas išginti ten gyvulius ganymui, dažnai juos grobia;
ketvirta: pardavė nežinia pagal kokią teisę, o tikriausiai pagal seimelių ir kitus ryšius, išdalijo nemažai miesto sodybinių, anksčiau miestiečiams priklausiusių sklypų bajorams: būtent, buvusiam apskrities daktarui Palčevskiui kartu su valdišku fligeliu, kuris viską pardavė Paškovskiui, šambelionui Čarnockiui, buvusiam maršalui Žageliui, Belsanui, Glinskiui, Guščiovai, Skinderiui, kaip ir kitiems žmonėms miestiečių luomui nepriklausantiems, būtent, seniūno malūnininkui Zakleriui bei račiui Stankevičiui ir kitiems, vieniems už kompensacijas, kitiems, ypač žydams, už užmokestį;
buvusią valdišką žemę prie Dukštėnų karčemos leido užimti šlėktoms Koptautams, kurie, užvaldę ją per prievartą, pastatė joje neseniai savo karčemą, visiems žinomas tas naujas atplėšimas [žemės] nepaisant nuomos sutarties;
kad be viso to buvęs teismo seniūnas Marikonis rinko didelį perviršį netgi virš 1798 metų inventoriaus, nes pagal šį inventorių nuo Ukmergės miesto priskaičiuota (išskyrus volinę ir sosinę rinkliavą iždo kasmet atiduodamą atpirkimui), būtent:
A / žemės [mokestis] už miesto sklypus iš krikščionių ir žydų 1513 zlotų 22 grašiai 1 ½  šilingo  
B / nuomos arba muito nuo pervažos 5000 zlotų  
C / nuomos nuo karčemų valdiškų 500 ir privačių 303 zlotai, nuo malūno 60 zlotų, o iš viso 7376 zlotų 22 grašiai ir 1 ½ šilingo arba rusišku skaičiavimu 1106 rub. 54 kap. sidabru;
bet buvęs teismo seniūnas Marikonis įvairiomis dingstimis surinko iš privačių kontragentų mieste iki 15000 zlotų arba 2250 rub. sidabru;
Ukmergės rotušė kaip aukščiau minėta nešdama visus miesto sunkumus ir neturėdama tam jokio fondo nors ir prašė Vilniaus Iždo Palatos leisti jai, kad ji pati rinktų 1798 metų inventoriaus nustatytas Ukmergės miesto pajamas ir iš jų atiduoti reikiamą dalį kaip į iždą, taip ir seniūno naudai, likutį pasiliktų pas save nenumatytoms išlaidoms, kas taptų miesto fondu, neturėdami kurio gyventojai leisdami savo turtą dėl to nuskursta, bet Iždo Palata to pasiūlymo atsisakė dar 1806 metais; priešingai, kada aukščiausiomis manifestacijomis 1810 metų rugsėjo 29 ir 1811 metų gruodžio 11 apie rinkliavas nuo degtinės gamybos ir gėrimų pardavimo Vilniaus gubernijoje įteisinta pagal pirmojo
§6: “ši rinkliava paskirstyta, pirma, visiems be išimties dvarininkams pagal jų turimų sielų skaičių priskaičiuodami po kibirą kiekvienai, antra, valdiškų nuomojamų ir kitų laikiname privačiame valdyme esančių dvarų valdytojams tiek pat kiek ir nuo dvarininkų
§7 rinkliavos už vyną, kur ir nuo ko būtų daromos, turi būti įjungtos į šiuos nuostatus ir įskaitytos į nustatytą muitą pagal atsiskaitymą
§9 vietinei valdžiai stebėti, kad ši rinkliava nebūtų renkama iš dvarininkų bei valdiškų valstiečių, bet vyktų tiksliai pagal šio nutarimo 6 punktą”,
antrajame [nutarimo] punkte 1 kaimuose ir miesteliuose tų gubernijų, kurios naudojasi laisvu vyno pardavimu, imti į iždą nuo parduodamo vyno po rublį už kibirą ir 4 [punkte] visi kiti potvarkiai apie pajamas šiame 1810 metų rugsėjo 29 manifeste esantys lieka galioti, o todėl, jeigu Ukmergės miestas priklauso privačiai seniūno valdai, tai seniūnas Marikonis, naudojęsis miesto pajamomis ir nuoma už degtinės varymą bei karčemas, turėjo pagal nurodytus įstatymus, pirma, tą rinkliavą, kurią jis gaudavo nuo Ukmergės miestiečių už degtinės varymą, įjungti ir įskaityti  į Iždo rinkliavą, bet jis šiuos pinigus vartojo savo naudai, jie ir iki šiol išieškomi ir mokami miestiečių be jokio skirtumo;
antra, [seniūnas] turėtų mokėti asmeniškai nuo savęs už miesto revizines sielas nustatytą rinkliavą nuo kiekvienos po rublį, bet ir to jis niekada nedarė, o tas mokestis buvo ir yra išieškomas iš pačių miestiečių;
virš to Akcizinė rinkliava apskritai iš Ukmergės miesto nuo degtinės varymo ir gėrimų pardavimo atiduota globai Ukmergės miesto visuomenės, kuri už visą Vyriausybės paskirtą sumą atsako savo nuosavybe;
iš to seka, kad Ukmergės miestiečiai pagal šį punktą yra trigubai apsunkinti ir dėl to moka vieną kartą seniūnijos valdytojui, kitą po rublį nuo sielos, o trečią apskritai Akcizinės rinkliavos išlaikymui;”
paminėjęs aukščiau apie buvusį seniūno rangą ir titulą prie lenkiškos valdžios egzistavusį, jis, prašytojas Mackevičius prideda dar kaip pavyzdį panašią bylą buvusią Upytės paviete;
pagal 1569 metų konstituciją buvo nustatyta visuose Lietuvos kunigaikštystės pavietuose skirti vietas tarnybiniams pastatams tai yra pastatui, kuriame įsikurdavo teismai su archyvais ir vežomis arba kalėjimais, tos vietos paprastai buvo skiriamos pavietų miestuose, o jeigu tam nebūdavo galimybių šitam buvo išskiriami specialūs valdiški žemės sklypai vadinami jurizdikomis ir būdavo atiduodami žiniai teismo seniūno kaipo užimančių pavietų policmeisterių pareigas;
tuo pagrindu teismo pilis buvo Ukmergės paviete pačiame mieste, o Upytės [paviete], kadangi Upytės miestas buvo nuskurdęs, buvo paskirta ypatinga jurizdika Panevėžio miestelyje ir kartu su Upytės seniūnija atiduota Upytės pavieto teismo seniūno Vereščinskio žiniai, lygiai taip Ukmergės miestas su to vardo seniūnija buvo atiduotas teismo seniūnui Marikoniui;
prijungus gi Lietuvos kraštą prie Rusijos, kada teismo seniūnai buvo panaikinami, teisminė jurizdika Panevėžyje išliko kartu su Upytės seniūnija Vereščinskio valdžioje ir kada apie 1807 metus Panevėžyje sudegė toje jurizdikoje valdiškos įstaigos ir kalėjimas, o Vereščinskis šios [Vilniaus gubernijos] valdybos paliepimu nenorėjo jų vėl atstatyti, tai ši valdyba manydama, kad minėtoji jurizdika skirta teismų patalpinimui negali priklausyti valdoms seniūno Vereščinskio kaipo jau privataus žmogaus, perdavė tai valdančiojo senato ir P. Finansų ministro sprendimui, suderinus šią aplinkybę su Lietuvos įstatymais, parašė, kad Vereščinskis įsigijęs 1775 metais pagal karališkąją privilegiją Upytės seniūniją gavo ir teismo seniūno titulą, o kartu su tuo jo valdžion pateko ir Panevėžio jurizdika, kad ši jurizdika visai nebuvo skirta seniūno asmeniškiems poreikiams, bet teismo įstaigoms ir pastatams patalpinti, o Vereščinskis pagal savo ankstesnį teismo seniūno titulą buvo ne kas kitas kaip bajorų nuosavybės sergėtojas miestelyje, tad p. Ministras mano:
1. Kadangi Policmeisterio pareigos dabar pavestos gorodničiams ir žemesniesiems žemės teismams, tai ir nebėra jau jokio pagrindo Vereščinskiui pretenduoti į minėtąją jurizdiką turinčią savo konkrečią paskirtį  
2. Išlaisvinus tą jurizdiką visam laikui nuo privataus valdymo, reikia atpalaiduoti Vereščinskį nuo įmokos į iždą kvartos [mokesčio rūšis], kuri jam priklausė nuo jo pagal tą jurizdiką;
tuo reikalu ir sekė nuo Valdančiojo senato šiai [Vilniaus gubernijos] valdybai 1811 metų liepos 15 dienos įsakas N 12670; taigi, kai Panevėžio jurizdika, turinti mažą žemės sklypą, atskirta nuo Upytės seniūnijos, atimta iš buvusio teismo seniūno Vereščinskio, išlaisvinant jį nuo kvartos mokėjimo, bei panaudota tam tikslui, kuriam skirta, tai yra ne seniūno asmeniškai naudai, bet valdiškų įstaigų ir pastatų pastatymui, tad tuo labiau Ukmergė kaipo senas ir privelegijuotas miestas, turėjęs nuo seno savo magistratą ir vaitą, o dabar turintis iki 400 namų bei daugiau kaip 1500 miestiečių, turintis savo nuosavą žemę atskirose nuo seniūnijos sienose ir įsteigtą pagal miestų įstatus miestiečių teismui bei jo nuosprendžių vykdymui miesto rotušę, turintis pas save pavieto teismus: žemės, miesto, sklypų ir žemesnįjį žemės arba policiją, o taip pat apskrities iždą, bajorų globą, pašto ekspediciją su valdininkais, kalėjimą bei vidaus sargybos karinę komandą, o priedo pagal sosinę rinkliavą bei akcizinį mokestį už gėrimus sulygintas dar pagal 1764 metų konstituciją su kitais miestais, atrodo pagal visą teisybę negali pasilikti privačiame seniūno valdyme, panaikinus teismo seniūnus, bet turi būti paimtas iš seniūno žinios bei atskirtas nuo seniūnijos kartu su visomis savo žemėmis ir miesto pajamomis, remiantis tikslia prasme senato įsako apie Panevėžio jurizdiką, kaip pagal turintį tą pačią prasmę, nes ir Ukmergės miestas su visomis jo pajamomis buvo atiduotas pagal senąją lenkišką teisę teismo seniūno valdžion ne privačiai ir ne asmeninei jo naudai, o pagal buvusį jo titulą kaipo pavieto policmeisterio jam išlaikyti iš [miesto] pajamų viešuosius teismo pastatus ir kitoms reikmėms; o todėl dabar ir reikia viską panaudoti tam dalykui, kam tas miestas su savo pajamomis buvo paskirtas.
Pagaliau, nors pagal asmeninį Valdančiojo senato 1807 metų rugsėjo 14 įsaką Ukmergės seniūnija buvo maloningai paskirta P. generolo – majoro našlei Mazovskai 12 metų, liepiant jai atiduoti [seniūniją] po buvusio valdytojo Ignoto Marikonio mirties, kuris mirė 1822 metais, vienok tame aukščiausiame įsake apie atidavimą p. Mazovskai seniūnijos ir pavieto miesto Ukmergės su jo pajamomis, kurios anksčiau buvo atiduodamos tik teismo seniūnijai ir ne asmeniniams, bet visuomeniniams reikalams nieko nepaminėta, o todėl, kadangi Ukmergės mieste įsteigta ir egzistuoja miesto rotušė, pagal miestų taisyklių 1785 metų balandžio 21 dieną išleistų 2 ir 149 punktus, o taip pat aukščiausią įsaką 1801 metų birželio 3 dienos miestų naudai suteiktos įvairios pajamos iš įvairių biudžeto šakų miesto teritorijoje, o visa tai kaip ir visas gerbūvis gubernijoje aukščiausios valdžios yra pavesta Jūsų Aukštosios Prakilnybės viršininkiškai globai, gi Ukmergės rotušė pagal miesto taisyklių 36 straipsnį dariusi daug prašymų apie savo visuomenines reikmes negavo į juos jokio atsakymo;
todėl jis, Ukmergės miesto rotušės ir miesto visuomenės įgaliotinis Mackevičius prašo Jūsų Aukščiausios Prakilnybės pagal įstatymus bei pateiktus įrodymus padaryti:
1. Prieš atiduodant p. general – majorienei Mazovskai maloningai suteiktą jai 12 metų Ukmergės seniūniją, paliepti kam reikia atskirti nuo jos Ukmergės miestą kartu su visomis jo pajamomis bei miesto žemėmis ankstesnėse sienose, o tokias žemes, atitinkamai jas išmatavus, padarius matininkui jų planą, atiduoti su visais ant jų stovinčiais pastatais ir pajamomis miesto naudai ir miesto rotušės valdymui
2. Įsakyti mirusio buvusio Ukmergės seniūno Marikonio įpėdiniams grąžinti tai rotušei visus dokumentus ir aktus paimtus iš buvusio Ukmergės magistrato, o apie visus miesto žemės atplėšimus bei permokas iš Ukmergės miestiečių mokesčių padaryti deramą apskaitą ir miestui teisėtą atlyginimą
 3. Jeigu nebus teiktasi duoti paliepimą apie atskyrimą nuo Ukmergės seniūnijos Ukmergės miesto su jo žemėmis, pastatais ant jų ir pelnu arba jeigu tame bus koks trukdymas ir kliūtis, tai pagal miesto taisyklių 8 punktą bei Valdančiojo senato įsaką apie Panevėžio jurizdiką, pagal kurį ši jurizdika buvo atskirta nuo Upytės seniūnijos ir atimta iš teismo seniūno Vereščinskio valdų, [Ukmergės rotušė] nedels pateikti aukščiausiai Vyriausybei pasiūlymą geriausiam [bylos] sprendimui arba praneš apie tai Šviesiausiam Monarchui, kadangi šiuo reikalu jau buvo paduotas jo Imperatoriškajai Didenybei nuolankiausias prašymas, todėl patikėtinį Mackevičių aprūpinti rezoliucija, grąžinant dokumentus.
Prie viso to pridedami pirma:
Trys Jūsų Aukštosios prakilnybės pasiūlymai 1824 sausio 5  N31, 1825 metų gruodžio 14 ir praėjusio gegužės mėnesio 17 N1430, iš kurių pirmajame persiunčiamas originale aukščiau minėtojo Ukmergės bendruomenės patikėtinio Martyno Mackevičiaus prašymas apie tai, kad jis negavo ankstesnio prašymo patenkinimo, o tuo tarpu miesto pajamos prijungtos prie kitų pajamų Ukmergės seniūnijos p. general – majorienei Mazovskai 12 maloningai suteiktos;
o antrajame teikėtės nurodyti raštą Jūsų Aukštajai prakilnybei nuo p. Vidaus Reikalų Ministerijos Valdytojo apie Ukmergės miesto pajamų paskyrimą rotušės išlaikymui pagal Ukmergės miesto rotušės pranešimą, teikėtės pasiūlyti, kad jei pagal Ukmergės miesto visuomenės įgaliotinio Mackevičiaus ir to miesto rotušės pasiūlymą dar nepadarytas joks nutarimas, tai nedelsiant jį padaryti ir apie sprendimą Jūsų Aukštajai Prakilnybei pranešti, prašytojui Mackevičiui paskelbti apie išieškojimą iš jo, už panaudotą jūsų aukštosios prakilnybės kanceliarijoje paprasto popieriaus du lapus vietoje herbinio, iždui priklausančių pinigų bei tokius nusiųsti į Apskrities Iždinę;
o trečiajame teikėtės pasiūlyti apie pranešimą jums trijų dienų laikotarpyje apie tai, kas padaryta pagal du ankstesnius jūsų Aukštosios Prakilnybės paliepimus
antra du p. Civilinio Gubernatoriaus pasiūlymai 1824 metų gruodžio 24 N19828 ir 1825 metų rugpjūčio 26 N14851, kuriais [jis] siūlo išspręsti Ukmergės miesto bendruomenės įgaliotinio Martyno Mackevičiaus prašymą įstatyminiu pagrindu ir nutarimo šiuo klausimu kopija perduoti į jo Prakilnybės kanceliariją  
trečia 1825 metų rugsėjo 1 Ukmergės miesto Rotušės raportas N301, kuriame pranešama, kad rotušė negauna iš valdžios nutarimo apie priklausančias miestui naudmenas;
tuo tarpu be aukščiau padarytų miestui skriaudų dabartinis Ukmergės seniūnijos valdytojas miesto žemėje ketina pastatyti dvi karčemas, paskyręs savo naudai pelną iš jų;
ta statyba sumažintas miesto žemės kiekis tiek, kad miestas, dargi neturėdamas pakankamai tinkamų gyvuliams ganyklų, turi nuostolių; todėl miesto rotušė pranešė šią aplinkybę šiai valdybai, prašydama išspręsti;
[Šiuo reikalu Vilniaus Gubernijos Valdyba] Nutarė: nors Ukmergės miesto gyventojų patikėtinis, to miesto rotušės burmistras Martynas Mackevičius prašo, kad pagal Ukmergės miesto 1554 ir 1629 ribų nustatymus, o taip pat 1773 ir 1784 liustracinius inventorius bei lenkų karaliaus Stanislovo Augusto 1792 gegužės 22 privilegiją, atplėštos nuo miesto naudmenos: žemės miškai, pievos ir pasisavintos jam priklausančios pajamos už žemę, pervažą, tiltą ir malūną būtų skirtos jo naudai, kad padengti įvairias miesto sąskaitoje esančias išlaidas;
bet, kadangi pats Mackevičius prašyme paaiškina, kad pajamos nuo visų šių punktų bei minėtosios naudmenos įėjo į 1798 metų liustraciją ir priskirtos Ukmergės seniūnijai, esančiai Iždo Palatos žinioje, bei, kadangi pagal Aukščiausiųjų nuostatų gubernijų valdymui 118 straipsnį visos bylos liečiančios valdišką nuosavybę priklauso Iždo Palatų žiniai ir sprendimai;
gi šios valdybos [Vilniaus Gubernijos] bylose nėra duomenų, kad sudarant 1798 metų Ukmergės seniūnijos liustraciją būtų remtasi ar iš vis žinota apie Ukmergės miesto patikėtinio Mackevičiaus pateiktus 1554 ir 1629 atribojimus bei 1773 ir 1784 liustracinius inventorius, be to ar buvo pareikalauta iš gyventojų pateikti Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto 1792 gegužės 22 privilegiją bei Ukmergės žemės teismo 1794 metų sausio 13 nutarimą arba kitus įrodymus miesto naudai šiai valdybai nežinoma;
todėl minėtąjį Mackevičiaus prašymą persiunčiant į Vilniaus Iždo Palatą su visais priedais pareikalauti, kad ji teiktųsi juos peržiūrėti ir, remiantis savo bylomis bei tam skirtais įstatymais, padarytų teisėtą sprendimą;
o jei iš savo pusės pripažins vertais dėmesio patikėtinio Mackevičiaus aprašytas aplinkybes bei jos atitiks Aukščiausiąjį 1801 metų birželio 3 įsaką, pagal kurį miestų naudai skirtos įvairios pajamos iš miesto žemės, tai, kad [Iždo Palata] nedelstų pranešti apie tai šiai valdybai, Jūsų Aukštajai Prakilnybei, o Ukmergės miesto Rotušei duotų žinią įsaku, paskelbiant apie tai jį visai Ukmergės miesto visuomenei;
bei išieškoti pinigus už panaudotą Jūsų Aukštosios Prakilnybės kanceliarijoje šioje byloje vietoje herbinio paprasto popieriaus du lapus ir šioje valdyboje dvidešimt lapų, viso dvidešimt du rublius, kuriuos ir nusiųsti į Vietinį apskrities iždą, priskaitant juos prie valstybinių pajamų, o šiai valdybai pateikti raportą apie įvykdymą;
į p. Civilinio Gubernatoriaus bylas perduoti šio nutarimo kopiją, [nes] tokia rezoliucija buvo padaryta gegužės 20, p. Civiliniam Gubernatoriui nedalyvaujant.    3 parašai (neįskaitomi)” (LVIA; KM)

1826 m. birželio 26 d. Rusijos finansų ministras Kankrinas pranešė Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog „[...] 12 metų nuomos teisės Ukmergės seniūnijai pirkėjas iš generolienės Mazovskos dvarininkas Benediktas Marikonis skundžiasi finansų ministerijai, kad seniūnijos Ukmergės miestelio gyventojai [...] siekia teisių, suteiktų miestų gyventojams, o tuo tarpu vengia prievolių, nustatytų pagal 1784 metų inventorių [...] [ir] prašo padaryti paliepimą, kad Ukmergės miestiečiai ir dabar atlikinėtų prievoles [...]“. Ministerija, žinodama, jog Ukmergės miestiečiai savo teisių klausimu jau kreipėsi į Lietuvos Vilniaus gubernijos valdyba bei susipažinusi su 1784 m. inventoriumi, 1789 ir 1798 m. liustracijomis bei 1792 m. karaliaus Stanislovo Augusto privilegija, nutarė, jog „[...] negalima galutinai nuspręsti: ar reikia išlaisvinti Ukmergės gyventojus nuo asmeninių prievolių, nustatytų 1784 m. inventoriumi, vykdymo, nes apie suteikiamą jiems miestiečių teisių , lygių Rusijos miestų miestiečiams, Iždo Palatos duomenimis, nėra nutarimo, o jų pateikta karališka 1792 metų privilegija neįsigaliojo; be to Palata abejoja ar apskritai ji gali įsigalioti. – To pasėkoje, turėdamas omenyje, kad pačių Ukmergės gyventojų prašymai šiuo reikalu jau buvo svarstyti Vilniaus Gubernijos valdžios, aš manau būtinu ir šiuo atveju kreiptis į Jūsų Aukštąją Prakilnybę su nuolankiausiu prašymu, kad jūs, įsakę surinkti išsamiausias žinias apie Ukmergės miestiečių besisavinamas teises, teiktumėtės, remdamiesi jomis ir egzistuojančiais įstatymais, padaryti savo sprendimą ir apie jį teiktumėtės man pranešti.“ (LVIA; KM)

1826 m. birželio 4 d. Vilniaus gubernijos mokyklų direkcijos direktorius, kolegijos patarėjas Kajetonas Karsovskis pranešė Imperatoriškojo Vilniaus universiteto valdybai, jog „Ukmergės [pijorų] mokyklos prižiūrėtojas kun. Montrymovičius savo š. m. gegužės 27 raporte Nr. 13 pranešė, kad tenykštės mokyklos mokinys Juozapas, Petro sūnus Voleyša [Woleysza], neturtingas šlėkta, 16 metų amžiaus, išlaikomas [pijorų] vienuolyno lėšomis, ten atlikinėjęs įvairiausias paslaugas ir lankęs 1-ą klasę, gegužės 26 dieną, tarp 6 ir 7 valandos po pusiaudienio, paslaugų atlikimo dingstimi išėjęs į miestą, nepaisydamas perspėjimų ir griežčiausių draudimų, maudėsi Šventosios upėje ir nuskendo. [...]“ (LVIA.; KM.)
    
1826 m. birželio 29 d. „[...] į Ukmergės miestą atvyko įvairūs prekiautojai iš įvairių vietų su įvairiomis prekėmis. [...]“. Tačiau burmistras Antanas Robaševskis vėliau skundėsi Lietuvos Vilniaus gubernatoriui, jog Miesto rotušės tarnautojai, norėdami patikrinti ar prekiautojai turi privalomus prekybos liudijimus, kreipėsi pagalbos į Ukmergės žemesnįjį žemės teismą, tačiau šis net nepriėmė rotušės prašymo. Todėl, neturint policijos pagalbos, prekybininkai neklausė rotušės tarnautojų reikalavimų, o kalbėjo, jog prekiauja žemesniojo žemės teismo asesoriui Giecevičiui leidus. Keli prekiautojai parodė leidimus, tačiau jie buvo visiškai ne tokie kokie turėtų būti, o kokius leidimus turėjo kiti prekiautojai, miesto rotušės tarnautojai neturėjo galimybės nustatyti. (LVIA; KM)
    
1826 m. liepa. Ukmergės žemesniojo žemės teismo posėdininkas Gilvičius, atsakydamas į Lietuvos – Vilniaus gubernatoriaus nurodymą kuo skubiau pateikti paaiškinimą dėl Ukmergės žemesniojo žemės teismo atsisakymo padėti Miesto rotušės tarnautojams tikrinti Ukmergėje prekiaujančių prekybininkų prekybos leidimus, rašė, „[...] kad Ukmergės miesto rotušė neteisingai skundėsi ant teismo ir posėdininko Gečevičiaus [rotušės rašte jis vadinamas Giecevičiumi (Giecewicz)], neva birželio 29 mugės metu posėdininkas Gečevičius leido prekiauti pardavėjams neturintiems teisėtų liudijimų bei nebuvo priimtas [rotušės] raštas šiuo klausimu, nes posėdininkas Gečevičius į rotušės nurodymą surinkti liudijimus iš prekiaujančiųjų (kurių tada buvo labai mažai) nesikišo, policijai palaikant [turguje] reikiamą tvarką, ji pati per savo narius ir rotušės patarnautojus liudijimus surinko, pas save patikrino ir sugrąžino; jokio rašto apie tai į Teismą nebuvo atnešta, o šis raštas yra rotušės parašytas dėl Burmistro Robaševskio nepasitenkinimo posėdininku Gečevičiumi; kai birželio 29 Ukmergės miesto gyventojai rusai, nesusisiekę su akcizo kontora, atvežė į turgų keletą statinių silpno alaus arba svaiginančios giros, žydai, turintys akcizo atpirkimą [sumokėję tam tikrą mokestį miesto rotušei už teisę rinkti Ukmergėje akcizą už alkoholinius gėrimus], skundėsi posėdininkui Gečevičiui, kad šitaip yra žlugdomi, ypač mugės dieną ir jis, posėdininkas, uždraudė jiems prekiauti [alumi-gira] kol nesumokės akcizo rinkliavos, tuo metu Burmistras Robaševskis, kišdamasis į jam nepriklausantį reikalą, atbėgęs į jo, posėdininko, butą ėmė paniekinamai triukšmauti, sakydamas, kad jis leido rusams pardavinėti alų ir niekas to neuždraus bei, kad jis parašys vyresnybei skundą ant posėdininko, keikdamasis nepadoriais žodžiais; būdamas tuo labai įskaudintas, posėdininkas liepė Robaševskiui išeiti iš savo buto, o rusams sutvarkius reikalą su akcizo kontora, leido pardavinėti alų [...]“ (LVIA; KM)
    
    1826 m. liepos 9 d. Vilniaus vyriausiojo teismo 1 departamentas „[...] priimtame sprendime revizijai iš Vilniaus Pilies teismo gautoje byloje apie kalinį Joną Petkevičių [...], be kitų dalykų buvo nuspręsta: Ukmergės Žemesniojo Žemės Teismo posėdininkus Volskį ir Krživoblockį už prastą papildomą [bylos] tyrimą nubausti 20 rub. asignacijomis dydžio bauda Iždo naudai [...]. Atsižvelgdami į šį [...] 1 Departamento pranešimą šie [Vilniaus iždo] Rūmai nurodė Ukmergės Apskrities Iždui, kad šis [...] išieškotų ją [baudą] teisiniu keliu per Žemesnįjį Žemės Teismą, o jei paaiškėtų, jog minėtieji posėdininkai gauna algą iš Iždo, tai pirmojo [algos] išmokėjimo metu baudą išskaičiuoti ir, įvykdžius tai, raportuoti Rūmams [...]“. (LVIA; KM)

    1826 m. rugpjūčio 5 d. einantis Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas Venceslavas Pelikanas pranešė Vilniaus švietimo apygardos kuratoriui, jog Lietuvos evangelikų sinodas liepos 20 d. rašte jam paaiškino, jog „jis ketina prasidedančiais mokslo metais Ukmergės Kunigų Pijorų apskrities mokykloje laikyti tikybos mokytoją savo tikybos [evangelikų reformatų] moksleiviams, kuris tris valandas per savaitę dėstytų tikybą minėtiems moksleiviams, todėl tam skiria kunigą Aleksandrą Močiulskį, netoli Ukmergės miesto esančios Deltuvos Evangelikų Reformatų kirchės Pamokslininką“. (LVIA; KM)

    1826 m. rugpjūčio 29 d. Vilniaus švietimo apygardos kuratorius pranešė einančiam Vilniaus universiteto rektoriaus pareigas V. Pelikanui, kad jis prašo paskelbti Evangelikų reformatų sinodui, jog jis visiškai sutinkąs su A. Močiulskio, Deltuvos evangelikų reformatų bažnyčios pamokslininko, paskyrimu į Ukmergės apskrities pijorų mokyklą tikybos mokytoju. (LVIA; KM)

1827 m.

1827 m. balandžio 26 d. raporte Ukmergės burmistras Juozapas Požerskis skundėsi Lietuvos kariniam generalgubernatoriui Ukmergėje pastovį turinčio Kliasticos husarų pulko karininkų ir kareivių veiksmais. Pasak burmistro, pulko karininkas papulkininkis Krameris terorizavo miesto butų komisijos narius šlėktą Bialopetrovičių ir kitą tos komisijos narį, o „[...] Kelioms savaitėms visam pulkui įžygiavus į miestą [...] šeimininką [tikriausiai, jam paskirto buto] Antaną Mackevičių [...], pats įsiveržęs į Mackevičiaus namą [...] savo ranka negailestingai mušė – po to pavedė kareiviams vykdyti dar didesnę tironiją – pagaliau prie arkliams rišti skirto stulpo virvėmis pririšti sumanė. [...]“. Tik atvykus žemės teismo nariams, asesoriui ir burmistrui, papulkininkis paleido A. Mackevičių, kuris po to ilgai sirgo ir gydėsi. Šio pulko rotmistras Kunfertas, nepatenkintas jam paskirtu butu, bizūnu išplakė ir išvijo iš jų gyvenamųjų patalpų smuklės savininko šeimą bei savavališkai užėmė patalpas. Pulko kareiviai arklidėms užėmė užvažiuojamuosius kiemus, kluonus, daržines, ardė pastatų sienas, stogus, tvoras. Pirtyje įsirengė amunicijos sandėlį, miestiečių daržuose – arklių išjodinėjimo maniežą, iš miestiečių „be sąrašų ir neskaičiavus“ ėmė katilus, kubilus, stalus, kėdes, taburetes, kopėčias, indus, net ir šaukštus, iš atvykusių į turgų su produktais „pasiima vežimus pašarui ir medžiagoms vežioti“. „[...] Minėtos kareivių priespaudos kaltininku rotušė laiko ispravniką, kuris, gerai žinodamas, kad turi atžygiuoti pulkas, nepadarė išankstinio pasiruošimo, nei neparuošė arklidėms reikalingo medžio [...]. Be to, pasak burmistro, ispravnikas Šafranskis artimai bičiuliaujasi su papulkininkių Kramerių, todėl miestiečiams, tame tarpe ir nukentėjusiam A. Mackevičiui, nepadeda. Burmistras prašė generalgubernatoriaus „[...] kenčiantiems ir nuskriaustiems viršininkiškos protekcijos, rūpinimosi ir satisfakcijos už skriaudas suteikimo.“. (LVIA; KM)

1827 m. birželio 24 d. Ukmergės apskrities ispravnikas Šafranskis savo raporte Lietuvos Vilniaus gubernijos valdybai pranešė, jog Ukmergės miesto Rotušė, pranešusi Vilniaus civiliniam gubernatoriui, jog „[...] atvykęs iš kitos Gubernijos rusas Afanasijus Braginas, išsinuomavęs namą Ukmergės mieste, atidarė jame smuklę ir užvažiuojamus [nakvynės] namus, leidžia atvykstantiems prekiauti, nepateikęs rotušei tam teisėto liudijimo“, rašė netiesą, nes a. Braginas visus reikiamus dokumentus turi. Pasak ispravniko, gubernijos valdyba „[...] teikusis išnagrinėti Miesto rotušės poelgį [pastebės], kad ji anksčiau priėmė laikyti smuklę ir užvažiuojamuosius namus, o vėliau, nežinia dėl kokios priežasties, sugalvojo jam [A. Braginui] tai uždrausti, klaidingai pranešinėti vyresnybei bei apsunkinti ją nereikalingu susirašinėjimu [...]“. Ispravnikas prašė gubernijos valdybos nepalikti Ukmergės Rotušės „be priderančios bausmės“. (LVIA; KM)

    1827 m. liepos 6 d. „laisvas rusų žmogus“ Ivanas Berozinas, gyvenantis „Ukmergės apskrityje šalia grafui Tyzenhauzui priklausančio Rokiškio dvaro“, prašė Lietuvos Vilniaus karinio gubernatoriaus leisti jam su šeima ir jo broliui Stepanui prisirašyti prie Ukmergės miestiečių, „[...] kur turiu pažįstamų ir mane su šeimyna priima į miestiečius“. (LVIA; KM)

    1827 m. liepos 7 d. Kauno gubernijos valdyba, reaguodama į birželio 24 d. Ukmergės apskrities ispravniko pranešimą apie melagingas žinias, kurias Rotušė suteikė valdybai, pranešė, kad „[...] Tai rotušei už įrodytą Jos pranešimo nepagrįstumą ir bereikalingą vyresnybės apsunkinimą, paskelbus Įsaku griežtą papeikimą, perspėti, kad ateityje nedrįstų kreiptis su panašiais nevertais pagarbos šmeižtais (nesiveliant į jokius asmeniškumus), nes tuo nusikaltę jos nariai bus perduoti teismui [...]“.(LVIA; KM)

1828 m.

1828 m. kovo 2 d. Ukmergės apskrities ispravnikas savo raporte Vilniaus civiliniam gubernatoriui rašė, jog „Nors Ukmergės [arklių] pašto stoties nuomininkas žydas Ošeris po nepaliaujamų mano reikalavimų nupirko pašto stočiai iš Mončinskio 6 arklius ir iš kitų asmenų keturis arklius, kurie pradžioje buvo tinkami paštui, estafetėms [skubiems pranešimams] ir keleiviams vežti, - tačiau dabar šie arkliai, kadangi Ošeris jų beveik niekuo nešeria, yra tokioje būklėje, kad ne tik netinkami pašto pervežimams, bet kai kurie netgi negali pastovėti. – toje stotyje yra prievaizdas žydas, kuris visiškai nežiūri tvarkos, o pats nuomininkas visiškai neturtingas, aš jį griežčiausiai raginau įvesti pašto stotyje reikiamą tvarką, bet jis to negali padaryti. – [...] – Laukiu Jūsų Prakilnybės nurodymo dėl šito.“. (LVIA)

1828 m. kovo 31 d. Lietuvos Vilniaus gubernijos  iždo rūmai, nagrinėdami betvarkės Ukmergės arklių pašto stotyje detales, pranešė gubernijos valdybai, jog „[...] Ukmergės pašto stotis su 10 pašto arklių, Gardino pirkliui Mendeliui Soboliui perdavus [nuomą], atiteko trijų metų  priklausomybėn nuo 1827 metų rugpjūčio 1 iki 1830 metų rugpjūčio 1 Vilniaus Miestiečiui žydui Ošeriui Chaimovičiui Segaliui, [Iždui pašarams pirkti] jam per metus mokant už kiekvieną arklį po 179 rub. asignacijomis. Norint užtikrinti šios stoties tinkamą būklę iš jo Segalio užstatu priimtas 16997 rub. įvertintas Vilniaus gyventojų Maušos ir Lėjos Koiranskių mūrinis namas Vilniaus mieste Aušros Vartų gatvėje Nr.1276 [...] paskiriant draudimą penkių šimtų devyniasdešimt šešių rublių šešiasdešimt šešių ir dviejų trečiųjų kapeikos asignacijomis sumai.[...]“. (LVIA)

1828 m. gegužės 7 d. Vilniaus policmeisteris pranešė Lietuvos Vilniaus gubernijos valdybai, jog „[...] dėl žydų Maušos ir Lėjos Koiranskių, Ukmergės pašto stoties nuomininko žydo Chaimo Segalio įkeitėjų privertimo sutvarkyti šią stoti, nes pats nuomininkas visiškai neturtingas, šiuo turiu garbės pranešti, kad Koiranskiai, policijai pranešus apie šį Gubernijos Valdybos nurodymą, gegužės 4 paskelbė, jog jie pašalino trūkumus pašto stotyje dar iki šio Įsako pasirodymo, tos stoties sutvarkymą liudija balandžio 11 išduoti Ukmergės Ispravniko Nr. 719, Pašto Ekspedicijos Nr. 70 bei balandžio 12 apskrities [Bajorų] Maršalo Nr. 764 liudijimai. [...]“. (LVIA)

1828 m. rugsėjo 4 d. pirkliai Zuselis Jankeliovičius Fogelis, Abramas Judeliovičius Volkas, Zelmanas Joseliovičius Volkas ir Mejeris Abramovičius prašė Lietuvos Vilniaus karinio gubernatoriaus nurodyti Iždo rūmams gražinti jiems permokėtus pagalvės mokesčius už 1825 m. ir 1826 m. pirmąją pusę, kuriuos jie mokėjo kaip miestiečių luomo atstovai, nors jau buvo “užsirašę Ukmergės mieste į pirklius”. (LVIA; KM)

1829 m.

1829 m. vasario 12 ir 19 d. prašymus Rusijos carui surašė Ukmergės ir Maišiagalos arklių pašto stočių nuomininkas Chaimas Oszerovičius Segalas ir Vilniaus miestiečiai Mauša ir Lėja Koiranskiai. Pirmasis kaltino Koiranskius, jog jie „dėl gobšumo ar kitų nedorų ketinimų [...] prašo, neva dėl blogos tų [Ukmergės ir Maišiagalos arklių] stočių būklės, perimti jas savo žinion [...]“, o Koiranskiai nurodo įvairius Segalo prasižengimus užlaikant pašto stotis, sutarties nesilaikymu ir kt. bei prašo perduoti šias stotis jų valdymui, nes jie garantavo savo turtu [namu Vilniuje] Segalo nuomos sutartį, arba atleisti juos nuo bet kokios atsakomybės už netvarką šiose stotyse. Vilniaus gubernijos valdyba nutarė šį ginčą, kam turi priklausyti arklių pašto stočių nuoma, perduoti spręsti Vilniaus iždo rūmams, o koks buvo jų sprendimas – žinių nėra. (LVIA; KM)

1829 m. gegužės 14 d. Ukmergės miesto gyventojas bajoras Fabijonas Novakovskis skundėsi Lietuvos Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog jis didesniąją savo namo, kainuojančio daugiau kaip 3000 sidabro rub., dalį išnuomojo smuklei bajorei Majevskai, o kitą jo dalį – tituliariniam patarėjui Krulikovskiui, tačiau Ukmergės butų komisija, vadovaujama ispravniko Šafranskio, smuklei skirtoje namo dalyje įkurdino husarų pulko ligoninę, dėl ko nuomotojas negavo  iš nuomininkės Majevskos didesnės dalies nuompinigių, o vėliau. atėjus „[...] sutarčių laikui šv. Jurgio dienai, dėl to, kad ligoninė užėmė patalpas niekas negalėjo išsinuomoti tos pusės ir ji iki šiol liko neužimta, mes netekome 150 sidabro rub. nuompinigių. Grindys salone visai nuniokotos, taisymui reikia žymių išlaidų. Kitoje pusėje, tituliariniam patarėjui Kralikovskiui išvykus į Vilniaus miestą, pasilikusi jo žmona su penkiais vaikais todėl, kad prieangis, aukštas, virtuvė ir beveik visas namas užimti, išskyrus jos užimtą kambarį, dėl ankštumo bei sergančių kareivių daromų nemalonumų labai prisikentėjo ir iki šiol kenčia dėl jų sugadinto oro, tad ir ji ketina iš šio buto išsikraustyti bei man nuomos mokesčio nebemokėti; [...]“. F. Novakovskis prašė gubernatoriaus „apginti [...] nuo [butų] komisijos pirmininko ispravniko Šafranskio neteisėto engimo“. (LVIA; KM)

1829 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos Vilniaus generalgubernatorius kreipėsi į Lietuvos Vilniaus civilinį gubernatorių, nurodydamas, jog į kreipėsi „Valdantis Ukmergės seniūniją pagal nuomos teisę dvarininkas Benediktas Marikonis“, kuris skundėsi, jog Ukmergės ispravnikas Šafranskis ir žemės teismo tarėjas Starskis verčia seniūnijos valstiečius grįsti miesto aikštę ir statyti naujoje vietoje tiltą, o kadangi „[...] šie valstiečiai dėl savo neskaitlingumo negali sėkmingai atlikti tokio darbo, tam, kad juos priverstų, paskyrė karinę egzekuciją ir pastatė ją ne seniūnijoje, bet prašytojo [B. Marikonio] nuosavame Salų [? Соль] dvare, kur ji ir iki šiol yra [...]“. Generalgubernatorius įpareigojo gubernatorių nedelsiant išsiaiškinti kieno nurodymu buvo daromi visi šie veiksmai, o jei jie buvo daromi be gubernatoriaus įsakymo, juos stabdyti ir kaltus nubausti pagal įstatymą. (LVIA; KM)

1830 m.

1830 m. balandžio 13 d. I husarų divizijos viršininkas generolas-leitenantas Bezobrazovas kreipėsi į Lietuvos Vilniaus karinį gubernatorių pranešdamas, „[...] kad Kliasticos husarų pulko ligoninė nuo rudens yra padalyta į dvi dalis, viena dalis ligonių Kėdainiuose, o kita Ukmergėje, tačiau šiame mieste greitu laiku Kliasticos husarų pulkui susirinkus apmokymams, ligoninės užimamas namas bus per mažas, todėl drįstu nuolankiausiai prašyti Jūsų Prakilnybės nurodyti kam reikia, kad šiame mieste, reikalui esant, būtų paskirtas [ligoninei] kitas patogus namas, kurio ieškant praeitų metų  pavasarį buvo didelių sunkumų.“ (LVIA; KM)

1831 m.

1831 m. spalio 29 d. Ukmergės apskrities teismo valdininkas Jarockis pranešė Vilniaus ir Gardino kariniam gubernatoriui, jog „[...] Ukmergės kalėjimo civilinėje dalyje laikoma iš viso 19 arestantų, kurie yra aprūpinami paskirtais maistpinigiais./ Pats kalėjimas ir jo aštriatvorė yra betvarkėje ir sunykę, - apie ką man kartu su gorodnyčiumi seniai pranešus, gubernijos valdžios atsiųstas valdininkas sudarinėja [remonto?] sąmatą.“ (LVIA; KM)

1832 m.

1832 m. rugpjūčio 24 d. rašte Vilniaus gubernijos valdybai Ukmergės rotušės ratmanas Gudynovičius, smulkiai išdėstęs istoriją apie Ukmergės bylinėjimąsi dėl miesto teisių, rašė, jog „[...] Ukmergė kaip senas ir privilegijuotas miestas, nuo seno turėjęs savo Magistratą ir Vaitus, o dabar turintis apie 500 namų ir virš 1500 miestiečių, turintis savo nuosavą žemę bei remiantis Miestų Įstatais miestiečių teismui ir nuosprendžiams įkurtą miesto rotušę, talpinančią Ežių, Apskrities, Žemės teismus, Miesto policiją, apskrities Iždą, Bajorų Globą, Pašto kontorą su vietiniais ir Bajorijos valdininkais, kalėjimą ir karinę vidaus sargybos komandą, taip pat, atsižvelgiant į sosinės bei akcizinės rinkliavos už gėrimus mokėjimą, dar pagal 1764 metų Konstituciją sulygintas su kitais etatiniais miestais, pagal visą teisybę negali likti privačiame seniūnijos pavaldume, panaikinus Teismines Seniūnijas, jis pagal aukščiau pateiktus įstatymus turi būti išskirtas iš seniūnijos žinybos ir visos žemės bei pajamos turi būti atiduotos miesto naudai, nes tai nuo seno jam priklausė pagal Karališkąsias Privilegijas: šiuo metu Ukmergės miestas negauna jokių pajamų, gyventojai nepajėgia atlikti miesto prievolių, o Rotušė išlaikyti kanceliariją, laiku vykdyti visus valdžios nurodymus bei spręsti nemažai susikaupusių kriminalinių ir kitų įvairių rūšių bylų. – Koks žemės kiekis priklauso Ukmergės miestui, atsakant į P. einančio Vilniaus civilinio gubernatoriaus raštą, šio mėnesio 13 dienos raporte Nr.754 pateikta Jo Prakilnybei, remiantis Karališkosios Privilegijos kopijomis ir tos žemės atribojimu – nors ši miesto žemė kai kuriose vietose neturi dviejų varstų distancijos ribodamasi su dvarininkų žeme: dvarininkų Michalovskio, Romanovskio, Roubos, Klimovičiaus, Kontautų, Kozielos, grafo Kosakovskio, kunigaikščio Radvilos, seminarijos kunigų ir valdiška žeme, tačiau, jei valdžia teiktųsi sugrąžinti nuo senų laikų Ukmergės Miestui priklausančią žemę ir visas pagal miestų Įstatus priklausančias pajamas, nauda būtų didelė.[...]“. (LVIA; KM)

1832 m. spalio 30 d. I husarų divizijos vadas generolas-leitenantas Lonskojus kreipėsi į Vilniaus karinį gubernatorių pranešdamas jam, jog Kliasticos husarų pulko vadas informavo jį, [...] kad Ukmergės miesto kalėjimo aptvaras visai sutrūnijo, dėl to jame laikomi arestantai gali lengvai pabėgti. [...]“. Kad tam sutrukdyti bei sargybai ir budintiems karininkams nereiktų atsakyti, Lonskojus prašo gubernatoriaus „įsakyti kam reikia pataisyti Ukmergės miesto kalėjimą“. (LVIA. – F.378. – B.S.1831 m.- B.1339. – L.11.;KM)

1832 m. lapkričio 10 d. Vilniaus gubernijos valdyba nusprendė paliepti Ukmergės gorodnyčiui  ir apskrities bajorų vadovui surasti vietoje lėšų pataisinėti sunykusiai kalėjimo tvorai, kol bus patvirtinta sąmata. Einantis Vilniaus civilinio gubernatoriaus pareigas pateikė Vidaus reikalų ministerijai patvirtinimui sąmatą, kurioje numatyta kalėjimo tvoros pastatymui skirti 3290 rub. 50 kap., o langams – 129 rub. 20 kap. Langus buvo ketinama pataisyti „ekonominiu būdu sąmatoje priskaičiuotos sumos sąskaita“.  (LVIA. - F.378. - B.S.1831 m. - B.1339. - L.15.;KM)

1833 m.

1833 m. gegužės 4 d. Lenkijos karalystės susisiekimo inžinierių vyriausias direktorius generolas majoras Christianis raportavo Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog „patvariai taisant tiltą per Šventosios upę prie Ukmergės“ gorodnyčius papulkininkis Konopackis, dėl įsakymo užbaigti tilto remontą ne vėliau gegužės mėnesio, pareiškė, jog „[...] inžinieriaus Milerio [prižiūrinčio tilto remonto darbus] paskirtų ilgesnių polių, tai yra keturių sieksnių [rusiškas sieksnis – 2,13 m] ilgio, suieškojimas ir jų gilesnis įkalimas, kaip tai buvo daroma iki šiol, pristabdys jam darbą bei neleis jam jo užbaigti iki nurodyto termino. Be to, kad įkalti keturių sieksnių polius neturi nei tinkamos poliakalės, nei tvirtos poliakalės meškos [kalančioji poliakalės dalis], nei jokių pinigų šių dalykų taisymui, netgi reikiamo poliakalei tepalo pirkimui, dabar naudojama miestui priklausanti poliakalė yra labai maža [...]“. Christianis gubernatoriaus prašė, kad jis „[...] minėtojo taisymo nelaikytų patvaresniu už tuos, kurie anksčiau buvo atliekami šiam tiltui [...], nes tuo būdu pataisytas tiltas sekantį pavasarį potvynio metu neišvengiamai bus nuneštas. Todėl aš laikau būtinu Vyriausiam Inspektoriui Zakrževskiui iš anksto sudaryti planą ir sąmatą pastatymui žiemą toje pačioje vietoje taurais sustiprinto tilto, kai tik aš gausiu šį projektą, nedelsdamas jį peržiūrėsiu ir kartu su savo nuomone pateiksiu spręsti Jūsų Šviesybei.“ (LVIA; KM)

1833 m. birželio 28 d. Rusijos finansų ministras, atsakydamas į Vilniaus karinio gubernatoriaus prašymą leisti „[...] iki šiol Ukmergės seniūnijos naudai ėjusį pelną už minėtąjį tiltą [per Šventosios upę Ukmergėje], pasibaigus [seniūnijos] nuomos terminui, t. y. nuo 1835 metų balandžio 12, įsakyti pašalinti iš [seniūnijos] inventoriaus bei perduoti jį Ukmergės miesto naudai naujo tilto statybai pagal technikos taisykles bei jo išlaikymui visados geroje būklėje [...]“, atsakė, kad pagal „[...] įstatymus visi pašto traktai yra atleisti nuo visokių rinkliavų iš pravažiuojančiųjų jais, o tokių kelių, tiltų ir perkėlų išlaikymas geroje būklėje yra bendra gubernijos zemstvų prievolė, todėl, mano nuomone, negalima ateityje nei Ukmergės miesto naudai, nei Ukmergės seniūnijos naudai imti rinkliavą, kuri dabar vyksta už pervažiavimą per ant Šventosios upės pastatytą tiltą, tokia rinkliava, 1835 metais pasibaigus dabartinio [seniūnijos] savininko nuomos terminui, turi būti nutraukta visiems laikams,  išbraukiant iš inventoriaus pelną pagal šį punktą.“ (LVIA; KM)

1833 m. gruodžio 23 d. Ukmergės gorodnyčius Konopackis pranešė Vilniaus civiliniam gubernatoriui, jog jis, siekdamas pagerinti miesto priešgaisrinę būklę, kreipėsi su pasiūlymais į miesto rotušę, ir, jai padedant, ėmėsi tokių priemonių ir veiksmų: „[...] pirma, [Rotušės] paskirtiesiems Deputatams, būtent, nuo Bajorų: Adomui Pupkevičiui, Juozapui Drozdovskiui, Kazimierui Zniopetrovičiui, Juozapui Čiževskiui, nuo miestiečių: Kučinskui, Kuzmickui, Skinderiui, Luiviui, nuo žydų Joselevičiui, Berkovičiui Gecelevičiui, Joselevičiui, Leibovičiui, Elijaševičiui ir Ickovičiui, perdavęs jų priežiūrai skirtų gatvių sąrašus, nurodžiau: a) paliepti, jog kiekvienas šeimininkas turėtų pagal sąrašą paskirtą [priešgaisrinį] instrumentą užrašytą ant lentelės, jas [...] pagamino žydas Dovydas Moliaras, mokant už kiekvieną lentelę po 5 sidabro kap., šios lentelės turi būti prikaltos prie kiekvieno kiemo vartų; b) gaisro metu (nuo ko, Dieve, saugok) stebėti, kad kiekvienas su jam paskirtu instrumentu būtinai bėgtų į gaisro vietą, o apie to neįvykdžiusius sekančią dieną pranešti policijai; c) nurodyti, kad visi dūmtraukiai būtų tvarkingi ir suodžiai juose būtų kuo dažniau valomi, o apie jiems dėl šito nepaklūstančius paliepiau pranešti; d) pranešti kiekvienos gatvės gyventojams, kad kiekvienas šeimininkas visada turėtų paruošęs statinę vandens; e) kad niekas gatvėse nerūkytų pypkės ir nenešiotų atviros ugnies be [stiklinio] žibinto, o taip pat, kad niekas nakties metu [krosnių] niekuo nekūrentų; f) tai, kad gyventojai kiekvienam pavestus dalykus vykdytų yra šių deputatų pareigos ir atsakomybė; antra, kreipusis į P. apskrities Bajorų vadovą, prašyti, kad primintų bajorijos deputatams aukščiau aprašyto nurodymo vykdymą; trečia, apie aukščiau aprašytu nurodymu paskirtus deputatus paskelbti mieste vykdymui, nurodyti apie tai Kahalui, kad paskelbtų žydų Sinagogoje.[...]“. (LVIA; KM)

1834 m.

1834 m. sausio 11 d. Vilniaus gubernijos valdyba „[...] Įsakė: Ukmergės gorodnyčiui, atsakant į Jo raportą, pranešti, jog Ši Valdyba, iki tol kol nebus priimtas lemiamas nutarimas dėl priešgaisrinių instrumentų, jo atliktas priemones saugant miesto gyventojus nuo gaisro laiko teisingomis ir nepažeidžiančiomis įstatymo – apie tai įsaku pranešti Miesto rotušei.“. (LVIA; KM)

1834 m. gegužės 19 d. Ukmergės gorodnyčius Konopackis raportavo Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog „tilto ant Šventosios upės statyba jau baigta gegužės 12 dieną ir per jį vyksta patogus pravažiavimas“. (LVIA; KM)
    
1834 m. mokestis už naudojimąsi tiltu per Šventąją buvo:
nuo pėsčiųjų netarnaujančių – 2 varinės kapeikos; nuo arklio pakinkyto į karietą, puskarietę, bričką, brikelę ir kituose ekipažuose – 8 kap.; nuo jojamo arklio ar pakinkyto vežime su kroviniu ar be krovinio – 6 kap.; nuo prekių pergabenamų vežimuose be arklių arba ir be vežimų, už pūdą – 1,5 kap.; nuo taukų statinės pergabenamos vežimuose be arklių arbe ir be vežimų – 12 kap.; nuo karietų ir puskariečių, kurios priklauso netarnaujantiems pravažiuojantiems, pergabenamos be arklių, tam, kad jie palikdami arklius viename krante, gauna naujus kitame – 20 kap.; nuo taip pat pergabenamų bričkų ir brikelių – 10 kap.; nuo nepakinkyto arklio, karvės, jaučio, išskyrus kasdien varomus į ganymosi vietas, už kiekvieną – 3 kap.; nuo tuščių vežimų, pergabenamu tuo pačiu pagrindu – 3 kap.; nuo smulkių gyvulių, išskyrus pervežamus vežimuose bei kasdien varomus į ganyklas – 1,5 kap.
Mokestis buvo neimamas: nuo valdiškų transportų, kurjerių, estafečių ir tarnautojų; nuo arklių ant kurių joja tarnaujantys žmonės ir nuo jų ekipažų pergabenamų su arkliais ar be arklių; nuo netarnaujantiems žmonėms priklausančių ekipažų ir vežimų pergabenamų arkliais, nuo privačių žmonių važiuojančių ekipažuose, vežimuose ir jojančių bei nuo prekių esančių vežimuose pergabenamuose arkliais; nuo praeinančių ar pravažiuojančių gyventojų to miesto ar kaimo šalia kurio yra tas tiltas. (LVIA; KM)

1834 m. liepos 5 d. I lengvosios kavalerijos divizijos viršininkas savo rašte Vilniaus generalgubernatoriui pabrėžė, kad Kliasticos husarų pulko vadas ne  kartą kreipėsi į Vilniaus civilinį gubernatorių ir Ukmergės apskrities bajorų vadovą dėl pulko hauptvachtos remonto, tačiau jie „[...] iki šiol nesiėmė priemonių jai pataisyti, o birželio 30 naktį suimtieji pralaužę supuvusią sieną mėgino pabėgti, bet tuojau buvo sargybinių sugauti [...]“. Divizijos viršininkas prašė generalgubernatoriaus įsakyti įrengti Ukmergėje hauptvachtą, o jis, savo ruožtu, nurodė husarų pulko vadui susisiekti su „vietine civiline valdžia“, kad ji surastų kitą namą hauptvachtai. (LVIA; KM)

1834 m. rugsėjo 27 d. I lengvosios kavalerijos divizijos viršininkas rašė Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog jis, gavo atsakymą iš karinio gubernatoriaus, kuriame jis, remdamasis civilinio gubernatoriaus rugpjūčio 5 dienos pranešimu jam, rašė, jog „[...] Ukmergėje senoji hauptvachta pataisyta tiek, kad kaliniai gali pabėgti tik dėl sargybinių nuolaidžiavimo [...]“. Divizijos viršininkas nurodė Kliasticos husarų pulko vadui apžiūrėti hauptvachtą ir prižiūrėti sargybinius, tačiau pulko vadas pranešė jam, jog „[...] kambario, kuriame laikomi suimtieji, siena visiškai sutrūnijusi, kampai supuvę ir laikosi tik ant atramų, toje sienoje yra plyšiai, vieni užkalti lentomis, o kiti neužkalti ir per juos matoma šviesa iš kiemo, lango staktos visai sutrūnijusios, o geležinės grotos labai netvirtos, apskritai toje hauptvachtoje be remonto žiema negalima laikyti suimtųjų [...]“. Divizijos viršininkas rašte kariniam gubernatoriui mini, jog jis asmeniškai  tuo įsitikino vykdamas į Vilnių pro Ukmergę, todėl jis prašo kad pulko hauptvachta būtų perkelta į kitą namą, o dabartinė – reikiamai sutaisyta. (LVIA; KM)

1834 m. lapkričio 30 d. Ukmergės gorodnyčius Konopackis, žemės teismo sekretorius Komarževskis, burmistras Slavinskis, ratmanai Koryzna ir Robaševskis, bajorų deputatas Šablovskis ir deputatai Skinderis bei Dovydas Abramovičius miesto rotušėje svarstė Vilniaus gubernijos valdybos nurodymą skirti Butų komisijos išlaidoms per metus 50 rub., raštvedžio algai – 60 rub., dviem žvalgams po 30 rub., iš viso 170 sidabro rub. bei gubernijos viršininko pasiūlymą – raštvedžiui 50 rub., vienam žvalgui – 25 rub., žvakėms bei kanceliarinėms medžiagoms 40 rub. 60 kap. Iš viso 115 sidabro rublių 60 kapeikų. Susirinkusieji nutarė, kad vieno žvalgo yra tikrai per mažai, “[...] ypač šiuo metu dėl plento tiesimo ir pašto vežiojimo penkiems traktams, dažnai važinėjant įvairiems valdininkams [...]”. Be to vienas žvalgas negali gerai žinoti viso miesto namų, ypač žydų, todėl reikalingi du žvalgai – vienas krikščionis, kitas žydas. Kadangi “dėl brangumo Ukmergės mieste” žvalgai už 25 rub. per metus negalės išsilaikyti, jų atlyginimas tūri būti 30 rub. metams. Bendra suma – 150 rub.60 kap. (raštvedžiui, žvalgams ir išlaidoms). 58 rub. 30 kap. iš šios sumos bus gauta surenkant iš gyventojų atleistų nuo karinių pastovių, o likusią sumą – parduodant kruopas pulko vado skiriamas miesto gyventojams iš kariškių maisto atsargų. (LVIA; KM)

1834 m. gruodžio 19 d. Vilniaus civilinis gubernatorius pranešė Vilniaus kariniam gubernatoriui, jog vykdant jo spalio 2 d. nurodymą „[...] Ukmergės miesto hauptvachtoje jau atliktas remontas už vietinio [apskrities] bajorų vadovo gorodnyčiui duotus pinigus ir hauptvachta, apžiūrėjus ją kartu su p. [Kliasticos husarų] pulko vadu, pasirodė tinkama naudojimui šią žiemą, o tam, kad kuo greičiau būtų paruošta sąmata naujos hauptvachtos Ukmergėje statybai, aš primygtinai pareikalavau Vilniaus Statybos Komisijos.“ (LVIA; KM)

1835 m.

1835 m. kovo 26 d. Vilniaus generalgubernatorius, atsižvelgdamas į Vilniaus civilinio gubernatoriaus prašymą, siūlė Rusijos finansų ministrui nebepatvirtinti varžytinių, kurių metu Ukmergės seniūniją vėl 12 metų išsinuomojo B. Marikonis, rezultatų, nes yra labai nepatogu, kai apskrities miestas, o ypač “[...] toks miestas, kuris daugeliu atžvilgiu, pavyzdžiui dėl susitelkimo jame didelio skaičiaus pašto traktų  ir praeinančių plentų, galėtų su laiku, išėmus jį iš pašalinių rankų, apsistatyti ir pasidaryti žymiu, o dėl to iždas, pagerėjus dabartiniam suvaržytam gyventojų stoviui, turėtų aiškios naudos [...]”. Ministras, atsižvelgdamas į prašymą, perdavė Senatui tokį pasiūlymą: iki pilno nutarimo apie Ukmergės atskyrimą nuo seniūnijos, seniūniją išnuomoti tik 3 metams t.y. iki 1838 m. balandžio 12 d., o jei nuomininkas nesutiks, perduoti seniūniją administruoti pagal neužimtų dvarų taisykles iki bus imtasi priemonių miestui nuo seniūnijos atskirti. Senatas šiam pasiūlymui pritarė. (LVIA; KM)

1835 m. gegužės 15 d., vykdant Vilniaus civilinio gubernatoriaus pasiūlymą parinkti patogiausią vietą tiltui per Šventąją Ukmergėje, Ukmergės apskrities karinis viršininkas Komajevskis kartu su Kauno plento darbų inspektoriumi nutarė, jog  „[...] nors tilto statyba yra galima kiekviename [gubernatoriaus nurodytame] punkte už tas pačias išlaidas, apskaičiuotas pristatytoje sąmatoje, tačiau privažiavimas prie tilto gali būti patogus tik vienoje vietoje, tai yra nuo Vilniaus gatvės, nereikalaujant žymių išlaidų, [...] tilto statyba ankstesnėje vietoje, tai yra prie Vilniaus gatvės, padarys miesto susisiekimą su aplinkiniais gyventojais pačiu trumpiausiu, todėl minėtąjį punktą prie Vilniaus gatvės mes laikome patogiausiu tilto statybai.“. . (LVIA; KM)

1835 m. liepos 6 d. Ukmergės miesto policijos viršininkas – gorodnyčius Konopackis pranešė Vilniaus gubernijos valdybai, jog „[...] policijos žinioje [Ukmergės kalėjime?] esantiems kaliniams reikalingų būtiniausių vietinių drabužių yra labai mažai, būtent: vyriškų šarovarų [plačios kelnės] 2, marškinių 16, autų 28. Batų visai nėra, nors yra durtinių 106, kepurių 161, kojinių 136. [...]“. Kadangi visada yra apie 80 kalinių, kurie patys neturi lėšų įsigyti drabužių ir avalynės, gorodnyčius prašė valdybos „[...] nurodyti paliepti kam priklauso pristatyti visus policijai reikalingus drabužius, kurių pagal vietinį poreikį vasaros laikotarpiui reikia: vyriškų kelnių 70, marškinių 70, batų 70, autų 70 porų, kad,  laukiant atvykstančio revizijai Pono [Vilniaus] Karinio Gubernatoriaus,  kaliniai nebūtų be reikiamų drabužių.“. (LVIA; KM)

1835 m. rugpjūčio 21 d. einantis Ukmergės gorodnyčiaus pareigas Ukmergės apskrities teisėjas pasirašė ir antspaudu patvirtino kvitą, išduota 2 gildijos pirkliui Noseliui Rozentaliui, patvirtinantį, kad šis pristatė Ukmergės policijos žinioje esančių kalinių aprengimui 70 vyriškų kelnių, 70 marškinių ir 70 porų batų, atsiųstų Ukmergės policijai pagal Vilniaus gubernijos valdybos įsaką. (LVIA; KM)

1835 m. lapkričio 11 d. gorodnyčius Konopackis kreipėsi į Vilniaus gubernijos valdybą prašydamas valdiškų kalinių drabužių žiemos laikotarpiui,  kuriais būtų aprūpinami Ukmergėje kalintys ir per Ukmergę siunčiami kaliniai. Gorodnyčius pranešė valdybai, kad jo žinioje tėra: 71 vyriškas gelumbės durtinis, 24 vasarinės kelnės, 111 kepurių, 39 marškiniai, 22 poros batų, 50 porų vasarinių autų, 63 poros kumštinių pirštinių ir 136 poros kojinių, todėl jis valdybos prašė „[...] nurodymo įsakyti kam priklauso pristatyti šiai policijai būtinai reikalingus pagal vietinius poreikius drabužius žiemos laikotarpiui: vyriškų durtinių 30, kelnių 80, marškinių 60, batų 60 porų, gelumbės autų 80 porų, puskailinių 80 [...]“ .(LVIA; KM)

1835 m. „Kvitas/ Išduotas Jo Imperatoriškosios Didenybės įsaku Ukmergės miesto policijos, vykdant Vilniaus gubernijos valdybos gruodžio 11 įsaką Nr.80347, kad 2 gildijos pirklio Niselio Rozentalio pristatytus valdiškus kalinių drabužius, būtent: vyriškų durtinių 30, kelnių 80, marškinių 60, batų 60 porų, gelumbinių autų 80 porų ir puskailinių 80 Ukmergės miesto policija priėmė, ką ši policija liudija atitinkamu parašu bei uždėtu Valdišku antspaudu. 1835 metų gruodžio 14 dieną./ Ukmergės Gorodnyčius Konopackis“. (LVIA; KM)

1835 m. Ukmergės miesto pajamos ir išlaidos: “[...] Pajamos: 1. Ketvirtis procentinės rinkliavos nuo pirklių kapitalų – 700 rub. asignacijomis [nepopuliarūs popieriniai vekseliai su parašu,  kuriuose buvo nurodoma vertė rubliais; sidabro rublis apytiksliai buvo lygus 3,65 rublio asignacijomis]. Remiantis papildomais 1824 metų lapkričio 14 nuostatais. 2.Trūkstant pajamų numatyta rinkliava iš gyventojų būtinoms išlaidoms 58 sidabro rub. 30 kap., o 980 rub. asignacijomis. Remiantis p. Gubernijos Viršininko pasiūlymu 58 sidabro rub. 30 kap. pagal pridedamo prievolių paskirstymo punktą A., o 980 rub. asignacijomis pagal punktą B. 3. Už kruopas karinių žinybų skirtas kareiviams maitinti, kurias leista parduoti miesto gyventojams 92 sidabro rub. 30 kap. Remiantis pridėtojo Akto C punktu. Viso 150 sidabro rub. 60 kap., 1680 rub. asignacijomis./ Išlaidos: Miesto rotušei  1. Rotušės įstaigos namo nuomai 160 rub. asignacijomis. 2. Šios rotušės kanceliarijai – 200 rub. asignacijomis. 3. Sekretoriaus algai – 600 rub. asignacijomis, dviejų kanceliarijos tarnautojų algoms po 300 rub. asignacijomis, sargo samdymui – 120 rub. asignacijomis. Remiantis miesto nuostatais. Butų komisijai  1. Alga raštvedžiui – 50 sidabro rub., dviems žvalgams po 30 sidabro rub., kurui, žvakėms ir šios komisijos kanceliariniams reikmenims – 40 sidabro rub. 60 kap. Remiantis Gubernijos valdybos įsaku ir p. Gubernijos viršininko 1834 metų lapkričio 23 pasiūlymu. Viso 150 sidabro rub. 60 kap., 1680 rub. asignacijomis. Burmistras Slavinskis. Ratmanas Koryzna. Ratmanas Robaševskis”. (LVIA; KM)

1835 m. „nuo civilinės žinybos priklausomose įkalinimo vietose laikytų kalinių“ skaičius Ukmergėje buvo 185. Jų įkalinimo dienų skaičius – 29952, išlaikymui sunaudota 7488 rub. 42 kap. [po 25 kap. vienai dienai, vienam žmogui]. 752 kaliniai buvo perkelti į bausmės atlikimo vietas. Medikamentams kalinių gydymui išleista 1782 rub. 99 kap. Iš viso kalinių išlaikymui Ukmergėje 1835 m. buvo skirta 9271 rub. 30 kap. (LVIA; KM)

1836 m.

1836 m. Ukmergės miesto pajamos ir išlaidos: „[...] Pajamos/ 1. Ketvirtis procentinės rinkliavos iš pirklių kapitalų – 1080 rub. asignac. Remiantis miestų tvarkymo statuto 12 tomu bei valdišku 27 straipsniu. 2. Akcizinės rinkliavos laikytojų paaukojimas miesto naudai – 1500 rub. asignac. Remiantis akcizo laikytojų kovo 6 išduotu dokumentu bei Vilniaus Gubernijos Valdybos 1835 matų rugsėjo 7 įsaku Nr.55541 3. Likusieji pagal 1834 ir 1835 aktus nuo paskirstytos sumos 46 sidabro rub. 60 kap. Remiantis 1835 metų gruodžio 5 sudarytu aktu./ Išlaidos / Rotušės išlaikymui / 1. Namo rotušės įstaigai nuomai – 200 rub. asignac. 2. Kanceliarinėms išlaidoms – 300 rub. asignac. 3. Sekretoriaus algai – 600 rub. asignac. 4. Dviejų kanceliarijos tarnautojų algai po 300 rub. asignac. kiekvienam – 600 rub. asignac. 5. Gabaus raštininko pasamdymui – 400 rub. asignac. 6. Sargo pasamdymui – 120 rub. asignac. / Butų komisijai / Raštvedžio algai – 30 sidabro rub. 2. Kanceliarinėms išlaidoms – 10 sidabro rub. / Iš viso: 40 sidabro rub., 2200 rub. asignacijomis. / Gorodnyčius [neįskaitomas parašas] / Apskrities advokatas Špilko / Burmistras Cibulskis / Ratmanas Čarneckis /     Ratmanas Sklinderis /    Ratmanas Zalmoiskis” (LVIA; KM)

1836 m. sausio 31 d. Vilniaus gubernijos mokyklų direktorius Saidarovas rašė Vilniaus generalgubernatoriui, jog Rusijos švietimo ministras leido perimti Vilniaus gubernijos mokyklų direkcijai pagal etatą priklausančius numatomos atidaryti Ukmergės [apskrities bajorų] mokyklos išlaikymui 3430 sidabro rub. per metus, kol iš jų susikaups pakankamai pinigų mokyklos pastato statybai. 1835 m. pabaigoje Saidarovas apžiūrėjo Ukmergės gorodnyčiaus parinktą vietą būsimai mokyklai ir nusprendė, kad ji netinkama – sklype daug savininkų, jis labai nuožulniai leidžiasi į Šventąją. Direktoriui labiau patiko vienuolių pijorų turimas sodas, kuris “[...] šalia didelės gatvės per kurią eina plentas, yra pačiame miesto viduryje, turi nuo 35 iki 40 sieksnių [sieksnis – 2,13 m] ilgio bei apie 30 sieksnių pločio, jame yra įvairių tuščių vietų, priklausančių tiek pijorams, tiek privatiems asmenims [...]”. Vienuoliai pijorai sutiko už nedidelį kasmetinį mokesti perleisti sodą mokyklų žinybai, jei leis Vyskupijos valdžia. Direktorius prašė Vilniaus generalgubernatoriaus kreiptis į Vyskupą Klongevičių dėl sklypo perleidimo, kartu užsiminė generalgubernatoriui, kad “[...] ilgainiui mažėjant kunigų pijorų skaičiui, Ukmergės vienuolynas su jam priklausančia žeme tikriausiai pereis iždui”. (LVIA; KM)

1836 m. buvo bandoma kurti Ukmergėje gaisrininkų komandą – apskrities bajorų vadovas kreipėsi su tokiu prašymu į Vilniaus generalgubernatorių, o šis rugpjūčio 13 d. persiuntė šį prašymą Vilniaus civiliniam gubernatoriui. Šis nurodė Ukmergės gorodnyčiui surinkti duomenis apie tai kokie priešgaisriniai instrumentai yra mieste, o miesto rotušei nurodė paskirti iki 1500 rub. šiam inventoriui įsigyti. Tačiau ar gaisrininkų komanda buvo sukurta – neaišku. (LVIA; KM)

1836 m. „nuo civilinės žinybos priklausomose įkalinimo vietose laikytų kalinių“ skaičius Ukmergėje buvo 174. Jų įkalinimo dienų skaičius – 21912, išlaikymui sunaudota 5049 rub. 95 kap. [maždaug po 23 kap. vienai dienai, vienam žmogui]. 582 kaliniai buvo perkelti į bausmės atlikimo vietas. Medikamentams kalinių gydymui išleista 1508 rub. 78 kap. Iš viso kalinių išlaikymui Ukmergėje 1835 m. buvo skirta 6558 rub. 78 kap. (LVIA; KM)

1837 m.

1837 m. balandžio 7 d. Vilniaus generalgubernatorius nusiuntė Vilniaus civiliniam gubernatoriui raštą, kuriame jis rašo, jog Ukmergės ir Novoaleksandrovsko [Zarasų] apskričių karinis viršininkas pulkininkas Komajevskis kovo 27 d. kreipėsi į jį su pasiūlymu vietoje kariškių pastovio prievolės Ukmergės gyventojams įvesti butų mokestį. Generalgubernatorius siūlė gubernatoriui, jei jis „palankiai įvertins“ šio mokesčio įvedimą vietoje pastovio prievolės, duoti atitinkamus nurodymus, kad būtų galima patvirtinti „minėtąją priemonę“. (LVIA; KM)

1837 m. birželio 18 d. Ukmergės pašto kontoros počtmeisteris Aleksejevas ir jos valdininkas Popovutašas  pranešė Vilniaus gubernijos pašto kontorai, jog: „Ukmergės Pašto Kontora, šiuo metu įsikūrusi greta čionykštės pašto stoties, pastebėjusi joje prastą pašto arklių ir reikmenų priežiūrą bei kitą betvarkę, nutarė patikrinti ją visais atžvilgiais, po apžiūros buvo nustatyta:/ A) Laikomų arklių tarpe 18 yra netinkami važiavimui dėl mažo ūgio, kūno liesumo, senatvės ir patirtų sužalojimų./ B) Pagal nustatytą reikmenų komplektą trūksta: paprastų plėškių – 10, angliškų plėškių su apkaustais – 6, taip pat įvairaus dydžio pakinktų; drabužių: paradinių mundurų su galionais – 2, zomšinių pirštinių – 2 porų, skrybėlių su auksiniais galionais – 2, kirasyrų batų su pentinais ir sagtinis – 2 porų, vasarinių kelnių – 14, odinių pirštinių – 14, arklidžių kitelių [uniforminių striukių] – 14, raudonų diržų – 14, pusbačių – 36 porų, botagai ne pagal uniformą; iš daiktų [trūksta]: varinių [paštininkų] ragelių su perpetiniu diržu – 6, varpelių – 6. Nors stotyje tarnaujantis bajoras Sobolevskis ir užtikrino žodžiu,  kad viskas greitai bus sutvarkyta, bet tuo negalima pasitikėti./ C) Trūksta dviejų ekipažų, brikelių ant geležinių ašių, visose brikelėse nėra odinių apdangalų ar bent jau tvirtų demblių, naudojamų uždengti lietingu metu pervežamiems lagaminams, krepšiams, ryšuliams, taip pat virvių, naudojamų minėtiems daiktams pririšti prie brikelių dėl jų saugumo. D) Nors ir yra įrengtas ceikhauzas [rūbų sandėlis] rūbams ir reikmenims saugoti, bet jis yra daugiau dėl akių, nes vežėjai, nuomotojo Koskos baudžiauninkai, neretai vežioja paštą ir keleivius apsivilkę susidėvėjusiomis milinėmis, be kaklaraiščio ant kaklo, dėvėdami tik marškinius, diržą ir labai nešvarias apatines kelnes – forminės aprangos pagal [pašto taisyklių] piešinius Nr. 1 ir Nr. 2 laikomasi tik tada, kai laukiama pravažiuojant įžymių asmenų ar stoties tikrintojų./ E)Pradėję dirbti vežikais laisvai samdomi žmonės ilgai neužsibūna dėl besaikių Koskos reikalavimų, todėl pabėga iš stoties; tą [žmonių] trūkumą užpildo jo baudžiauninkai, kurie nemoka šio amato, [...]. F) Nėra pagal formą sudarytų inventorių su arklių aprašymu [...], taip pat drabužių ir daiktų aprašymo, tai yra todėl, kad nuomotojas Koska kartais laisvai galėtų pasiimti gerus arklius į savo dvarą ir laikyti ten savo prašmatniam važinėjimuisi, stengdamasis vietoje jų laikyti stotyje valstietiškus arklius, kuriais vežiojamas paštas ir pravažiuojantys asmenys, kiti [geri arkliai] išnuomojami pašaliniams už dvigubus kelpinigius. Nors yra vežikų vardinis sąrašas, pasirašytas Žemės Teismo tarėjo Trušinskio, bet jis neturi vertės,  kadangi: 1) surašytas ne ant herbinio popieriaus, be valdiško antspaudo; 2) [vežikų] baudžiauninkų nepažymėti kaimai [prie kurių jie prirašyti] pagal [dvarų] revizijas bei amžius, kai kurių [sąraše įrašytų] vežikų dabar jau išvis nebėra; 3) Nr. 13 įrašytas baudžiauninkas Silvestras Veržichovskis yra bajorų kilmės./ G) Privačiai stotyje tarnaujantis bajoras Sobolevkis, nuomotojui Koskai leidus, šiai Kontorai pateiktuose dokumentuose vadina save Ukmergės Pašto Stoties valdytoju, neturėdamas jokio tai patvirtinančio Valdiškos Įstaigos Akto, tuo tarpu kai pašto vadovybės nurodymu ten valdytojo pareigoms yra prikomandiruotas Boravskis, kuris negali eiti jam pavestų pareigų, nes vežikai jam nepaklūsta Koskos paliepimu; be to, nepaisant Caro patvirtintų ant plento esančių stočių priežiūros taisyklių, ten yra tikras žydų prieglobstis, vienas jų Zelmanas Merlinskis vadinasi vežikų seniūnu, įrašinėja į patvirtintą knygą kelionės raštus, renka iš pravažiuojančių kelionpinigius ir gyvena valdytojui skirtame kambaryje,  kitas žydas stoties kieme, atskiroje kampinėje troboje, laiko smuklę, skirtą pardavinėti vynui ir maistui: silkėms bei bandelėms, mokėdamas Koskai nuomą, apie tai P. Ukmergės Gorodnyčius pranešė savo vyresnybei ir panaikino tą smuklę, bet šio mėnesio 14 dieną P. Gorodnyčius vėl pastebėjo tą smuklę veikiant./ H) [...] I) Kambaryje, kuriame išrašinėjami kelionės raštai, nėra sieninio laikrodžio, trūksta nedidelės užrakinamos spintelės valdiškiems dokumentams, padorios rašalinės su smėliniu rašalo sausintuvu, pakankamo kiekio balto popieriaus, skirto rašyti nustatytiems kvitams pravažiuojantiems, nėra kvapiosios dervos smilkytuvui, norint išgryninti visuomet slogų orą kambaryje. [...]“. Ukmergės pašto kontora prašė Vilniaus gubernijos pašto kontoros duoti nurodymą atlikti oficialią pašto apžiūrą, nurodyti pašto stoties nuomotojui savo sąskaita ištaisyti trūkumus, „panaikinti žydų prieglobstį“ bei „įteigti vežikams, kad jie nedrįstų nepaklusti teisėtiems Pašto kontoros ar einančio [stoties] valdytojo pareigas [Boravskio] reikalavimams.“. Prie šio rašto buvo pridėti įvairūs trūkumus bei Koskos piktnaudžiavimus patvirtinantys dokumentai bei nudėvėta vežiko Parachimovičiaus milinė, turėjusi patvirtinti blogą pašto stoties vežikų aprangos būklę. (LVIA; KM)

1837 m. rugsėjo 26 d. Rusijos vidaus reikalų ministras kreipėsi į Vilniaus karinį gubernatorių, nurodydamas, jog jam pavesta išnagrinėti Ukmergės evangelikų – liuteronų bendruomenės seniūno Kristijono Torchlanio bendruomenės vardu paduota carui prašymą leisti statyti Ukmergėje liuteronų bažnyčią ir paskirti į ją pastorių. Pasak ministro, iš bendruomenės prašymo matyti, kad ji bažnyčios statybai neturi jokių lėšų, „[...] o deda visas savo viltis vien tik į Valdovo Imperatoriaus malonę; vienok nepažymėtas nei sumos, reikalingos bažnyčiai pastatyti, dydis, žinoma pats kukliausias, nei nepaaiškinta ar gali bendruomenė, statybai pasibaigus, išlaikyti tiek pačią bažnyčią, tiek pamokslininką.[...]“. Ministras prašė gubernatoriaus surinkti duomenis ar tikrai Ukmergės evangelikų – liuteronų bendruomenei reikalinga bažnyčia ir pastorius, „[...] o jeigu taip, tai paskelbti bendruomenei, kad ji duotų reikalui įstatymišką eigą pagal Evangelikų – Liuteronų statuto §497 nurodytą tvarką, tiksliai pažymint visas šią statybą liečiančias aplinkybes, o ypač tai, ar gali nors dalį reikalingos [statybai] sumos padengti patys parapijiečiai.“ (LVIA; KM)

1837 m. pabaigoje Vilniaus generalgubernatoriui surašyta Ukmergės gorodnyčiaus įvairiapusė ataskaita apie Ukmergės miestą. Spėtina, kad šie duomenys buvo reikalingi rengiant Ukmergės architektūrinį – urbanistinį projektinį planą. Perspausdinant šiuos duomenis kai kur yra pakeista jų išdėstymo tvarka – vietoje lentelių ir stulpelių duomenys išdėstomi paeiliui, skirsnių pavadinimai perkelti į kairiąją pusę. Ataskaitoje esančios aritmetinės klaidos – netaisytos.
“Vilniaus gubernijos apskrities miesto Ukmergės [Вилкомир] metinė ataskaita už 1837 metus
1. Topografiniai duomenys
Ukmergės miestas yra prie Šventosios upės. Gyventojai naudoja vandenį dalinai iš šios upės, o dalinai iš šulinių, kurių mieste yra 12,  fontanų visai nėra. 1837 metais upė išsilaisvino nuo ledo kovo 30, 12 valandą ryto, užšalo lapkričio 29, 3 valandą nakties. Mieste yra: a) tiltų: mūrinių – 1, medinių – 5; b) gatvių ir skersgatvių – 22, iš jų grįstų akmenimis- 8, negrįstų – 14; c) aikščių – 2, iš jų grįstų akmenimis – 1, negrįsta – 1; d) viešųjų sodų nėra, priklausančių privatiems asmenims – 9. Šie sodai užima nedidelį plotą, duoda per metus 150 sidabro rub. pelno; e) daržų – 42; f) tuščių plotų skirtų namams statyti – 14; g) kapinių – 3.
Miesto ribose yra maždaug 828 dešimtinių [dešimtinė – 1,09 ha] žemės, iš jos užstatytos pastatais 180 [dešimtinių], neužstatytos 648 [dešimtinės].
2. Pastatai
a) Bažnyčios: parapinė Romos katalikų – 1 (mūrin.); vienuolyno – 1 (medin.); stačiatikių ir sentikių – nėra;
b) Vienuolynai: užsienio tikybų [t. y. Romos katalikų] – 1 (medin.);
c) Žydų maldyklų ir sinagogų – 9 (2 mūrin., 7 medin.);                                                      
d) Namų priklausančių: vyriausybei – 3 (2 mūrin., 1 medin.); bažnyčioms – 1 (mūrin.); vienuolynams – 3 (medin.); įvairioms bendrijoms [обществам] – 4 (1 mūrin., 3 medin.); bajorams ir valdininkams – 39 (4 mūrin., 36 medin.); jų žmonoms – 5 (medin.); dvasininkams – 1 (medin.); pirkliams – 36 (4 mūrin., 32 medin.); pirklienėms – 3 (medin.); miestiečiams – 312 (2 mūrin., 311 medin.); miestietėms – 23 (medin.); kareiviams – 21 (medin.); valstiečiams – 3 (medin.). Iš viso: 454 (14 mūrin., 442 medin.).
Šių namų tarpe yra tokių, kuriuose gyvena: nuo 5 iki 10 žmonių – 214, nuo 10 iki 15 – 126, nuo 15 iki 20 – 78, nuo 20 iki 25 – 32, nuo 25 iki 30 – 2, nuo 30 iki 35 – 2, nuo 35 iki 40 – 2.
1837 metais pradėtas statyti 1 mūrinis namas, vienas medinis, bet jis dar nebaigtas. Iš šiais metais pastatytų pažymėtinas ruso Minos Korablikovo dviaukštis mūrinis namas. Šiais metais priešais hauptvachtą įrengtas bulvaras. 1837 metais mieste kilo 2 gaisrai, kurių metu sudegė tik dviejų nedidelių namų stogai. Apdraustų namų ir turto visai nėra.
3. Gyventojai
I. Gyventojų skaičius [į gyventojų skaičių neįtraukti žydai. Karininkų ir kareivių eilutėse pažymėto ir jų žmonos ar našlės. Kadangi Rusijoje valdininkai pagal rangų lentelę buvo prilyginti karininkams, todėl lentelėje valdininkai vadinami vyresniaisiais ir jaunesniaisiais karininkais]
1837 metų gale Ukmergėje buvo:
I. Dvasininkų: vienuolių – 11 (vyrų); bažnyčios tarnautojų – 7 (3 vyrai, 4 moterys); cerkvės tarnautojų – 4 (2 vyrai, 2 moterys).
II. Kilmingų: a) tarnautojų 1. Karinės žinybos: a) generolų – 1 (vyras); b) vyresniųjų karininkų – 15 (7 vyrai, 8 moterys); c) jaunesniųjų karininkų – 38 (32 vyrai, 6 moterys); 2. Civilinės žinybos: a) vyresniųjų karininkų – 9 (3 vyrai, 6 moterys); b) jaunesniųjų karininkų - 30 (18 vyrų, 12 moterų); c) neturinčių 14 klasės [žemiausias valdininkų rangas] – 93 (41 vyras, 52 moterys); b) atsargos: 1. Karinės žinybos: a) vyresniųjų karininkų – 3 (1 vyras, 2 moterys); b) jaunesniųjų karininkų – 5 (3 vyrai, 2 moterys); 2. Civilinės žinybos: a) jaunesniųjų karininkų – 6 (2 vyrai, 4 moterys).
III. Garbės piliečių – 18 (13 vyrų, 5 moterys).
IV. Raznočincų [įvairių smulkesnių visuomenės sluoksnių atstovai] – 104 (59 vyrai, 45 moterys).
V. Aktorių – nėra.
VI. Pirklių – nėra [klaida arba pirkliai prirašyti prie kitų].
VII. Miestiečių: a) vietinių – 367 (211 vyras, 156 moterys); b) kilusių iš kitų miestų – 74 (21 vyras, 53 moterys).
VIII. Cechinių [priklausančių amatininkų cechams?] – nėra.
IX. Užsieniečių – 6 (4 vyrai, 2 moterys).
X. Eilinių kareivių: a) tarnaujančių – 624 (582 vyrai, 42 moterys); b) kantonistų [kareivių sūnūs, kurie nuo gimimo dienos buvo paimti karinės žinybos įskaiton] – 21 (vyras); c) atsargos – 39 (18 vyrų, 21 moteris); d) kareivių gyvenančių pagal pasą – 21 (9 vyrai, 12 moterų).
XI. Paleistų iš baudžiavos – nėra.
XII. Dvaro tarnų: a) gyvenančių pas savo ponus – 73 (32 vyrai, 41 moteris); gyvenančių su pasais – 8 (2 vyrai, 6 moterys).
XIII. Valstiečių: a) valdiškų – 14 (8 vyrai, 6 moterys); b) dvarininkų – 54 (29 vyrai, 25 moterys); c) kitų pavadinimų – 15 (9 vyrai, 6 moterys).
Iš viso: 1779 (1200 vyrų, 579 moterys). Gyventojų tarpe yra 191 valdininkas, 4 pribuvėjos, 12 mokytojų
II. Santuokų skaičius
Viso 1837 metais įvyko 73 santuokos: viengungių su merginomis – 54, viengungių su našlėmis – 2, našlių su merginomis – 10, našlių su našlėmis – 7. Daugiausiai santuokų įvyko lapkričio ir vasario mėnesiais.
II a. Gimimų skaičius
1837 metais gimė 140 berniukų, 106 mergaitės, viso 246.
III. Mirusių skaičius
1837 metais mirė 121 vyras, 99 moterys, viso 220. Iš vertų paminėti mirusiųjų buvo viena 100 metų senutė miestietė, gimusi Vilniaus gubernijos Ukmergės mieste. Visą gyvenimą iki 90 metų užsiėmė ūkiu, o vėliau gyveno pas savo vaikus. Pagrindinė liga, dėl kurios [žmonės] mirė šiais metais, buvo cholera lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o iš dalies ir karštligė.  
4. Vartojimas
Gyventojų maistui 1837 metais buvo paskersta: jaučių ir karvių – 750, avinų – 485, veršių – 350. Vidutiniškai imant jaučio svorį 5 pūdus 20 svarų [pūdas – 16, 38 kg, svaras – 409, 5 g], avino – 25 svarus, o veršio 20 svarų, Ukmergės mieste 1837 metais sunaudota 4127 pūdai 20 svarų šviežios jautienos, 303 [pūdai] 5 svarai avienos, 175 [pūdai] veršienos. Viso 4605 [pūdai] 25 svarai [mėsos]. Be to žiemą iš aplinkinių vietovių į miestą atvežama kiauliena ir sūdyta mėsa, maždaug 240 pūdų per metus. Šviežios žuvies gyventojai suvartoja nedaug dėl jos brangumo, ji gaudoma Šventosios upėje, Mūšoje bei Balninkų, Kurėnų, Siesikų ir kituose ežeruose. Duonos į Ukmergės miestą apytikriai buvo atvežta: ruginių miltų 1898 kuliai [kulis – apie 9 pūdus], kvietinių miltų 946 kuliai, rugių – 7890 četverikų [ketvirčių, vienas apie 210 l], kviečių – 2150, avižų - 586, miežių – 1550, įvairių kruopų – 506 [visur ketvirčių]. Iš šio kiekio miesto gyventojai suvartojo maždaug 5550 kulių ruginių miltų, 1010 kulių kvietinių miltų, kruopų – 416, avižų – 470, miežių – 1320. Tai kas liko įvairiais kiekiais išpirko vietiniai gyventojai. Upe nieko neplukdyta, prieplaukų mieste nėra. Duoninio vyno [хлебное вино – alus?], degtinės ir spirito į Ukmergės miestą buvo įvežta 12 100 kibirų [kibiras – apie 12 l], Ukmergės mieste suvartota apie 10000 kibirų vyno, daugiausia suvartota vasaros metu, dirbant įvairius darbus. Malkų apytiksliai atvežta sausumos keliu 8875 vežimai, vandeniu – 1205; skaičiuojant po 4 vežimus už sieksnį [sieksnis – 2,13 m; kubinį sieksnį ? - apytiksliai – 4,5 m3 ] iš viso išeina 2520 sieksnių. Malkos į miestą pristatomos daugiausia iš šios [t.y. Ukmergės apskrities], Vilniaus ir Kauno apskričių, kuriose yra dar daug miškų, kuriuos dvarininkai parduoda iškirtimui, malkos atplukdomos ir upe iš Ukmergės apskrities Šventosios aukštupių; kitu kuru [ne malkomis] Ukmergės gyventojai nekūrena.    
5. Prekyba
Mieste 1837 metais savo kapitalus nurodė 3 [pirklių] gildijos – 54 asmenys 368000 rub. asignacijomis sumai. Čionykščiai pirkliai daugiausia užsiima prekyba linais, juos įvairiu laiku supirkinėja pas aplinkinius dvarininkus, o prekybinėmis dienomis krauna į vežimus ir siunčia į Rygą; taip pat užsiima įvairių prekių, dirbinių ir mantos pardavimu, aplamai, čia niekas neužsiima prekyba vienos rūšies prekėmis, todėl visa prekyba yra smulki; mieste buvo viena nereikšminga Petro ir Pauliaus mugė, į kurią iš aplinkinių vietovių buvo atvežta įvairių valstietiškų prekių ir produktų už 16 300 rub. Vietinės prekybos apimtis buvo vidutiniška, jos smukimo nepastebėta.
Mieste buvo 102 krautuvės, iš jų: su įvairiomis prekėmis – 99, duonos – 1, cheminių prekių [dažai, klijai, alyvos] – 2, traktierių ir viešbučių – 16, užeigų – 17, kavinių nėra, rūsių su vynuogių vynu – 3, karčemų – 39.  
6. Pramonė
Jokių fabrikų nėra, nebuvo ir per metus naujų fabrikų neatidaryta.  
7. Amatai
Gyventojų tarpe buvo: siuvėjų – 26, batsiuvių – 13, kalvių – 4, alavuotojų – 2, šaltkalvių – 6. [Atrodo, kad amatininkų sąrašas nepilnas, nes 1838 m. ataskaitoje išvardinta daugiau amatininkų rūšių] […]  
9. Bendros pastabos apie gyventojų užsiėmimus
Miesto gyventojai: miestiečiai ir kiti užsiima žemdirbyste ir ūkininkavimu.
Žydai užsiima smulkia prekyba, lako užvažiuojamuosius namus ir smukles bei užsiima įvairiais amatais: batsiuvyste, šaltkalvyste, siuvimu ir panašiais darbais.   
10. Miesto ūkis
Ukmergės miestas 1837 metai gavo 3305 rub. asignacijomis [pajamų], iš praėjusių metų kapitalo liko 220 rub. asignacijomis ir 6 rub. sidabru [tuo metu rublis sidabru buvo lygus maždaug 3, 65 rub. asignacijomis]. Pagrindiniai pajamų šaltiniai 1837 metais buvo: a) iš procentų – 1595 rub. b) pagal [prievolių] paskirstymą iš gyventojų – 710 rub. 97 kap. c)už akcizo rinkliavą – 1000 rub. Pagrindinės išlaidų rūšys buvo: a) rotušei ir butų komisijai išlaikyti; b) miesto ligoninei išlaikyti; c) miesto apšvietimui.   
11. Visuomeninės įstaigos
a) mokslo: valdiškų mokyklų – 1, mokytojų ir [mokyklų] valdininkų – 8, mokinių (berniukų) – 69; pensionų – 1, mokytojų – 2, mokinių (mergaičių) – 6.
Mieste buvo 42 žibintai
b) labdaros: ligoninė – 1, valdininkų – 2, patarnautojų – 7, per metus priimta – 443 [ligoniai], iš jų mirė – 16.
c) pataisos: miesto kalėjimas: per metus buvo laikyta – vyr. 224, mot.37. Išleista vyr. 193, mot. 29, mirė vyr. 1, mot. 1, liko 1837 metai vyr. 34, mot. 7. Iš laikytųjų kalėjime buvo: teistų už žmogžudystę –17, plėšikavimą – 14, vagystes ir sukčiavimus – 139, padegimus – 11, už nusikaltėlių slėpimą – 18, siautėjimą ir nepaklusnumą – 8, pabėgimus – 54.
Pastaba: iš laikytųjų kalėjime buvo 12 [Ukmergės] miesto gyventojų.
Laikomų beprotnamyje nebuvo ir beprotnamio mieste nėra. […].
                Gorodnyčius [neįskaitomas parašas]“ (LVIA; KM)

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau