1901 m.

1901 m. sausio 22 d. Ukmergėje iš Antano Navicko buto pavogtas paltas ir skarelė, nuostolio patirta už 35 rub. „Dėl vagystės kaltinamas Hiršas Menkinas. Kvota perduota teismo tardytojui.“. (LVIA [dokumentas yra Lietuvos valstybės istorijos archyve]; KM [dokumento nuorašas - Ukmergės kraštotyros muziejuje])

1901 m. sausis. „Iš Ukmergės. Kaip kitur, taip ir Ukmergėje tyrėjas vietinių gyventojų būdo, gali pasergėti slaptą sėbriją, vaduojančią mūsų jaunuomenę nuo kareivystės. Viešpatystė [valdžia] kasmet nusprendžia, kiek, sulig skaitlių [skaičiaus] gyventojų, reikia paimti iš kiekvienos gubernijos ir kiekvieno pavieto. Kadangi kareivių šauktuvėn susirenka daug daugiau vaikinų, neg reikalaujama, ima paeiliui, pradedant nuo pirmojo ištraukto numerio, sveikieji ir giminei, kaipo maitintojai, nereikalingi; kiti pasilieka atsargyboje (opolčenije). Taip tada, jeigu kas per sėbrus išsivaduoja, jo vietą užstoti gauna kitas: du vaikinu tik apsimaino vietomis: vienas iš atsargybos eina į tarnybą, kitas iš tarnybos – į atsargybą. Kareivija [kariuomenė?] per tą apsikeitimą neturi nė jokios pragaišties [nuostolio] ir dėl to pro pirštus žiūri, viršininkai valsčių ir daktarai kišenes sau prisikrauna, kunigams, rodos, tas nerūpi, - ir taip didi neteisybė daros toms ypatoms [asmenims], kurios netikėtai gauna eiti tarnauti už kitus; be reikalo nusiskriaudžia ir pinigus iš paskutinio pilantys: pasilikę namie, niekados tiek neuždirba, kiek reikia pakišti. Tankiai esti apgaudinėjami: pasilieka paprastu būdu, bet „pakištųjų“ nebeatgauna: paėmę pinigus sako, būk per jų suktybę pasilikę. Kada galėjo užsistatyti pinigais, tai galėjo tokį padėjimą kentėti; bet kad dabar visi vienodai turi kareivijos naštą nešti, tai bjauru ir neteisinga „suktis“ ir „sukti“ vienus, o kimšti kitus, kurie šiaip jau būtų laimėję.“. (Tėvynės sargas. – 1901.)

1901 m. vasario 9 d. Ukmergėje pavogti bajoro Grigorijaus Ivanovskio ir miestiečio Motiejaus Mažeikos arkliai, 95 rub. vertės. Vagystės tyrimas  perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1901 m. vasario 15 d. Ukmergės turgavietėje pavogtas valstiečio Tomo Voitaičio arklys, kuris vėliau buvo surastas ir sugrąžintas šeimininkui. Vagyste apkaltinti Jegoras Gurjevas ir Ivanas Žukovskis. Vagystės tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1901 m. kovo 10 d. pas Ukmergės stačiatikių kapinių sargą Andriejų Minčenką rasti įvairūs vogti daiktai ir maisto produktai. (LVIA; KM)

1901 m. kovo 14 d. Ukmergės miesto valdyba svarstė Ukmergės miesto dūmos nario Kleopo Celestinovičiaus Prokopovičiaus pasiūlymą „[...] apie tai, kad Ukmergės m. Dvinsko [dab. Vytauto] gatvės abiejose pusėse yra mediniai šaligatviai pėstiesiems, tuo tarpu šiais šaligatviais važinėjama dviračiais ir dėl to būna atvejų kai praeiviai buvo pargiauti, 1900 m. rugpjūčio 5 ir jo vos nepartrenkė pravažiuojantis dviratininkas kai jis ėjo šaligatviu, o pasiskusti jis negalėjo, nes nėra privalomo nutarimo draudžiančio važinėti dviračiais šaligatviais, tais pačiais šaligatviais vaikšto ištisi kareivių būriai, kas taip pat miestuose neleistina, todėl jis Dūmos Narys Prokopovičius prašė perduoti jo pasiūlymą Miesto Dūmai išleisti privalomą nutarimą dėl šito. Miesto Dūma, apsvarsčiusi minėtąjį Dūmos nario Prokopovičiaus pasiūlymą, savo sausio 22 nutarimu Nr. 4 nurodė privalomo nutarimo minėtuoju klausimu projekto sudarymą pavesti išrinktai Komisijai iš Dūmos narių Lapuševskio, Vyšomirskio ir Robaševskio, kurie kovo 9 pateikė sudarytą važiavimo dviračiais Ukmergės m. tvarkos taisyklių projektą. [...]“. Ukmergės miesto valdyba nutarė pateiktį šį projektą svarstyti ir tvirtinti Ukmergės miesto dūmai. (LVIA; KM)

1901 m. kovo 19 d. Ukmergės miesto dūma, „išnagrinėjusi Komisijos sudarytą važiavimo dviračiais Ukmergės mieste tvarkos taisyklių projektą, dešimčia balsų prieš aštuonis nusprendė minėtąsias taisykles patvirtinti be pakeitimo“. Taisyklės numatė, jog dviračiais važinėtis bus galima tik sulaukus 15 metų ir išlaikius „sugebėjimo gerai važiuoti dviračiu išbandymą“, šiam išbandymui turi būti sudaryta komisija iš Miesto valdybos įgaliotų atstovų, miesto policijos viršininko, „dviratininkų turistų draugijos“ atstovo. Šio išbandymo nereikėtų tiems, kurie turi leidimus išduotus kitų miestų analogiškų komisijų ar kariuomenės dviratininkų būrių viršininkų. Asmuo išlaikęs išbandymą gautų knygelės pavidalo vardinį leidimą už kurį reiktų sumokėti 1,50 rub., o kasmet mokėti dar po 1 rub. (šios lėšos būtų skiriamos vietinės gaisrininkų draugijos reikmėms). Važinėjant miesto gatvėmis kiekvienas dviratininkas privalėtų turėti leidimą, numerį, skambutį ar signalinį ragelį, o sutemus uždegtą žibintą su dviračio numeriu ant stiklo. Taisyklėmis uždraudžiama dviratininkams važinėti šaligatviais, pėsčiųjų takeliais, miesto skvere ir gaisrinės sode, o taip pat turgaus aikštėje prekiavimo dienomis. Uždraudžiama važiuoti greitai ir lenktyniauti, „piktnaudžiauti skambučiu ar signaliniu rageliu“. Taisyklių 8 paragrafe nurodoma, jog „Arklių pasibaidymo pasirodžius dviratininkui atveju, pastarasis privalo nulipti nuo dviračio ir pagal galimybę paslėpti jį nuo pasibaidžiusio arklio, didelio žmonių ir ekipažų susikaupimo vietose, o taip pat sutikus bažnytinę procesiją ar kitą religinę ceremoniją, važiuojantysis privalo nulipti nuo dviračio.“. Pasak taisyklių, dviratininkai turėtų važiuoti ne arčiau vienas kito, kaip vieno sieksnio [2,13 m.] atstumu. Iš asmenų, kuriuos teismas pripažins pažeidusius taisykles, miesto policijos viršininkas gali atimti teisę atnaujinti liudijimus, o jau išduotus – atimti. (LVIA; KM)

1901 m. kovas. Ukmergės miesto valdybą pareiškė atskirą nuomonę dėl važiavimo dviračiais Ukmergės mieste tvarkos taisyklių patvirtinimo Miesto dūmos posėdyje: „Ukmergės mieste dviračiais važinėja iš viso 4-5 žmonės, daugiausiai valdininkai laisvalaikiu, laisvu nuo tarnybos metu. Nustatinėti jiems 1 rub. 50 kap. dydžio rinkliavą gaisrininkų draugijos naudai galima tik įstatyminiu būdu, jokiu būdu ne pagal Miesto Dūmos nutarimą, todėl Dūmos nutarimą pripažįstame neteisėtu. Pageidautina priėmus būtiną Ukmergei nutarimą draudžiantį važinėti gatvių šaligatviais ir miesto sodų keliukais, neapsunkinti norinčių užsiimti šia pramoga kažkokiu egzaminu dalyvaujant turistams ir t.t., kaip projektuota privalomame nutarime, tai gali būti tinkama dideliems miestams, bet mūsų mažame miestelyje tai tiesiog neturi tikslo.“ (LVIA; KM)

1901 m. kovo 21 d. Ukmergėje iš Kazimiero Koryznos buto, išlaužus langą, pavogti 30 rub. vertės maisto produktai. Vagyste apkaltinti Anelė Broneizer ir Jegoras Gurjevas. Vagystės tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1901 m. balandžio 30 d. Kauno gubernijos miestų reikalų įstaiga, apsvarstė Ukmergės miesto dūmos kovo 19 d. posėdyje patvirtintas važinėjimo dviračiais taisykles ir nustatė, kad „Ukmergės Miesto Dūmos sudarytas privalomo nutarimo dėl važinėjimo dviračiais projektas pažeidžia galiojančius įstatymus bei privalomų nutarimų priėmimo taisykles, [todėl Kauno] Gubernijos [Miestų Reikalų] Įstaiga mano, kad šio nutarimo nereikėtų patvirtinti.“ (LVIA; KM)

1901 m. „Aukmergė. [...] 12 gegužės paleido iš Aukmergės kalėjimo Lionginą Stanionį. Ištupėjo vaikinas 17 mėn.: nuo 30 spalių 1899 m. iki 12 gegužei 1901 m. Areštavo jį Mintaujoj. Krėsdami rado knygelę „Maskolių valdžia ir žmonės“ ir pora lietuviškų raštelių, jo paties rašytų: „Butis lietuvių“ – eilelės (jose yra šis tas prieš valdžią), pradžia korespondencijos apie tūlą kunigą ir sienos senovės Lietuvos [žemėlapis?]./ Kaltino vaikiną už tai, kad „buntavojęs“ Aukmergės mokintinius, įkalbinėjęs jiems neiti ant gudų [čia – rusų, stačiatikių] maldų, nebučiuoti popo kryžiaus; kaltino, kad išlipinęs Aukmergėj 29 lapkritį [kitoje korespondencijoje – spalio 29 d.] 1899 m. lietuviškus atsišaukimus. Tie atsišaukimai šaukė tėvus neatiduoti savo vaikų į rankas tokių budelių maskolpalaikių, kaip Paniutič‘as, perdėtinis [vedėjas?] Aukmergės mokyklos, kuris iki kraujų sumušė kelis lietuvius – mokintinius už tai, kad jie nėjo ant gudų maldos; atsišaukimai velijo išvaryt iš savo parapijos kleboną Račkauską, kuris kartu su Paniutič‘u persekiojo lietuvius ir ant kelių mokintinių tiesiog policiją užvedė [...]./ Į Aukmergės mokyklą atvažiuodavo kas metai po kokius 3 kartus popas, laikydavo ten savo mišią, giedodavo, o paskui duodavo visiems kryžių bučiuot. Katalikus – mokintinius varyte varė ant tų maldų ir prie kryžiaus bučiavimo. 1899 m. po vakacijų keletas mokintinių – lietuvių pasipriešino – nėjo ant popo mišios; pirmutiniai buvo Miškinis, Usonis, Varna... Perdėtinis mokyklos Paniutič‘as baisiai įniršo ant tų „buntininkų“, ėmė taip skaldyt jiems žandus, kad keli net apsvaigo... Negana da to: juos išvarė iš mokyklos ir pas visus padarė kratas. Krėsdami pas Miškinį rado iš Mintaujos laišką. Tam laiške rašo, kad nereikia pasiduot tokiam Paniutič‘ui ir kad reikia ant jo skundą paduot. [...]/ Gale laiško parašyta Stanionio pavardė. Dėl šio laiško jį  ir areštavo; [...]/ Stanionis teisinosi [...] Aš jokio laiško Miškiniui apie pasipriešinimą „valdžiai“ nerašiau.../ Tas pats ir su atsišaukimais. Kaip jie buvo Aukmergėj išplatinti, Stanionis Mintaujoj buvo./ [...] Tyrinėjo [kvotė] Stanionį tiktai porą kartų; nuo 16 gruodžio 1899 m. visai netyrinėjo, bet paleist nepaleido. Ir tas vaikinas 18 metų ištupėjo kalėjime net 17 mėnesių! Pirmus tris mėnesius visai vaikščiot jo neišleisdavo dėl to, kad jis tylėjo, kaip užmuštas. Vaikinas apsirgo: sutino krūtinė, kojos... Tik tada daktaras liepė išleist pasivaikščiot, bet į ligonbutį [ligoninę] neleido, nė ligonių maisto nedavė./ Knygų skaityt beveik visai nedavė. Atsiuntė jam į kalėjimą keletą knygų, bet žandaras tik išeinant jam iš kalėjimo jas atidavė; sakė, kad tokios knygos kalėjime negalima esą skaityt, nors jos buvo gudų cenzūros leistos./ Ant galo 12 gegužės šių metų parėjo nusprendimas: „Stanionis išteisintas“!  Visi užmetinėjimai neteisingi buvo!... Tuomet jį išleido iš kalėjimo./ [...] Tai tokia pas mus teisybė!/ Aukmergės mokintiniai neįstengė ant savo pastatyt. Poniutyč‘as su policija išvaikė „vadovus“ iš Aukmergės,  kitus lėtesnius kumščiom privertė klausyt jo prisakymų. Ir dabar atvažiuoja kas metai po 3 kartus popas, meldžiasi mokykloj, duoda savo kryžių bučiuot. Tik vienų žydų neverčia ant tų maldų eiti. Katalikai eina, kaip seniau ėjo, garbina gudų Dievą, o mus kunigai mato tą ir tyli.../ Vienas mokintinis – katalikas Saupkauckas ir gieda kartu su gudais; jis viską iššnipinėja ir praneša savo perdėtiniui.   Pilypas.“. (Ūkininkas. – 1901.)

1901 m. birželio 5 d. Rusijos Karinės ministerijos Vyriausio štabo Karinių susisiekimų valdyba, atsakydama Kauno gubernatoriui į jo kreipimąsi dėl Ukmergės miesto dūmos siūlymo tiesti galimą geležinkelio atšaką iš Kauno į Kreicburgą per Ukmergę, nurodė, „jog kadangi šiuo metu privatus verslininkas padavė prašymą dėl geležinkelio tiesimo nuo Maskvos – Vindavos – Rybinsko geležinkelio Sebežo stoties iki Kauno miesto per Ukmergę, tai atrodytų, kad Ukmergės miesto gyventojų interesai, nutiesus šį geležinkelį, bus patenkinti didesniu mastu, negu nutiesus geležinkelį nuo Kreicburgo iki Kauno, tuo labiau, kad geležinkelio Sebežas – Kaunas nutiesimo galima tikėtis artimiausioje ateityje.“ (LVIA; KM)

1901 m. birželio 21 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija patvirtino Paramos vargšams moksleiviams besimokantiems Ukmergės m. vyrų  ir moterų mokymo įstaigose draugijos įstatus, tais pačiais metais draugija pradėjo savo veiklą. (LVIA; KM)

1901 m. birželio 22 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija patvirtino Ukmergės m. žydų prieglaudos statutą, tais pačiais metais prieglauda pradėjo savo veiklą. (LVIA; KM)

1901 m. birželis – spalis. „Iš Ukmergės. Kiek kartų man teko važiuojant matyti apyrusius kapus, apleistą apskretusią bažnyčią, tiek kartų kilo galvoje mislys, jog arba klebonas čionai yra nelabai rūpestingas apie Dievo garbę, arba žmonės – parapijonys mažai temyli Dievą. – Iš tiesų, jei kiekvienas žmogus, laukdamas ir priimdamas pas save mylimą svetį, rūpinasi iškuopti ir papuošti savo namus, tai kaip gi labiau turi rūpintis kiekvienas krikščionis apie papuošimą namų, kuriuose teikėsi apsigyventi mūsų visų didžiausias svetys ir Geradėjas – Jėzus Kristus? [...]/ Tokios mislys ne kartą kildavo pas mane važiuojant į Ukmergę ir esant Ukmergės bažnyčioje. Pravažiuodamas šasieju [plentu] prie miesto nuo Vidiškių, matydavau jau nuo seno laiko po dešinei pusei už kokio varsto didelius kapus, aptvertus akmenio tvora, daug vietose visai išversta, kitur tik smagiai apyrusią ir niekur nepridengta nė menkiausia lentele. Tuo skurdžiau į juos buvo žiūrėti, jog iš kitos kelio pusės arti kranto Šventosios riogsojo, rodosi, dveji gudų kapai [stačiatikių ir sentikių], visai gerai užlaikyti. Tamsi taipogi jau gana nuo seno laiko buvo ukmergiečių bažnyčia./ -Važiavau tuo pačiu keliu ir šį metą į Ukmergę arba teisingiau sakant per Ukmergę. Buvo tai nedėlios diena [sekmadienis]. Prisiartindamas prie miesto, pasergėjau ne kartą matytus kapus, bet dabar nesinorėjo pripažinti, jog tai tie patys  kapai. Tvora buvo visai pataisyta, lygiai visur išmūryta ir visa, kaip stovi ilga ir plati, apdengta lentomis, raudonai nudažytomis. Netoli kapų vartų, vietoj supuvusios be stogo ir langų grytelės, stovėjo dar ne visai užbaigti statyti nauji namai, matyti kapų sargo. Ačiū Dievui, pamislijau, ukmergiečiai pasirūpino apie savo kapus; dabar kapai gražūs; duotų Dievas, kad jie visuomet taip būtų užlaikomi!/ Įvažiavęs į miestą sustojau ir nuėjau į bažnyčią. Čionai dar labiau nusistebėjau, kaip prie kapų. Bažnyčia viduje buvo visai atnaujinta. Lubos buvo nudažytos melsva aliejine varsa, sienos gi išbaldytos gelsvais dažylais, altoriai atnaujinti, paauksuoti, nors dar ne visai užbaigti. Šventųjų paveikslai taipogi atnaujinti ar tiktai apkuopti. Vienu žodžiu, rodėsi, jog tai visai nebe ta bažnyčia. Kaip seniau buvo tamsi, nelinksma, taip dabar buvo šviesi, gryna, linksminanti ir nekaipo raginanti prie karštesnės maldos ir tikros Dievo garbės. Šventorius apie bažnyčią buvo taipogi apveizėtas ir nekaipo pritaikintas prie abelnos [bendros] harmonijos. Kada įėjau į bažnyčia, baigė kunigas laikyti skaitytas mišias. [...] Po mišių giedojo lietuviškai suplikacijas. Giedojo gana gražiai. Girdėti buvo nemažai gražių balsų. [...] Ištarimas žodžių buvo aiškus ir teisingas.[...] Giedojo, matyt, nemažas choras, sudėtas iš vytų ir moterų. Tolesniai atgiedojo lotyniškai visas mišių dalis, netrumpindami nė „Gloria“, nė „Credo“./ Organista graijo [vargonininkas grojo] gana gerai. Tiesa, nebuvo žymu, jog tai koks didelis artistas [menininkas] ir negalima buvo rasti grojime didelio įvairumo, bet abelnai sakant, pildė savo užduotį visai užtektinai.[...] Po Evangelijai buvo neilgas lenkiškas pamokslas; po sumai gi buvo lietuviškas, truputį ilgesnis. Sakė tas pats kunigas, kuris laikė sumą, žmogus dar jaunas. Pamokslas būtų buvęs visai gražus, jei būtų buvęs pasakytas be tokių baisių klaidų prieš kalbą [kalbos klaidų]. Daug žodžių buvo klaidingų, o apie galūnę, tai nėra ką nė šnekėti. Išklausęs todėl gražaus, bet negražiai lietuviškai pasakyto pamokslo, apžvelgiau ir pasidžiaugiau dar  kartą iš gražiai atnaujintos bažnyčios, išėjau oran. [...]“. (Tėvynės sargas. – 1901.)

1902 m.

1902 m. rinkimuose į miesto dūmą galėjo dalyvauti 118 rinkėjų (34 moterys) – 0,89 % ukmergiškių. Dalyvavo 40 – 33,8 %. Išrinkta 20 dūmos narių. Dar trys (du žydų atstovai ir dvasininkų atstovas) dūmos nariai buvo paskirti carinės administracijos. (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla... – P.33,36.)

1902 m. sausis. „Iš Ukmergės. Giedojimas. Atsitiko man neperseniai būti Ukmergės bažnyčioje šventės dieną. Labai norėjau paklausyti lietuviškų giedojimų, kurie pragarsėjo bemaž po visą Lietuvą. Ukmergiškiai tikrai gali pasigirti prieš visus gražiu savo giedojimu. Tokio puikaus giedojimo niekur nebuvau girdėjęs. Po mūsų bažnyčias dažnai yra samdomi kantoriai [giedotojas solistas arba choro vadovas] arba šiaip keli seneliai susėdę jau smarkiai gieda rožančių ir giesmes savotišku būdu. Čia viskas kitaip: nereikia samdyti jokių kantorių, senelius pavaduoja jaunuomenė, vyrai pačiame stiprume amžiaus, kurių susirenka po keletą dešimčių gieda mokytai po kelias asabas vienu balsu. Giesmininkai, kaip vyrai, taip ir mergaitės, susirenka bažnyčion gan anksti, 7 valandoje ant adynų, kurias gražiai išgieda prie vargonų. Kad nenusibostų kas šventą visiems giedoti ir anksčiau keltis, o žiemą per daug nesušaltų, pasidalino ant trijų: vienas pulkas bažnyčioje gieda, antras pasimokina, o trečias ilsisi./ Nesikišu prie to kas buvo kaltas ir nekaltas prie vaidų lietuviškų užgauliojimų; bet šiandien aš girdžiu ir kitus sakant galiu su gryna sąžine tarti: garbė tiems, kurie užvedė lietuviškus giedojimus ir kurie išmoko taip (dailiai) giedoti! Ramu bažnyčioje būti, net ir malda geriau sekasi./ Šis tas giedojimuose galima būtų ir papeikti; taip: gieda „Jezuso Kristuso, nors reikia ištarti „Jezaus Kristaus“. Toks ištarimas paimtas klaidingai iš senoviškų maldaknygių. Taipogi žodžių priegaidų ne vis užlaiko, per ką kartais gali prasmę iškreipti. [...] Vėl ne perdaug girtinas daiktas, kad ne kurie aptingo, o naujų giesmininkų kas žin kas neatsiranda. Kas turi gerą balsą argi būtų taip mulkis, kad lauktų užkvietimo arba dovanų už savo dvasišką naudą ir ramumą. Organista [vargonininkas] būklus ant grojimo, girdėti, netingi pamokyti./ Kitas choras liturgiškas, kurs dailiai gieda lotyniškai per sumą, sutaisytas iš miesčionių. Tas tik truputį negerai, kad per maža ypatų pasabų [gabių asmenų?] priguli prie to choro, tvirto boso stačiai stinga. Lietuviškas choras turėtų gerus bosus, bet nesuteikia miesčionims, negalėdami užmiršti jų nusidėjimų. [...] Man rodos, kad čia nereikia ieškoti linksmos draugijos, bet Dievo garbės.[...]/ Grįždamas namon, taip sau galvojau: girdėjo visi gerai ir blogai apie vaidus ukmergiškių; tegul užgirs dabar visi iš „T. S. [Tėvynės Sargo] apie jų gražius giedojimus ir nuo jų ims paveikslą [pavyzdį].[...]“. (Tėvynės sargas. – 1902.)

1902 m. sausio 14 d. Ukmergės miesto valdybos pranešime miesto Dūmai tarp kitų minima ir Ukmergėje esanti Bencelio Volko vaistų parduotuvė, buvusi Dvinsko [dab. Vytauto] gatvėje. (LVIA; KM)

1902 m. sausio 21 d. Ukmergės miesto Dūma nutarė leisti prekiauti stipriomis ir nuodingomis [vaistinėmis] medžiagomis „vaistų parduotuvės“ savininkui Izraeliui Chackelevičiui Segaliui. (LVIA; KM)

1902 m. vasario 8 d. Ukmergės miesto valdyba svarstė stačiatikių Švč. Trejybės cerkvės šventiko prašymą atleisti nuo mokesčių Boleslovui Birietai priklausiusį namą, buvusį „Ukmergės m. už Šventosios upės“, kurį cerkvė nupirko parapinei mokyklai įkurdinti. Mokykla buvo įsikūrusi 553 kv. sieksnių [2511 kv. m] sklype, kurio dalį išnuomojo. (LVIA; KM)

1902 m. vasario 21 d. Ukmergės miesto Dūma nutarė atleisti Švč. Trejybės cerkvės parapinės mokyklos pastatą ir prie jo esantį sklypą nuo mokesčių miesto naudai. Šį nutarimą pasirašė einantis Miesto Galvos pareigas Radvilavičius, valdybos narys Januškevičius, dvasininkijos deputatas šventikas P. Levikovas ir 16 Dūmos narių. (LVIA; KM)

1902 m. vasario 21 d. Ukmergės miesto Dūma, prisijungdama prie rašytojo N. Gogolio visuotino pagerbimo, susijusio su jo mirties 50-ųjų metinių proga, nutarė: „[...] šią dieną Miesto Dūmos name dalyvaujant Dūmos nariams atlaikyti iškilmingas gedulingas pamaldas, skirtas garsiojo rašytojo N. V. Gogolio atminimui, taip pat vietinėje miesto mokykloje visiems laikams įsteigti tiek jo Gogolio, tiek ir rašytojo Žukovskio vardo po tris stipendijas šešiems neturtingiems mokiniams, būtent: dviem stačiatikių, dviem Romos katalikų, dviem judėjų tikybos. 36 rub. dydžio išlaidas, t. y. po šešis rublius kiekvienam mokiniui, apmokant teisę mokytis, priskirti miesto lėšoms, taip pat, naudojantis proga, paskirti Ukmergės [stačiatikių] parapinei mokyklai vienkartinę 50 rub. pašalpą įsigyti būtiniems baldams, t. y. stalams, suolams ir kėdėms, šias išlaidas taip pat priskirti prie bendrų miesto išlaidų [...]“. Nutarimą pasirašė einantis Miesto Galvos pareigas Radvilavičius, valdybos narys Januškevičius, dvasininkijos deputatas šventikas P. Levikovas ir 16 Dūmos narių. (LVIA; KM)
        
1902 m. balandžio 25 d. Ukmergės miesto Dūma [Вилкомирская городская Дума] nustatė tokias maisto produktų kainas: svaras [0,4095 kg] ruginių miltų duonos turėjo kainuoti 2 kap., ruginių pikliuotų miltų – 3 kap., ruginių sijotų miltų – 2 ½ kap. Už 15 kap. buvo galima įsigyti 8 svarus ruginės duonos; bandos [булки] iš kruopmilčių – 7 kap. už svarą, iš kvietinių miltų – 4 kap., kvietiniai pyragai – 4 kap. už svarą, kvietiniai riestainiai – 6 kap. už svarą; jautiena: pirmos rūšies – 10 kap. už svarą, antros rūšies – 7 kap., trečios rūšies – 6 kap., lajus – 15 kap.; avienos svaras – 8 kap., veršienos – 7 kap., jaučio liežuvis – 7 kap. už svarą; kiaulės lašinių svaras – 20 kap., karkos svaras – 13 kap., kiaulės galva – 7 kap. už svarą, lydytų taukų svaras – 25 kap.; rūkytų kiaulės lašinių svaras – 25 kap., rūkytos karkos svaras – 18 kap., rūkyta kiaulės galva – 10 kap. už svarą. (LVIA; KM)

1902 m. birželio 18 d. Rusijos vidaus reikalų ministerija patvirtino Ukmergės m. žydų ligoninės statutą, tais pačiais metais ligoninė pradėjo savo veiklą. [Realiai žydų ligoninė veikė jau gerokai anksčiau, o 1902 m. ji, matyt, tiesiog naujai užsiregistravo]. (LVIA; KM)

1902 m. „Ūkmergė (Kauno gub.). – da visai ramus kampelis (žr. N. 9 „Nauj.“). Čia triukšmą pakėlė tik birželio mėn. pasirodžiusios proklomacijos. Mat pasirengęs buvo aplankyti Kauno gubernatorius Vataci – jis važiavo vieškeliu iš Panevėžio pusės. Štai naktį prieš jo atvažiavimą ant telegrafo stulpų tapo prilipdyti atsišaukimai: „Vyrai, skaitykit ir kitiems duokit“! (tai bene bus atsišaukimai: „Lietuviai ir žemaičiai, būkite atsargūs“! Red.). Urėdininkams, pamačius šiuos popierėlius, pasidarė didei koktu: čia gali tuoj atvykti gubernatorius, o čia krapštyk atsišaukimus, kurie per keletą varstų ant kiekvieno ketvirto stulpo buvo prilipinti. Vargas buvo nabagams, ypač kad nekurie buvo aukštai prilipinti ir reikėjo kopietaites atsinešti jų nuplėšimui. Tos proklomacijos suteikia daug visokių šnekų ir parodo, kad ir apie Ukmergę jau pradeda žmonės judėti. Bet kuomet atsiras šis judėjimas pačioj Ukmergėj?/  Vanagėlis.“. (Ūkininkas. – 1902.)

1902 m. „22 d. Spalio mėn. 1902 m. buvome liudytojai nepaprasto atsitikimo Ukmergės bažnyčioje. Bažnyčia dailiai išrėdyta kvietkomis ir divonais [gėlėmis ir kilimais]. Žmonių prisirinko daugybė. – Toje vietoje susivenčiavojo [susituokė] prisiekto advokato pagalbininkas Jonas Vileišis su Ona Kazakauskaite, kas ypatinga tarp mūsų inteligentų, lietuviškoje kalboje. Iš to nepasipiktino nei užkviesti svečiai, nei svotas p. Grapas Kossakauskas, kurs iškėlė vestuves savo dvare, Pašilinėje,  kaipo globėjas jaunosios po tėvo smerties. Kaip gi malonu regėti, kad lietuviška kalba kaskart užima sau atsakomąją vietą ir mūsų triūsas neina už dyką!“. (Tėvynės sargas. – 1903.)

1902 m. spalio 27 d. “Ukmergės kalėjimo sargai pastebėjo, kad 9 tardomųjų arestantų kameroje virš krosnies už dūmtraukio iš durų pusės devyni šios kameros arestantai pralaužė lubas ketindami pabėgti. Tuo kaltinami kaliniai sukaustyti kojų grandinėmis, o jų byla perduota Teismo Tardytojui.” (LVIA; KM)

1902 m. spalio 30 d. “pagal aliarmą išvažiuojant gaisrininkų gurguolei, laisvanoriškos gaisrininkų draugijos savanoris miestietis Mykolas Estko, važiavęs vežime su ugniagesių žarna, nukrito ant grindinio ir susilaužė koją. Estko paguldytas gydimuisi į Ukmergės miesto ligoninę.” (LVIA; KM)

1902 m. lapkričio 25 d. Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos viršininkas pranešė policijos departamentui, jog „Šių metų lapkričio 21, 9 valandą vakaro, išimant laiškus iš Ukmergės m. pašto – telegrafo kontoros išorinės pašto dėžės, valdininkas Okulevičius išėmė į laikraščio skiautę suvyniotą antivyriausybinio turinio brošiūrą rusų kalba „Hiršas Lekertas ir jo procesas“ išleistą Rusijos socialdemokratų partijos. Nesant kaltininkų, aš šiandien pavedžiau savo padėjėjui rotmistrui Vasiljevui atlikti pačią kruopščiausią paiešką, kad rasti kaltuosius.[...]“. (LVIA; KM)

1902 m. lapkričio 25 d. Ukmergėje dėl nežinomos priežasties sudegė miestiečių Juozapo Krasovskio, Aleksandros Lukaševič ir Anos Poborskos neapdraustas medinis namas. Nuostolio patirta už 500 rub. Įvykio tyrimas perduotas prokuroro pavaduotojui. (LVIA; KM)

1902 m. gruodžio 3 d. Ukmergėje „[...] miestiečiui Šliomai Joselevičiui Zakui priklausančio namo gyventojai pastebėjo iš rūsio – ledainės kylančius dūmus, nusileidę ten jie rado kampe degančius: žibalu apipiltą skudurą, pagalį ir medinę dėžę, viskas tuojau pat buvo užgesinta; įtarimas dėl padegimo pareikštas buvusiam namo savininkui Jankeliui Gurvičiui. Kvota perduota Teismo Tardytojui.“ (LVIA; KM)

1902 m. gruodžio 4 d. Ukmergėje „nežinomi piktadariai iš miestiečio Vaclovo Vaitkevičiaus buto, išlaužę spyną, pavogė 5 auksinius žiedus ir 20 rub.“. Vagystės tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1902 m. gruodžio 5 d. Ukmergėje „nežinomi piktadariai iš Ginzburgo name gyvenančios miestietės Broinos Palec buto, pralaužę duris, pavogė 100 rub. vertės įvairius auksinius ir sidabrinius daiktus bei 50 rub. pinigų.“ Vagystės tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1902 m. gruodžio 14 d. Ukmergėje „[...] miestiečiai Petras Aramovičius, Dmitrijus Makiejevas ir Boleslovas Michevskis iš jono Balžeko kluono pavogė 40 rub. vertės keturis maišus rugių. Kvota kartus su kaltinamaisiais perduota Teismo Tardytojui.“ (LVIA; KM)

1902 m. gruodžio 23 d. Ukmergėje dėl nežinomos priežasties sudegė miestiečio Antono Žemčiugovo gyvenamas namas bei daržinė su grūdais, šiaudais ir šienu. Nuostolio patirta už 2000 rub. (LVIA; KM)

1902 m. gruodžio 28 d. Ukmergėje „[...] dėl miestiečio Leizerio Flakso dukters Rochlios neatsargaus elgesio su ugnimi sudegė jo namo stogas. Nuostolio patirta už 200 rub. Kvota perduota Taikos Teisėjui.“ (LVIA; KM)

1903 m.

1903 m. Ukmergės miesto dūma miesto galva išrinko Mečislovą Kontautą. Jis šias pareigas ėjo iki pat 1915 m. Gydytojas M. Kontautas (g. 1847 m.), bajoras, baigęs Maskvos universitetą, nuo 1872 iki 1903 m. buvo Ukmergės miesto ligoninės vadovu. (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla...)

Nuo 1903 m. Ukmergės miesto dūma padidino Ukmergės žandarmerijos punkte tarnaujantiems puskarininkiams miesto mokamus nuompinigius nuo 90 iki 110 rub. (LVIA; KM)

1903 m. sausio 6 d. Ukmergėje mėginta padegti Povilo Auglio namą, padegimu įtartas miestietis Juozapas Stankevičius. Įvykio tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1903 m. sausio 11 d. Ukmergėje, Bajorų namuose, dėl širdies ydos staiga mirė šių namų seniūnas – tvarkdarys, atsargos pulkininkas Petras Pnevskis, 73 metų amžiaus. (LVIA; KM)

1903 m. sausio 15 d. naktį Ukmergėje, Kalėjimo gatvėje, iš miestietės Ievos Kaminskienės užrakinto sandėlio nežinomi vagys, išlaužę užraktus, pavogė 7 žąsis, 21 rub. vertės. Vagystės tyrimas perduotas Taikos teisėjui. (LVIA; KM)

1903 m. sausio 28 d. Ukmergėje, viešnamyje, iš miestiečio Ivano Dechterevo kišenės pavogti 169 rub. 5 kap. Kaltinimai vagyste pareikšti viešnamio savininkei Salnajai ir „netekusiam [pilietinių] teisių“ Boleslovui Streimanui. Įvykio tyrimas perduotas Taikos teisėjui. (LVIA; KM)

1903 m. vasario 17 d. Ukmergėje “[...] dėl notaro Selivestrovo tarnaitės neatsargaus elgesio su ugnimi sudegė: dvarininko Kontauto: 7000 rub. apdraustas mūrinis dviaukštis namas su rūsiu, medinis vienaukštis namas su mezoninu, daržinė ir arklidė; miestiečio Ovsiejaus Golšteino: neapdraustas medinis vienaukštis namas su mezoninu, daržinė ir ginklų dirbtuvė; taip pat tų namų gyventojų: Kontauto, Goldšteino, gydytojo Mackevičiaus, Mordchelio Berzo, Dinos Zaidman, Viktoro Kozubovskio, Gutmano Mareinio [Марейнис] bei notaro Dmitrijaus Selivestrovo įvairus namų turtas, 2 arkliai ir meitėlis. Nuostolio patirta už 25260 rub. Vyksta kvota.” (LVIA; KM)

1903 m. vasario 18 d. Ukmergėje iš Arsenijaus Bosevičiaus buto miestietis Anatolijus Lanevskis, išlaužęs užraktą, pavogė 15 rub. bei 36 rub. 30 kap. vertės įvairius baltinius ir drabužius. Vagystės tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1903 m. kovo 23 d. Ukmergėje iš miestietės Leibos – Nisos Mark krautuvės, išlaužę duris, nežinomi asmenys pavogė 24 rub. 49 kap. vertės 2 pūdus 49 svarus [apie 52,8 kg] cukraus, 20 svarų [apie 8,2 kg] smulkaus cukraus [tuo metu cukrus buvo gaminamas ir pardavinėjamas ir dideliais luitais – „galvomis“, ir smulkiais kristalėliais], 4 svarus [apie 1,6 kg] arbatos ir 2 svarus [0,82 kg] tabako. Vagystės tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1903 m. balandžio 3 d. Ukmergėje iš miestiečio Juozapo Kazakevičiaus klėties „[...] netekęs [pilietinių] teisių Petras Šatkovskis bei valstiečiai: Andrius Zinkevičius, Karolis Skotas, Pranciškus ir Vytautas Kiburiai, išlaužę langą, pavogė 17 pūdų [apie 262 kg] kumpio bei kiaulės lašinių. Kvota kartu su kaltinamaisiais perduota Taikos Teisėjui.“ (LVIA; KM)

1903 m. gegužės 13 d. Ukmergėje valstietis Petras Ponevaitis, išlaužęs užraktus gydytojo Semionovo, miestiečių Šmerelio Ginzburgo, Gindos Pik ir Benignos Valeikienės butuose, pavogė įvairius 6 rub. vertės daiktus. Vagysčių tyrimas perduotas teismo tardytojui. (LVIA; KM)

1904 m.

1904 m. sausis. „[...] Tarp nelaimių Ukmergės galiu priskirti, jog Ukmergės miestas turi septynis žydus privatiškais advokatais prie teisdario ir teisdarių suvažiavimo (sjezdo). Žinome, ką gali veikti vienas žydas, tai ką bekalbėti apie suktybes septynių! Savo draugus katalikus pasirūpina kuo greičiausiai prašalinti nuo tiesų, kad sude [teisme] patys vieni galėtų viešpatauti ir lupti žmones pagal savo norą. Prisiekto advokato Ukmergėje visai nėra, nors būtų neapsakomai reikalingas ir galėtų gražiai pragyventi, pelnydamas po keletą tūkstančių ant metų; po tiek pelnyja privatiški advokatai katalikai. Mūsų jaunimas vargsta po miestus arba Rusiją, palikdamas savo brolius vergijai žydų. - / Prekystė Ukmergėje bemaž visa žydų rankose, didesnės krautuvės, taip sakyti, nėra katalikiškos.   Kaukas.“. (Tėvynės sargas. – 1904.)

1904 m. vasaris. „Ūkmergėj tapo išplatinta 400 atsišaukimų „Jauniems kareiviams“ ir 200 atsišaukimų žydiškoj kalboj, kurias išleido žydų darbininkų organizacija (draugystė) Bund; vieną  kartą buvo išplatinti korteles (kantonus) traukiant [?], o paskui antrą kartą, susivažiavus į Ūkmergę viso pavieto rekrūtams./ Tie atsišaukimai, ypač lietuviškieji, labai susijudino ne tik stojančius į karūmenę, bet ir jų tėvus, brolius, seseris ir visus, kam tik jie į rankas pakliuvo. Ūkmergėj kokios trys ketvirtadalės kantonininkų (liosininkų) perskaitė juos – džiaugėsi, balsiai apie tai šnekėjo, juokėsi iš caro ir jo tarnų net valdininkų akyse./ Sujudo – sukruto policija ir griebėsi pas paimtuosius į karūmenę daryt kratas; bet niekur nieko nerado; norint [nors] daug kas turėjo atsišaukimus.“. (Ūkininkas. – 1904.)
 
1904 m. birželio 3 d. “Ukmergės mieste buvo didžiulis gaisras. Gaisras prasidėjo 7 valandą vakaro. Jo židinys buvo pirklio Šimelio Sapiros mūrinio dviaukščio namo pastogėje. Liepsna greitai persimetė į kaimyninius namus. Ugniai greitai plisti padėjo stiprus vėjas bei susikimšę pastatai, beveik visi mediniai. Ugnis nusiaubė apie 700 namų. Sudegė miesto ligoninė, miestiečių valdyba ir valdiška alkoholinių gėrimų parduotuvė. Ugnis grėsė  ir dideliam miesto mokyklos pastatui bei bažnyčiai, tačiau šiuos pastatus pavyko išgelbėti gaisrininkų komandos pastangų dėka. Šis gaisras padarė daugiau kaip milijono rublių nuostolį. Be pastogės liko virš 1500 šeimų. Daugiausiai nukentėjo varguomenė./ Kitą gaisro dieną, t.y. birželio 4, Ukmergės miesto Dūma neeiliniam posėdyje nutarė iš atsarginio kapitalo asignuoti 1770 rub. 20 kap. pagalbos padegėliams suteikimui. Po to Ukmergės apskrities bajorų vadovui P. P. Volkovui vadovaujant, organizuotas komitetas rinkti aukoms padegėlių naudai.” (Kauno gubernijos informacinė knyga 1905 metams. – Kaunas. - 1904 m.)

1904 m. „KAIP SUDEGĖ UKMERGĖ 1904 M./ (Prieškarinių laikų ugniagesio pasakojimas)./ Tai buvo 1904 metais. Tuo metu Kauno miesto savanorių ugniagesių komandos stoginėj budėdavo tik vienas ugniagesys. Visi kiti gyvendavo kas sau, namuos. Vieną kartą pavojaus trimitais ir telefonais sukvietė ugniagesius į geležinkelio stotį. Kai ugniagesiai susirinko į stotį, čia jau buvo atvežtos ir pakrautos į vagonus reikalingos gaisrui gesinti priemonės. Stoty sužinota, kad dega Ukmergė ir reikia vykti pagalbon. Jonavoj komandos jau laukė pašto arkliai (tada siaurojo traukinėlio, žinoma, nebuvo). Po kelių valandų pasiekėme Ukmergę, paskendusią liepsnoje ir dūmuose. Mieste buvo didžiausia panika. Mūsų labai laukė ir  sutiko su didžiausia pagarba. Vietos administracija buvo įsakiusi vietos gyventojams įvairiais būdais mums padėti./ Didelė miesto dalis liepsnojo. Mes puolėme gesinti patį didžiausią pastatą. Po to R. K. Bažnyčios klebonui maldaute maldaujant ėjome gelbėti pradedančią degti bažnyčią. Bažnyčią užgesimus, atbėgo miesto „spaunikas“ [apskrities ispravnikas ?] ir verkdamas prašė gelbėti jo dukterį, kuri gulėjo degančio namo trečiame aukšte. Nors tai buvo labai rizikingas gelbėjimas, tačiau atsirado vienas drąsuolis, kuris kopėčiomis įlipo į degantį namą ir pro langą išgelbėjo stipriai įmigusią mergaitę./ Buvo ir kitoniškų momentų. Vienas barzdotas dvasininkas labai įkyriai kišosi į gesinimo darbus. Negalėdami kitu būdu atsikratyti jo nurodinėjimų ir tvarkymų, netekę kantrybės atsukome į jį švirkšlį. Vanduo greit atvėsino jo karščiavimąsi ir energiją./ Bebaigiant gesinimą, mus prajuokino dar vienas atsitikimas. Kai degė bažnyčią ir nuo jos netoli esamieji trobesiai, iš kunigo prūdo buvo išpumpuotas beveik visas vanduo. Tuo pasinaudojo vienas „žvejys“ su savo padėjėju, nepaisydami įspėjimų, atsistoję ant liepto rankomis gaudė karosus, kurių prūde buvo labai daug. Kai griežtai pareikalavome nebesinaudoti svetimu turtu nelaimės metu, žvejys dėl neatsargumo staiga įkrito į prūdą ir ėmė į dumblą grimsti. Visus paėmė piktas juokas. Kiek vėliau į prūdą įkrito ir vienas ugniagesys. Abudu teko gelbėti su kabliais./ Gaisro metu sudegė trys ugniagesių rankiniai siurbliai. Ukmergės ugniagesiai buvo basi su raudonom kepurėm. Turėjo keturis rankinius siurblius, bet negalėjo tais siurbliais paduoti vandenį į trečią aukštą. Viso Ukmergėje buvo 6 ugniagesiai. Gaisro metu du ugniagesiai sudegė./ Gaisras prasidėjo iš staliaus dirbtuvės, kurioje besikūrenantis virdulys parkrito ir jo anglys padegė skiedras. Ėmė degti namas, nuo jo užsidegė vyno sandėliai. Ugniagesiai begelbėdami vyną taip nusigėrė, kad du iš jų visai neišėjo iš rūsio ir žuvo ugnyje.  L. K.“ (Ugniagesys. – 1934.)

1904 m. liepos 27 d. į Ukmergės miesto valdyba kreipėsi padegėliai Michelis Krasko, Hecelis Krasko ir kiti, prašydami papildyti privalomą Miesto Dūmos nutarimą, apibrėžiantį naujų statinių mieste statybos sąlygas, pagal kurį mūriniai statiniai privalo būti dengiami tik skarda arba čerpėmis. Prašytojai pabrėžė, jog po birželio 3 d. gaisro jų materialinė padėtis yra labai sunki, jie neteko patalpų kuriose buvo jų dirbtuvės (dažyklos, vilnų karšyklos ir kitokios dirbtuvės), todėl jie negali užsiimti savo įprasta amatininkiška veikla ir nors jie įstengtų dirbtuvėms pasistatyti vieno aukšto mūrinius pastatus, kuriuos pagal minėtą Dūmos nutarimą jie privalo statyti savo sklypuose, tačiau skardiniai ar čerpių stogai, kainuojantys beveik tiek pat kiek ir namo sienos, jiems yra per brangūs. Jie siūlė papildyti statybų mieste taisykles leidimu naudoti stoginį tolį, kuris yra palyginti nebrangus, plačiai naudojamas kituose miestuose ir draudimo bendrovių yra pripažįstamas ugniai atsparia medžiaga, ypač kai jis kas keli metai yra padengiamas derva ir pabarstomas smėliu. (LVIA; KM)

1904 m. rugsėjo 7 d. Ukmergės miesto valdyba savo posėdyje svarstė miesto gatvių pertvarkymo klausimą,  kadangi po birželio 3 d. gaisro susidarė galimybė koreguoti kai kurių gatvių kryptis ir pločius atsižvelgiant į 1870 metais parengtą ir „Aukščiausiai patvirtintą“ planą. Valdyba, atsižvelgdama į susitarimus su gyventojais – sklypų savininkais, siūlė iki 4 sieksnių [8,52 m] praplatinti Egipto skersgatvį [dab. Vilkmergėlės g.], sumokant sklypų savininkams 128 rub. atlyginimą už miesto perimtus žemės plotus bei iki 3 sieksnių [6,39 m] praplatinti Bažnyčios skersgatvį. (LVIA; KM)

1904 m. spalio 20 d. Ukmergės Miesto Dūma, pirmininkaujant Miesto Galvai, dalyvaujant 15-ai Dūmos narių ir dvasininkijos deputatui, vienbalsiai nutarė: „[...] išvykstančios iš Ukmergės m. į Tolimuosius Rytus 45 artilerijos brigados palydų organizavimui asignuoti Miesto Valdybos žinion du šimtus rublių [...]“. Lapkričio 4 d. Kauno gubernijos miestų reikalų įstaiga šį Dūmos nutarimą pripažino neteisėtu ir atšaukė. (LVIA; KM)

1904 m. „Lapkričio, 24 ir 25 d. iš Ūkmergės iškeliavo į karą pirmasis divizionas 45-tosios artilerijos brigados ir valdyba. Antrasis divizionas stovėjo Kėdainiuose, Kauno paviete. Prieš išsiunčiant į karą abu divizionu buvo papildytu atsargos kareiviais, surinktais iš Mogilevo, Vitebsko ir  kitų gubernijų. Pašauktieji į karą kareiviai, kaip  ir kitose vietose, skriaudė gyventojus. Visą pusantro mėnesio Ūkmergės gyventojai anksti uždarinėdavo sankrovas [krautuves] ir šiaip namus, bijodami kareivių, kad neplėštų“. (Vilniaus žinios. – 1904.)

1904 m. gruodžio 9 d. Ukmergės miesto valdyba svarstė Kauno gubernijos žandarmerijos valdybos viršininko padėjėjo prašymą padidinti Ukmergės žandarmerijos punkte tarnaujantiems puskarininkiams miesto mokamus nuompinigius (110 rub. metams), kadangi „už šią sumą Ukmergės m. jau anksčiau buvo sunku išsinuomoti butui tinkamas patalpas; šiemet po buvusio mieste gaisro butų kainos beveik dvigubai išaugo, tad miesto puskarininkiams skiriamų pinigų visai neužtenka butų nuomai, jų apšvietimui ir apšildymui“. Valdyba nutarė perduoti klausimą svarstyti Miesto dūmai. (LVIA; KM)

1904 m. gruodžio 15 d. įvykusiame Miesto dūmos posėdyje, dalyvaujant 13-ai dūmos narių ir pirmininkaujant Miesto galvai M. Kontautui nutarta, jog „Turint omenyje sunkią miesto padėtį materialiniu atžvilgiu dėl šių metų birželio 3 d. ištikusio gaisro bei tai, kad 1905 metų pajamų – išlaidų sąmata  jau sudaryta ir pristatyta pagal priklausomybę, Kauno Gubernijos Žandarmerijos Valdybos Viršininko Padėjėjo prašymą padidinti nuompinigius žandarmerijos puskarininkiams tarnaujantiems Ukmergės m. atmesti.“ (LVIA; KM)

1905 m.

1905 m. sausio 19 d. Ukmergės Miesto Dūma, atsižvelgdama į ukmergiškių amatininkų prašymus ir gubernijos valdžios pataisymus, papildė 1882 m. gegužės 4 d. Dūmos priimtas statybų mieste tvarkos taisykles tokia pastaba: „Visų mūrinių pastatų stogus, be skardos ir čerpių, leidžiama dengti ir stoginiu toliu, su sąlyga, kad toliu dengtų stogų grebėstai būtų iš ištisinių lentų, ant kurių tolis turi būti standžiai ištemptas ir prikaltas prie lentinio grebėsto tolio vinimis“. (LVIA; KM)

1905 m. birželio 1 d. Ukmergės turgaus kainos: pūdas [16,38 kg] nedžiovintų rugių – 75-90 kap.; kviečių – 90 kap. – 1 rub.; miežių – 65-75 kap.; žirnių – 70-80 kap.; linų sėmenų – 1,80-2,50 rub.; stambių kvietinių sėlenų – 60 kap.; vikių – 70-90 kap.; pupų – 80  kap.–1 rub.; pupelių – 1,50-1,60 rub.; aguonų – 1,60-2 rub.; kanapių sėklų – 75-90 kap.; grikių – 60-90 kap.
Pūdas svogūnų – 2-2,30 rub.; bulvių – 25-30 kap.
Pieninė karvė – 8-60 rub.; mėsinė – 18-45 rub.; jautis mėsinis – 20-70 rub.; darbinis – 20-60 rub.; darbinis arklys didelis – 10-80 rub.; gyvas paršas – 2,50-4 rub.; paskerstas ir išdarinėtas – 3,75-4,50 rub.; paršelis – 40 kap.-1,50 rub.; veršiukas – 1,50-5 rub.
Žąsis gyva – 1,20-2,50 rub.; kalakutas gyvas – 15-20 kap. už svarą [0,409 kg]; papjautas ir nupeštas – 15-25 kap. už svarą; antis – 10-70 kap.; papjauta ir nupešta – 30-50 kap.; višta – 40-75 kap.; papjauta ir nupešta – 30-50 kap.
Pūdas šieno – 30-32 kap.; dobilų šieno – 35-40 kap.; ruginių šiaudų – 10-12 kap.
Sviesto „centrifuginio“ svaras – 30-40 kap.; „necentrifuginio“ – 20-25 kap.; turgaus parduotuvėse – 23-26 kap.; parduodamo iš vežimų – 18-22½ kap.; varškės sūrio svaras – 4-6 kap.; grietinės – 4-5 kap.; medaus koriuose svaras – 20-25 kap.; be korių – 15-20 kap.; pieno svaras – 2-4 kap.; 60 (kapa) kiaušinių – 75-80 kap.
Beržinių malkų vežimas – 1,20-1,80 rub.; alksninių – 1-1,50 rub.; eglinių – 1-1,30 rub.; vežimas šakų kurui – 70-75 kap.
Svaras vilnos – 20-25 kap.; mastas [= uolektis – 64,96 cm] vilnonio audinio – 57-90 kap.; milo – 50-70 kap.; drobės – 10-30 kap.; svaras šukuoto lino pluošto – 10-15 kap.; svaras lininių verpalų – 15-25 kap.; valytų  pakulų – 3-5 kap.; svaras šerių – 90 kap.-1,10 rub. (Vilniaus žinios. – 1905.)

1905 m. birželio 9 d. Ukmergės miesto valdyba, siūlydama įvestį mokestį už miestui priklausančios žemės naudojimą, gautas lėšas panaudojant miesto žemės priežiūros gerinimui, pranešė Miesto Dūmai: „[...] Caro 1939 metų rugpjūčio 1 įsaku Ukmergės miestui buvo paskirtos ganyklinės žemės po du varstus [apie 2,12 km] į kiekvieną [miesto] pusę, šios žemės perduotos Miesto Valdybai pagal Valstybės Nuosavybės Rūmų 1850 metų rugsėjo 24 aktą, po to, remiantis Caro 1871 metų lapkričio 10 paliepimu [...] perėjo visiškon miesto nuosavybėn. Dalį šių žemių užima miškas ir jos yra Miesto Valdybos ūkinėje žinioje, kita dalis yra činšiniu būdu valdoma gyventojų už mokestį [miestui], o trečioji dalis yra miesto išnuomojama iš varžytinių laikotarpiui iki 12 metų. Žemdirbystė miestui priklausančiose žemėse pastaruoju metu gerokai nusmuko, miesto pelnas sumažėjo, kontragentų, norinčių  išsinuomoti miesto žemes skaičius yra toks nežymus, kad išnuomojamais sklypais beveik monopoliškai naudojasi keli asmenys, kuriems rūpi tik savo nauda. Tas labai nepageidautinas miesto ūkiui reiškinys aiškinamas tuo, jog miesto laukų rėžių sistemoje nėra jokios tvarkos. Niekas nesirūpina iškasti būtinų žemės nusausinimui kanalų, todėl kai kuriose vietose javai išmirksta ar net visiškai nustoja derėti, be to, kiekvienas kas kur nori gano gyvulius, nuolat padarant nebaudžiamus [pasėlių] nuganymus. Daugelis miesto gyventojų, neturinčių jokios žemės, laiko ištisus žąsų būrius, tose vietose kur jos ganosi, kaip žinoma, žolė nebeauga, o atsitiktinai ten išlikusi žolė netinka pašarui. Norint pagerinti žemdirbystę miesto laukuose ir tuo pačiu padidinti pajamas už žemes, Miesto Valdyba pripažįsta būtinu samdyti miesto lauko sargą, kurio pareiga būtų sergėti nuo nuganymų apskritai, taip pat saugoti [miesto] žemių ribas ir pagal galimybę nedelsiant pradėti  kasti griovius laukų nusausinimui. Turint omeny, kad sargo išlaikymas ir griovių iškasimas pareikalautų apie 300 rub. metinių išlaidų iš miesto kasos, būtent: 150 rub. sargo išlaikymui bei apie 150 rub. per metus griovių iškasimui, šių išlaidų padengimui būtina įvesti mokestį už gyvulių ganymą miesto laukuose, atleidžiant nuo jo tik valdančius miesto laukų žemes pagal činšo teisę nuomininkus, jų pusininkus ir samdinius. Pagal apytikrį Miesto Valdybos apskaičiavimą, miesto  laukuose ganosi apie 300 karvių, 100 ožkų, 20 arklių, 300 kiaulių ir keli žąsų būriai, kurių savininkai nei činšinės, nei nuomos teisės į šiuos laukus neturi. Jei įvesti mokestį už ganymą vienos vasaros laikotarpiu nuo kiekvienos karvės po 1 rub., ožkos po 30 kap., arklio po 1 rub. ir kiaulės po 25 kap., pasirodo, jog bus gautas apie 420 rub. pelnas, kuris su kaupu padengs išlaidas iš miesto kasos, skirtas lauko sargo išlaikymui ir griovių iškasimui. Žąsų ganymo miesto laukuose pageidautina visai neleisti, o jei leisti, tai tam nustatytose vietose ir taip pat už 25 kap. užmokestį už kiekvieną, neatleidžiant nuo to nei vieno miesto gyventojo. [...]“ (LVIA; KM)

1905 m. birželio 15 d. „[...] Ukmergės Miesto Dūma, dalyvaujant pirmininkaujančiam Miesto Galvai M. S. Kontautui, deputatui nuo [stačiatikių] dvasininkijos ir 16 Dūmos narių, [...], nutarė: Miesto Valdybos pranešime nustatytą užmokestį už gyvulių ganymą miesto  ir gyventojų laukuose patvirtinti bei pradėti rinkti nuo 1906 metų pavasario, o numatytą užmokestį už žąsų ganymą imti nuo šio nutarimo įsigalėjimą pagal įstatymą dienos. [...].“ (LVIA; KM)

1905 m. birželio 15 d. Ukmergės miesto Dūma priėmė ir privalomąjį nutarimą dėl šaligatvių įrengimo ir priežiūros Ukmergės mieste. Nutarimą pasirašė: Miesto Galva M. S. Kontautas, Valdybos nariai Radvilovičius ir Januševskis, Dūmos nariai: K. Stesevičius, I. Slavinskis, D. Kozlovskis, Ratautas, K. Koryzna, I. Čiževskis, I. Robaševskis, N. Valmontas, L. Skinderis, P. Romanovskis, L. Slavinskis, 3 neįskaitomais parašais pasirašę Dūmos nariai bei sekretorius Dombrovskis. Dūmos nutarimą „sutikrino [deputatas nuo stačiatikių dvasininkijos] P. Levikovas“.  Nutarimas numatė, jog už šaligatvių įrengimą ir jų priežiūrą atsako asmenys ir įstaigos turinčios nekilnojamąjį turtą, besiribojantį su gatvėmis, skersgatviais ir aikštėmis; šaligatvius pertvarkyti ir įrengti savininkai gali tik „pareikalavus ir leidus Miesto Valdybai“; šaligatvių paviršius turi būti padarytas iš lentų arba asfalto, įvairių rūšių plokščių nesuyrančių dėl atmosferos poveikio bei akmenų; naudojamos plokštės ir lentos turi būti lygios ir priderintos viena prie kitos; šaligatvio paviršius turi būti lygus, be iškilimų ir įdubimų; ant šaligatvio draudžiama įrengti daugiau kaip vieną 17,6 cm pločio ir 4,4 cm aukščio laiptelį bei įėjimus į rūsius; įvažiavimai į kiemus turi būti pažeminti iki gatvės lygio ir išgrįsti tokiomis pat medžiagomis kaip šaligatvis arba akmenimis; šaligatvių plotį ir šoninę liniją nustato Miesto Valdyba; šaligatviai turi būti įrengiami per vienerius metus nuo gatvės ar aikštės išgrindimo. (LVIA; KM)

1905 m. liepa. „Ūkmergė. Iš kalėjimo. Kalėjime baisi netvarka. Štai  keletas pavyzdžių. Suimtus anykštėnus (žr. DB. N. 6) tris dienas laikė prie policijos, nedavė beveik nieko valgyti. Paskui nuvarė juos kalėjiman, apvilko areštantų drabužiais. Valgymą duoda niekam tikusį. Kaliniai nenoromis ji priima. Kalėjimo sargai kartą padavė sėdinčiųjų giminėms raštelį, būk tai Justino Baltuškos rašytą, kuriame jisai prašo atsiųsti visiems bent po penkis rublius įdėjus į duoną: girdi areštantai juos baisiai mušą, reikalaują pinigų. Giminės suprato, jog tas raštelis rašytas ne Baltuškos ranka ir pinigų neįdėjo. Nuduoda, būk juos kaltiną ne kaipo politiškus prasikaltėlius, bet kaip paprastus. Vedė juos  kartą pas tardytoją, geležiniais apkalę. – Po tardymo Šukevičių ir Baltroną paleido. Baltuška ir Valiukonis tebesėdi. Urednikas Matuliauckas vis ilgą laiką ieškojo liudytojų, siūlijo po 100-150 rub., kad tik kas sakytų matęs J. Baltušką atimant Kurkliuose kalbėtoją iš policijos rankų, o Valiukonį jį [kalbėtoją] išvežant. Lyg šiol jisai nesurado, bet ilgai ir ieškoti neprisiėjo, nes Matuliaucką užmušo neužilgo po to Kovarske.“  (Darbininkų balsas. – 1905.)

1905 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės miesto valdyba pakartotinai svarstė Ukmergės žydų ligoninės prašymą pateikti Miesto dūmai svarstyti klausimą apie nemokamą 200 medžių skyrimą iš miesto miško Ukmergės žydų ligoninės užkrečiamų ligų skyriaus – pastato statybai. Ligoninės taryba, pateikdama šį prašymą, rėmėsi 1899 metais Kauno gubernijos gydymo įstaigų apžiūros metu Gydymo inspektoriaus išsakytomis pastabomis, jog ligoninė neturinti atskiro užkrečiamų ligų skyriaus, bei 1904 m. ligoninę aplankiusio Kauno gubernatoriaus pasiūlymu kreiptis dėl miško medžiagos šio skyriaus pastato statybai į Ukmergės miesto dūmą. Miesto valdyba savo pranešime Dūmai nurodė, jog 1892 m. miesto lėšomis buvo įsigyti įvairūs ligoninės reikmenys už 593 rub. 21 kap., kurie 1895 m. gruodžio 13 d. Miesto dūmos nutarimu buvo perduoti žydų ligoninei, o 1903 m. lapkričio 28 d. nutarimu Miesto dūma skyrė žydų ligoninės statybai šimtą pušų iš miesto miško. 1905 m. gegužės 18 d. Miesto dūma balsų dauguma (16 - už, 3 – prieš) Ukmergės žydų ligoninės prašymą skirti 200 medžių iš miesto miško atmetė, tačiau birželio 25 d. Kauno gubernatorius savo rašte Ukmergės Miesto Galvai pastebėjo, jog „[...] Motyvų, dėl kurių Miesto Valdyba atmetė šį prašymą negalima laikyti įtikinamais, o Dūmos sprendimą laikyti tenkinančiu vietinius poreikius, miesto rinkliavų mokėtojų tarpe didžiausią dalį Ukmergės m. sudaro žydai, kurie turi teisę tikėtis, jog Miesto Valdyba atkreips dėmesį į jų poreikius, juo labiau, kad ligoninės poreikiai yra didžiosios gyventojų dalies poreikiais“. Gubernatorius siūlė Miesto dūmai vėl svartyti klausimą apie miško medžiagos skyrimą ligoninei. Tuo remdamasi Miesto valdyba nutarė vėl teikti šį klausimą svarstyti Miesto dūmoje. (LVIA; KM)

1905 m. rugsėjo 21 d. Ukmergės miesto dūma savo posėdyje, dalyvaujant 14 narių, pirmininkaujant Miesto Galvai M. Kontautui, slaptu balsavimu - 12 balsų „už“, 3 balsais „prieš“, nutarė „[a]tsisakyti skirti medieną Ukmergės Žydų ligoninei“. (LVIA; KM)

1905 m. spalio 11 d. Ukmergės miesto Dūma, pirmininkaujant Miesto Galvai ir dalyvaujant 17 Dūmos narių bei Ukmergės apskrities ispravniką pavaduojančiam V. Šematurovui, priėmė privalomą nutarimą dėl „alaus parduotuvių įkūrimo, įrengimo ir priežiūros“. Nutarimas skelbė, jog:
    „[...] 1. Norintieji atidaryti Ukmergės m. alaus parduotuves turi raštu apie tai pranešti Miesto Valdybai, tiksliai nurodant savininko vardą, tėvavardį ir pavardę, parduotuvės rūšį (vartojimui vietoje ir išsinešimui ar tik išsinešimui) bei vietą – miesto dalį, gatvę ir namą, kuriame įsikurs parduotuvė.
    2. Kiekviena patalpa skirta alaus parduotuvei gali turėti tiek vieną, tiek daugiau kambarių.
    3. Langų rėmai, palangės, durys, grindys, jei pastarosios medinės, turi būti nudažytos aliejiniais dažais, grindys privalo būti lygios ir be plyšių.
    4. Patalpose skirtose alaus parduotuvei turi būti pastovios (nekilnojamos) krosnys, o oro atgaivinimui – ventiliatoriai ir orlaidės languose.
    5. Kiekvienoje parduotuvėje turi būti išvietė su ventiliaciniu vamzdžiu. Ji turi būti kasdien dezinfekuojama ir švariai užlaikoma.
    6. Virš kiekvienos parduotuvės įėjimo durų turi būti iškaba su rusų kalba užrašytu verslovės pavadinimu: „alaus parduotuvė su pardavimu išsinešimui“ arba „Alaus parduotuvė su pardavimu išsinešimui ir užeiga“. Be to, iškaboje nurodoma parduotuvės savininko pavardė. Kiekvienos parduotuvės įėjimas ir patalpos turi būti apšviestos verslovės savininko  lėšomis.
    Pastaba: Šalia užrašo rusų kalba leidžiamas užrašas vietinėmis kalbomis.
    7. Kiekviena alaus parduotuvė, skirta pardavimui tik išsinešimui, privalo turėti prekystalį, kurio viršutinė lenta turi būti glotni, lygi, be plyšių.
    8. Kiekviena alaus parduotuvė su užeiga be prekystalio dar privalo turėti švarius geros būklės baldus: stalus, kėdes, kabyklas viršutiniams rūbams bei stalo indus: stiklines, puodukus, bokalus ir pan.
    9. Kiekviena parduotuvė ir visas jos apstatymas turi būti užlaikyta visiškai švariai ir tvarkingai: stiklinės arba bokalai po kiekvieno pavartojimo turi būti praplauti švariu vandeniu.
    10. Parduotuvės savininkas ar jo patarnautojas turi būti blaivūs, švariai apsirengę ir neturėti jokių odos ar kitų užkrečiamų ligų pėdsakų. Patarnautojai turi būti ne jaunesni kaip 18 metų.
    11. Parduotuvių savininkai patalpose turi griežtai laikytis tvarkos, padorumo ir švaros, neleisti lošti kortomis, kauliukais ir pan., rašyti bet kokius prašymus bei sudarinėti aktus ir sandėrius. [...]“ (LVIA; KM)

1905 m. „Ūkmergė. Keletą dienų buvo uždarytos visos krautuvės, tik leidžiama buvo juoda duona pardavinėti. Spalių 16 ir 17 d. buvo manifestacijos. Sako, iš anksto buvo prisižadėję aficieriai nešaudyti į žmones. Būrelis žmonių, daugiausia žydų, keletą kartų perėjo per miestą raudona vėliava nešini. Ant rytojaus, kada jau buvo žinoma apie užmuštuosius, nekaltas valdžios aukas Vilniuje, pasirodė jau ir juoda vėliava greta raudonos. Buvo prakalbos žydų, rusų ir lenkų kalbomis. Bet lietuviškai nė vienos prakalbos nebuvo. Kaip tik atėjo žinia apie [caro] manifestą ir pažadėtąsias laisves, daugumas pradžiugo kaip ko gero sulaukę.  Uk.“. (Ūkininkas. – 1905.)

1905 m. spalio 28 d. Kauno gubernatorius, kartu su kitais, pateikė Vilniaus generalgubernatoriui Ukmergės vartotojų bendrovės įstatų projektą, kartu su steigėjų sąrašu, duomenimis apie steigėjus ir gubernatoriaus siūlomais įstatų papildymais. Bendrovės steigėjų sąraše įrašyti 43 asmenys, 24 iš jų – bajorai, 14 – valstiečiai, 5 – miestiečiai; iš jų -  39 katalikai, 2 sentikiai, 2 stačiatikiai; 38 lietuviai, 4 rusai, 1 lenkas. Gubernatorius siūlė įstatus papildyti nuostatomis, jog bendrovė laikysis „[...] visų Šiaurės – Vakarų Krašte [t. y. Lietuvos teritorijoje] galiojančių įstatymų bei Vyriausybės nurodymų dėl žemės nuosavybės įsigijimo“ bei, kad „Susirašinėjimas, raštvedyba, skaitvedyba ir bendrovės reikalų atskaitomybė vyksta rusų kalba.[...]“. (LVIA; KM)

1905 m. lapkritis. „Maskolinimo vaisiai. Pradedamųjų Ukmergės p. (Kauno gub.) mokyklų mokytojai nusiuntė Lapkr. 20 (Gruod. 3) d. žmonių švietimo ministerijai tokią telegramą: „Pradedamųjų Kauno gubernijos mokyklų mokytojus rusus lietuviai varo iš mokyklų. Padėjimas tokių mokytojų yra apverktinas: nė pastogės, nė pinigų pragyvenimui. Yra daug vedusių. Pašalpos ir  parėmimo niekas nesuteikia. Prašome: 1) Užtikrinti ypatos nepaliečiamybę. 2) Kuo greičiausiai suteikti pinigišką pašalpą. 3) Paskirti išvarytus mokytojus rusus į kitas gubernijas ir duoti pinigų kelionei“. (Vilniaus žinios. – 1905.)

1905 m. Ukmergėje veikė socialdemokratų organizacija, kartu su kitomis 14, veikusi taip vadinamame Kupiškio – Ukmergės rajone. (Socialdemokratas. – 1925-12.)

1906 m.

Iki 1906 m. sausio 31 d. Ukmergėje buvo 18 jaunesniųjų ir 4 vyresnieji policininkai. Jaunesniesiems buvo mokama po 120 rub. metams, vyresniesiems – po 150 rub. Dar po 25 rublius visi gaudavo aprangai įsigyti. Nuo sausio 31 d., įsigaliojus naujam įstatymui, buvo patvirtinti nauji policijos etatai ir Kauno gubernijos miestuose. Ukmergei skirti 6 vyresniųjų policininkų ir 28 jaunesniųjų policininkų etatai. Jų atlyginimai irgi ženkliai padidėjo: jaunesniųjų – iki 240 rub., vyresniųjų – iki 300 rub. metams. Į šią sumą įskaičiuotos ir lėšos aprangai įsigyti. (LVIA; KM)
    
1906 m. rinkimuose į miesto dūmą galėjo dalyvauti 116 rinkėjų (27 moterys) – 0,93 % ukmergiškių. Rinkimuose dalyvavo 27 asmenys – 23,3 % rinkėjų. Išrinkta 20 dūmos narių. Dar trys (du žydų atstovai ir dvasininkų atstovas) dūmos nariai buvo paskirti carinės administracijos.  (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla...)
 
1906 m. Ukmergėje buvo įsteigtos šios draugijos:
Paramos vargšams Ukmergės m. Romos katalikų draugija. Jos steigimo tikslas – „Lėšų gavimas Romos katalikų tikybos vargšų Ukmergės m. materialinės ir moralinės būklės pagerinimui, nepaisant lyties, amžiaus ir luomo.“
Ukmergės labdaros draugija „Gmilus Chesed“ [skirta] nepalūkaninių pašalpų išdavimui. Jos steigimo tikslas – „Judėjų tikybos nuskurdusių darbščių amatininkų, pramonininkų ir prekybininkų, vietinių gyventojų palaikymas.“. (Kauno apskrities archyvas; KM)

1906 m. vasaris. „Ūkmergė. Čia dabar daug yra labai negražių atsitikimų – daug suimama. Daug vagiama, grobiama. Niekas tikrai nežino, ar rytoj nebus suimtas. Žmonės moka mokesnius ir daro nutarimus, kokius jiems liepia. Jei lieptų jiems su dragūnais virvę ant kaklo užsidėti, jie ir virvę užsinertų. Dragūnai dirba ką tinkami, prieš nieką neatsakydami, ir dirba tikraibaisius dalykus. Juos čia vadina „egzekucijos būreliais“. Sako, kad jie turį teisę daryti visą, ką tik išranda sau naudingu.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. vasaris. Keleto rinkliavų aukotojų sąrašuose, išspausdintuose laikraštyje „Darbininkų balsas“ ir pasirašytuose „L. S. D. P. C. K.“, tarp rinkliavos „Ginklams“ aukotojų yra paminėta ir „Ukmergės organizacija“, skyrusi 35 rub. (Darbininkų balsas. – 1906.)

1906 m. kovas. „Ūkmergė. Kalėjimas čia pilnas prikimštas žmonių. Kai kuriuos paleidžia, bet jų vieton tuojau įdeda kitus. Šiomis dienomis iš kalėjimo paleisti yra Pauliukonis, Pukas, Dobrovolskis ir kiti, iš Ūkmergės Kaunan išvežtas studentas Budrevičius. Tarp naujai atvežtųjų yra Didžiulis su sūnum. Didžiulis turėsiąs atkalėti 8 mėnesius. Didžiuliuką, sako, kareiviai suimdami labai primušę./ Žmonėms Valstybės Dūma čia nelabai rūpi. Daugumas nei nežino, kam ji šaukiama, kad kas palengvėtų tą Dūmą sušaukus, nelabai kas tiki./ Apylinkėje priviso daugybė vagių. Nuolat tenka girdėti, kad tai vienur, tai kitur išplėšę pinigus ar išjoję arklius. Norint [Nors] policijos dabar padidinta ir už darbštumą paskirta dovanoms jai pinigų, tačiau vagių nei kiek nesumažėjo, bet dar daugiau atsirado, negu pirma būdavo. Matyti, ar vagys pernelyg  išgudrėjo, ar policija apstojo jų ieškojusi.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. balandis. „Ukmergės kalėjimas. Čia sėdi 100 su viršum politikos nusikaltėlių. Paduodame jų pavardes, nurodydami kartu ir už ką šie žmonės kaltinami. Žvaigždute *) pažymėti tie, kurie jau išleisti; už kurstymą ir raštų platinimą sėdi: J. Katinas, J. Audzevičius, J. Stukas, Vl. Meškeris, K. Zabiela, S. Puodžius, A. Talačka, B. Lapienis (kalbėtojas), J. Baršauckas, P. Sirgėnas, Alf. Mileikis, A. Zlatkus ir du žydeliu; už ginklus: S. Keblis, Ant. Drylingas, K. Žukauskas; už ginklų atiminėjimą ir policijos užpuldinėjimą: Ant. Repšys, J. Kulpavičius, Vl. Vegneras (atėmęs iš urėdininko atsišaukimus), J. Arlauckas, Pr. Dabravalskas, J. Jokubka, Ad. Bugailiškis (tie 4 kaltinami, būk šaudę Anykščių pristavą), J. Kalinka, Pr. Kodūnas, K. Kosciuškevičius, J. Kardimavičius, J. Andriukonis (tie 3 už išliuosavimą suimtųjų žmonių), B. Laurinavičius ir 7 Anykščių žydeliai; už priešinimąsi dragūnams: J. Vebra, Šalaviejai (Kaz., Ant., du Juozu, Mataušas ir Tamošius), Vaičiūnai (Stan., Jurgis, Antanas, Mataušas); už caro paveikslo draskymą: Tad. Gogelis; už valsčiaus teismo suturėjimą: Vl. Laskauskas, K. Valiukonis, J. Riauba, J. Skrėbunas, K. Dambrauskas, J. Kamarauskas; naujai išrinktieji valsčiaus vyresnieji: J. Vižintas, P. Degutis, J. Straižys, K. Grikepelis, K. Gaidys; už Vilniaus suvažiavimą: Al. Birėta; už sūnūs: J. Pauliukonis ir J. Jokubka; už monopolio daužymą: Pr. Žeimis; už cerkvės langų daužymą: R. Rakauskas, du Pusvaškiu, St. Aukštuolis, N. Kiškis, A. Slavinskas, S. Čirba, du Cirvinsku – visi Balninkų valsčiaus; ant pasirašinėjimo ant socijalistų nutarimo: Pr. Kraujelis; nėra žinios už ką kalinami: J. Pukas, J. Kuliava, J. Griganavičius, Ant. Dabravalskas, J. Žilis, P. Staseučius, Ant. Gružauskas, J. Šaučiunas, M. Labeika, Bol. Labeika, Ant., Stan. ir Alg. Didžiuliai, T. Pagalys, K. Zaranka, Ad. Jevaušas, Pr. Šaučiulis, A. Tamielis, A. Rokas, Per. Ribašauckas, K. Pečulis, J. Paškevičius, J. Žibas, P. Sriubas, J. Bulotas, J. Sianas./ Pagal valsčių suimtieji skirstomi taip: Anykščių valsčiaus ir miesto - 25 žmonės, Žemaitkiemio – 12, Indrioniškio – 10, Balnikų – 9, Taujėnų ir Siesikų – po 6, Utenos – 5, Troškūnų – 4, Kavarsko, Aluntos, Šimonių ir Vyžonų – po 3, Deltuvos – 2, Kunigiškių, Užpalių ir Dusėtų – po 1. X.“. (Vilniaus žinios. – 1906.)

1906 m. balandis. „Ūkmergė. Kazermių kieme vakaro metu užmuštas feldfebelis. Spėjama, kad tai bus kareivių darbas, mat, feldfebelis buvęs labai ūmus ir smarkus viršininkas, ir todėl kabinėdavosi prie jų. Dabar tardoma. Suimti 8 kareiviai. Aficieriai ir  kita kareivių vyresnybė, sako, labai niršta.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. „Ukmergė. Pirmoji gegužės (18 bal.) Buvo platinami atsišaukimai apie pirmąją gegužės. Atsišaukimai padarė į darbininkus įtekmę: jie nusprendė švęsti pirmąją gegužės. Savo nusprendimą darbininkai išpildė: pirmąją gegužės daugumas darbininkų  ir sankrovų tarnai nedirbo. Nuo pat ryto darbininkai šventadieniškai pasirėdę vaikščiojo po miesto sodnus. Pačiame mieste nebuvo nei susirinkimų, nei demonstracijų. Pavakariu pasirodęs ant gatvių raitųjų būrys priminė, kad tai šiandien darbininkų šventė.“. (Naujoji gadynė. – 1906.)

1906 m. birželio 14 d. Ukmergės Miesto Dūma, atsižvelgdama į naują įstatymą, pagal kurį nustatytas naujas policijos etatų skaičius ir didesni policininkų atlyginimai į kuriuos įskaičiuotas ir apsirūpinimas apranga, motyvuodama, jog „miestas po visuotino gaisro visiškai nuskurdęs ir neturi lėšų papildomoms išlaidoms policininkų aprangai ir apginklavimui, antra, kad į vyresniųjų policininkų išlaikymui skiriamus 300 rub. bei jaunesniųjų policininkų išlaikymui skiriamus 240 rub. įeina ir 25 rub. per metus, skiriami kiekvieno aprangai ir apginklavimui, miestas mano neprivalantis daryti dar kokias nors papildomas  išlaidas“. (LVIA; KM)

1906 m. „Ūkmergė. Birželio 29 d., per šv. Petrą, čia buvo norima įtaisyti žydų mušimas. Apie tai jau buvo kalbama nuo pat birželio pradžios. „Tikrieji rusai“ (jų ir Ukmergėje yra) buvo berengią net bombą, tik ji nepavyko sutaisyti, betaisant sprogo. Atsirado ir iš žmonių kurie laukė žydų mušimo: vienam, kad galėtų pasiplėšti, kiti, kad nereiktų skolų žydams mokėti, treti iš neapykantos prieš žydus, būk jie esą krikščionių priešininkai ir trukdą procesijas daryti. [...]. Be to, policija ir kitokie žmonių liuosybės priešininkai įkalbinėjo sodiečiams, kad žydai papirkę Dūmą ir Dūma tik žydų reikalus teginanti. Buvo dalijami žmonėms Peterburge spausdinti atsišaukimai, kuriais buvo raginama žydai mušti ir plėšti. Per šv. Petro atlaidus buvo net pats iš Kauno gubernatorius atvažiavęs. Viskas dėl to praėjo ramiai./  St. B.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. liepos 25 d. Kauno gubernijos miestų reikalų įstaiga, apsvarsčiusi Ukmergės Miesto Dūmos nutarimą neskirti lėšų miesto policininkų aprūpinimui apranga ir apginklavimui, konstatavo, jog pagal įstatymus „Ukmergės Miesto Bendruomenės Valdyba privalo iš savo lėšų padengti išlaidas visų policininkų butų samdymui, apginklavimui, gydymui, priedams [prie algų] už ilgametę tarnybą“, o kadangi „išlaidos policininkų aprangai įeina į bendrą jų išlaikymo sumą“, nepaisant Miesto Dūmos motyvacijos, jog pagal naująjį įstatymą aprūpinimo apranga lėšos jau įskaičiuojamos į atlyginimus policininkams, nutarė atšaukti Ukmergės Miesto Dūmos nutarimą. (LVIA; KM)

1906 m. rugpjūtis. „Ukmergės vargai/ Mūsų miestiečiai daugumas nutautėliai lietuviai. Jie vadina save lenkais katalikais ir turi nemažą norą mušti žydus. Čia į „socijalistus“ priskaitomi ne tiek žydai,  kiek apšviestesnieji lietuviai. Į nutautėlius miestiečius paneša [panašūs] ir vietiniai dvarininkai, jų tarnai ir visi tie, kurie ar dėl šio, ar dėl to nori įtikti dvarininkams. Visa ta eilia žmonių labai priešinga lietuvių raštams ir laikraščiams. Vietoje „Vilniaus žinių“, „Lietuvos ūkininko“ ir kitų mūsų laikraščių, jie bruka žmonėms lenkiškus raštus ir laikraščius, taip antai: „Kurjer Litewski“, „Zorza“. Mūsų „lenkams“ padeda tą darbą dirbti ir vietiniai klebonai ir buvusis bajorvedis Montvila (Pabaisko parapijoje). Kokia čia rūsti lenkomanija, parodo 1902 metų atsitikimai, kada parapijonys sodiečiai pareikalavo, kad lietuviškai būtų giedamos giesmės Ukmergės bažnyčioje. Dėl tos priežasties nukentėjo nemaža lietuvių ir vis per vietinį kleboną (jo vietoje dabar kitas, bet negeresnis) ir vietinius lenkus. Taip du kunigu kamentoriu: Šleivys ir Opulskis, kaip „litvomanai“ ir kurstytojai buvo policijai lenkintojų įduoti ir paskui ištremti. Penki sodiečiai (vietinio buvusiojo klebono socijalistais pramanyti) gavo pasėdėti prie policijos vieną savaitę už kurstymą žmonių, vargonininkas dvi savaiti ištupėjo kalėjime. Pagaliau vienam privatiniui Ukmergės advokatui [B. Birėtai?] buvo dėl tos vis priežasties – dėl kurstymo neva žmonių, - buvo uždrausta advokatauti ir lyg šiol tebėra užginta. [...]“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)
 
1906 m. „[...] spalio 11 d. dūma priėmė sprendimą mieste įsteigti gimnaziją. Tai buvo didelis iššūkis, nes reikalavo daug nuoseklaus organizacinio darbo, visos miesto bendruomenės ir gubernijos valdžios palaikymo, pagaliau nemažai lėšų. Savivaldybę drąsino tai, kad lėšomis gimnazijai išlaikyti žadėjo prisidėti apskrities, miestiečių valdyba, dalis valstiečių. Palankią poziciją užėmė ir tuometinis Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas pažadėdamas valdžios paskolą sklypui įsigyti ir gimnazijos pastato statybai. Pati savivaldybė įsipareigojo gimnazijai kasmet skirti 2000 rub. subsidiją.[...]“. (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla... – P.39.); „Ukmergė. Ketinama gimnaziją įkurti. 11 [24] šio mėnesio [spalio] dieną miesto valdyba tarėsi apie gimnazijos įkūrimą. Miestas nusprendė tam tikslui pavesti butą [duoti pastatą?] progimnazijos 4-ioms klesoms ir duoti kas metai po du tūkstančius rublių pašalpos. Iš pradžios manoma įsteigti nuo kitų metų rudens keturios klesos progimnazijos su tomis mokinių teisėmis, kurias duoda valdžios progimnazijos. Ilgainiui gi iš lengvo prieit prie aštuonių klesų gimnazijos. Norima, kad vienas ar keli žmonės susitarę pradėtų rūpintis gimnazijos įsteigimu. Gimnazijos įtaisymas turėtų tikti naujausiems mokslų reikalavimams. Gerai būtų, kad tas sumanymas būtų kuo greičiausiai įvykdytas. Komisija, kuri rūpinasi tuo dalyku yra tos nuomonės, kad už mokslą metams nuo kiekvieno mokinio reiktų imti po šimtą (100) rublių./ Gydytojas Jurgis Alekna / Mūsų nuomone 100 rublių už mokslą metams yra per didelis mokesnis sodiečiams, kuriem ketinamoji gimnazija turėtų būti daugiausia skiriama./ Red.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. „Ūkmergė (Kauno gub.). Kratos. 3 lapkričio m. dieną, anksti rytą buvo daroma krata pas Ūkmergės vargonininką p. K. Valiukonį. Policijos užveizda su sargybiniais atvykęs rado dar tebemiegantį p. vargonininką. Apie dešimtį sargybinių apsiautė tuojau namus, o policijos užveizda su dar keletu įėjo į vidų. Padarę kratą rado tiktai kokią ten juodašimtišką knygutę, regis, „Socijalistai ir Masonai“. Spėjama, kad įskundė miestsargis, perkeltas iš Kauno mokytų sargybinių muzikos, buvęs kun. Oginskio chore ir keletą metų vargonininkų, didis girtuoklis. Atvykęs į Ūkmergę tas miestsargis norėjo susipažinti su vargonininku, bet šis šaltai jį priėmė.[...]“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. „Ūkmergė. Lietuvių vakaras. Lapkričio 19 d. Kauno artistai-mylėtojai draugijos „Daina“ lošė dvi komediji: „Užburtas kunigaikštis“ ir „Vienas iš mūsų turi vesti“. Lošiama buvo arbatnamyje. Publikos buvo tiek, kad visiems vietos neišteko ir prisiėjo daugeliui atsakyti, nors apgarsinimai apie spektaklį pasirodė Ūkmergėje tik lapkr. 17 d. Po kiekvienos komedijos dainavo vietinis choras, sutaisytas ir vedamas mūsų vargonininko p. Valiukonio. Kaip spektaklius taip ir dainavimas pasisekė labai gerai ir visiems patiko. Užburtas kunigaikštis artistas Čebatorius su dideliu talentu atliko savo rolę. Kitos rolės atloštos taipogi labai gerai; mažuma nedrąsus pasirodė kunigaikštis Ermanas./ Antra komedija sulošta visai gerai. Tautiška giesmė „Lietuva, tėvynė mūsų“ buvo net 4 sykius atkartota. Dainuojant tą giesmę, visa publika stovėjo. Išlaidos įrengimui to vakaro gana didelės, bet jos užsimokėjo su kaupu./ Kasa (pasibaigus vakarui) buvo suimta policijos, pasiremiant ant kokio tai cirkuliaro.[...] Tai yra, matyt, pildymas liuosybių spalių 17 d. manifesto. Iki šiol to da nėr buvę!“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)
 
1906 m. gruodis. „[...] apie 1898-1899 metus, kai Ūkmergės parapijos lietuviai rėmėsi [grūmėsi] su savo klebonu A. R. [Račkausku?] ir keletu jo šalininku, norėdami sugrąžinti lietuviškąją kalbą bažnyčion, buvo taipogi paduotas J. M. Žemaičių vyskupui Paliulioniui prašymas įtaisyti Ūkmergės parapijoje sindikatą [čia - nebeišsimokančių skolininkų turtui prižiūrėti skirta įstaiga, turto valdymo įstaiga]. Ir ką gi? Vyskupas tą prašymą nusiuntė dekanui, o šis – Ūkmergės klebonui. Klebonas pamatęs, kad prašymą (po juo buvo ir daugiau buvo pasirašiusiųjų) yra sustatęs buvusis, tada privatiškas advokatas p. B. Birėta, [...] taip ant jo su savo šalininkais užsisėdo, kad tasai galų gale ir advokato teisių nustojo. Taip ir žuvo tasai Ukmergės parapijos sindikato sumanymas./ [...] Žemiau gi paminėsiu kai  kuriuos Ūkmergės kun. klebono St. R. [Radzvilavičiaus?] pasielgimus, kurie parodys reikalingumą sindikatų./ 1) 1905 metuose Ūkmergės kun. klebonas mušė ir kamavo keletą Buzų sodžiaus piemenukų. Priežastis to kamavimo buvo kaimyniškas žemės valdymas. Mat, Buzų žemė ir bažnyčios palivarko žemė susieina ribomis [gyvuliai buvo ganomi bažnyčios žemėse?]./ 2) Šįmet klebonas užgrėbė (parvedė) iš bažnytinės pievos Mackevičiaus arklį ir taip vargino tą žmogėną, kad net policijos tarnai piktinosi./ 3) Taipogi šįmet klebonui liepus buvo pastatyta ant bažnyčios žemės „budelė“ [?], nepatarojant (nežiūrint) to, jog daugumas parapijonų nenorėjo, kad ta „budelė“ toje vietoje būtų statoma ir nurodinėjo kitas vietas./ [...]/ 4)Klebonas prieš atlaidus leidžia maršalkas,  kurie, norėdami jam įsiteikti,  ketvertą kartų, be kalendos, pakiemiais važinėdami, renka viščiukus,  kiaušinius, sūrius, avižas ir kitus daiktus klebono svečiams vaišinti ir jų arkliams./ 5) Kas šventadienis dievmaldystės laike du žmonės su kapšais renka pinigus, mindo kojas ir gaišina besimeldžiančius susikimšusius žmones./ 6) Jei ką bažnyčioje reikia įtaisyti, pataisyti, panaujinti, tai arba pavienios ypatos duoda pinigus, arba iš parapijos surenka. 7) Laiko jisai gaspadinę, 3 mergas, arklininką, tarną. Be tų, dar palivarke metininką su šeimyna, - aštuonetą arklių, šešetą karvių, daugybę kiaulių ir menkesnių gyvulių nežinomą skaičių. Turi visokių  laukams nudirbti mašinų, žodžiu sakant, ūkį įtaisė kuo puikiausią./ [...]/ Įtaisius sindikatą nebereikėtų kunigams rūpintis ūkiu, taigi imdami paskirtą algą, turėtų daugiau laiko pasirūpinti dvasiškais parapijonų (lygiai turtingųjų, kaip ir beturčių) reikalais ir lavinimusi. Minėtasai klebonas prasimokytų lietuviškos kalbos, kurią labai darko, besakydamas lietuviškus pamokslus ir bemokydamas miesto mokykloje lietuvius iš lietuviškų vadovėlių – lenkiškai. Nebereiktų teršti kunigų vardas ūkiškojo gyvenimo smulkmenomis [...].“. (Lietuvos ūkininkas. – 1906.)

1906 m. gruodis. „ŪKMERGĖ (Kauno gub.). Pas mus apie socijalistus pradėjo kalbėti jau 1900 m., kuomet buvusis klebonas Račkauskis pavadino lietuvių giedojimą bažnyčioje socijalizmo platinimu. Tais pačiais metais parapijonys padavė skundą vyskupui, kad kun. Račkauskis, surinkęs iš parapijos 5800 rublių bažnyčios padidinimui, sunaudojo tuos pinigus klebonijos rūmams išpuošti. Išpuoštoj klebonijoj kunigas atskyrė šešius pakajus gyvenančiai pas jį ilgus metus panai Juzei Drukteinytei, kurią klebonas vadino savo seserimi. Račkauskis, užsirūstinęs už tokį teisingą parapijonų pasielgimą, kaip tikras šnipas pranešė vyskupui, gubernatoriui, pavieto viršininkui, žandarams ir policijai, būk jo parapijonys esą maištininkai ir socijalistai. Dėl tos priežasties abudu kamentoriai – Opulskis ir Šleivis buvo ištremti, vargonininkas Kovaliauskis išsėdėjo policijoj 2 savaiti. Atkeltasis naujas klebonas Radvilavičius sekė savo pirmtakūno pėdomis. Jis įdavė valdžios tarnams keturius brolius Veicikius su tėvu, kuriuos išlaikė policijoj 7 dienas; jo rūpesčiu vieną advokatą pašalino nuo advokatavimo ir įkišo kalėjiman vienam mėnesiui. Tą advokatą kunigai, davatkos ir kai kurie dvarininkai dar ir dabar persekioja. Šįmet klebonas Radvilavičius iš du kart nušienautos pievos užgriebė vieno beturčio arklį ir pareikalavo iš jo 5 rublius baudos. Vargšas meldė užtarti vyskupo, kuris vasarą svečiavos prie Ūkmergės grafų Kasakauckių dvare – Vaitkuškiuose, bet teisybės nesurado. Klebonas teismu išreikalavo už arklį 10 rublių. Reikia priminti, kad mūsų klebonas į metus turi gryno pelno suvirš 4000 rublių, bet parapiją lupa, koja primynęs. Šit pavyzdžiai. Kurėnų sodžiaus ūkininko Jaugėlio bernui, įmančiam 36 rub. algos per metus, už jungtuves (šliubą) liepė užmokėti 10 rublių todėl, kad jis atvažiavęs į bažnyčią po sumos. Bernas, nenorėdamas antrą kartą  kelti vestuvių ir dar daugiau išleisti, užmokėjo. Ruteikytės nenorėjo jungti ir už 10 rublių, liepė net iš bažnyčios išvaryti; kam, girdi, važiuoja ne laiku – sekmadienį, 6 valandą po pietų, kuomet klebonas su svečiais užsiima. Tuo tarpu didžiūnus visuomet jungia vakarais. Lapkričio 7 dieną klebonas Radvilavičius staiga pasimirė. Atvažiavo Kovarsko džiakonas [dekanas] ir pasakė labai gražų pamokslą apie velionį: jis, girdi, buvo iš tikrųjų bajorų kilęs ir pastatė kūtes prie klebonijos. Daugiau Radvilavičiaus nuopelnų džiakonas nesurado! Dabar ūkmergiečiai laukia naujo klebono, kurį jiems suteiks didžiūnai. Taip antai, mirusysis mūsų Radvilavičius ir Anykščių klebonas Vembrė gavo sau klebonijas per kunigaikštį Radvilą; Pašilės filijos kun. Grinkevičius atsisėdo Rozalime už kleboną iš grafų Kasakauckių malonės, pas kuriuos šią vasarą viešėjo vyskupas. Nenuostabu, kad tie kunigai taip uoliai keikia socijalistus – juk reikia padėkoti ponams už geradėjybes!“. (Naujoji gadynė. – 1906.)

1906 m. miesto pajamos:  pajamos iš patentų bei liudijimų verslui ir amatams – 864,77 rub., nekilnojamosios nuosavybės įkainavimo mokestis – 4108,17 rub., pajamos iš miesto pastatų [nuomos?] – 1790 rub., pajamos iš miesto žemės, miško, vandens telkinių – 9489,71 rub., valstybės subsidija – 5749,16 rub., kitos pajamos – 991,92 rub. Iš viso – 22993,73 rub. Išlaidos: savivaldybės įstaigų išlaikymui – 4947 rub., miesto policijos išlaikymui – 4012 rub., išlaidos priešgaisrinei saugai – 2017,25 rub., lėšos mieste stovinčių armijos dalinių  reikmėms – 6799,7 rub., miesto tvarkymui – 3058,74 rub., švietimui, sveikatos apsaugai, kultūrai – 828 rub., kitos išlaidos – 1331,04 rub. Iš viso: 22993,73 rub.  (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla...)

1907 m.

1907 m. sausio 1 d. Ukmergės gaisrininkų komandoje buvo vienas jaunesnysis unter-brandmeisteris ir 6 tarnautojai. Miestas jų išlaikymui skyrė: 204 rub. metams unter-brandmeisteriui ir po 120 rub. tarnautojams. (LVIA; KM)

1907 m. sausio 8 d. Ukmergės miesto valdyba svarstė Kauno gubernatoriaus pranešimą Miesto galvai, kuriuo jis leido vykdyti Ukmergės miesto pajamų ir išlaidų sąmatą, nurodęs, jog remiantis Kauno iždo rūmų valdytojo raštu, turi būti įkainojimo rinkliava apmokestinamas ir stačiatikių bei katalikų bažnyčioms priklausantis turtas bei sudaryta papildoma pajamų sąmata iš alaus krautuvių rinkliavos. Valdyba informavo Dūmą, jog stačiatikių dvasininkija miesto ribose yra išnuomojusi: medinį namą, vaisių sodą, trys daržus bei 67 dešimtines 1312,5 kvadratinio sieksnio [apie 80,2 ha] lauko žemės. Katalikų bažnyčios valdyme yra 14 dešimtinių [apie 16,6 ha] sodybinės žemės, kuri yra išnuomota įvairiems asmenims statyboms. Visa ši nuosavybė 1896 metais buvo apdėta įkainojimo rinkliava, kuri, dėl dvasininkų pateiktų prašymų, Rusijos valdančiojo senato 1901 m. balandžio 24 d. įsaku buvo išbraukta iš mokesčių, o miestas privalėjo grąžinti nuo 1896 m. už tą surinktus lėšas. Be to, Valdyba informavo, jog mieste yra atidaryta 14 alaus parduotuvių. (LVIA.; KM)

1907 m. sausis. „Rinkimai jau nebetoli. Lietuviai smarkiai ruošias, organizuoja tam tikrus komitetus, ieško kandidatų Dūmon, leidžia atsišaukimus. [...] Žydai, kaip rašo iš Ūkmergės, žada padėti lietuviams išsirinkti 2-3 rinkikus iš miestų, bet tiktai tikruosius demokratus, o ne demokratus – tautininkus [...].“ (Lietuvos ūkininkas. – 1907.)

1907 m. „Nuo Ūkmergės padangės (Kauno g.). Dauguma mūsų apielinkės gyventojų su verksmais pabaigė senuosius metus. Labai privargino žmoneles su mokesčių išrinkimu. Per visą šį metą, kaip ir pernai, nelabai kas tų mokesčių tereikalavo. Bet šit prieš Kalėdas pasklysta gandas po visą apskritį, kad naujasai policijos viršininkas (isprauninkas) Markovas su kareivių bei sargybinių gaujomis atpyškės mokesčių rinktų. Žmoneliai kaip įmanydami rinko pinigus, parduodami viską pusdykiai. Ant galo atsibasto ir viršininkas ir jei kokiame tik sodžiuje buvo nors vienas kitas dar nesuskubęs užmokėti, ten buvo siunčiami sargybiniai. O kur pasisuko sargybiniai, visur buvo nekaltųjų žmonių mušimai, valgomųjų ir nevalgomųjų daiktų konfiskavimai. Skriaudė ne vien neužsimokėjusius, bet ir nuo užsimokėjusių ne vienoje vietoje vedė gyvulius iš tvarto ant licitacijos, sakydami: „tu paskui nuo neužsimokėjusio atsiimk“. Verta pažymėti  ir tai, kad pati policija leido paskalas, jogiai už neužsimokėjusius atsakys visas sodžius, tuomi pakurstydama nemokėti./ Patsai gi viršininkas į valsčiaus kanceliariją visados sušaukdavo vyrų sueigą, kuriems visur vienodą pasakojo pasaką, kad neklausytų suvedžiotojų – agitatorių (čia išvardydavo visad Smalstį, Sedeginą, Baltušką, Drylingą ir kitus,  kurie pernai daugiausiai šiame kampe agitavo), o paskui rodydamas pirštu į kelis to paties valsčiaus vyrus, pernai politiškai persekiotuosius, baisiai baugino,  kad agituoti neimtų, o jeigu kada prieš valdžią ką jie imtų šnekėti, tai kiekvienas, o ypač sargybiniai, turi priedermę juos suimti; nesiduodant gi tai ir užmušus nebūtų atsakymo. „Sprauninkas“ taipogi smarkiai draudė, kad slaptomis vaikų nemokintų, bet visad Kauno direkcijos leidimo ieškotų. Vienok kai kur pasakojo, kad jis nieko neturėsiąs prieš mokyklas, klebonų prižiūrimas. (Čia tat klebonams patariame steigti privatines mokyklas drąsiai, o jeigu kas kabinėtųsi, teisintis anuo Ūkmergės viršininko išsitarimu). Tokius seimus jis darė ir šventomis dienomis, nežiūrėdamas, jog katalikams reikia bažnyčion eiti. Savo prakalbomis, kumščiais, baudimais parodė „sprauninkas“ dėl ko iš Kalugos į mūsų ramų kampelį pakliuvo.  K. T.“. (Šaltinis. – 1907.)

1907 m. vasario 14 d. Ukmergės miesto dūma, pirmininkaujant Miesto galvai M. Kontautui, svarstė stačiatikių ir katalikų bažnyčioms priklausančio nekilnojamojo turto bei alaus krautuvių apmokesdinimo klausimus ir nutarė: „1. Nekilnojamą turtą, esantį stačiatikių ir Romos katalikų dvasininkijos valdyme apdėti įkainojimo rinkliava miesto naudai kartu su kitais tokio turto savininkais. 2. Bendrą miesto rinkliavos iš alaus krautuvių sumą už 1907 m. nustatyti 100 rub. dydžio, paskirti didžiausią rinkliavos dydį – 12 rub., mažiausią – 3 rub., sumokant po lygiai per du terminus: 1907 metų balandžio 1 ir rugsėjo 1. Šios rinkliavos paskirstymą atlikti bendrame verslovių savininkų susirinkime, tačiau jei šis susirinkimas laiku paskirstymo neatliks, tai padaryti pavedama Miesto Valdybai.“ (LVIA.; KM)

1907 m. balandžio 6 d. Ukmergės miesto valdyboje įkainojimo komisija (Dūmos nariai Vladislovas Ruškovskis, Liudvikas Skinderis ir Bronislovas Romanovskis bei Valdybos narys Radvilovičius, pastarasis – komisijos pirmininkas) svarstė ir pateikė Valdybai įkainojimo žiniarašti, kuriame buvo nustatyti miesto įkainojimo rinkliavos ir gubernijos žemietijos rinkliavos už miesto nekilnojamąjį turtą dydžiai 1907 metams. „Dėl atlikto perkainavimo, nors ir atsiradus naujų namų, vis tik grynasis namų valdų pelningumas nustatant įkainojimo rinkliavą, 1906 metais sudaręs 53515 rub. 80 kap., sumažėjo 8006 rub. 50 kap. – namų vertė, buvusi 391194 rub., sumažėjo 64949 rub. 20 kap., daugiausia dėl panaikinto vyno sandėlio pastatų pašalinimo iš rinkliavos. Sklypų vertė 47584 rub., padidėjo 2400 rub., įkainavus sklypus priklausančius Stačiatikių ir Romos Katalikų Dvasininkijai. Namų valdų vertė 1907 metais sudarė 326964 rub. 80 kap. Vykdant įkainojimo darbus, Komisija išnagrinėjo prašymus dėl nuosavybės įvertinimo sumažinimo: 1. Zelmano Porto, 2. Borucho Vaito, 3. Stanislovo Stankevičiaus, 4. Leibos, Izraelio Mejerio ir Chajos Dveiros Palecų, 5. Sofijos Veber, 6. Joselio Palo, 7. Vulfo Fišerio, Šolomo sūnaus Judelevičiaus, 8. Hiršos Kuranskio, 9. Dėl Jono Kazlo jau nugriauto medinio namo pašalinimo iš įkainojimo žiniaraščio, 10. Dėl Dovydo Šapiro atleidimo nuo valstybinių mokesčių mokėjimo šiais metais. Vis šie prašymai pripažinti pagrįstais ir Komisijos patenkinti, išskyrus Dovydo Šapiro, Hiršos Kuranskio ir Stanislovo Stankevičiaus nepagrįstus prašymus. Norintys susipažinti su įkainojimu gali tai padaryti, apie  ką mieste p pranešta matomose vietose pakabintuose rašytiniuose skelbimuose, suteikiant teisę tai apskusti Dūmoje mėnesio laikotarpyje. Dėl gautų skundų iš: 1. Pesės Dovydo d. Gruškinos, 2. Soros Faivišo d. Ginzburg, 3. Hiršos Orelio d. Kliačko, 4. Liudmilos Stanislovo d. fon Helmerson, 5. Arono Kolto, Komisija priėjo išvados, jog nustatytosios bendrosios pajamos už Saros Ginsburg vienaukštį mūrinį namą su dviem krautuvėlėmis, sudarančios 275 rub. gali būti 25 rub. sumažintos, - pajamos už Liudmilos fon Helmerson mūrinį vienaukštį namą, sudarančios 410 rub. gali būti 60 rub. sumažintos, mediniai Kolto ir Rezo namai dėl senumo šiais metais pašalinami iš įkainojimo žiniaraščio, o Pesės Gruškinos ir Masos Kliačko mūrinio namo pelningumas 600 rub., Hiršos Kliačko 1000 rub. bei Liudmilos fon Helmerson medinio namo 250 rub. lieka be pakitimų.“ Miesto valdyba nutarė įkainojimo žiniarašti pateikti Miesto dūmos svarstymui. (LVIA.; KM)

1907 m. balandžio 11 d. Ukmergės miesto dūma, dalyvaujant 15 Dūmos narių ir pirmininkaujant Miesto galvai M. Kontautui, nutarė patvirtinti Valdybos pateiktą nekilnojamojo turto įkainojimo žiniaraštį su jame pateiktais lėšų dydžiais, o išvadas dėl pateiktų prašymų ir skundų pripažinti teisingomis. Prie Dūmos nutarimo pridėta atskira Dūmos ir Valdybos nario O. S. Radvilovičiaus  bei Dūmos nario M. A. Survilos nuomonė: „Atskira nuomonė. Įtraukimą į įkainojimo žiniaraštį Stačiatikių ir Romos Katalikų Dvasininkijos žemių laikau neteisingu, nes klausimas apie šių žemių priskyrimą prie Ukmergės m. įkainojimo rinkliavos mokėjimo Senato jau seniai yra išspręstas neigimai. [Tam yra skirtas] Valdančiojo Senato 1901 m. balandžio 24 Įsakas Nr. 4147, adresuotas P. Kauno Gubernatoriui. [...]“ (LVIA.; KM)

1907 m. balandžio 11 d. Ukmergės stačiatikių dekanas, Archijerėjus P. Levikovas kreipėsi į Kauno gubernijos miestų reikalų valdyba su prašymu atšaukti Ukmergės miesto dūmos nutarimą, kuriuo stačiatikių cerkvės žemė, esanti Ukmergės teritorijoje, apdedama įkainojimo mokesčiu. P. Levikovas rėmėsi 1901 m. balandžio 24 d. priimtu Valdančiojo senato sprendimu, bei pateikė Valdybai šio sprendimo kopiją. (LVIA.; KM)

1907 m. birželio 5 d. Kauno gubernatorius pranešė Vilniaus generalgubernatoriui, jog jis atmetė „[...] inžinieriaus Kazimiero Puidos prašymą leisti jam atidaryti lietuviškų knygų knygynus Ukmergės mieste bei Kupiškio, Radviliškio, Rokiškio, Anykščių ir Utenos miesteliuose [...]“. Pasak gubernatoriaus - „[...] aukščiau paminėtuose punktuose, išskyrus Uteną, jau yra knygynai, kurių kiekis visiškai patenkina vietinių gyventojų poreikius, todėl nėra būtinybės atidaryti naujus knygynus nurodytose vietose. Be to, laikau būtinu pridurti: yra pagrindo manyti, kad Puida veikia laikraščio „Vilniaus Žinios“, kurio kryptis yra kenksminga, redakcijos vardu, todėl tokia knygų prekybos monopolizacija vienose rankose yra nepageidautina.“. (LVIA; KM)

1907 m. birželio 7 d. Kauno gubernijos miestų reikalų valdybos pageidavimu Ukmergės miesto valdyboje vėl svarstytas klausimas dėl dvasininkijos žemių apdėjimo mokesčiais. Valdyba nutarė visus su tuo susijusius duomenis ir dokumentus perduoti svarstyti Miesto dūmai. (LVIA.; KM)

1907 m. birželio 13 d. Ukmergės miesto dūma, pirmininkaujant „pavaduojančiam Miesto Galvą“ ir dalyvaujant 16 Dūmos narių, apsvarsčiusi Miesto valdybos pranešimą, balsų dauguma nusprendė, „dvasininkijos nuosavybės įtraukimą į [miesto] rinkliavų mokėjimo žiniaraštį  pripažinti teisingu, o Dūmos narių Radvilovičiaus ir Survilos atskirąją nuomone laikyti neverta dėmesio.“ [Archyve esančiuose dokumentuose nėra Kauno gubernijos miestų reikalų valdybos rezoliucijos dėl šio Ukmergės miesto dūmos sprendimo, todėl neaišku ar šis Miesto dūmos nutarimas, buvo atšauktas, ar patvirtintas, ar perduotas svarstyti Valdančiajam senatui.] (LVIA.; KM)

1907 m. birželis. „Ūkmergės kalėjime dabar yra šie politikos kaliniai: 1) J. Madeikis Kupiškio valsč., 2) P. Degulis Utenos v., 3) N. Rauha ir 4) K. Kastinkevičius Anykščių m., 5) P. Gasparauckas Puponių v., 6) Ig. Gavenavičius Alotų v., 7) A. Sriubas Debeikių v., 8) A. Metaikis ir 9) J. Viliūnas Užpalių v., 10) J. ir 11) R. Gudeliai Alotų v., 12) V. Pamernackis Žemaitkiemio v., 13) B. Mecelica Antaliepčio v., 14) Kotryna Janiulytė Troškūnų v. Iki šiam laikui dar mūsų kalėjime buvo 15) ir 16) A. ir St. Didžiuliai, išsiųsti teisman į Kauną, 17) A. Stasevičius, 18) J. Kalinauckas, 19) J. Gritėnas ir 20) A. Bilinauckas, visi trys išsiųsti į Panevėžį ant teismo. 21) P. Mackevičius, Vilniaus teismas jį išteisino. 22) P. Jančis, nuteistas 8 metais katorgos, išsiųstas į Kauną. 23) J. Kuzmickienė iš Kovarsko paliuosuota ant parankos [laidavus]. 24 A. Šiausčiūno bylos nebetęs. Be to, dar administratyviškai pasodyti: 25) J. Mickunaitis ir 26) J. Tumas Indrioniškio v., 27) V. Poškonis Užpalių v. Kai kuriems nori surasti kaltę, todėlei varinėjo juos palei monopolius ir policijos kalėjimus./ Kalinys Juozas.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1907.)

1907 m. liepa. „Ūkmergės kalinių šelpimas. Apyskaita nuo galo sausio iki gegužės 1907 m./ Gauta iš Vilniaus 50 r. ant vietos surinkta 48 r. 49 k. pinigais ir Velykoms valgymais. Iš viso pinigais gauta per viršminėtą laiką 98 r. 49 kap./ Išleista sausio m. 6 r. 21 k., vasario m. 19 r. 51 k., kovo 19 r. 31 k., balandžio m. 37 r. 46 k., einančiam katorgon Jančiui išleista 16 r. Iš viso 98 r. 49 kap.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1907.)

1907 m. liepos 5 d. Ukmergės miesto valdyba ir miestietis F. Vilovičius sudarė sutartį, pagal kurią pastarajam už 102 rub. nuomos mokestį perduodama teisė rinkti mokestį už gyvulių ganymą  gyventojų bei miesto laukuose iš Ukmergės miesto gyventojų 1907 m. vasarą. F. Valavičius „[...] renka mokestį iš bežemių miesto gyventojų pagal sekančią taksą: už kiekvieną karvę po 1 rublį, už kiekvieną arklį po 1 rublį, už kiaulę po 25 kap., už ožką 30  kap. ir už žąsį po 25 kap. Iš tų gyventojų,  kurie Ukmergės mieste ir laukuose turi žemės, užmokestis imamas tiktai už žąsis [...].“ Sutartį pasirašė F. Vilovičius bei Miesto galva M. Kontautas ir Miesto valdybos nariai Radvilovičius ir Škadovskis. (LVIA; KM)

1907 m. rugpjūčio 10 d. Ukmergės Miesto Dūma „ryšium su lėšų trūkumu“ atmetė Ukmergės apskrities ispravniko prašymą 2,50 rub. per mėnesį padidinti Ukmergės gaisrininkų komandos nariams atlyginimus. (LVIA; KM)

1907 m. rugsėjo 2 d. Ukmergės gyventojai: A. Romanovskis, M. Zeifertas, S. Songaila, H. Ratautas, L. Mackevičius ir D. Makiejevas skundėsi Kauno gubernatoriui, jog pagal Miesto valdybos nutarimą jie turi mokėti 25 kap. mokestį už kiekvieną laikomą žąsį. Jie prašė gubernatoriaus atšaukti šį Miesto Valdybos nutarimą ir panaikinti mokestį už žąsis. (LVIA; KM)

1907 m. „Ūkmergė. [...] Rugsėjo 20 d. nuo miestelėnų pirmosios kurijos [rinkiku rinkimuose į Dūmą] išrinktas žydas daktaras Kacelenbogenas, rinktasai per rinkimus pirmojon ir antrojon Dūmon. [...]“. (Lietuvos ūkininkas. – 1907.)
 
1907 m. rugsėjo 26 d. Ukmergės ispravnikas pranešė Kauno gubernijos valdybai, jog Ukmergėje yra 12 „karietėlių“, kurių savininkai užsiima keleivių pervežimu ir 10 krovinių furgonų, vežančių krovinius Ukmergės – Jonavos keliu. Pasak ispravniko „Karietėlių ir furgonų savininkai samdomų darbininkų neturi, vežikauja patys asmeniškai, leidimo tam iš nieko negauna ir jokių rinkliavų nemoka.“. (Kauno apskrities archyvas; KM)

1907 m. spalis. „Ūkmergės kalėjime dabar yra šie politiški kaliniai. 1) P. Degutis, 35 metų, vedęs, Utenos valsč., kaltinamas už įvedimą naujos tvarkos į Utenos v. 1905 m. Suimtas 1906 m. 2) J. Straižis, 30 m., vedęs, Utenos v., kaltinamas drauge su Deguliu. Suimtas rugpjūčio 1 d. 1907 m. 3) K. Kostiuškevičius, 29 m. Anykščių m., kaltinamas už prakalbas ir proklomacijas. Suimtas pradžioje sausio 1907 m. 4) V. Pac – Pomarnackis, 17 m. iš Meilūnų dvarelio nuo Želvos, kaltinamas už proklomacijas. Suimtas gegužio 3 d. 1907 m. 5) J. Šiaučiūnas, 36 m. vedęs, Indrioniškio v., kaltinamas už monopolį, juodašimčių įduotas. Suimtas balandžio 14 d. 1907 m. 6) P. Gasperavičius, 24 m. Šimonių valsč., kaltinamas už monopolį. Suimtas kovo 24 d. 1906 m. 7) I. Gavenavičius, 25 m., iš Svėdasų, kaltinamas už monopolį. Suimtas vasario 20 d. 1906 m. 8) A. Mielaikis, 30 m. iš Užpalių, kaltinamas už monopolį. Suimtas kovo 10 d. 1907 m. 9) B. Gisevičius, 22 m. Kovarsko v., kaltinamas už šaudyklės atėmimą. 10) I. Masis, 21 m. Indrioniškio v., kaltinamas už šaudyklės atėmimą. Kalinys.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1907.)

1907 m. spalis. „ŪKMERGĖ. Kalėjimas. Kalinių kalėjime apie pusantro šimto. Kameros kimšte prikimštos: kaliniai voliojasi ant išpuvusių grindų, - smarvė neapsakoma. Valgymas labai prastas, kad net pelės nuo jo dvesia. Ir be to sunkų kalinių padėjimą dar labiau apsunkina viršininkas Jakubauskas ir vyresnysis sargas Bankauskis. Netrukus jie Ūkmergės kalėjimą pavers Rygos „muzieju“ [?]./ Politikos prasikaltėlius sodina kartu su kriminaliniais (galžūdos prasik.). Negana to: kriminaliniams Bankauskis liepia mušti politiškuosius. O kartais tai net ir pats, įėjęs į kamerą, kur sėdžia didžiuma kriminalinių, pradeda daužyti niekuo nekaltus apolitiškuosius. Taip, mėnuo atgal, baisiai sumušė du broliu – Pagiriu. 15-tą rugs. Mėnesio dieną jisai, įsivedęs vieną kalinį į raštinę, baisiai jį primušė viršininko akyse; nelaimingasai 2 dieni negalėjo iš lovos pasikelti; dar ir dabar visas mėlynas tebėra ir vienos rankos nė paliesti negali. Kriminaliniams jie duoda pilną laisvę, kad tik apolitiškuosius įdavinėtų. Daužo labiau tuos,  kurie romesni arba rusiškai nemoka, kad negalėtų apsiskusti. Primušę dar tylėt liepia. – O jei apsiskusi, sako, tai nė nemanyk namo grįžti. Retai ir tesiskundžia tie, kurie mažiau susipratę. Jei kas dainuoti pradeda, tai Bankauskas tuojaus ir atlekia kaip koks išdūkęs šuo, ir pradeda daužyti visus, kas jam nepatinka. O nepatinka jam visi apolitiškieji, tik labiau susipratusių bijosi: visą savo tulžį išlieja ant tų,  kurie sėdi tarp kriminalinių. Tenai jisai duoda pilną valią savo liežuviui ir rankoms, nes užu juos nėra kam ir užsistoti: didžiumos kriminalinių susipratimas labai žemei testovi; be to, kone kiekvienoj kameroj yra dar po 1 šnipą. Žodžiu, padėjimas čia mažu kuo geresnis už Rygos „muziejų“.  Tas-pats.“. (Žarija. – 1907.)

1907 m. spalis. „ŪKMERGĖ. Dumos [duonos?] trūksta. Mieste nemažas sujudimas. Pabrango duona. Buvo nuėjus pas viršininką pavargėlių deputacija prašyti, kad uždraustų išvežti rugius iš Ūkmergės. Šisai atmetė jos prašymą. Gyventojai yra įnirtę ant duonkepių, kam brangiai ima. Net buvo sumanę 15 šio mėn. padegti vieną iš jų. Kai  kurie sumanė nebūtus daiktus – neleisti išvežti iš čia javų. O ponai nė nesijaudina: kas jiems galvoj, kad žmonės badauja.“. (Žarija. – 1907.)
 
1907 m. lapkritis. „Ūkmergės kalėjime dabar yra šie politikos kaliniai: 1) Antrosios dūmos atstovas Povilas Kumelis, 26 m., Utenos valsčiaus. Kaltinamas pagal 129 str. Suimtas rugsėjo 11 d. 2) Politechnikos studentas Jonas Laskauskas, 25 m., Anykščių valsč. Kaltinamas už agitaciją. Suimtas rugpjūčio mėn. 3) Petras Degulis, 34 m., vedęs, Utenos valsč. Kaltinamas pagal 102 ir 129 str. Suimtas vasario mėn. 1906 m. 4) Jonas Šaučiūnas, 36 m., vedęs. Judroniškio valsč. Kaltinamas būk tai kurstęs monopolį daužyti. Suimtas balandžio 14 d. 1907 m. 5) Petras Gasparavičius, 24 m., iš Viešintų. Kaltinamas už monopolį. Suimtas kovo 7 d. 1906 m. 6) Ignotas Garenavičius [Gavenavičius?], 31 m., Alatų valsč. Kaltinamas už monopolį. Suimtas vasario 7 d. 1906 m. 7) Baltrus Gedzevičius, 27 m., Kovarsko valsč. Kaltinamas būk tai už muštynes. 8) Justinas Straižys, 32 m., vedęs. Utenos valsč. Kaltinamas pagal 102 str. Suimtas rugpjūčio 5 d. 1907 m. 9) Ignotas Marys [Masis?] 21 m. Judroniškio [Indrioniškio?] valsč. Kaltinamas už suimtųjų (areštantų) atėmimą. Suimtas gegužio 10 d. 1907 m.  Kalinys.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1907.)

1907 m. lapkričio 16 d. Kauno gubernatorius, atsakydamas į Ukmergės gyventojų: A. Romanovskio, M. Zeiferto, S. Songailos, H. Ratauto, L. Mackevičiaus ir D. Makiejevo skundą, pranešė, jog jų prašymas dėl Ukmergės Miesto dūmos nutarimo numatyti mokestį už žąsų ganymą miesto žemėje panaikinimo, atmetamas. (LVIA; KM)

1907 m. gruodis. „Ukmergė (Kauno gub.). Ukmergės bažnyčios buvo seni sudilę varpai kurie būtinai reikėjo pakeisti naujais. Naujiems varpams įtaisyti buvo paaukuota nemaža suma pinigų kurie ilgą laiką gulėjo. Atvažiavus naujam klebonui kun. Dirginčiui, pinigai buvo apversti paskirtam tikslui. Klebonas susitarė su parapija senuosius varpus parduoti ir gautus už juos pinigus pridėjus prie paaukuotųjų, nulieti už juos varpus. Nauji varpai atvežta Ukmergėn 27 Lapkričio, o 29 prasidėjo jų įkėlimas. Čia ir atsitiko nelaimė./ Traukė į varpinę ąžuolinį balkį, kurio būta negerai pririšto. Iškėlus jį į patį viršų, iš ten išsmuko iš raiščio ir krito žemyn, kur stovėjo keliolika vyrų traukėjų. Visi suskubo dar pasišalinti, o vienas kaimietis Povilas Garnys iš Statikų ir pateko. Nubraukė jam baisiai žandą, sulaužė kaulus ir sumaišė vidurius. Vargšą ištraukę nugabeno į kleboniją, atvežė gydytoją, bet nebebuvo pagelbos, ant rytojaus, prisiėmęs Sakramentus pasimirė. Garnys buvo žmogus išmintingas ir doras, mylėjo savo kraštą. Paliko pačią su mažais vaikais. Klebonas išgirdęs apie nelaimingą atsitikimą,  labai nusigando ir iš nuliūdimo susirgo. Varpai paliko neįtraukti. S. Tijūnaitis.“ (Vienybė. – 1907.)

1907 m. gruodis. „UKMERGĖ. Kalėjime sėdi Povilas Kalkis ir Jonas Vaitiekūnas. Kaltina juos už daužymą monopolių. Atsirado tokių priedelių, kurie juos įdavė. Policija privaisino tokių priedelių. Seniau, kol lietuviškos spaudos nebuvo, jie pakišdavo kartais patys ir įduodavo. Vėliau skundė, kad dalyvauja valdžiai priešinguose darbuose – mitinguose, užpuolime ant policijantų. Už apskundimą jiems moka. Taigi atsiranda nemaža tokių skundikų: pameluos ar teisybę pasakys, o vis tiek uždirbs. Priviso dabar daugybė tokių skundikų. Ir nekalti žmonės kenčia per juos.   Jonas Raugalius.“. (Žarija. – 1907.)

1907 m. buvo išgristas kelias „išvažiuojant iš Ukmergės miesto pašto  keliu į Panevėžį“ [dab. Gedimino g. ?]. Išgrįsto ruožo ilgis – 1,60 varsto [1,69 km], kaina – 14814 rub. Tiesiant kelią buvo įrengti 3 mūriniai tiltai bei 12 medinių pervažiuojamų tiltelių [tikriausiai, šalikelėse]. (LVIA; KM)

1907 m. duomenys apie Ukmergės miesto įstaigas bei pareigūnus. Pagal Kauno gubernijos informacinę knygą 1908 m. [Памятная книжка Ковенской губернии на 1908 г.] – Kaunas. – 1907.):
Miesto valdyba. Miesto Galva – Mečislovas Sigizmundovičius Kontautas, tarnyboje nuo 1872 m., pareigose nuo 1903 m., baigęs Maskvos universitetą, našlys, katalikas. Valdybos nariai: Osipas Sigizmundovičius Radvilovičius (jis ir Miesto Galvos pavaduotojas), tarnyboje nuo 1880 m., pareigose nuo 1895 m., baigęs Ukmergės apskrities mokyklą, vedęs, katalikas; Kazimieras Osipovičius Škadovskis, tarnyboje nuo 1899 m., pareigose nuo 1901 m., baigęs Raseinių apskrities mokyklą, vedęs, katalikas. Sekretorius - Antonas Kazimierovičius Dombrovskis, tarnyboje nuo 1859 m. pareigose nuo 1879 m., mokėsi namuose, vedęs, katalikas.
Miesto dūmos nariai: M. Kontautas, O. Radvilavičius, K. Škadovskis, Liudvikas Bonifacijovičius Vyšomirskis, Vladislavas Ivanovičius Ruškovskis, Bronislovas Ivanovičius Romanovskis, Gerkulianas Osipovičius Ratovtas, Vikentijus Kajetanovičius Javoiša, Ignatijus Kaetanovičius Čiževskis, Michailas Ivanovičius Romanovskis, Liudvikas Fadejevičius Skinderis, Vaclavas Feofilovičius Ordo, Dominykas Jefimovičius Kozlovskis, Feliksas Petrovičius Vilovičius, Michailas Matvejevičius Potockis, Michailas Andrejevičius Survilo, Nikolajus Vikentijevičius Koryzna, Stepanas Nikitijevičius Kaštelianovas, deputatai nuo žydų: Gecelis Bencelevičius Sapiras, Mauša Dovydovičius Baronas.
Miesto teisėjas – Viktoras Pavlovičius Gnilosirovas, tarnyboje nuo 1871 m., pareigose nuo 1903 m., baigęs Maskvos universitetą, vedęs, stačiatikis, gyv. Ukmergėje.
Ukmergės kalėjimo viršininkas – Stepanas Simonovičius Jakubovskis, tarnyboje nuo 1888 m., pareigose nuo 1899 m., išlaikęs III laipsnio laisvo paskyrimo egzaminus, vedęs, mahometonų tikybos.
Ukmergės miesto gydytojas – Georgijus Ivanovičius Olechno [Jurgis Alekna ?], tarnyboje nuo 1899 m., pareigose nuo 1905 m., baigęs Maskvos universitetą, viengungis, katalikas.
Miesto ligoninės viršininkas – Aleksandras Pavlovičius Gorliščevas, tarnyboje ir pareigose nuo 1905 m., baigęs liaudies mokyklų mokytojų kursus, vedęs, stačiatikis. Sekretorius – vakansija.
Ukmergės žydų ligoninė. Viršininkas – gydytojas Dovydas Isajevičius Sapiras, pareigose nuo 1906 m., baigęs Kazanės universiteto medicinos mokslo kursą, vedęs, judėjų tikybos. Vedėjas – Mordchelis Icikovičius Losis, pareigose nuo 1895 m., mokėsi namuose, vedęs, judėjų tikybos.
Ukmergės V klasės pašto kontora. Viršininkas – Feodosijus Radionovičius Boričevskis – Gavrilovas, tarnyboje nuo 1866 m., pareigose nuo 1896 m., turi pažymėjimą apie apskrities mokyklos kurso žinojimą, vedęs, stačiatikis. Padėjėjas – Ivanas Andrejevičius Gučekas, tarnyboje nuo 1884 m., pareigose nuo 1904 m., baigęs Mirsko apskrities mokyklą, vedęs, stačiatikis. Pašto – telegrafo V klasės valdininkas Razamanas Stepanovičius Aleksandrovičius, tarnyboje nuo 1882 m., pareigose nuo 1905 m., mokėsi namuose, vedęs, mahometonas. Prižiūrėtojas – Mitrofanas Fiodorovičius Šulga, tarnyboje nuo 1894 m., pareigose nuo 1903 m., baigęs Suražo apskrities mokyklą, viengungis, stačiatikis.
Ukmergės visuomeninė miesto privati vyrų gimnazija. Gimnazijos vedėjas ir matematikos mokytojas Silvestras Grigorjevičius Lėsiukas, tarnyboje nuo 1896 m., pareigose nuo 1907 m., baigęs I laipsnio diplomu Maskvos universiteto fizikos-matematikos fakultetą, vedęs, stačiatikis. Tikybos tiesų mokytojai: stačiatikių šventikas protojerėjus Pavelas Arsenijevičius Levikovas, tarnyboje nuo 1881 m., pareigose nuo 1907 m., baigęs Lietuvos [stačiatikių] dvasinę seminariją, vedęs; Romos katalikų kunigas Josifas [Juozas] Jonovičius Dirginčius, tarnyboje nuo 1901 m., pareigose nuo 1907 m., baigęs Peterburgo dvasinę akademiją; judėjų tikybos įstatymų mokytojas Šlioma Abraomovičius Beirechas, tarnyboje nuo 1895 m., pareigose nuo 1907 m., baigęs Vilniaus žydų mokytojų institutą, vedęs. Mokytojai: rusų ir lotynų kalbų, istorijos – Michailas Ignatijevičius Bergeris, tarnyboje ir pareigose nuo 1907 m., baigęs Peterburgo universiteto istorijos – filologijos fakultetą, vedęs, liuteronas; Geografijos ir gamtos pažinimo – Ivanas Grigorijevičius Michailovas, tarnyba 1898 m., pareigose nuo 1907 m., baigęs Maskvos universiteto fizikos – matematikos fakultetą, viengungis, stačiatikis; Vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbų – Michailas Antonovičius Krasnikas – tarnyboje nuo 1887 m., pareigose nuo 1907 m., turi pažymėjimą apie [išeito] mokslo namuose tinkamumą pareigoms, vedęs, katalikas; Piešimo ir dailyraščio – Stanislovas Josifovičius Dombrovskis, tarnyboje nuo 1906 m., pareigose nuo 1907 m., baigęs Kazanės dailės mokyklos architektūros skyrių, viengungis, katalikas; Rusų kalbos parengiamosioms klasėms – Joachimas Andrejevičius Šostakas, tarnyboje 1902 m., pareigose 1907 m., baigęs Belsko mokytojų seminariją, viengungis, stačiatikis; Klasės auklėtojų padėjėjas - Joachimas Andrejevičius Šostakas, tarnyboje 1902 m., pareigose 1907 m., baigęs Belsko mokytojų seminariją, viengungis, stačiatikis. Gydytojas – Petras Petrovičius Mackevičius, tarnyboje ir pareigose nuo 1907 m., baigęs Maskvos universiteto medicinos skyrių, vedęs, katalikas. Dantistas – Leiba – Joselis Icikovičius Šelkanas, tarnyboje ir pareigose nuo 1907 m., turi dantisto liudijimą. Raštvedys – J. A. Šostakas.
    Ukmergės triklasė mokykla. Mokytojas – inspektorius Stepanas Kazimierovičius Trusas, tarnyboje nuo 1888 m., pareigose nuo 1906 m., baigęs Vilniaus mokytojų institutą, vedęs, stačiatikis. Tikybos tiesų mokytojai: stačiatikių šventikas protojerėjus Pavelas Arsenijevičius Levikovas, tarnyboje nuo 1871 m., pareigose 1881 m., baigęs Lietuvos [stačiatikių] dvasinę seminariją, vedęs; Romos katalikų kunigas Juozas Dirginčius, tarnyboje nuo 1885 m., pareigose 1907 m., baigęs Peterburgo dvasinę akademiją. Mokytojai: Tichonas Michailovičius Ivanovas, tarnyboje ir pareigose 1904 m., baigęs Vilniaus mokytojų institutą, viengungis, stačiatikis; Jevgenijus Fomičius Šuchno, tarnyboje ir pareigose nuo 1906 m., baigęs Vilniaus mokytojų institutą, viengungis, stačiatikis. Neetatinis mokytojas – Ivanas Ignatjevičius Paškovskis, tarnyboje ir pareigose nuo 1905 m., baigęs Panevėžio mokytojų seminariją, viengungis, stačiatikis. Amatų skyriaus mokytojas – Vasilijus Adrianovičius Jegorovas, tarnyboje ir pareigose nuo 1905 m., baigęs Caraičio Nikolajaus amatų mokyklą, viengungis, stačiatikis.
Ukmergės vienklasė berniukų mokykla. Mokytojas – Michailas Adamovičius Šaviro. Tikybos mokytojai: stačiatikių – protojerėjus Pavelas Levikovas; katalikų – kun. Juozas Dirginčius.
Ukmergės vienklasė mergaičių mokykla. Mokytoja – Jekaterina Vikentijevna Šaviro. mokytojai: stačiatikių – protojerėjus Pavelas Levikovas; katalikų – kun. Juozas Dirginčius.
Ukmergės privati vienaklasė mokykla su iždo pašalpa. Savininkė – Vera Andrejevna Trembinskaja.
Ukmergės valdiška žydų dviklasė liaudies mokykla su mergaičių pamaina: garbės prižiūrėtojas – Girša Berelevičius Levitas, vyresnysis mokytojas Š. Beirechas, jaunesnioji mokytoja – Freida Ožinskaja, mergaičių pamainos mokytoja – Brocha Komisar.
Ukmergės Talmud – Toros mokykla: vedėjas Š. Beirechas, bendrų dalykų dėstytoja – B. Komisar.
Ukmergės m. prekybos deputatai, išrinkti 1903 – 1906 m.: Konstantinas Stanislovovičius Stacevičius, Bronislavas Ivanovičius Romanovskis, Vilgelmas Julijanovičius Lukovskis, Vaclovas Petrovičius Tarčinskis. Kandidatai į deputatus: Bencelis Šmuilovičius Volkas, Justinas Ignatijevičius Imbrasas, Vitoldas Kazimierovičius Stankevičius.
Butų mokesčio Ukmergės miesto komisija: Pirmininkas – Mokesčių inspektorius, N. Popovas. Nariai: Bronislovas Ivanovičius Romanovskis, Dominykas Jefimovičius Kozlovskis, Vladislovas Ivanovičius Puškarskis, Mauša Dovydovičius Baronas.

1908 m.

1908 m. sausis. „Ūkmergės  kalėjimas. [...] Nuo V iki VII 1907 m. išleista [visuomeninei kalinių paramai] 225 r. 55 k. Iš K. K. [Kankinių kasos] gauta 152 rb., ant vietos surinkta 80 rb. 55 k. Per gegužį, bendrų kalinių reikalams, būtent valgymui ir drabužiams išleista 43 rb. 70 k.; pinigais duota dviems ištremtiesiems į Archangelską M. ir R., 40 rb. 80k.: tie pinigai buvo ant vietos surinkti. Viso labo išleista per gegužį 84 rb. 50 k., per birželį ir rugpjūtį 52 rb. 28 k., per spalį, lapkritį ir gruodį 56 rb. 45 k.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1908.)

1908 m. sausis. „Ukmergė (Kauno gub.). Mūsų parapija nemaža ir visa, išskyrus miestą, lietuviška. Prieš kokius 10 metų mūsų bažnyčioje beveik visos pamaldos buvo atliekama lenkiškai. Bet  kai pateko čionai prie buvusiojo klebono Račkausko kamendoriais [vikarais] karšti lietuviai Kazimieras Šleivys ir Vladislovas Opulskis, atsigavo ir lietuviai. Žinoma pradžia visada sunki. Bet gi jauni kunigėliai iškovojo lietuviams pamaldas šventomis dienomis prigimtoje mūsų kalboje. Labai lenkai nenorėjo pasiduoti lietuviams, bet turėjo. Pamaldos mūsų bažnyčioje atliekamos lietuviškai. Ukmergiškiai giedotojai pagarsėjo savo giedojimu visoje apylinkėje, tos visos giesmės giedamos naujesniai./ Dabartinis klebonas įvedė gražų giedojimą suplikacijų, ir per Mišias gieda choras. Turime gerą vargonininką lietuvį Valiukonį, kurs rūpestingai mokina giedoti. Negali dabar atsigėrėti giedojimu bažnyčioje./ Kas šventadienis esti du pamokslu, lenkiškas prieš sumą, lietuviškas po sumos.“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. sausis. „Ukmergė. (Kauno gub.). Pačioje menkoje, žydų gyvenamoje miesto dalyje prie upės Šventosios yra senovės piliakalnis, labai apleistas ir griūvąs. Buvęs, regis, 1902 metais Ukmergėje „ispraunikas“ pasirūpino bent kiek jį aptaisyti: padaryta takeliai, apsodinta medeliais, apklota velėnomis, aptverta tvora. Dabar visas piliakalnis išrodo labai gražiai, o kad suaugs medeliai, bus dar gražiau. Ant paties viršaus yra slėnys. Tan slėnin kai įeini, tarytumei esi ne ant kalno, bet kokioje duobėje. Malonu dabar ant to piliakalnio pavaikščioti, malonu atminti senovės Lietuvos garbę./ Ir Ukmergės miestas pradeda bent kiek atsigauti, lietuviškumas pradeda palengvu rodytis. Kur nekur greta rusiškų ir lenkiškų iškabų gali pamatyti ir lietuviškas./ Ukmergiečiai labai mėgsta alų. Mieste 20 aludžių. Šventoje arba turgo dienoje eidamas per miestą, nė vienos tuščios aludės nepamatysi. Kitoje net kimšte žmonių prisikimšę, ir siurbia alutį. Kad tuos pinigus, kuriuos ukmergiškiai išleidžia alui, atiduotų apsišvietimui, kokią sau pasidarytų naudą. Laikas, vyrai, susiprasti./ Ukmergėje nėra lig šiol lietuviško knygyno, dorų lietuviškų knygų nėra kur gauti. Tijūnaitis“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. sausis. „Ūkmergės padangė. Sunku buvo praėjusiais metais: kieta Markovo [Ukmergės apskrities ispravniko – apskrities policijos viršininko] letena ir jo kompanijos spaudė. Markovas garsus. Jau Telšiuose būdamas pavieto [policijos] viršininku jis atsižymėjo: „Naujosios Gadynės“ ir „Skardo“ skaitytojams ligi gyvo kaulo įsipyko. Ir Ūkmergėj pasiėmė „revoliuciją“ naikint. Tiktai kaip ją surast? Padėjo čia jam veiklūs jo tarnai – Kovalevskis, Nikolajevas ir Šematurovas. Išėjo garsas nuo viršininko, kad kas nori, gali gaut sargybinio vietą. Norinčių, žinoma, netrūko: kur mulkių nėra? Bet girdi, sako viršininkas, gauti gausi vietą, bet parodyk, kad esi „veiklus, moki tarnauti“ ir t.t. Nestebėtina dėl to, kad trumpu laiku daug atsirado „veiklių ir mokančių tarnauti“ žmonių. Pakilo būti nebūti daiktai – juk kiekvienas, kaip mokėdamas rūpinos pasitarnauti. Kalėjiman pateko daugybė žmonių. Už ką, dėl ko, vieni Markovai ir jo kompanija težino.   Kas?“. (Žarija. – 1908.)

1908 m. sausis. „Ukmergėje organizuojamas rusų klubas „suartinimui rusų vienybėn“, kviečiama prisidėti ir neukmergiškiai. Tatai esąs valdžios sumanymas.“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. „24 Sausio netoli Ukmergės už 3-4 varstų šile nudurta žmogus. Merga, su juo važiavusi, nubėgo į Vidiškio miestelį ir davė žinia pristovui. Jonavoje žmogžudžiai, abu iš Ukmergės, paliko suimtu. Arklys jau buvo parduotas. S. Tijunaitis“ (Vienybė. – 1908.)

1908 m. sausis. „Buvusis antrosios dūmos atstovas Kumelis, kuris rudenį buvo pasodintas kalėjiman, neseniai paleistas.“. (Žarija. – 1908.)

1908 m. vasaris. „Ukmergė. „Vienybės“ praėjusių metų № 3 patilpo neteisinga korespondencija iš Ukmergės, kurią prašau čia atitaisyti./ Visu pirmu parašyta, jog pinigai varpams įtaisyti „ilgą laiką gulėjo“ – tai netiesa. Tiktai pernai Liepos mėnesyje Linevičienė ir Keraitis sušneko apie varpų taisymą, o štai praėjusio Gruodžio pradžioje man pinigus atidavė už varpus užmokėti./ Paskui parašyta apie Garnį, kad nubraukė jam baisiai žandą, sulaužė kaulus ir sumaišė vidurius, čia taipogi netiesa, žando nenubraukė, tiktai aukščiau kairiojo balkstieno [antakio?] buvo pragręsta nei plačiai, ale iki kaulo. Kaulų sulaužymo ir vidurių sumaišymo nei vienas, nei antras gydytojas nerado; tiktai rado  ir sakė abudu, kad nugarkaulis dideliai smarkiai sutrenktas, nes Garnys virto smarkiai aukštynelkas ant varpo ašies, geležėmis apkaustytos. Balkis ant jo neužkrito;  kad būtų užkritęs, tai būtų visiškai sutrėkštas buvęs./ Ant galo parašyta: varpai paliko neįtraukti; vėl netiesa: pirmoje Gruodžio dienoje pabaigta varpai traukti, o ant rytojaus pirmoje advento nedėlioje [sekmadienį] žmonės pamatė ir išgirdo naujus varpus gražiai skambančius./ Ukm. kleb. Kun. J. Dirginčius.“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. „Vasario 3 dieną buvęs įtaisytas Ukmergėje vakaras to miesto gimnazijos beturčiams mokiniams sušelpti. Buvę vaidinta rusiškai, dainuota ir skaityta rusiškai ir lenkiškai; lietuviškai gi nieko nebuvę, nors dauguma tos gimnazijos mokinių esą lietuviai.“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. „8 dienoje Vasario Ukmergėje, pakrantyje Šventosios po tiltu rasti yra bažnyčios daiktai: monstrancija, puška, keturi kielikai, apmulkos, indas smilkalui laikyti, patenos taipogi kelios; visi tie daiktai sulaužyti, sulankstyti, patenos kitos su žirklėmis pusiau perkirptos. Daiktai visi seni, tiktai puška, matyti, yra naujesnė buvusi ir jos koja gražiai išmarginta, lyg vyno uogomis būtų aplipdyta.[...] Tuos visus daiktus Ukmergės policija sudėjusi į maišelį ir apsiuvusi nusiuntino pas Vidiškės pristavo dėl to kad rodos, jog tie daiktai bus iš Kovarsko bažnyčios pavogti. J. D. [kun. Jonas Dirginčius ?] (Vienybė. – 1908.)

1908 m. vasaris. „Ūkmergė. Kalėjimas. Padėjimas kalėjime kuo bjauriausias. Politiškiems neleidžia nė atsiunčiamo valgio, jeigu atveža valgį ne giminietis. Jeigu prisieina kada parašyti prašymą, nubosta melsti Bankauskį, vyresnįjį sargą: jis siunčia pas viršininką, o tas prie pirmojo, taip ir kartojas be galo... Ant galo išsiprašęs parašyti prašymą, kuriame nors vienu žodžiu užkliudysi apie pasielgimus kalėjimo administracijos, tada tikėkis, jog tas prašymas nebus išpildytas. Kartais politiškas nusidėjėlis nori parašyt prašymą, norėdamas išstatyt ar tai liudininkus, ar tai prašyt apgynėjo; administracija jam atsako: „nėra  laiko“! Ir praleidžia laiką. Jeigu gi pasiprašys jam tinkamas žmogus, tada užteks laiko ir nebus atsakyta./ Tankiai prisieina politiškiems ištisas savaites ir net mėnesius badauti ir maitintis dviem svarais [apie 800 gr.] duonos, nes atsiųstąjį valgį viršininkas Jakubauskas grąžina, sakydamas būk atsiunčiamoji pašalpa politiškiems ateinanti iš kokios tai slaptos organizacijos./   Tas pats.“. (Žarija. – 1908.)

1908 m. vasaris. „Ukmergė. Teismo rūmuose liudytojai tebereikia rusiškai saikdinti ar kas moka tai, ar nemoka. Kartais saikdinti teisman ateina kun. Blaževičius. Teisėjui prašant, kad paaiškintų priesaikos žodžius bei bausmę už netiesų liudijimą, atsako, lietuviškai nemokąs (!). Tuomet paaiškina kas nors iš publikos, kartais žydelis. Gerai lietuviškai nemokant, kam gi lietuvių saikdintų eiti?“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. kovas. „Ukmergės apskričio tulose vietose pradėjo platintis šios rūšies apgautingos „dovanos“. Nusiperki kuponą už 5 rub., tokius jau kuponus įduodi [parduodi – išplatini] kitiems penkiems ir už tą „gerą“ gauni auksiniais daiktais į 15 rublių [15 rublių vertės prekių]. Nusipirkęs kuponą jei dar kitų penkių žmonių neprigausi, tai tavo penkinė žūva. Pirmiesiams prigauti vyksta, bet  paskesnieji jau niekur [kuponų] iškišti negali, nes visi užsipirkę ir visi veltui ieško bekuponių. Monelnikui [viliotojui, apgavikui] betgi labai gerai: už 25 rub. parduoda tavorą [prekę] 15 rub. vertą, o kiek [žmonių] atsižada savo įkištos penkinės. Vyručiai, neapsigaukime, moterėlės, drauskime vyrus nuo tokių loterijų./   O. Radžiunienė.“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. kovas. „Ukmergė. Laikraščių maž tepareina. Kalba apie lietuviškuosius. Knygų krautuvėje tepardavinėjama atskirais № tik „L.Uk.“ po 10 egz., nors būtų išperkama ir kiti.“. (Vienybė. – 1908. – Nr.11. – P.171.)

1908 m. balandis. „Ukmergė. Jau bus pusė metų, kaip čia gyvuoja katalikų labdaringoji draugija, turėjo ji prieglaudą pavargėliams. Po naujų metų bažnyčioje apgarsinta, kad toji draugija bus ne tiktai miesto pavargėliams, bet ir visos Ukmergės apylinkės. Sąnariai, turintieji balsą mokės po 3 rublius, neturtingieji po 1 rublį. Sodiečiai galės duoti pašalpą maistu. Namai pavargėliams jau pasamdyti./ S. Tijunaitis.“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. balandžio 16 d. Ukmergės Miesto Dūma slaptu balsavimu, aštuoniems Dūmos nariams balsavus prieš, septyniems – už, nutarė atmesti pakartotiną Ukmergės apskrities ispravniko prašymą 2,50 rub. mėnesiui padidinti Ukmergės gaisrininkų komandos narių atlyginimus. Tuo metu unter –brandmeisterio atlyginimas buvo 17, tarnautojų – 10 rub. mėnesiui. (LVIA; KM)
 
1908 m. gegužė. „Ukmergė. „Vil. Žiniose“ ir „Viltyje“ buvo pranešta, jog man esant Ukmergėje, dvarininkai ir kunigai („V. Ž.“) boikotavę mane už lietuvybę. Tai ne visai teisinga; gali būt, kai kuriems žmonėms aš nepatikau, bet apskritai to pasakyti negalima. Aš buvau vyresnybės perkeltas dėlei kliūčių su vietine administracija – policija; dauguma dvarininkų maloniai man išreiškė užuojautą ir simpatijas, iškeldami man pietus prieš išvažiuojant. Dakt. J. Alekna.“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. gegužė. „Ukmergė. Iš kalėjimo pabėgo Mokranovas, išplėšęs Utenos cerkvę, ties Maletais užmušęs žydę ir daug kitų nedorybių pridaręs.“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. birželio 7 d. Ukmergės miesto valdyba svarstė valstiečio Stanislovo Dėkšnos prašymą „[...] leisti jam pastatyti savo sąskaita miesto sode priešais gimnaziją kioską, skirtą riestainių ir duonos pardavinėjimui, už kurį įsipareigoja kasmet miesto naudai sumokėti miesto paskirtą sumą. Miesto Valdyba mano, kad medinį kioską galima leisti statyti skvere priešais gimnazijos pastatą, ne didesnio kaip 1⅓ sieksnio [2,84 m] ilgio ir pločio dydžio, sienas patalpinus sodo tvoroje, padoriai įrengtas bei nudažytas aliejiniais dažais, suteikus teisę naudotis juo 12 metų, mokant miesto naudai po 40 rub. per metus, po 12 metų kioskas turi tapti miesto nuosavybe.“ (LVIA; KM)

1908 m. birželio 15 d. savo veiklą pradėjo Ukmergės skolinamoji – taupomoji bendrovė. Jos statutą Rusijos finansų ministerija patvirtino 1910 m. gegužės 10 d. (LVIA; KM)

1908 m. birželio 18 d. Ukmergės miesto Dūma leido Stanislovui Dėkšnai „pastatyti miesto sodo ir Pilies gatvės kampe kioską, skirtą riestainiams, meduoliams ir baltai duonai pardavinėti“. Birželio 19 d. Dūmos narys Vladislovas Ruškovskis pareiškė atskirą nuomonę šiuo klausimu, siūlydamas neleisti statyti kiosko, nes tai gali sukurti precedentą ir kitiems statyti miesto sode kioskus, o tada „miesto papuošimui tarnaujantis sodelis miesto centre pavirs netvarkinga prekybos aikšte.“ (LVIA; KM)

1908 m. liepa. „Kur per daug, kur visai nėra. Kaune netoli katedros bažnyčios priskaičiau ar šešis lietuviškus knygynus (visai netoli vienas kito), tuo tarpu Ukmergėje lietuviško knygyno nesama visai, o būtų reikalingas, nes apylinkės gyventojai beveik negali nusipirkti sau nei tinkamosios maldaknygės, nė kitų knygų ir laikraščių. Tokia krautuvėlė, kaip Kaune Simonanio, Ukmergės apylinkei būtų tikra geradėjystė.“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. liepos 30 d. Ukmergės Miesto Galva M. Kontautas, atsakydamas į Kauno gubernatoriaus raštą, pranešė, jog žydės Etlios Tainovič namas, kuriame jį norinti atidaryt aludę yra už 17 metrų nuo Ukmergės kalėjimo sienos, t. y. tuometinėje Kapinių g., kurioje nuo pradžios iki stačiatikių kapinių (esančių jau už kalėjimo) yra uždrausta steigti užeigas prekiaujančias svaigalais. Komentuodamas Dūmos nario Ruškovskio atskirąją nuomonę dėl kiosko statybos miesto sode, M. Kontautas paaiškino, jog „[...] kiosko statyba Stanislovui Dėkšnai Valdybos bus leista pagal patvirtintą planą, ne miesto sode, o laisvame plote šalia sodo tvoros ir Pilies gatvės, jis ne darkys, bet, atvirkščiai, papuoš miestą.“ (LVIA; KM)

1908 m. rugpjūtis. „Aukmergė (Kauno gub.). Nors tu ką nori daryk -  su Aukmergiečiais menkai tepasigirsi. [...] Kai dėlei apšvietimo, dėlei savo naudos – „drabnų“ [atliekamų, laisvų pinigų] nėra, o kai dėlei alučio su degtinėle, kuriuodu žmoniją ir dvasiškai ir kūniškai silpnina, ir „drabnų“ atsiranda. Netspigio Aukmergėje, mieste nedideliame, užsilaiko daugiau kaip 25 aludės. Ak, tiesą pasakius, klebonas tarp parapijonų platina ir laikraščius, ale – kai davė kam nors – gerai – priėmė, nedavė – ir dar geriau./ Yra Aukmergėje, kaip rašiau kitą kartą „Vienybėje“, įsisteigusi Labdariškoji Draugija – tai kažin ar yra kokia dešimtis sąnarių...ale greičiau ir tiek nėra./ Visame mieste tik dvi katalikų krautuvi: Lukauskio (lenko) ir Baracevičiaus – lietuvio. Ai, koks tas žmogus Baracevičius! Ir šnekoje priminus, prekės jo gana geros, svarą duoda teisingiausią. Bet...jo krautuvė pusdykė, o žydų – užsikimšusios. Baracevičius aukmergiečius kalbina prie įsteigimo Vartotojų krautuvės ir ant savęs prisiima visus rūpesčius, bet jie ir to nenori. [...]“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. „Ukmergėje, sekmadienį, rugpjūčio 17 d. buvo lenkų vakaras; prasidėjo 8 val. vakarą ir pasibaigė 6 val. rytą. Vaidinama buvo: „Posažna Jedynaczka“ ir „Konsilium facultatis“. Malonu būtų buvę mums, jei būtume svečių turėję iš Vilniaus, jei nebūtų pasididžiavę. Vietos buvo nuo 2 rb. iki 50 kap. Kamilia Šambelinskaitė. / P.S. Pakvietimas vos tik sekmadienio vakarą teatėjo. Ir, be to, būtų sunku buvę išsiruošti: ir toli arkliais, ir...nieko lietuviška. Stebėtis reikia, kaip toli Ukmergės lietuviai atsilikę nuo menkiausių Lietuvos miestelių! Matyt, Ukmergėje nėra nei vieno susipratusio lietuvio, bet visi „santalkininkai“, teremią „bratnia mowe“, idant, gink dieve, neįvyktų lietuvių separatizmas, t. y. vietinės lietuvių kalbos pamylėjimas. Net ir progimnazija tesiskelbia vienuose lenkų laikraščiuose, lyg nenorėdama lietuvių pritraukti. Visur esama „augštojo takto“.../ Red.“ (Viltis. – 1908.)

1908 m. „Ukmergės vyrų gimnazijoje įstojamieji egzaminai prasidės rugpjūčio 20 d.; bus priimama į prieklesį, I, II, III ir IV kleses.“ (Viltis. – 1908.)

1908 m. rugpjūtis. „Ukmergei lyg šiol labai keblu būdavo susisiekti su kitais miestais ir geležinkeliu. Diližonai eina neregėtai pamažėl ir nuolat nusivėlina. Šiaip jau samdytais arkliais – brangu, nepavirku, ir ne visuomet galima gauti. Bet dabar sako busią geriau. Vienas Maskvos pirklys prašęs gubernijos valdybos leisti jam įtaisyti 12 žmonių automobilį. Tas automobilis plentu važinėsiąs iš Ukmergės į geležinkelio stotį Jonavą.“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. rugpjūtis. „Ukmergėje Rešanskiui leista įsteigti knygynas su skaitykla, su teise turėti knygas lietuvių, rusų, lenkų, žydų, vokiečių ir prancūzų kalbomis.“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. spalis. „[...] Ukmergėje (Kauno gub.) jau metai, kaip atidaryta vyrų gimnazija. Dabar spalių 6 d. atsidariusi ir mergaičių gimnazija. Šiemet atsidariusios tik 3 klesos ir iš karto įstojusios 46 mergaitės.“. (Viltis. – 1908.)

1908 m. „Ūkmergė (Kauno g.). Spalių 9 d. (s. k. [senasis kalendorius, naujuoju stiliumi – spalio 22 d.]) pasimirė čia vietinės bažnyčios vargonininkas K. Valiukonis. Priežastimi mirties buvo votis, kuri kalėsi ant gerklės iš lauko po pačiu smakru. Daktarai nieko nabašninkui nepagelbėjo: pjovė votį ir... turėjo atsiskirti su šiuo pasauliu. Mirė pilname prote, aprūpintas ŠŠ. Sakramentai... Mirė visų apgailiamas: ir pačios su trimis mažomis dukrelėmis, ir parapijonių, ir kunigų...Laidotuvės atsitiko spalių 11 d. Kunigas M. Vėžys, Panevėžėlio (Kauno apskr.) filijalistas, nabašninko giminietis, pasakė graudingą pamokslą.../ Buvo vargonininkas dar jaunas – 37 m. amžiaus – ir darbštus. Įtaisė puikų chorą. – Bažnyčioj šventadieniais būdavo net malonu klausyti choro./ Buvo žmogus doras, geros širdies, linksmaus būdo, turėjo gerą balsą... Žodžiu, buvo žmogus, kokio reikia dar gerai paieškoti. Prigulėjo jisai ir prie vargonininkų draugijos./ Amžiną atilsį teduoda jam Viešpats! […] S. Tijūnaitis.” (Šaltinis. – 1908.)

1908 m. lapkričio 3 ir 8 d. Ukmergės apskrities karinis viršininkas slapta pranešė Kauno gubernijos žandarų valdybos viršininkui, jog jauni Ukmergės bažnyčios kunigai Blaževičius ir Žatkevičius esą konfliktavo su juo naujokų prisaikdinimo ceremonijos metu, nepagarbiai kalbėjosi, nesilaikė įprastų prisaikdinimo taisyklių, reiškė nepasitenkinimą dėl prisaikdinimo metu naudojamos rusų kalbos. (LVIA; KM)

1908 m. lapkritis. „Ukmergės miestas apgyventas daugiausiai žydų, kurių rankose visa prekyba, išskyrus dvi katalikų sankrovi. Alinės šventadieniais visos pilnos. Žmonės gaišina daug brangaus laiko, be reikalo važinėdami į turgus. Ypatingai moterys atvažiavusios laukia ar nepavaišins kas sutikęs. Apie knygų skaitymą mažai tegirdėti. Miestelėnai daugiausiai ištautėję lietuviai gėdisi lietuviškai kalbėti, nors kai kurie nesenai lenkiškai tepramokę ir visaip kraipo žodžius, lenkiškai besimezdami kalbėti. Lietuvišką kalbą niekina, vadina pagoniška. Nėra kam šviesti tų tamsuolių, skaityklos Ukmergėje nėra, nors jai yra palikta kun. Tuskenio ir Petraškevičienės nemaža knygų. Nestebėtina, kad prie tokios tamsybės visokie sukčiai apgaudinėja žmones. Vienas toks monininkas gyvena netoli Ukmergės, Vidiškės parapijoje, neva gydydamas ligonius ir pranašaudamas vilioja iš jų pinigus./  Lietuvis Katalikas“. (Vienybė. – 1908.)

1908 m. lapkritis. „Ūkmergės kalėjimas. Susinešimas [bendravimas?] beveik negalimas: kalinius gali šelpti tiktai tie kurie juos lanko, pašaliečiams gi užginta. I pusmetį [lėšų pagalbai] įėjo 55 rb. 20 kap. Išleista 39 rb. 66 kap. Kasoje lieka 15 rb. 54 kap. Iš K. K. gauta 40 rb., ant vietos surinkta 15 rb. 20 kap.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1908.)

1908 m. lapkritis. „Ukmergės gimnazijoj lietuvių kalbos mokytojui esą paskirta 300 rub. algos metams, bet mokytojo lig šiol nėra. Kas panorėtų ir turėtų teisę tą vietą paimti, teikreipie į gimnazijos komitetą. Jei toks mokytojas dar galėtų ir privatines lekcijas davinėti iš  kitų mokslo šakų, tai už jas dar galėtų užsidirbti Ukmergėje nuo 40-50 rublių.“ (Viltis. – 1908.)

1908 m. gruodis. „Ūkmergė. Gimnazija. Pernai rudenį įkurta čia tam tikros draugijos aštuonklesė  gimnazija su valdiškomis teisėmis. Iš karto buvo atvertos 3 klesos, o šiemet jau atverta ir 4-ta. Mokinių yra 127; daugiausia žydai. Mokinių ketvirtoje klesoj – 32, trečioje – 30, antroje – 25, pirmoje – 32 ir įžengiamoje – 7. Lietuvių ketvirtoj – 5, trečioje – 7, antroje – 5, pirmoje – 8, įžengiamoje – 2. Be kitų dalykų dar čia išguldoma lietuvių ir lenkų kalbos ir muzika. Dabar čia reikalingas lietuvių kalbos mokytojas. Pernai čia lietuvių kalbos mokė kun. J. Dirginčius./ Už mokslą reikia mokėti šimtas rublių metams, tik įžengiamoje klesoje 80 rub. Brangoka, bet kitaip negalima, nes valdžia jokios pašalpos neduoda. Ir taip kai kurie ponai-dvarininkai už bėdnesnius mokinius užmokėjo. Pernai buvo įtaisytas spektaklis mokinių naudai, šiemet taip pat rengiama. Mokslas eina neblogai, mokytojai geri./ - Šiemet taip-gi įkurta moterų gimnazija. Atvertos 3 klesos; mokinės daugiausia žydės, lietuvaičių maža. Už mokslą reikia mokėti po 80 rublių metams. Gimnazistas.“ (Šaltinis. – 1908.)

1908 m. Miesto Dūma padidino miesto gaisrininkų komandos eilinių ugniagesių algas iki 12 rub. per mėn. (buvo 10 rub.), be to, ugniagesiai dar gaudavo aprangą ir gyvenamąjį plotą. (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla...)

1909 m.

1909 m. vasaris. „Susirgus Ukmergės klebonui ir kamentoriui [vikarui], tuo tarpu jų priedermėms atlikti paskirtas Ukmergėn Kun. Mirskis iš Deltuvos.“ (Vienybė. – 1909.)

1909 m. vasario 11 d. Kauno gubernatorius pranešė Vilniaus generalgubernatoriui, jog Ukmergės Miesto dūma sausio 13 d. priėmė nutarimą prašyti pratęsti pašalpos iš valstybės  iždo skyrimą Ukmergės miesto policijos išlaikymui. Pasak gubernatoriaus, „[...] dabar, pagal naujus etatus, remiantis 1906 metų sausio 31 įstatymu, išlaikyti 6 vyresniems ir 28 jaunesniems miesto policininkams išleidžiama apie 9000 rub. [per metus], dalį šių išlaidų sudaranti 5210 rub. suma praėjusių trijų metų laikotarpiu buvo padengiama Valstybės Iždo lėšomis, o visas šio miesto biudžetas 1908 metais sudarė 31528 rub. sumą, įskaitant į ją minėtąją 5210 rub. dydžio subsidiją./ Todėl, atsižvelgiant į tai, kad miesto gaunamų pajamų vos užtenka jo dabartiniams poreikiams ir naujų nors kiek žymesnių lėšų įplaukimo į miesto kasą, bent jau šiuo metu, negalima tikėtis, nes pagrindinės pajamos – įkainavimo rinkliava už nejudama miesto nuosavybę (pastatus) jau yra padidinta iki įstatymu nustatytos 10 % normos, klausimas apie pelno padidinimą už miestui priklausančių žemės valdų nuomą gali būti iškeltas tik dabartinių miesto žemės nuomos sutarčių galiojimo laikui pasibaigus, prekyba ir pramonė, Ukmergės m. esant toli nuo geležinkelių tinklo, yra sąstingio būklėje, o atsarginis šio miesto kapitalas, kurį sudaro 4 % Valstybinės rentos liudijimai, yra vos 500 rub. nominalios vertės, [miesto] skolai sudarant virš 1000 rub. sumą, aš iš savo pusės manyčiau, kad šiuo metu priskyrus Ukmergės m. dabartinių policijos komandos etatų išlaikymą vien tik miesto lėšomis, nutraukus iždo subsidijas, miestas būtų labai apsunkintas.“ (LVIA; KM)

1909 m. balandis. „Ukmergė. Seniau didžiausia mokykla čia buvo – miesto mokykla. Dabar jau ir didesnių atsirado, ir kitų skaičius padidėjo. Be miesto mokyklos, jau turime privatinę vyrų gimnaziją, mergaičių gimnaziją, mergaičių pensijoną ir liaudies mokyklą, ir keletą vyrų liaudies mokyklų. Miesto mokykla jau turi pilnas 4 klesas, kur mokoma vokiečių ir prancūzų kalbų, kas jų nori ir primoka, ir amatų: šaltakalių ir dailydžių – veltui. Miestas vieton amatų nori įvesti dar vieną, lotynų kalbą, kad būtų lygu progimnazijai. Be naujųjų kalbų, mokslas bus lygus 3 klesoms./ religijos mokytojas, kun. Dirginčius, buvo rinkęs mokinius norinčius lietuviškai mokytis, bet tokių maža tesurado. Daugiausia yra žydų visose mokyklose. Jie labiau brangina mokslą. Jurgio Sunus.“ (Viltis. – 1908.)

1909 m. „Ukmergės kalėjimas. Bal. 24 d., 6 val. rytą, kameron, kur buvo uždaryti 11 teisiamųjų kalinių, įėjo du prižiūrėtoju (nadzirateliu), pasitikinti, kaip paprastai, ar visi kaliniai. Vos juodu įėjo kameron, kaip užpuolė juos urmu kaliniai. Užmušę ant vietos tuodu abu prižiūrėtoju,  kaliniai nuvilko jų rūbus. Du iš kalinių, persivilkusiu užmuštųjų rūbais, tartum lydėdami devynis kalinius, išėjo kieman, norėdami tokiu būdu pabėgti. Bet kalėjimo kieme stovėjo sargybiniai, kurie ir pažino, kas čia per palydovai eina. Susirėmė mušties. Du kaliniu užmuštu, keli sužeisti; iš sargybinių sužeistas vienas. Kaliniai neištrūko. [...]“. (Viltis. – 1908.)

1909 m. gegužės 19 d. Kauno gubernatoriaus sprendimu dviejų savaičių trukmės areštu buvo nubaustas „Niekur nepriskirtas [nepriskirtas jokiam luomui] netekęs pilietinių teisių buvęs bajoras Konstantinas Aleksandrovičius Aramovičius“, Ukmergės gyventojas. Bausmė jam skirta už tai, kad jo namuose kratos metu buvo rastas revolveris. Pasak Ukmergės apskrities ispravniko, „Aranovičius yra neigiamų moralinių savybių, Romos katalikų tikybos, buvo kaltintas ir teistas už vagystę ir plėšimą, šiuo metu yra tardomas už bandymą apvogti./ Nuosavybės neturi, užsiima padieniu darbu.“ (Kauno apskrities archyvas; KM)

1909 m. birželis. „Aukmergė. Vyrų gimnazijai ministerijų taryba leido paskolinti be palūkų 2000 rub. iš miesto maistpinigių, prie  kurių miestas per penkerius metus turės pridėti po 400 rub. kasmet.“. (Šaltinis. – 1909.)

1909 m. „Aukmergė. Birželio 29 d. (s. k.) čia žada būti galvijų ir arklių paroda.“. (Šaltinis. – 1909.)

1909 m. rugpjūtis. „Ukmergė. Telegramos lietuviškai. Pernai keliuose „Vilties“ numeriuose buvo kalbama apie siuntinėjimą telegramų lietuviškai. Aš norėjau iš Ukmergės išsiųsti telegrafu lietuvišką pasveikinimą Kaunan. Bet telegrafistas, nors netvirtu balsu, atsakė man, pas juos lietuvių kalba nesanti vartojama; esanti tik rusų  ir lenkų. Netvirtai įsitikinusi savo teisėmis, aš nenorėjau ginčyties. Pasakius – tebūnie jūsų viršus, telegrafavau rusiškai. Kaip elgties kitą kartą! Eugenija Mackevičaitė. / P. S. Be reikalo nepasiginčijai. Telegrafistas melavo, nes cirkuliaras buvo ir, kiek mums atsitiko, iš visur galėjome telegrafuoti lietuviškai. Red.“ (Viltis. – 1908.)

1909 m. rugpjūtis. „Ukmergėje suimta Tauragnų parapijos (Ežerėnų [Zarasų] pav.) valst. M. Balčiūnas, pas kurį rasta 13 ryšelių Prūsų arbatžolių ir pora kelnių. Suimant Balčiūnas sužeista į koją ir guli jis Ukmergės miesto ligonbutyje.“ (Lietuvos žinios. – 1909.)

1909 m. rugpjūtis. „[...] Kun. Ruškis, Telšių mokyklų kapelionas, paskirtas Ukmergės gimnazijos kapelionu [...]“.(Lietuvos žinios. – 1909-08-26. – Nr.24. – P.3.)

1909 m. „[...] Rugsėjo 1 d. karo teismas teisė Ukmergės kalėjimo kalinius, norėjusius pabėgti iš kalėjimo ir užmušusius keletą sargybinių. Kaltinamų buvo 7; 4 iš jų: Mekėnas, Nemajuška, Gutmanas Adolpas ir Masis pasmerkti mirtin, pakarti. Gutmanas Jonas – neapribotam laikui į katorgą; likusiu du: Gerulanį ir Gintautą išteisino. [...]“. (Viltis. – 1909); 1909 m. rugsėjis. „Byla apie kalinių pabėgimą iš Ukmergės kalėjimo jau užbaigta nagrinėti Vilniaus karo – apskričio teisme. Teismas nutarė Niemajušką, Mikėną, A. Gutmaną, ir Masį – pakarti, J. Gurmaną – katorgon ligi gyvos galvos, Gavėnavičių gi ir Gintautą – išteisino.“ (Lietuvos žinios. – 1909.); 1909 rugsėjis. „[...] Pasmerktiesiems mirti už pabėgimą iš Ukmergės kalėjimo Gutmanui ir Masiui mirties bausmė pakeista  katorga iki gyvos galvos. Kitiems gi pasmerktiesiems mirti už tą patį prasikaltimą, teismo nutartis užtvirtinta. [...] Naktį į rugsėjo 26 dieną Antakalnio kalėjime pakarti Nemajuška ir Mikėnas, pasmerktieji mirti už pabėgimą iš Ukmergės kalėjimo.“ (Lietuvos žinios. – 1909.)

1909 m. rugsėjis. „Ukmergė. 1839 metais iždo dvaras su žmonėmis buvo atiduotas miestui. Pažiūris tada pasidarė Požerskiu, Korys – Koryzna, Augūnas Ogonovskiu ir t.t. Kaip dvasiškiai, taip ir atvykę iš kitur miestelėnai, tikrieji smulkūs bajorėliai ir su pirktais bajorystės popieriais, ligi 1846 m. mokėsi skaityti ir pasirašyti pas buvusius čia vienuolius Pijorus vien tiktai lenkiškai. Paskui valdžios mokykloje iki 1864 m. rusiškai, lenkiškai gi tiktai lenkų kalbos ir religijos. Tačiau niekas nesivadindavo lenkais, tiktai čionykščiais katalikais. Lenkystė žymiai atgijo 1861 metais, agituojant dvarininkams ir  lenkų pasiuntiniams už sukilimą. Pradėta giedoti bažnyčioje ne tik šventos, bet ir politiškos giesmės. (Buvo ir lietuviškai išspausdintų politiškų dainų platinama). Miestelėnai sukilimo nepalaikė, sodiečiai nei to tiek, bet lenkų kalba ir dvasia  pasiliko bažnyčioje, nors  kitur 1863 m. rusai lenkystę prispaudė. Lietuvių giesmės iš bažnyčios išnyko. Jos atgal sugrįžo vos tik 1900 m. rūpesniu sodiečių parapijonų ir dviejų kamentorių, nors už tai keletas valstiečių, vienas miestelėnas ir vargonininkas pasėdėjo kalėjime, o abudu jaunu kunigu, Šleivis ir Opulskis, buvo ištremtu į Rusiją trejiems metams. Buvo sutaisytas choras, kurs, vadovaujant nabaštikui Valiokoniui dalyvavo lietuvių vakaruose 1906 ir 1907 metais./ Greta su sodiečiu choru susitaisė bažnytinis choras iš miestelėnų, nutautusių lietuvių, lotyniškai per sumą giedoti./ Imdami pavyzdį iš buvusių puslenkių kunigų ir lietuviškai nebekalbančių bažnyčios tarnų, kas tik į miestą atsigabena, nors tarp savęs ir tebekalba lietuviškai, su vaikais jau nei žodžio. Ir tai ne tik tie, kurie ir savo pavardes jau perkreipė, kaip va: Lapeikis – Lapuševski, Krikštaponis – Kryžanovski, Žvirblis – Vroblevski, Daukas – Dobkevič, Tumasonis – Bukovski ir t. t., bet ir tikromis pavardėmis: Masiliukas, Sabulis, Imbras ir daug kitų jau save vadina lenkais ir draudžia vaikus mokyties lietuviškai./ Todėlei ir miesto valdyba, kur iš tikrųjų visi lietuviai, neišskiriant nei pirmininko Kantauto, žemiečių įstaigai padavė Ukmergėje lenkų esą 2700, o lietuvių tik 900, tuo gi tarpu, kad tikrų lenkų visame mieste tėra 5-6 šeimynos./ Paskirtas į gimnaziją naujas kapelionas kun. Ruškis. Laukieme, kad jis be tikėjimo dalykų užsiimtų už nedidelę algą mokyti ir lietuvių kalbos, sutvarkytų parapijos skaityklą, kur daug paliktų knygų kun. Tuskenio ir ponios Petraškevičienės. Maža apsišvietęs Lietuvis.“ (Viltis. – 1909.)

1909 m. spalio 13 d. Ukmergės pirklys Idelis Zelikovičius Perkulis padavė prašymą Ukmergės miesto valdybai leisti jam Cerkvės [dab. Vienuolyno?] gatvėje pasistatyti mūrinį dviejų aukštų fligelį šalia jo medinio namo, kurio ilgis kiemo pusėn būtų 10,65 m, plotis priekyje – 7,15 m, o aukštis – 7,46 m. Fligelis turėjo būti dengtas skarda arba statybiniu toliu. (LVIA; KM)

1909 m. lapkritis. „Atsargos kareivių atidai. Jieškomas veiklus, blaivas, jaunas vyras siuvamosioms mašinoms pardavinėti ir pinigams rinkti. Rašyti rusiš.: Ukmergė (Вилкомiръ) Kauno g. Pivonija vasarnamis Šapiro. P-ui F. Pikke.“ (Lietuvos žinios. – 1909.)

1909 m. lapkritis. „Iš Kauno į Ukmergę per Janavą pradėjo vaikščioti automobiliai. Dabar yra tik du automobiliu, bet laukiama ir trečiojo, kurs ketina būti daug didesnis. Automobiliu važiuoti, tiesa, labai patogu: ir greit, ir pigu, ir užvėjis, bet kiek jie pragaišties padaro keleiviams su juomi susitikus, tai sunku ir apsakyti. Arkliai, pamatę einantį automobilį piestu šoksta, pilnais vežimais vežini puldami kur kojos neša, ne kartą ir žmones sužeidžia.[...] Už tą, regis, kompanija, įtaisiusi automobilius, atsako. Ji turėjo duoti valdžiai parašą, kad atlyginsianti žmonėms už padarytą  iš neatsargumo pragaištį... Užpusčius kelią tuo tarpu automobiliai į Ukmergę nustojo vaikščioti, dabar važinėja po Kauną./ Toji kompanija susideda iš pačių žydų.“. (Vienybė. – 1909.)

1909 m. „Automobiliai tarp Kauno ir Ukmergės nuo 29 lapkričio vėl pradėjo važinėti.“. (Vienybė. – 1909.)
 
1909 lapkritis. Panevėžio kalėjimui paskirtas naujas viršininkas, iki tol ėjęs Ukmergės kalėjimo viršininko pareigas ir „[...] gerai žinomas visam Ukmergės apskričiui, o tiems labiausiai, kurie turėjo kokį nors reikalą kalėjime. Kalėjime jis padarė dideles permainas, suvaržė kalinių gyvenimą. Kaliniams dabar prisieina kone badauti , nes įduoti valgio galima tik kartą per nėdėlią ir tai mažai – tik ant svarų [?]. Viršaus nors trupinėlis, tai visą arba pusę grąžina. Pasimatymas taip gi labai suvaržytas. Net kalbėtis su kaliniais lietuviškai nevalia – reikia rusiškai arba lenkiškai. Jonas Lietuvaitis.“ (Lietuvos žinios. – 1909.)

1909 m. „Ukmergė. Lapkr. 27 d. tik ką sugrįžau iš lenkų spektaklio ir jaučiuosi, kaip kad būčiau pargrįžusi iš Krokuvos, kaip ten viskas buvo kriokuviškai: ir scena, ir publika, ir nešysta [povyza?], ir kalba, ir dainos, ir...visi jausmai. Artistai sąžiningai viską išpildė, tikrai lenkiškai, kaip pritinka Ukmergei, tai „tolimai lenkų provincijai“, kaip ją praminė pajuokdamas vienas lietuvis. Vaidino labdarių tikslui „Zablysla gviazdka“. Choras padainavo krokuviškas liaudies daineles. Pikta buvo, kad tą chorą vedė...lietuvis, vietinis vargonininkas Puodžiūnas, kurs tą patį laiką būtų su didesne nauda paskyręs saviškiams pamokyti. Dabar tikrai liūdna. Ukmergėje, galiu pasakyti, nėra nei vieno tikro Lietuvos tėvynės sūnaus. Tiesa, daugumas čia vadina save lietuviais, nes taip dar liepia jiems protas ir sąžinė. Bet ant to ir – skalsą kalbos! Trys kunigai lietuviai. Bet kuo jie skiriasi nuo lenkų ir ką yra padarę lietuviams? Nieko, nyč nieko! O galėjo lig šiol daug padaryti, nes žmonės  jau šiek tiek buvo prirengti ir iš dabartinių kunigų daug ko laukė. Artimoji Deltuva dabar gali pašviesti Ukmergei pavyzdžiu. Ir ji buvo paskendusi tamsybėje ir nesusipratime; bet atsiradus geriems vadams, šviesa pakilo, kaip vieversys nuo žemės ankstyvu pavasariu. Ukmergė taip lenkų užslopinta, kaip nei vienas Lietuvos kraštas. Prie jos prilygsta dainos žodžiai:/ Kaip ilga ir plati Lietuva,/ Niekur to neparegėsi,/ Kad taip būrai būt aptemę,/ Kad taip ponai būtų atvėsę./ Ponai tebėra atvėsę Lietuvos dalykuose, bet lenkų dalykuose labai uolūs ir karšti. Šį rudenį trumpu laiku surengė jau du spektakliu. Matyt, sekės, kad jau ruošia tretį per Kalėdas. Žada vaidinti „Logika kobiet“./ O lietuviai – nieko. Argi Ukmergės šviesuoliai ilgai bus kurti ir akli – negirdės ir nematys, kaip kiti Lietuvos kraštai, net menkiausi miesteliai juda ir tautiškai gaivinasi, kaip nuolat skaitome laikraščiuose? Argi nepradės gėdytis savo apsileidimo. Nejaugi ir mes neturime kuo užimto tos publikos, kurios dabar pilna salė prisirenka – lenkiškai pažaisti? Raminuosi vilčia, kad lietuvių susipratimas, eidamas vis platyn, užgriebs ir tą atsilikusią Ukmergę. „Litvomanka“.“ (Viltis. – 1909.)

1909 m. lapkričio 27 d. Ukmergės Miesto Dūma, apžiūrėjusi vietoje, 10-ia balsų „už“  ir 8-iais „prieš“ leido pirkliui I. Perkuliui statytis dviejų aukštų mūrinį namą Cerkvės [dab. Vienuolyno?] gatvėje. Statybai pritarė Dūmos nariai: K. O. Škadovskis, F. Vilovičius, G. Šapiro, M. Potockis, J. Čiževskis, D. Kozlovskis, Ordo, Vl. Ruškovskis, G. Ratautas, Mauša Baronas. Motyvuodami jog minėta statyba „kelia grėsmę miestui tiek priešgaisriniu, tiek sanitariniu atžvilgiais“, atskirąją nuomonę, kurioje prieštaraujama minėto pastato statymui, Dūmos nutarime išdėstė ir pasirašė: Miesto Galva M. Kontautas, Miesto valdybos narys O. S. Radvilovičius, Dūmos nariai: Bronislovas Romanovskis, Vincas Jovaiša, Mykolas Romanovskis, N. Koryzna, M. Survila, M. Mackevičius. Šio pastato statybos leidimo dokumentuose minima: šalia I. Perkulio medinio namo stovėjęs medinis Baravyko namas (šiame tarpe ir suplanuota statyba); rašoma, jog I. Perkulio namas „po vienu stogu, t. y. sudaro bendrą visumą su Zeliko Zako namu, o jų bendras kiemas“; „[...] nurodytas prie [esančio] Perkulio namo  kiemas visiškai jam nepriklauso, jis yra žydų mokyklos atskira valda“. (LVIA; KM)

1909 gruodis. „Gerbiama Redakcija!/ „Litvomanka“ „Vilties“ № 142 parašė apie Ukmergės lenkišką vakarą. Negalėjo ir manęs nepaliesti, kaipo choro vedėjo. Kad choras giedojo lenkiškas daineles ir aš jų išmokiau, tai tiesa. Bet L. nežino, dėl ko aš taip padariau. Anot L., Ukmergės apygarda yra sulenkėjusi ir liūdna; bet kodėl ji nepasistengė bent kiek anksčiau prabilti apie lietuvystę. Juk aš Ukmergėje jau baigiasi metai  kaip gyvenu; o viešai lietuvio  inteligento dar nesu nė vieno girdėjęs. Rudenį buvau pradėjęs ruošti lietuvių spektaklį ir buvau surinkęs kelius vaidintojus, į kuriuos ir gimnazijos mokiniai prigulėjo [priklausė]; bet vakaruose jiems dalyvauti užgynė gimnazijos valdžia, ir viskas suiro... Liūdna buvo. Taigi pradėjo ruošt mano bažnytiniai choristai lenkišką vakarą, prašydami manęs, kad su jais padainuočiau. Int tokį vakarą neturėjau noro prigulėti, bet jų to prašymo negalėjau atmesti, nes jie prižadėjo ir lietuviams padėti. Tai ir išsipildė. Kaip tik po lenkų vakaro aš pradėjau ruošti lietuvių, ir po Kalėdų gal jau galėsime pavaidinti „Betliejaus stainelę“ ir „Kaip kas išmano, taip save gano“. Giesmininkai, nors ir vadindamies lenkais, ne tik dalyvaus lietuviškose dainose, bet kai kurie ir vaidinime. Juk „Litvomanka“ gerai žino, kad Ukmergėje, kol gausi lietuvį artistą, daug laiko reikia prarasti. Jei tik pasibjaurėdami į sulenkėjusius žiūrėsime, tai taip ir visiems reiks, kaip „Litvomankai“, ant pečiaus ilsėtis./ Stanislovas Puodžiūnas, / Ukmergės vargonininkas./ 9. XII. 1909.“. (Viltis. – 1909.)

1909 m. „Ukmergėje gruodžio 17 ir 28 buvo du koncertu artistės – dainininkės p-lės Vandos Liubičaitės. Jinai dainavusi lenkiškai, lietuviškai, rusiškai ir prancūziškai. Tarp kitų dalykų, p-lė Liubičaitė dainavusi „Lietuvių valsą“ jos pačios kompozicijos. P-lė Liubičaitė žadanti važiuoti dainuoti užsienin, bet prieš išvažiuojant norinti dar sutaisyti koncertus Vilniuje ir Kaune.“. (Viltis. – 1910.)

1909 m. laikraščio „Kurjer Litewski“ iliustruotame kalendoriuje pateikti duomenys apie Ukmergės apskrities ir miesto įstaigas bei jų vadovus:
Bajorų vadovas – Pawel Wołkow [pavardės kaip dokumente].
Apskrities [bajorų] suvažiavimas. Pirmininkas – bajorų vadovas. Apskrities apygardos teismo narys – Michał Brus. Žemietijų [zemstvų] viršininkai: I – ojo rajono - Mikołaj Masłow; II – jo - Roman von Herszelman; III – jo  - vakuojanti; IV – jo -  Michał Szyfryn; V – jo – Włodzimierz Nakaznoj – Chomenko; VI – jo – Aleksander Rozenschilda Paulin; VII – jo – Michał Czernikow; VIII – jo –Mikovaj Czechowicz. Sekretorius – Fil. Abraszkiewicz.
Miesto teismo teisėjas Ukmergėje – Wiktor Gniłosirow.
Ispravnikas [sprawnik] – Sergjusz Margow. Pavaduotojas – M. Szematurow.
Miesto administracija. Miesto prezidentas [burmistras] – Mieczysław Kontowt. Valdyba: Jozef Radziwiłłovicz ir Kazimierz Szkadowski. Sekretorius – Antoni  Dąbrowski. Tarybos nariai: Ludwik Wyszomirski, Wł. Ruszkowski, Bron. Romanowski, Herkul. Ratowt, Wincenty Jawojsz, Ign. Czyźovski, Mich. Romanowski, Ludw. Skinder, Wacław Ordo, Dominik Kozłowski, Feliks Wiłowicz, Michał Potocki, Mich. Surwiłło, Mich. Koryzno, Stef. Kasztelanow, Gecel Sapiro ir Mausza Baron.
Ukmergės visuomeninė miesto gimnazija. Direktorius Sylwester Lesiuk
Žemės ūkio komisija. Pirmininkas – bajorų vadovas. Nuolatinis narys – Stanisław Kozakowski. Renkami nariai: kunigaikštis Konstanty Radziwiłł, Franciszek Koncza, Lucjan Tanski, Jan Wojtanis, Piotr Illewicz ir Jan Banis. Sekretorius – M. Korablikow.
Ukmergės žemės ūkio d- ja. Pirmininkas - Lucjan Tanski, vicepirmininkas – Franciszek Koncza. Iždininkas – Stanisław Michałowski. Sekretorius  - K. Narkiewicz. Valdyba: Jan Kossko ir A. Komar.
Ukmergės žemės ūkio tyrimų komitetas. Pirmininkas – L. Tanski, vicepirmininkas – Kazimierz Gieczewicz. Valdyba: Jan Kossko ir Stanisław Michałowski. Sekretorius – Henryk Charmanski.
Savitarpio kredito d-ja. Pirmininkas - Stanisław Michałowski. Direktoriai: Jozef Radziwiłłovicz ir Berel Lewit.
Vilniaus prekybos banko Ukmergės agentūra. Valdytojas - Mieczysław Kontowt.
Romos katalikų labdaros draugija. Pirmininkas – kun. Jozef Dyrginczus. Sekretorius - Henryk Charmanski.
Notarai: Aleksander Sulakin ir Michał Seliwestrow. [...]“  (Kalendarz iliustrowany “Kuriera litewskiego” na rok 1909)

1909 m. į Ukmergę buvo pristatoma 1100 egz. įvairių pavadinimų laikraščių, 1908 m – 2494. (Lietuvos žinios. – 1911.)

1909 m. Ukmergėje gyveno 13326 žmonės. (Lietuvos žinios. – 1909.)

1909 m. „Ukmergės miesto biudžetas už 1909 metus davė: ineigų – 26336 rub. 22 kap., ištaišų – 34595 rub. 44  kap.; nuostolio 8259 r. 22 kap. Švietimo reikalams Ukmergės miestas buvo paskyręs 1909 metais 2844 rub., taigi tik 8-ąjį nuošimtį, sveikatos reikalams vos 111 rub. 50 kap.“. (Viltis. – 1910.)

1910 m.

1910 m. „Ukmergės miesto biudžetas 1910 metams toks: pelno 37894 rub. 95 kap., išlaidų – 37106 r. 3 k. Gryno pelno tad – 788 rub. 92 kap. Tarp išlaidų pažymėtinos šios: policijai laikyti – 10804 rub. 84 kap.; švietimo reikalams vos 2844 rub. ir miesto gyventojų sveikatos reikalams tik 129 rub. iš viso.“. (Viltis. – 1910.)

1910 m. „Nuo sausio 1 d. [...] kiekvieno kalinio išlaikymui bus skiriama: [...] Ukmergėje po 9 kap. [dienai] [...]“. (Lietuvos žinios. – 1909.)

1910 m. sausis. „Ukmergės žemės tvarkomoji komisija įsigijo mašinas namams kelti [t. y. perkelti į kitą vietą neišardytus rastinius namus, vykdant kaimų skirstymo į vienkiemius žemės reformą]. (Viltis. – 1910.)

1910 m. sausis. „Sustabdytas kažkuriam laikui automobilių vaikščiojimas tarp Kauno ir Ukmergės, nuo 10 sausio vėl atnaujinamas. Automobiliai vaikščiosią vieną kartą per dieną.“ (Vienybė. – 1910.)

1910 m. sausis. „Aukmergė (Kauno gubern.). [...] Praeitą rudenį man prisiėjo būti Aukmergėje. Šis miestas gerai man žinomas. Mat arti jo gimiau, augau, jame mokiausi. Jau metai su viršum prabėgo, kai čionai esu buvęs. Per tą laiką beveik niekur nieko apie čionykštį gyvenimą nebuvo rašyta. Todėl norėčia keletą žodelių  apie viską parašyti. Rašysiu dalimis, viską trumpai išdėstydamas. [...]/ Aukmergės parapija nemaža [straipsnelyje parašyta „maža“, bet vėlesniame leidinio numeryje įdėtas autoriaus ištaisymas]. Pirmiau ji buvo da didesnė. Mat, ar užpernai kai dirbo iš Taujėnų (Aukmergės par. filija) parapiją, tai jos dalis tapo prijungta prie Taujėnų. Aukmergės parapija, išskyrus miestą, lietuviška. Žmonės labai tamsūs, atkaklūs (upartūs). Kad juos priklabinus laikraštį parsisiųsdinti, ar prie draugijos prisidėti (ne prie kito ko!), tai reikia pašvęsti daug laiko ir triūso./ Aukmergietis beveik kiekvienas moka lietuviškai skaityti ir nešasi bažnyčion eidamas knygą. Bet paduok jam kokią nors knygutę ar laikraštį, tai ir ims b, a – ba... skaityti. Kaip seneliai pasakoja, tai pirmiau, atgal kokia 20 metų, jeigu kur koks atsirasdavo žmogus, mokantis skaityti ir turintis lietuviškų knygų, tai pas jį šventadieniais ir šiaip ilgais žiemos vakarais susirinkdavo kaimynai klausyti skaitymų. Tokius žmones labai gododavę ir vadindavę „raštininkais“. Bet gi dabar čionai (turbūt, ir visur) visai panašaus nėra. Kitas nors ir pačioj maldaknygėj, kurią  kas šventadienis nešasi bažnyčion, nesuvaldo raidžių, bet tegu tik pasimaišo koks užsiimantis laikraščiais ir knygomis, na tai toksai ir „davatka“ ir „Saliamonas“ ir kitoks.[...] S. Tijūnaitis “. (Šaltinis. – 1910.)

1910 m. sausis. „Aukmergė [...]. Mūsų parapijoj apsišvietusiųjų visai menkutė dalelė – jų, galima sakyti, kaip ir nėra. Lietuviškųjų laikraščių šiton parapijon tik ateina po keletą. Štai, pavyzdžiui, šiemet, kaip žinau, „Šalt.“ ateina vos šeši egzemplioriai. Kitų laikraščių ir ne daugiau. O tokia parapija ir kaimai! [...]/ Ponia Petruševičienė – lenkė, bet lietuviams prielanki – pernai buvo parapijoniams už savus pinigus išrašiusi keliolika „Vienybės“ egzempliorių; klebonas žmonėms dalindavęs. Ligi dalinęs, tai kai kurie ir skaitė; kai pasiliovė dalinimas, pasiliovė ir skaitymas. [...]/ -Pernai „Šv. Kazimiero Draugijon“ iš Aukmergės buvo įsirašę vos tiktai šeši žmonės; šiemet vienu jau daugiau – 7. S. Tijūnaitis.“( Šaltinis. – 1910.)

1910 m. sausis. „Aukmergės bažnyčia akmeninė, sena. Stovi ji ant kranto didelės pakiūtės, kuria bėga upelis Aukmergėlė. Nuo bažnyčios iki pakiūtės nedaugiau 7 sieksnių. Vieta gana nepatogi. [...]./ Prieš Visų Šventę 1907 metų mirė jaunas vietinis klebonas kun. St. Radzvilavičius. Jo vieton apie naujus 1908 metus atvažiavo kunigas J. Dirginčius iš Šiaulių, lietuvis. Labai malonus ir geras kunigas. (Dabar visi trys Aukmergės kunigai lietuviai. Klebonijoje viskas lietuviška). Kaip tiktai klebonas čionai atvažiavo, ėmė jis manyti, svarstyti, su parapijonais – lietuviais dvarininkais (jų nedaug) ir miestelėnais – teirautis, kaip daryti su bažnyčia: ar ją kaip nors padidinti, ar apie naują galvoti./ Tarybos ėjo ilgai; buvo keli parapijos susirinkimai. Galų gale nutarta, kad apie padidinimą senosios bažnyčios nėra ko galvoti, nes nebus naudos, negalimas daiktas, o rūpintis apie naują bažnyčią. Tam dalykui vesti nutarta išrinkti tam tikrą komitetą nuo visos parapijos ir, pasiliekant dar prie senosios bažnyčios, šiuokiuo ar tokiuo būdu rinkti pinigus, padedant juos bankan, kad procentai augtų. [...] Vieta skiriam netoli senosios bažnyčios: pusė pleciaus parapijos, pusė ponios Petruševičienės,  kuri ir taip žymia auka prie bažnyčios prisideda./ Viskas, regis, gana gerai. Bet [...]. Atsirado tokie „šviesuoliai“ kurie viską, ligi kas bus, pamaišė. Anie padavė klebonui poperį, pridėdami žodžiu, kad to parapija reikalaujanti. Tenai maždaug pasakyta: išrinkti iš parapijos tokį komitetą, kuri prižiūrėtų visas bažnyčios ineigas [pajamas] ir išlaidas ir laikytų savo globoje kapines. Mat prie Aukmergės bažnyčios yra palivarkas Mikailiškis ir miesto dalis vadinama placava. [...] Iš to prašymo [...] išeina, kad vyskupas būk siunčias niekam nevertus klebonus-kunigus, kurie nieko neveikia, o tik žmonių pinigus kažin kur padeda – suėda./ O juk klebonas, kaip jis sakęs negalįs tokios tvarkos užvesti, nes visa tai priklauso nuo vyskupo. [...] / Bet pažiūrėkim, kieno tasai prašymas: nuo visos parapijos, [...] ar tik nuo anų „gudruočių“? Kur tau! Kaip dalykas paaiškėjo, tai tik nuo anų pasirašiusiųjų tasai prašymas. Ir tai dar ne viskas. Kiti, kurie ten ne sava ranka pasirašę [nemokantieji rašyti], ateina pas kleboną ir teisinąsi, kad jie nieko nežiną. Pagaliau išeina, kad tenai būta tik kelių „gudragalvių“ ir kokių da „gudragalvių“? Negi „Ūkininkų“ bei „Žinių“ mėgėjai! S. Tijūnaitis.“ ( Šaltinis. – 1910.)

1910 m. vasaris. „Aukmergės miestas ne mažutis. Už Seinus bus dukart didesnis. Mokyklų čionai, regis užtektinai: vyrų ir mergaičių aštuonklesės gimnazijos; miesto keturklesė (berniukams ir mergaitėms kartu) mokykla, prie kurios yra šaltkalvystės arba sliesorystės ir dailid. kursai; toliau dviklesė miesto mergaičių mokykla ir pensionas; ant galo dvi, taip vadinamos, „prichatskos“ [parapinės?] berniukų mokyklos. Mokslas visur eina  neblogai. [...] Bloga, gal kas sakytų, kad lietuvių kalba nelabai kas įsileidžiama? Taip. Ale klausimas, kas gi tenai mokosi? Ugi – žydai, rusai ir lenkai. Lietuvių gi, galima sakyti, kaip ir nėra. [...] Kai buvo Aukmergėje steigiamos anos gimnazijos (privatinės), tai aplinkiniuose valsčiuose buvo daromi „prigavarai“ [pasitarimai], kad valstiečiai lietuviai prie to darbo prisidėtų. Bet kas atsitiko? „Nereikia mums mokyklų! Kas leis vaikus mokytis, tas tegul ir užsimokės“. – Visur atsisakė!/ - Išskyrus Katalikiškąją Prieglaudą, draugijų čionai nėra. Dabar, girdėjau, manoma steigti Vartotojų draugiją. Jau sako, įstatai paduoti. Knygų lietuviškų nusipirkti negalima. Yra trys knygynai, bet visi žydų. Pernai girdėjau, kad koksai tai lietuvis rūpinęsis atidengti lietuvišką knygyną. [...] S. Tijūnaitis.“. ( Šaltinis. – 1910.)

1910 m. vasario 16 d. Ukmergės miesto valdyba svarstė vasario 15 d. vykusių baigtinių varžytinių, kurių metu buvo parduodamas miškas atrankiniam kirtimui iš miestui priklausančių Pivonijos ir Dukstynos miškų sklypų, iš viso 1725 pušys už 12000 rub. Varžytinėse mišką įsigijo Jankelis Preiskelis už 15524 rub. Valdyba nutarė kreiptis į Miesto dūmą siūlant patvirtinti varžytinių rezultatus. (LVIA.- F. 1567. – Ap. 1. – B. 1641. – L. 2.; KM)

1910 m. vasario 17 d. Ukmergės miesto dūma, pirmininkaujant Miesto galvai Mečislovui Kontautui ir dalyvaujant 18-ai Dūmos narių vienbalsiai nutarė patvirtinti vasario 15 d. įvykusių varžytinių, kurių metu buvo atrankiniam kirtimui parduodamas miškas iš miestui priklausančių Pivonijos ir Dukstynos miškų sklypų, rezultatus. Kertamų medžių ženklinimui [kleimavimui] ir išvežimui prižiūrėti buvo sudaryta komisija iš Dūmos narių: Mykolo Survilos, Maušos Barono, Vladislovo Ruškevičiaus, Motiejaus Marcinkevičiaus bei Miesto valdybos nario Škadovskio. (LVIA; KM)

1910 m. vasaris. „Aukmergė (Kauno gub.). [...] Blaivybė čionai puikiai išsiplatinus! Aludžių bei smuklių daugiau kaip trisdešimtis, ir kiekviena puikiai laikosi. O kur dar keletas monopolių ir šiaip baltakės parduotuvės. […] S. Tijūnaitis.“ (Šaltinis. – 1910.)

1910 m. vasaris. „Ukmergė. Jau treti metai, kaip čia įsteigta privatinė vyrų gimnazija, kur jau yra 5 klesos. Mokinių iš viso 145, jų tarpe 10 stačiatikių, 67 katalikų (tame skaičiuje 32 lietuviai), 3 liuteriai, 68 žydų. Antri metai įsteigta mergaičių gimnazija; joj dar tik 4 klesos; mokosi 70 mergaičių iš kurių 8 stačiatikės, 11 katalikių (tarp jų 3 lietuvės), 1 liuterė ir 42 žydės. Gatvėmis girdėti mokinius tik rusiškai šnekant, lietuviškai negirdėti. Vienoj ir antroj galima mokyti lietuvių ir lenkų kalbos, bet, sako, neatsiradę tam mokytojų. Prasčiokas.“ (Viltis. – 1910.)

1910 m. kovas. „Ukmergė. Miesto valdyba sustatė ir Kauno gubernatorius patvirtino įsaką, kuriuo įsakoma namų savininkams Ukmergėje padaryti trotuarus [šaligatvius] per savo plecius tenai  kur gatvės grįstos, per metus nuo to įsakymo išleidimo, kur gatvės negrįstos, tai per metus, kada gatvės bus išgrįstos.“ (Vienybė. – 1910.)

1910 m. kovas. „[…] Aukmergėje beveik nėra tokio, kas galima būtų pagirti. Vien tik trūkumai ir netobulumai. Vienas tik dalykas turi išimtį. Tai giedojmai. Kad nueisi bažnyčion, tai jau nebus kaip prie nabašninko. Skamba Rožančius, giesmės, o kas ypatingiausia – tai per Mišias ir Mišparus maišyto choro giedojimas – tai jau ką gi! Kada tai čionykštėje bažnyčioje buvo lenkų viešpatavimas. Bet dabar viskas lietuviška. Tik lenkų pamokslas būna prieš sumą ir jų giedojimai šiokiomis dienomis ir šventadieniais popiet. Mat, mūsų parapijoje tik mieste lenkai./ Kai lietuviai paėmė giedojime viršų (o buvo nemaža kova!), tai lietuvių choras siekė 150 žmonių. Na, ir būdavo gieda! Dabar giesmininkų skaičius žymiai sumažėjo. Ale tai nieko: „Nors mažiau, bet gardžiau“, yra sakoma. [...]/ Mat, tiesą pasakius, tame netrūksta vadų – giedojimo mylėtojų: tai vargonininkas, tai klebonas ar abudu kartu. Dabar klebonas ir šviežias vargonininkas St. Puodžiūnas (p. Valiukoniui mirus) labai tai mėgsta ir, kiek galėdami, stengiasi giedojimą patobulinti. Dabar mokinama giedoti naujesniu būdu. Choras, regis, susidedąs arti-toli iš 50 žmonių. [...] Vasario 20 (7) d. vietinis vargonininkas surengęs lietuvišką vakarą. Vaidinę „Betlėjaus Stonelę“ ir „Boba – ne velnias“. Jo choras padainavęs keletą lietuviškų dainų. [...]/ Vargonininkas p. S. Puodžiūnas, dar jaunas vyras, matyt, vikrus ir triūsmylis. Jeigu atsiras pagalbininkų, galės ką nors čionai nuveikti. Dieve padėk, nes čia juoda ir tamsu. [...] S. Tijūnaitis.“ (Šaltinis. – 1910.)

1910 liepa. „[...] Noriu kalbėti apie Aukmergę. Čia kraštas tamsus. Negalima su juo pasigirti. Ką daryti. „Negiriamo daikto, - sako,  nepagirsi“. Taip ir čia. Tai buvo taip metai – kiti atgal. Šiandien jau to apie Aukmergę tiesiai nebepasakysi./ Per šv. Petrą, kaip ir kitais metais, buvo čia ūkio paroda. Pirmiau – tai tik aplinkiniai dvarininkai dalyvaudavo parodoje. Dabar jau ir kaimiečiai žymią vietą užima. Užu išstatytus gyvulius – arklius, galvijus keliolika ūkininkų gavo pinigines (nors mažas) dovanas, keli pagiriamuosius laiškus, bronzinius medalius. Vienas valstietis, Z. Varčula, užu arklius gavo 50 rub. ir sidabro medalį, kitas valstietis, S. Šližys, diplomą sidabriniui medaliui užu kumeliotę. Gražus tai apsireiškimas, tai pirmyneiga. – Tiktai kažin kodėl nematyti buvo valstiečių moterų su savo darbais, nors josios, kaip žinau, apie Aukmergę yra „nesugrubnagės“./ Smagu ir gera. Lietuviai kyla – bunda... Ačiū Dievui! […] S. T.“ (Šaltinis. – 1910.)

1910 m. „Aukmergė. [...] Liepos 4 d. pagal seną kalendorių [liepos 21 d.] čia buvo nepaprasta iškilmė: naujai įsišventusio kun. Adomo Kačkaus primicija [pirmosios mišios]. Primicijantas nebejaunas žmogus, baigiąs varyti ketvirtą kryželį, jau net plikas. Jo kunigu tapimas pažymėtinas. Beeidamas Aukmergėje mokslus (miestinėje mokykloje), jau jisai turėjo mintį [eiti] kuniguosna. Ale tėvas to griežtai nenorėjo: pirko žemės, o jaunam Adomėliui pinigų mokslams nebedavė. Tokiu būdu Adomas savo galva ir mėtėsi: tai buvo zakristijonu, tai vaikus mokė, sykiu ir patsai mokėsi su minčia kuniguosna. Bet miršta tėvas. Adomas tuojau įstoja Žemaičių dvasiškių seminarijon, ir  jau dabar kunigas. Kuniguosna išeiti, kaip girdėjau, padėjusi ponia Petruševičienė; jinai, regis, nebe pirmam tame yra padėjusi. Varnų Juozas.“. (Šaltinis. – 1910.)

1910 m. „Ukmergėje nuo liepos 12 d. apsigyvena akių ligų gydytoja daktaras V. Janulaitytė.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1910.)

1910 m. rugpjūčio 5 d. Kauno gubernatorius pasirašė Ukmergės miesto dūmos sudarytą „privalomą nutarimą“, kuriuo nustatomas tarnautojų darbo ir poilsio laikas Ukmergės prekybos verslovėse, sandėliuose ir kontorose. Nutarimas numatė, jog visų rūšių prekyba, tame tarpe ir turguose bei  mugėse, išnešiojamoji, privačiose ir valdiškose parduotuvėse, taip pat ir prekyba svaigalais, tarnautojų darbas sandėliuose ir kontorose, susijusiuose su prekyba, negali trukti ilgiau kaip 12 val. per parą. Lapkričio, gruodžio ir sausio mėnesiais visos minėtos verslovės turi būti atidaromos 9 val. ir uždaromos 21 val. Kitu metu laiku atidaromos 8 val., uždaromos 20 val.
Visos verslovės susijusios su maisto ir gėrimų gamyba ir pardavinėjimu vietoje (valgyklos, arbatinės, aludės ir visos užeigos) privalėjo dirbti nuo 8 val. iki 23 val., o konditerijos ir restoranai – nuo 9 val. iki 24 val.
Maudyklės turėjo būti atidarytos nuo 7 val. iki 22 val. vakaro, o pirtys – nuo 9 val. iki 24 val.
Prekyba ir tarnautojų darbo laikas galėjo trukti 2 valandomis per parą ilgiau tik 40 dienų per metus: 10 dienų prieš Kalėdas, birželio 28 ir 30 d. [prieš ir po Miesto mugės], dieną prieš Viešpaties žengimą į dangų [šeštines], 10 dienų prieš Šv. Velykas, taip pat prieš žydų šventes: 7 dienas prieš Peisachą [žydų Velykas], 2 dienas prieš [žydų] sekmines [šavotą], 2 dienas prieš [žydų] Naujus Metus [Roš ha-šana (rugsėjo pradžioje)], 2 dienas prieš atpirkimo dieną [Jom Kipuras (tarp rugsėjo ir spalio vidurio)], 4 dienas prieš palapinių dieną [Sukotas (spalio pradžioje)].
Visų rūšių prekyba ir tarnautojų darbo laikas, susijęs su darbu prekybiniuose sandėliuose bei kontorose sekmadieniais ir pagrindinių bažnytinių švenčių dienomis turėjo būti toks: a) prekyba mėsos, dešrų, pieno produktų ir duonos bei bandelių parduotuvėse nuo 7 iki 10 val. ir nuo 18 iki 20 val.; b) prekyba visais kitais dalykais nuo 12 val. 30 min. iki 17 val. vakaro. Šie apribojimai negaliojo: a) mugės Ukmergės m. birželio 29 (šv. Petro ir Pauliaus) dienai, kurios metu prekyba buvo leidžiama nuo 12 valandos iki 23 valandos; b) skaitykloms, įvairių rūšių pasilinksminimams, prekybai [žemės ūkio] parodose, labdaros turguose ir pan.; c) išnešiojamoji prekybai bei prekyba iš judamų priemonių spaudos produkcija, maisto produktais, tabaku ir rūkymo priemonėmis buvo leidžiama nuo 8 val. iki 20 val.; d) prekybos verslovėms, kurios pardavinėjo maistą ir gėrimus vartojimui vietoje, neprekiaujančioms svaigalais, nuo 12 valandos iki 23 val.
Pirmąją šv. Velykų dieną, Švč. Trejybės dieną [sekmines], Kalėdas ir Naujus metus (sausio 1 d.) prekyba ir tarnautojų darbas nebuvo leidžiami.
Abiejų lyčių tarnautojai iki 17 metų amžiaus, dirbantys prekybinėse verslovėse, sandėliuose ir kontorose, be 2 valandų pertraukos pavalgymui, suteikiamų visiems tarnautojams pagal 1906 m. lapkričio 15 d. įstatymo 4 str., šiokiadieniais, kasdien, privalėjo būti atleidžiami nuo darbo 3 valandoms, nuo 8 iki 11 val, mokyklų lankymui. Šios taisyklės nebuvo taikomos vaistinėms. (LVIA.; KM.)

1910 m. vyko rinkimai į miesto dūmą. „[...] Pirmasis rinkimų turas vyko rugpjūčio 16 d., reikėjo išrinkti 21 dūmos narį, į rinkimus atvyko 52 rinkėjai. Viešai perskaičius rinkimus reglamentuojančių įstatymų punktus ir rinkėjams davus priesaiką 12 valandą  prasidėjo rinkimai. Buvo iškelti 42 kandidatai, 7 iš jų iš karto ar vėliau atsisakė kandidatuoti, taigi iš 52 rinkimuose dalyvavusių rinkėjų 35 kandidatavo į dūmą. Balsuojant už save kandidatai susilaikydavo, bet komplikacijų neišvengta. Balsavimą už tris kandidatus teko pakartoti, nes dalis rutulių [balsuojama buvo metant medinius rutulius į balsadėžės „už“ arba „prieš“ skyrius už kiekvieną kandidatą atskirai] už juos buvo rasta ne dėžėse, o ant jų. Be to, nuolat trūko 4-6 rinkėjų, buvusių rinkimų pradžioje. Pasibaigus balsavimui paaiškėjo, kad tik 8 kandidatai gavo daugiau teigiamų nei neigiamų balsų ir buvo  išrinkti. Iki 20.30 val. nesulaukęs naujų kandidatų pasiūlymų rinkimams vadovavęs miesto galva rinkimus baigė. Naujas rinkimų turas vyko po dviejų savaičių, rugpjūčio 31 dieną. Į rinkimus atvyko 53 rinkėjai, bet šį kartą iškelta tik 13 kandidatų, du iš jų atsisakė balotiruotis. Tądien pavyko išrinkti tik vieną dūmos narį.“. Po šių rinkimų dalis rinkėjų pateikė skundą Kauno gubernatoriui ir gubernijos miestų reikalų komitetas rinkimų rezultatus iš viso panaikino bei paskyrė naujus rinkimus. (Astramskas A. Ukmergės dūmos veikla...)

1910 m. spalis. „[...] Buvo paskelbta, buk tarp Kauno ir Ukmergės vaikšto nuolatai reguleriškai automobiliai. Tačiau, kaip „S – Ž. T.“ praneša, automobiliai vaikšto visai ne paskirtu laiku, bet tik tuomet, jei susirenka daugiau norinčių važiuoti. Taip, kad pasitikėti  jais negalima.“ (Viltis. – 1910.)

1910 m. spalis. „Ukmergė. Iki šiol čia buvo du bažnytiniu choru: vienas, daugiausia susidedąs iš miestelėnų, gieda lotyniškai prie vargonų, o antras sodiečių, kurie giedodavo rožančių ir  kitas lietuviškas giesmes. Šis, pastarasis nesenai perstojo giedojęs užtat, kad neužkvietęs jų klebonas ant gegužinės, kurią surengė šiemet giesmininkams miestelėnams. Nesinori tikėti, kad dėl gegužinės netekom tokių giesmininkų, kuriais negalėdavau aš atsigėrėti. Tikiuos vėl juos užgirsiąs Ukmergės bažnyčioje./ Giesmininkai pirmojo choro, girdėjau, nutarė stropiai darbuotis, kad per pamaldas bažnyčioje nebūtų tarp jų jokių nereikalingų pašnekesių. B. P.“. (Viltis. – 1910.)

1910 m. spalis. „Neperseninusiai besėdėdamas Ukmergės kalėjime paprašiau kalėjimo viršininko knygų. Bet pasirodė, kad beveik jokio knygyno tame kalėjime nėra. Yra kelios knygos, bet ir tos visai menkos vertės. Kaip gi suramina kalinį knyga – gali suprasti tik tas, kuriam teko būti kalėjime. Taigi manau, kad ta visuomenė, kuri šelpia kalinius pinigais, nepagailės ir knygų Ukmergės kaliniams. Knygos galima siųsti kalėjimo viršininko vardu – Ukmergė (Vilkomir), Kauno gub. – su pažymėjimu, jog knygos skiriama kalėjimo knygynan. Knygos tinka lietuviškos, lenkiškos, rusiškos taip pat ir kitose kalbose. V. Pac.-Pomernackis“. (Lietuvos žinios. – 1910.)

1910 m. spalis. Laikraštis „Lietuvos žinios“ perspausdina informaciją apie tai, „[...] kokią didelę naudą yra padariusi Kauno žemės ūkio draugija, įkurdama pavieto miesteliuose savo skyrius. [...] Ukmergės pav. išdygo tokiu būdu keletas ūkio ratelių, keleta vartotojų draugijų, [...]./ Be to, kas met Ukmergėje yra ruošiama šv. Petro dieną valstiečių arklių paroda ir už geresnius gyvulius skiriamos dovanos, paraginimui valstiečių gražesnius arklius auginti.[...]“. (Lietuvos žinios. – 1910.)

1910 m. spalis. „Šiais laikais buvo prie Vilniaus mokslo apskričių atkeliavę Ukmergės: miesto galva Kontovtas [M. Kontautas], privatiškos gimnazijos direktorius Lisieckis [S. Lesiukas], dvarininkas Kozakovskis [gimnazijos globos komiteto pirmininkas S. Kozakovskis] ir šventikas [stačiatikių archijerėjus, gimnazijos tikybos mokytojas P. Levikovas] – melsdami Ukmergės priv. gimnazijos mokytojų tarnystą [tarnybą] priskaityti prie valdiškosios, nes kitaip mokytojai, tarnaudami privatiškai, negali tikėtis senatvei pansijono ir nenoriai užima čia vietas.“ Apskrities švietimo valdžia „[...] mandagiai priėmė šiuos atstovus ir paaiškino jiems, jog to klausimo išryškinimas priguli ne nuo jo, bet nuo apšvietimo ministerio, pas kurį visą reikalą pažadėjo globėjas pats užtarti./ Ukmergės privatinė gimnazija prieš kelerius metus liko įkurta vietinių dvarininkų, miestiečių ir paties miesto lėšomis. Dabar gimnazijoje yra 164 mokiniai, tame skaičiuje katalikų, daugiausiai valstiečių-lietuvių vaikų 85; pravoslavų 6; žydų 70; liuterių 8.“ (Lietuvos žinios. – 1910.)

1910 m. gruodis. „Laike kalėdų Ukmergėje rengiama pasilinksminimai. Vakarų sumanytoja – gyd. Janulaitytė. Artistai pakviesti iš Peterburgo.“ (Lietuvos žinios. – 1910.); „Ukmergėje per Kalėdas rengiamas kiek didesnis vaidinimas. Juo žada užsiimti čia apsigyvenusi akių gydytoja p. Janulaitytė. Vaidintojų ketina atvažiuoti iš Petrapilės.“ (Viltis. – 1910.)

1910 m. gruodis. „[...] Į Babtus min-kojon [?] atkeltas iš II-os m. cerk. Ukmergėje m-jas M. Možeiko. [...] Į Ukmergę II-jon cerk. mok. paskirtas turįs mokyt. teises Prokopeia [...]“. (Mokykla – 1910.)
    
1910 m. Ukmergėje įkurta Kauno gubernijos Ukmergės miesto skaitymo mėgėjų draugija. Draugijos tikslas – „Suteikimas galimybės [draugijos] nariams ir pašaliniams visų luomų abiejų lyčių asmenims už nedidelį mokestį gauti paskaityti knygų, laikraščių ir žurnalų, tiek rusų, tiek kitomis kalbomis.“. (Kauno apskrities archyvas; KM)

1910 metais Ukmergėje gyveno 6930 judėjų tikybą išpažįstantys asmenys: 3194 vyrai ir 3736 moterys. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1912 metams. - III dalis. – Kaunas.)

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau