Spausdinti

1916 m.
    
1916 m. Ukmergės kalėjime buvo kalinami 226 asmenys. (Gelūnas S. Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. – Ukmergė, 1994.)

1916 m. sausio 30 d. Ukmergės miesto valdybos sekretorius P. Estko ir buhalteris J. Dievulis, būdami evakuacijoje Mogiliove, atsakė Kauno gubernatoriui į jo reikalavimą pasiaiškinti dėl evakuacijos metu prarasto miesto turto. Jie pateikė tokį pasiaiškinimą: „[...] 1. Ukmergės Apskrities [Taikos Teisėjų] Suvažiavimas jokių [Ukmergės] Miesto Valdybos knygų ir dokumentų Berezvečio [geležinkelio] stotyje nepaėmė. Valdybos knygas ir dokumentus buhalteris Dievulis atsinešė nuo Berezvečio stoties iki Valdybos gurguolės sustojimo vietos Podsvilės miestelyje 18 varstų ant savo pečių, kad perduoti į vežimus, tačiau [Valdybos] Narys p. Škadovskis jų nepriėmė, pasakęs buhalteriui Dievuliui, kad jis šias knygas ir dokumentus perduotų Ukmergės karinės prievolės Įstaigos Sekretoriui p. Korablikovui, kad [jie] nuvežtų [knygas ir dokumentus] į Polocko m., bet kadangi Valdybos Narys p. Škadovskis į Polocko m. nevažiavo, o gruntkeliu nuvyko tiesiai į Rogačiovo m., tos knygos atsidūrė Kostromos m./ 2. Miesto Valdybos nuosavybės, bylų ir dokumentų saugojimas bei lydėjimas evakuacijos metu nebuvo pavestas atskiram asmeniui, bet viskam [kelionės] nuo Ukmergės m. iki Švenčionių m. [metu] vadovavo Valdybos Narys p. Kviatkovskis, nes Narys p. Škadovskis su savo nuosavybe ir šeimyna važiavo gale. O nuo Švenčionių m. iki Mogiliovo m. visiškai viskam vadovavo Valdybos Narys p. Škadovskis, nes Valdybos Narys p. Kviatkovskis pasiliko Švenčionių m./ 3. Iš Ukmergės m. buvo išvežta beveik visa nuosavybė, išskyrus baldus: stalus, kėdes ir spintas bei dalį gaisrinės gurguolės; bylos  ir knygos buvo paimtos tik paskutiniųjų metų, išskyrus šeimų bei šauktinių sąrašus ir žydų metrikų knygas, kurios buvo paimtos visų metų, o visas archyvas liko Ukmergės m./ Iš to [išvežtų daiktų] skaičiaus nepamesta, bet palikta Švenčionių m. neišvežus daugiau kaip pusė visų bylų, knygų ir nuosavybės, o dalis paimto iš Švenčionių [turto] palikta Berezvečio stotyje./ Išlikusiai nuosavybei, knygoms ir byloms sudaryti aprašai, o trūkstamą nuosavybę galima nustatyti iš inventoriaus./ 4. Kaltieji dėl Valdybos nuosavybės ir knygų neišvežimo iš Švenčionių yra Valdybos nariai, nes iš Švenčionių buvo galima laiku išvažiuoti geležinkeliu arba arkliais, tačiau dėl jų neenergingumo ir neorganizuotumo daiktai liko neišvežti, o iš Berezvečio stoties [neišvežta] tik dėl Valdybos Nario p. Škadovskio kaltės, neleidusio pasiųsti Valdybos vežimų pasiimti daiktų pristatymui į Berezvečio stotį, buhalteris Dievulis nuvyko iš Glubokojės miestelio į Berezvečio stotį paimti daiktų ir pasiėmė svarbiausias knygas bei dokumentus, kiek pajėgė ir nešė iki Podsvilės, kaip pasakyta [pasiaiškinimo] 1 punkte; Valdybos Narys p. Škadovskis ne tik nelaukė Glubokojės miestelyje nepriėmė buhalterio atneštų knygų ir dokumentų, išvažiavo su arkliais toliau į kelionę, nelaukdamas sugrįžtant sekretoriaus ir kurjerio, taip pat nuvykusių [paimti paliktų] daiktų, tad Sekretorius, Buhalteris ir kurjeris išsiskyrė nepažinodami vietovės bei vargais negalais vėl susiėjo Polocko m., kur kelias dienas laukė atvykstant Nario p. Škadovskio, tačiau pastarasis mums pranešė, kad jis, nesustodamas Polocko m., toliau važiuoja gruntkeliu į Rogačiovo m., kur ir mes nuvykome. Prabuvę Rogačiovo m. apie savaitę, mes gavome pranešimą, jog turime atvažiuoti į Mogiliovo m., kur apsistojo Valdybos Narys p. Škadovskis./ Viską smulkiai aprašyti neįmanoma, mes, reikalui esant, papasakosime viską žodžiu, tačiau patys, nepaisant mūsų noro ir pastangų, nieko negalėjome padaryti, neturėdami pinigų ir arklių./ Berezvečio stotyje pasiliko: dėžė su buhalterinėmis knygomis ir įvairių rūšių blankais, dėžė su Valdybos įsakymais, dėžė su rašomąja mašinėle, du maišai su Našlaičių Teismo bylomis ir 3 maišai su tarnautojų daiktais, iš viso 8 vienetai.“ (LVIA.; KM)

1916 m. vasario 4 d. Ukmergės miesto valdybos narys K. Škadovskis, atsakydamas į Kauno gubernatoriaus 1915 m. lapkričio 29 ir gruodžio 14 d. raštus, pasiaiškino dėl miesto nuosavybės praradimo vykdant evakuaciją iš Ukmergės į Mogiliovą, kur tuo metu jis buvo apsistojęs: „[...] turiu garbės pateikti Jūsų Prakilnybei:/ 1. Du 1915 m. gruodžio 17 aktus apie Miesto Valdybos ir Našlaičių Teismo pinigines sumas bei du aprašus čia [Mogiliove] esančių knygų, dokumentų ir nuosavybės./ 2. Miesto Valdybos ir Našlaičių Teismo pinigų skrynia neperduota saugoti į Mogiliovo Iždą, nes p. [Mogiliovo] Iždo Rūmų Valdytojas atsisakė ją priimti, todėl grynieji pinigai įrašyti į Valstybinės Taupomosios Kasos knygelę. Vienas skrynios raktas saugomas pas mane, kitas pas sekretorių p. Estko./ 3. Likęs vienas gaisrininkų komandos arklys lapkričio 16 parduotas turguje už 60 rublių, pinigai gauti tiek už šitą, tiek už visus [parduotus] arklius bei vežimus įrašyti į pajamas pinigų žurnale, po to kai  jis buvo gautas Valdyboje./ 4. Knygas ir dokumentus, kuriuos Apskrities [Taikos Teisėjų] Suvažiavimas atsiuntė į Jūsų Prakilnybės kanceliariją, buhalteris p. Dievulis turėjo su savimi Podsvilės stotyje, jis ketino važiuoti kartu su Ukmergės karo [prievolės] įstaiga į Rogačiovo m. ir laikinai viską atidavė įstaigos tarnautojo p. Vingrio priežiūrai, tačiau buhalteris Dievulis nebuvo priimtas į traukinį, liko laukti sekančio, šitaip jie ir išsiskyrė./ 5. Iš Ukmergės į Švenčionių m. buvo pervežta daug kanceliarinių bylų, knygų ir kai kuri nuosavybė, o taip pat beveik visa geriausia gaisrininkų įranga, išskyrus statines ir kobinius, kurie ten ir pasiliko kartu su 4 Valdybos tarnautojais, nedidelė bylų ir knygų dalis liko Berezvečio stotyje. Išlikusieji dokumentai ir nuosavybė įtraukti į pridedamą aprašą.“ (LVIA.; KM)

1916 m. vasario 21 d. Ukmergės gyventojams buvo nustatytos maisto produktų normos. Dirbančiam žmogui parai buvo skiriama: 250 gr. duonos, 160 gr. miltų, 40 gr. bulvių. (Gelūnas S. Ukmergės ir apylinkių praeities apžvalga nuo seniausių laikų iki 1940 metų. – Ukmergė, 1994.)

1916 m. kovo 8 d. Ukmergės miesto valdybos narys K. Škadovskis pranešė Kauno gubernatoriui, jog „Miesto Valdyba kartu su jos patarnautojais ir nuosavybe vasario 20 d. atvyko iš Mogiliovo m. į Kostromos m. ir įsikūrė Rusinos [Руссиная] gatvėje name Nr. 51 b. 6. [...]“.(LVIA.; KM)

1916 m. gegužės 16 d., Kostromoje, einantis Kauno gubernijos miestų reikalų įstaigos nuolatinio nario pareigas M. Kozėla pranešė Kauno gubernatoriui, jog jis, atlikęs tyrimą dėl „Ukmergės Miesto Valdybos nario K. J. Škadovskio neteisingų tarnybinių poelgių“ ir nustatęs, jog „neteisingi tarnybiniai poelgiai yra sekantys: 1. Neįtraukimas į pajamas visos pinigų sumos, gautos pardavus miesto arklius, vežimus ir pakinktus,/ 2. Įrašymas į išlaidas tokių sumų, kurios nebuvo išmokėtos,/ 3. sudarinėjimas sąskaitų piniginėms išlaidoms, kurios nepateisintos dokumentais,/ 4. Miesto Valdybos nutarimų sudarinėjimas atgalinėmis datomis dėl išlaidų sumų, kurių teisingumas nepatvirtintas dokumentais ir kelia įtarimą,/ 5. savavališkas išdavinėjimas ir įtraukimas į išlaidas sau bei Miesto Valdybos tarnautojams išduotų viršijančių algą pinigų, nurodytų kaip evakuacinės pašalpos, premijiniai pinigai ir kt. (birželio 13 [išlaidų] str. 284 – [išduota] 409 rub. 90 kap., lapkričio 9 str. 331 – 314 rub. 66 kap., 1915 m. gruodžio 18 str. 336 – 150 rub. bei šių metų gegužėje [straipsnis nenurodytas] – 150 rub., iš viso 1024 rub. 50 kap.)/ 6. tai, kad turėdamas visas galimybes išvežti iš Švenčionių į Berezvečio stotį miesto nuosavybę ir raštvedybą Škadovskis to nepadarė, savo nuosavybę išvežė visą, o miesto [nuosavybė] dingo,/ Miesto Valdybos Nario Škadovskio duoti pasiaiškinimai nepateisina nurodytų neteisingų poelgių./ Taip pat turiu garbės pranešti, jog 3151 rub. 80 kap. miesto lėšų saugojimas Vilniaus Privačiame Komerciniame Banke yra neteisėtas ir šitie pinigai turi būti saugomi valstybinėse kreditinėse įstaigose.“ Ant M. Kozėlos raporto užrašytas nutarimas „Pradėti teisminį persekiojimą pagal Bausmių Statuto 362 str. ir 358 str.“, datuotas 1916 m. birželio 1 d., po kuriuo pasirašė Kauno gubernatorius N. Griazevas, Kauno apygardos teismo pirmininkas N. Riuminas, Kauno Miesto galva A. Bržozovskis, Nuolatinis Kauno gubernijos miestų reikalų įstaigos narys P. Lisipas bei šios įstaigos sekretorius M. Kozėla. (LVIA.; KM)

1917 m.
1917 m. „[...] Visuotinas draugijos [„Saulė“] susirinkimas balandžio mėnesyje 1917 metų nutarė steigti gimnazijas Ukmergėje, Šiauliuose ir Telšiuose, o taipogi mokytojų kursus Kaune. Dėl gimnazijų steigimo nutarimas bus įvykdytas, netrukus bus atidarytos: Ukmergės ir Telšių „Saulės“ vardu. [...]“. (Vienybė. – 1918.)

1917 m. spalis. „[...] Šėtos parapijoje, apskritai, jauti Kauno gub. apšviestą kampelį. Tuo tarpu Ukmergė šalimais kol kas tik laukia veikėjų, nes dabartiniai Ukmergės veikėjai dirba kas sau ir kaip sumano. Inteligentai toli nuo liaudies nuėję, liaudis dažnai lenkų mauruose nardosi.[...]“// „Mūsų [„Lietuvos aido“] agentai [apskrityse]. [...] Julijonas Plačenis, Ukmergėje.“ (Lietuvos aidas. – 1917-10-11. – Nr.14. – P.4.)

1917 m. spalis. „Ukmergė. Lietuvių gimnazija. Visuotinis „Saulės“ draugijos susirinkimas Kaune nutarė įsteigti Ukmergėje lietuvių gimnaziją, pavesdamas tą darbą adv. B. Dirmantui. Ukmergės apskričio žmonėms jau yra pranešta, kad užsirašinėtų vaikus į būsimąją gimnaziją. Kurie norėtų stoti ton gimnazijon iš kitų apskričių, galėtų sužinoti sąlygas ir paduoti prašymus paštu adv. B. Dirmanto adresu./ Ukmergėje nuo pat vokiečių užėjimo yra lietuvių mokykla, dabar gi patapo valdžios liaudies mokykla. Jau pernai buvo manoma įsteigti Ukmergėje gimnazija, bet sumanymas neįvyko. Lemdo.“ (Lietuvos aidas. – 1917-11-06. – Nr. 25. – P. 4.)

1917 m. lapkritis. „Ukmergė. Visiems gerai žinomas dalykas, kad frontui besitraukiant per Lietuvą, karo užmuštieji kareiviai ir aficieriai paprastai buvo laidojami tenai kur pakliuvo. Dėlei to visur buvo matyti kareivių kryželiai ant kalno ir pakriūtėje, prie kelio ir palangėse. Žmonės vienur juos papuošdavo, kitur visai pamiršdavo, o buvo vietų, kur ir bijodavo./ Dabar vietinė valdžia ėmė rinkti išmėtytus visur lavonus vienon vieton. Tam reikalui prie Ukmergės miesto katalikų kapinių yra įsteigtos išimtinai kareivių kapinės. Kapinės gražiai aptvertos ir pastatytas simbolinis akmens paminklas. Kapai yra pavieni ir bendrieji arba „brolių kapai“. Ant kapų taip pat daugybė kryžių su pavardėmis ir be pavardžių. Kapinėse laidojami tiek rusų, tiek vokiečių kareiviai: bendrai, mat, kovojo, bendrai ir tesiilsie!/ Ir tos kapinės amžinai pasiliks neišdildoma pasaulinio karo žyme taip sunkiai pergyventų Lietuvos laikų! O šiandien jos mena, kaip daug yra žuvusių ir Lietuvos sūnų... Raukys.“ (Lietuvos aidas. – 1917-11-13. – Nr. 28. – P. 4.)

1917 m. lapkritis. „Ukmergė. Nesenai pradėtas mokslas liaudies mokyklose, kur jau mokoma buvo ir praeitais metais. Reikėtų pasirūpinti, kad šiemet gerai susitvarkytų tikybos pamokos, mat praeitais metais klebonas kun. Barakauskas, pasiėmęs mokyti tikybos lietuvių liaudies mokykloje, nepadarė nė vienos lekcijos. Rakštis.“ (Lietuvos aidas. – 1917-11-22. – Nr. 32. – P. 4.)

1918 m.

Sausis

1918 m. „Ūkmergė. [...] Sausio 13 d. čia rengiamas vakaras su vaidinimu „Kaip  kas išmano, taip save gano“ ir „Aš numiriau“. Be to, žadėta choras ir monologų. [...]“. (Darbo balsas. – 1918.)

Vasaris
1918 m. „Ukmergė. [...]/ Vasario 6 dieną š. m. pasimirė Ukmergėj užsikrėtęs dėmėtąja šiltine Juozas Stulgys, būdamas 23 metų amžiaus. Velionis buvo gabus ir veiklus darbininkas, dalyvavęs kiek išgalėdamas mūsų visuomenės gyvenime. Uoliai dėjosi prie laikraščių ir knygučių platinimo, kad kėlus apšvietimą saviškių tarpe. [...] Velionis užsikrėtė kitus belankydamas. Jo darbų atminimas ir kitiems tebūna gražus pavyzdys./   Marsas.“ (Darbo balsas. – 1918.)
     
Kovas
1918 m. kovas. „[...] Lietuvių visuomenės gyvenimas daug gauna čia sau paraginimo iš vietinio skyriaus karo aukoms šelpti Draugijos. Jo yra įsteigta pigioji liaudies valgykla, iš  kurios šį pavasarį išduodama buvo kasdien daugiau kaip 300 porcijų pietų. Pietūs davinėjami ne veltui. Gaudavo jų ne tik Ukmergės miestelėnai, bet ir daugelis pakeleivingųjų (ypačiai vilniškių). Šiemet maistas truputį atpigo, todėl  ir valgyklos ėmėjų turime mažiau. Skaičius jų sumažėjo./ Be valgyklos skyrius dar užlaiko senelių prieglaudą, kurioje gauna pastogės arti 20 žmonių  ir rengiama yra vaikų-našlaičių prieglauda./ Ukmergėje gyvavo dvi vartotojų draugijos. Liūdna tik, kad viena jų  karo laiku jau pražuvo, antroji gi, tiek nemoka savo reikalų vesti, kad visiškai neturi prekių; net druskos joje negausi. Žmonėms gi baisiai brangiai tenka mokėti už viską įvairiems pirkliams – verteivoms./ Ūpas lietuvių visuomenėje gana geras  ir ypačiai pakilo, kada galų gale atėjo leidimas taip senai laukiamosios gimnazijos. Sausio 13 d. turėjome čia lietuvių vakarą, kurs davė 533 rub. 35 kap. gryno pelno. Iš to pelno manoma įsteigti knygynas prie gimnazijos, duoti pašalpos valgyklai, prieglaudai it k...“/ B. D. [Boleslovas Dirmantas?]“. (Darbo balsas. – 1918.)

1918 m. kovas. „Ukmergė [...]. Ukmergės apylinkėje jau praėjusių metų pabaigoje buvo daug plėšikų užpuolimų. Užpuldami ne tik plėšė, bet ir žmones kankino, ugnim svilindami papades, badydami peiliais panages. Taip yra atsitikę Lyduokių parap. Su Čepkauskyte ir Jukneliene. Pagaliau plėšikams atėjo galas, nes 4 jų suimti ir pasmerkti nužudyti Ukmergėj. Vis tiek vagiliavimas dar ligi šiol neišnyko./ Vasario 3 dieną Ukmergės klebonas Barauskis ragino per pamokslą žmones laikraščių skaityti. Išvardydamas lietuvių laikraščius, paminėjo ir „Darbo Balsą“, tik neteisingai jį „Darbu“ pavadinęs. Tai vienas retų atsitikimų, kuomet kunigas nevaržydamas palieka patiems žmonėms pasirinkti tinkamą laikraštį. [...]/ Sietynas.“. (Darbo balsas. – 1918.)

1918 m. kovas. „Ukmergė. [...] Ukmergės kampelis susipratimo ir apsišvietimo žvilgsniu ligi šiol tebėra vienas tamsiausių mūsų krašte. Ne be to,  kad nebūtų tame žmonių aplenkėjimo kaltybės. Švietimo dalykuose tai nelaimingiausi šiuo laiku žmonės. Neva nuo vienų atstoję, prie kitų nepristoję, nes nėra prie ko pristoti, stovi jie tūpčiodami ant kryžkelio kada visi kiti skubriai pirmyn eina./ Vasario 5 dieną įsikūrė Ukmergėje lietuvių gimnazija; mokslas žadama pradėti keturiose žemutinėse klasėse. Mokinių susirašė apie du šimtu. Smagu, kad žmonės taip uoliai stveriasi mokslo./ Ukmergės apylinkėj išsiplatino limpamosios ligos, labiausiai šiltinė. Nežiūrint valdžios pastangų apstabdyti, jos nesiduoda ir greta diena, kad kapuosna neatsigultų po 4 ir daugiau mirusių.   Marsas.“ (Darbo balsas. – 1918.)

Gegužė
1918 m. gegužė. Grįžęs iš Rusijos Bažnytinių teisių kandidatas, kun. Felicijonas Daniusevičius paskirtas kapelionu prie Ukmergės gimnazijos. (Vienybė. – 1918.)

1918 m. gegužė. Ukmergės klebonas kun. Barakauskas sirgo dėmėtąja šiltine. (Tėvynės sargas. – 1918.)

Rugsėjis
1918 m. „Ukmergė. Jau nuo pernai metų Ukmergėje gyvuoja Lietuvių gimnazija. 1918 metais prieš Velykas [1918-04-07] atsidarė tik 3 klasės ir taip buvo  iki atostogų. Po atostogų suvažiavus mokiniams rugpjūčio mėnesy atsirado kandidatų ir į IV klasę (iš Rusijos ir apylinkės), tokiu būdu tapo atidaryta ir IV klasė ir dabar yra apie 130 mokinių. Jokios katalikiškos moksleivių kuopelės ilgą laiką nebuvo susitvėrusios. Bet jos reikalingumą jautė kiekvienas moksleivis. Pasitarę labiau susipratę moksleiviai, padedant mokytojui Gruodžiui, nutarė sušaukti visuotinį moksleivių susirinkimą, kuriame atsilankė ir mok. Gruodis. Toks susirinkimas įvyko 1 – I – 18 m. [tikriausiai spausdinimo klaida – gal turėjo būti: 1 – IX – 18 m. ?] gimnazijos bute. Mokytojas Gruodis plačiai nušvietė organizacijos reikalingumą ir jos tikslą. Jis aiškiai nušvietė, kad moksleivio priedermė yra lavint save visapusiškai, dedant pamatan Kristaus mokslą ir dorą. Visi maždaug sutiko su tuo ir nutarė sutverti „Ateitininkų“ kuopą. Po tam įsirašė nariais norinčiais save lavint viršminėtais pamatais. Įsirašiusieji išrinko valdybą iš 4 asmenų. Į valdybą tapo išrinkti: Pranas Telksnys (pirmininkas), Karlas Žukauskas (sekretorius), Mykolas Mikalajūnas (iždininkas) ir kandidatas Kazimieras Augunas. Dabar Ukmergės ateitininkų kuopelės jau yra apie 50 narių ir gerai darbuojasi. Lapkričio 24 d. susirinkę nutarė po Kalėdų sutaisyti vakarą ir tam išrinko komisiją,  kuri rūpintųsi apie viską, taipogi taiso savo chorą. Taipogi išrinko delegatus siųsti į Vilnių „Ateitininkų“ konferencijon sekančius asmenis: Praną Telksnį, Mykolą Mikalajūną ir Zofiją Staikūnaitę. Taigi ukmergiečiai nesnauskime!“ (Ateitis. – 1919.)

Spalis
1918 m. spalis. „[...] Ukmergėje, kur tik eisi, visur susitiksi lenką, net bažnyčioje gėdysi lietuviškai kalbėti. Ukmergės klebonas yra prielankus lenkams, nes ką jis čia su taus lietuviais veiks! Kaip ir senovėje būdavo, taip  ir dabar kas šventadienis sakomi pamokslai lenkiškai. Mat, mūsų „tėveliai“ yra lenkų parama ir talkininkai./ Gimnazijos mokslas šiemet prasidėjo rugpjūčio 15 d. buvo kvotimai norintiems stoti į ketvirtą klasę. Mokinių yra 120. Mokiniams didelis vargas, nes trūksta vadovėlių ir kitų mokslui reikalingų įrankių. Todėl ir gabiausieji mokiniai neįstengia suskubti./ Lietuvių Gimnazijos ekskursija buvo 8 rugsėjo. Mokiniai buvo susirinkę mokyklos kieme ir mokytojų vedami ėjo linksmai ir gražiai dainavo./ Šiemet balandžio mėnesį įsikūrė knygynėlis. Jis susideda iš 800 įvairaus turinio knygų. Skaitytojų yra dar maža,  knygynėlio nariai vis dar priimami. Knygynėlio naudai manoma buvo taisyti vakaras, trūkstant vaidintojų tai nepavyko. Manoma įsteigti Ukmergės knygynėlio skyrius Kovarske.“. (Darbo balsas. – 1918.)

Lapkritis
1918 m. lapkritis. „Ukmergė. Vokiečių valdžia įtaisė obuoliams ir kitiems vaisiams džiovinti fabriką. Iki 15 rugsėjo vietiniai gyventojai pristatė 25000 centnerių vaisių. Apskaitoma, kad per visą rudenį pristatys iki 50000 pūdų. Vaisių pūdui esą mokama nuo 1 rublio iki 2 rublių. Džiovintus vaisius išgabena kariuomenei maitinti arba į Vokietiją.“ (Vienybė. – 1918.)

1918 m. lapkritis. Laikraštį „Darbo balsas“ Ukmergėje pardavinėjo: J. Plačenis „(prieš bažnyčią)“, „Adamavičiaus knygyne. Vilniaus ir Dinaburgo [Vytauto] g. kertė, Rašanskio knygyne Dinaburgo g. ir Zeziliausko J. Rygoje [Rygos?, dab. Gedimino?] g. 35.“ (Darbo balsas. – 1918.)

1918 m. „Aukmergė. Lapkričio mėn. 13 d. čia buvo Aukmergės apskričio katalikų veikėjų suvažiavimas. Susirinkimas reikalaus svarstė tokia tvarka: 1) Pranešimas apie Lietuvių Katalikų Centro Veikimą, 2) Apskričio Tarybos rinkimai, 3) Mokesčių klausimas, 4) Klausimas apie steigimą įvairių katalikiškų organizacijų: a) Kr. Dem. Partijos, b) Jaunimo, c) Ūkininkų ir d) Darbininkų, 5) Bėgamieji reikalai./ Gruodis pranešė apie Lietuvių Katalikų Centro veikimą Kaune ir apie Apskričio Tarybos įsteigimą. Į Apskričio Tarybą išrinko 15 žmonių, būtent: Gruodis, Buožis, kun. Kapočius, Reikala, kun. Radžius, Vrubliauskas, kun. Krikščiūnas, kun. Danisevičius, Adamonis, kun. Poška, Stimburys, kun. Kraniauskas, kun. Barakauskas, Šabanavičius ir Sadauskas. Kandidatais: Tušys, Randževičius ir Graužinius./ Valdybon išrinkti:/ Gruodis, kun. Daniusevičius, Buožis, Reikala, Šabanavičius, kun. Poška ir Graužinius.“. (Tėvynės sargas. – 1918.)

1918 m. lapkritis. „Ūkmergė./ Tveriama miesto valdybą. Lietuviai joje turėsią 9 atstovus, lenkai 10, žydai 12, rusai 1. Tie atstovai iš savo tarpo išsirinksią miesto viršininką ir padėjėjus./ 27 lapkričio dieną bus Ūkmergės apskričio „Pavasario“ draugijos skyrių suvažiavimas./ Įsikūrusi gimnazija šiai apylinkei turi ne tik kultūrinės vertės, bet ir tautinės, nes susispietęs čia mokytojų būrelis daug padeda savo darbais sulenkėjusių tautinei sąmonei kelti./ Įkurta Lietuvių krikščionių Demokratų partijos skyrius.“ (Laisvoji Lietuva. – 1918.)

Gruodis
1918 m. gruodis. „Ukmergės miesto komitetas [taryba?] buvo renkamas sulig tautomis. Rinkimuose dalyvavo žydai, lenkai ir lietuviai; komiteto sąstatas mišrus, daugumoje nepriklausomieji tautininkai. Vienas socialdemokratams pritariąs.“ (Darbo balsas. – 1918.)

1918 m. gruodžio 14 d. Juozas Grigiškis, gyvenantis Lygumuose, Šiaulių apskrityje, Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamento įsakymu paskirtas Ukmergės apskrities gydytoju. (Lietuva. – 1919.)

    1918 m. gruodis. „Ūkmergės chronika./ (Apie gimnaziją nebuvo tikrų žinių). Ūkmergės gimnaz. lanko iš viso 142 mokiniai; tame skaičiuje 28 merg. Mokytojauja p. Boleslovas Dimontas [Dirmantas]. Direktorius ir Liet. istorijos ir geografijos mokyt.; p. Julijonas Buožis inspektorius ir matematikos mokytojas; Paulius Sumbelevičius – gamtos ir istorijos; p. Stasys Gruodis lietuvių kal.; kapelionas kun. F. Danusevičius, mokina ir lotynų kalbos; prancūzų kalbos – Žičkaitė./ [...] Gimnazijos mokiniai, dėl susidariusių aplinkybių, Kalėdų atostogų leidžiami 4 savaitėms nuo gruodžio 20 iki sausio 20 d./ Rūpesčiu kat. jaunimo dr. „Pavasaris“ valdybos įsteigti čia nedėldieniai [sekmadieniniai] kursai dėl dr. narių; juos lanko ir ne nariai – iš viso su viršum 80 ypatų (50 m. ir 30 bern.). Mokinama skaityti, rašyti, skaičiuoti, geografijos, istorijos, dainavimo ir t. t. Mokytojauti pasišventė gimnazijos mokytojai pašvęsdami sekmadienio poilsį./ Snaudęs čia ilgą laiką jaunimas prabudo ir pradėjo krutėti, jau kelintas mėnuo gyvuoja kat. jaun. dr. „Pavasario“ skyrius. Turi knygynėlį [biblioteką?], nedėldienio kursus, kuriuos lanko gan apsčiai. Noriai pradeda skaityti laikraščius. [...]“ (Laisvoji Lietuva. – 1918.)

1918 m. gruodis. „[...] Maždaug per 1918 metų Kalėdas, prieš pat šventes, ginklų atsargos dingo iš mūsų namų, tuo pat metu dingo ir daugelis asmenų, ypač jaunimo iš konspiratorių. Manau, kad tai įvyko dėl Lenkų Karinės Organizacijos įsakymo ginkluotiems būriams susitelkti Vilniuje, generolo Veitkos organizuotame savigynos korpuse. Prieš pat Naujus Metus Vilniaus savigyna užėmė Vilnių, išstumdama ir nuginkluodama lietuvius bei vokiečius./ Iš rytų artinosi Raudonoji Armija. Gal tai, o gal Vilniaus įvykiai buvo priežastimi, kad 1918 metų gruodžio 31 dieną visi vokiečių daliniai slapčia, tylomis paliko miestą. Kai pajudėjo paskutinysis siaurojo geležinkelio traukinys su vokiečių kariuomene, vienas iš kareivių iššovė į orą, tarsi simbolizuodamas naujos istorinės eros pradžią.[...]“ (Survila M. Ukmergės miesto ir Ukmergės apskrities istorijos apybraiža. – Ukmergė, 2004.)

1919 m.

Sausis   
„[...] Patvirtinti Ukmergės gimnazijos mokytojus ir laikyti juos einančius šias pareigas:
Kasą Praną – nuo 1919 m. sausio m. 20 d.
Kvieską Vincą -         „          liepos m. 1 d.
Baronienę Eleną -      „     rugpjūčio m. 15 d.
Kun. Daniuševičių Felicijoną – nuo 1918 m. lapkr. m. ir
Buožį Julijoną -                             „      „            „ [...]“ (Švietimo darbas. – 1921-1/2.)

1919 m. „Ukmergė, 7. I. [1919-01-07]. Vokiečiai išsidangino iš miesto. Prieš išeidami sprogdino granatas – daug langų išbyrėjo. Miesto ir apskrities gyvenimą dabar tvarko apskrities komitetas. Milicija susitvarkius – dabar ginkluota. 10. I. bus apskrities tarybos suvažiavimas, kuriame bus renkami atstovai į konferenciją. Naktį iš 6 į 7 į Kovarską atjojo 4 raudongvardiečiai žvalgai.“ (Lietuva. – 1919.)

Vasaris
1919 m. vasaris. Kun. Deveikis Jonas, Tauragnų klebonas, „paliuosuotas nuo vietos“, laikinai apsigyveno Ukmergėje. (Ganytojas. – 1919.)

1919 m. vasaris. „Teisingumo Ministerijos įsakymai. [...] Paskirti Bronislovą Adamavičių Ukmergės apskrities Teismo Tardytoju, nuo 1919 m. vasario 10 d.[...]“ (Lietuva. – 1919.)

Balandis
1919 m. balandis. „Ukmergė. Bolševikai, atėję į Lietuvą, žadėjo daugiaus nė kaip žodžiais, bet kaip pradėjo gyventi, plėšti, tai darbais padarė blogiau ne kaip pragare./ Po jų atėjimo visuose dvaruose ir sodžiuose įvedė „Komunas“ susidedančias iš trijų žmonių ir vietoj parapijos komitetų valsčiaus „renkomus“, kad geriau vietos žmones apiplėšus. Visur apgarsino, kad nėr nuosavybės: kas yra, tas visų nuosavybė. Dvaruose apgarsino, kad viskas darbininkų, bet darbe pasirodė, kad  viskas teko komisarams. Jie žydelių pagalba išveža viską svetur. Visur surašė grūdus, gyvulius, visokius įrankius ir žmones. Surašius pradėjo rekvizuoti beveik visus grūdus, gyvulius, ratus ir kitus daiktus nuo visų, be skirtumo, kaip nuo ūkininkų, taip ir nuo darbininkų, mažažemių, bežemių ir kumečių, taip, kad pradėjo visi šaukte šaukti prieš bolševikus. Biednuomenei nedavė nė saujos grūdų. [...] apskelbė vyrų mobilizaciją nuo 18 iki 40 metų pradedant šių metų kovo 20 d./ Įstojus į raudonąją armiją Lietuvoje nepalieka čia, bet išveža į Rusiją./ Užėmus bolševikams Lietuvos dalį raudonoji armija labai atsižymėjo savo nedoru pasielgimu ir bjauriais darbais. Išbadėję ir pusnuogiai raudonarmiečiai, kaip žvėrys puola prie žmonių, ima, plėšia, kas tik patenka. [...] Raudonarmiečiams per dieną duoda tik vieną svarą duonos ir daugiau nieko. Naktimis užpuola žmones, užmuša, atima pinigus, drabužius, valgomus daiktus. [...]“ (Laisvė. – 1919.)

1919 m. balandis. „Ukmergė. Vietos kunigai ilgą laiką kentėję prie bolševikų, pritrūkę kantrybės, pabėgo. Šiomis dienomis bolševikai įkišo į kalėjimą be jokios kaltės vaistininką Šulevičių, dvarininką Micholauską ir žydą Perkulį, tačiau žydą už trijų dienų paliuosavo. Be to, dar Markuciškių dvaro savininką p. Okulievičių su žmona taip pat nugabeno į kalėjimą.“ (Laisvė. – 1919.)

1919 m. balandis. „Ukmergė. Čia labai darbuojasi bolševikams padėdamas rekvizuoti mokytojas Sičkus ir siuvėjas Križanauskas, agituodamas už bolševikus.“ (Laisvė. – 1919.)

1919 m. balandis. Kartu su kitais Lietuvos teritorijoje paimtais įkaitais, bolševikai Ukmergėje „paėmė gimnazijos dir. Dirmantą.“ Įkaitai pėsti buvo vedami į Dvinską [dab. Daugpilis]. (Laisvė. – 1919.)

Gegužė
1919 m. „[...] Šiandien [gegužės 3 d.] 3 val. po pietų mūsų kariuomenė suvienytomis jėgomis (drauge su vokiečiais) užėmė Ukmergę./ Bolševikai bėga panikoje./ Mūsų kariuomenė seka jų pėdomis. Apie paimtą karo grobį bus pranešta vėliau./ II/ Ukmergėje mes paėmėme 71 rusų belaisvį. Į rytus nuo Ukmergės kovos su rusais tebeeina. [...]/ Generalinio Štabo viršininkas/ Generolas V. Žukauskas.“. (Laisvė. – 1919.)

1919 m. „Kaip buvo paimta Ukmergė. Štabo pranešimu Ukmergė paimta gegužės 3 d. Iš mūsų korespondento sužinojome ir šiek tiek smulkmenų, kaip tai atsitiko. Taigi atsitiko tas karo atžvilgiu beveik netikėtinai: Ukmergę paėmė beveik vieni aeroplanai (orlaiviai). Užpuolė miestą mūsų ir vokiečių aeroplanai, išmėtė bombų (viena bombų pateko į bolševikų namą) ir apšaudė kulkosvydžiais. Be to, artilerija paleido kelis šūvius. Taigi bolševikai nuo tų visų „baisenybių“ pasileido, galvos nustoję, kur kas numanydamas, visą savo turtą mieste palikdami./ Yra žinoma, kad jei kas užsiima beginklių žmonių kankinimu ir savo viešpatavimą vien priespauda remia, tas greit demoralizuojasi (ištvirksta), visai drąsos nustoja ir mažiausiai jėgai neįstengia atsispirti. Tas pats ir su bolševikais atsitiko: nuo kelių šūvių ar bombų galvos nustoja ir bėga.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1919.)

1919 m. gegužė. „Ukmergė. Čia bolševikai plėšė kaip galėjo ir ką galėjo. Vaistininkui Tulevičiui [Šulevičiui?] uždėjo 10000 rublių ir, nepaisant to, kad tą sumą šis įnešė, vis tiek jį suareštavo. Suareštavo, pirma gerai apiplėšę, ir dvarininką Michalauskį. Apart jų areštuota ir apiplėšta yra daug, nežinia, už ką. Kas tas kontribucijas ir areštus įsakinėja, galima spėti šit iš ko: nors yra už tokį Tulevičių nemažai kur kas turtingesnių žydų, vienok jie nėra nei areštuojami, nei kontribucijomis apkraunami. Kame tik buvo bolševikai: Telšiuose, Kuršėnuose, Šiauliuose, Kėdainiuose, Ukmergėje, Panevėžyje ir t. t. nei dėl juoko nei vienas žydas nebuvo nubaustas bei areštuotas, nors dauguma ir iš jų sakos bolševikams neprijaučią.   M-lis.“. (Vienybė. – 1919.)

1919 m. „Prieš 15 metų rytinę Lietuvos dalį buvo užplūdę bolševikai. Ukmergėje jie išbuvo nuo 1919 m. sausio 9 d. iki gegužės 3 d. Per tuos 4 mėnesius miestas buvo valdomas be įstatymų, vadovaujantis vien „revoliucijos sąžine“. Besikuriančios Lietuvos pirmuoju Ukmergės apskrities viršininku [?] buvo advok. Dirmantas. Jis buvo jau ir miestui paskolos iš Lietuvos Vyriausybės Vilniuje parvežęs. Užėję bolševikai pirmiausia pagrobė miesto  kasą. Vietoje savivaldybės paskyrė vieną komisarą./ Nusikaltusiems teisti buvo sudarytas „liaudies teismas“, į kurį įėjo pirmininkas ir du nariai. Jie sėdėdavo su kepurėmis, ant stalo pasidėję nagaikas. Advokatai buvo vadinami „teisės gynėjais“. Jie turėdavo pakaitomis kaltinti teisiamuosius, tai vėl ginti. Atlyginimo jokio negaudavo./ Vienas gynėjas žydas paklausė teismą pagal kurį Baudž. Stat. Straipsnį teisiamasis kaltinamas. Teismo pirmininkas nagaika drožė sau per bato aulą ir piktai atsakė, kad jau treji metai kaip įstatymų nėra ir teisiama pagal „revoliucijos sąžinę“. Kitas gynėjas senu papratimu kalbą pradėjo žodžiais „Ponai teisėjai...“. Teismo pirmininkas karščiuodamasis reikalavo žodžius atsiimti atgal. Bet tik prokuroro į ausį pakuždėtas gynėjas kreipėsi: „Draugai teisėjai ir draugas kaltinamasis...“./ Vis gyventojai stengėsi atrodyti kuo didžiausiais driskiais. Dėvėjo klumpėmis ir suplyšusiais drabužiais./ Valstybinės gimnazijos buvo tik keturios žemesnės klasės. Pirmuoju direktorium buvo advok. Dirmantas. Bolševikai paskelbė mobilizaciją, bet vyrai nestojo. Gimnazijoje buvo paskubomis sudaryti egzaminai ir vyresnieji mokiniai, gavę 4 klasių pažymėjimus, slaptai iš bėgo į Lietuvos kariuomenę. Likusieji mokiniai buvo surašyti į komsomolcus. Mokinių komitetai spręsdavo kuriuos mokytojus atleisti. Direktorių areštavo ir vienas mokinys su šautuvu jį saugojo. Pradžios mokyklų tada visai nebuvo. Jokio kultūrinio darbo nepasireiškė./ Visiems trūko maisto. Kareiviai per nuolatines kratas iš gyventojų ką atimdavo, tuo maitindavosi patys, o likučius dalindavo miesto biednuomenei.  Maitinimo komisaru buvo mokytojas Žičkus. Lietuvos valdininkai buvo paskelbti išimami iš įstatymų globos. Rekvizuodavo ūkininkų arklius ir kitus daiktus. Komisarais skirti stengdavosi ir iš vietos gyventojų. Savivaldybininkas Pranas Kuzma buvo policijos vadu, ūkininkas Bistramas tarnavo miškų žinyboje ir daugelis [?] ukmergiškių užėmė atsakingas vietas. Jie stengėsi bolševikų režimą švelninti. Dėl to ypatingų žiaurumų Ukmergėje nepasitaikė./ Bolševikus iš Lietuvos varant a. a. Kapsukas iš Vilniaus bėgo per Ukmergę. Miesto aikštėje Kapsukas rusiškai pasakė kalbą. Jis grasino Vilnių sugriauti nepalikdamas akmens ant akmens už tai, kad gyventojai į bėgančius bolševikus šaudę pro langus ir akmenimis mėtę. Kapsuko klausė tūkstantinė minia. Vienos tautybės klausytojai karštai plojo. Netrukus ta pati minia triukšmingai sveikino Lietuvos kariuomenę./ Bėgdami bolševikai išsivarė įkaitais advok. Dirmantą, advok. Chalecką, Radzivilavičių, Jasaitį, Kuktą ir keletą kitų. Mūsų kariuomenė į Ukmergę atžygiavo iš Deltuvos laukų.“ (Lietuvos aidas. – 1935.)

Birželis
1919 m. birželis. „Amankavičius Dominykas Paželvės [Želvos?] kuratas, paliuosuojamas nuo tos pareigos ir skiriamas Ukmergės vikaru, o Šinkūnas Jonas skiriamas Paželvės kuratu.“. (Ganytojas. – 1919.)

Liepa
1919 m. liepa. Tarp 71 pašto skyriaus „kur priimama paprasta korespondencija, apdrausta ir laikraščių prenumerata, kaip Lietuvoje, taip ir užsieny leidžiamų“, Paštų, telegrafų ir telefonų valdybos sąraše nurodyta ir „Ūkmergė“. (Lietuvos ūkininkas. – 1919.)

1919 m. liepa. „Ukmergė. Keisti dalykai dedasi mūsų tėvynėje: Juozas Pakėnas, liaudies mokytojas Ukmergės valsč., uolus darbininkas tarpe Pavasarininkų, už tai, kad dvi savaiti darbavosi raštinėje prie [bolševikų] komisariato, nežiūrint prašymo jaunimo draugijos ir ūkininkų viso Ukmergės valsčiaus, pateikto raštu, sėdi Kauno belaisvių stovykloje, tuo tarpu visiems gerai žinomas Pakas, pirmininkas Ukmergės apskrities „Revkomo“, kurs davinėjo orderius kratom ir kartu rekvizicijoms vaikštinėja liuosas.   Pavasarininkas.“. (Laisvė. – 1919.)

1919 m. liepą įsikūrė patriotinė, švietėjiška, kultūrinė visuomeninė organizacija „Ukmergės aidas“. Draugijos steigėjai: Pranas Kuzma, Antanas Liubinas, Jurgis Kubilius, Vincas Kvieska, Juozas Rogenas, Elvyra Budreikaitė. Draugijos tikslas – “žadinimas žmonių valstybinio susipratimo ir platinimas nepriklausomos Lietuvos su sostine Vilniuje idėjos”. Valdybos nariais buvo išrinkti P. Kuzma (gyv. Kęstučio a. 11), Antanas Rimkus (Daugpilio g. [dab. Vytauto] 28), Jonas Lazauskas (Kauno g. 6), Jonas Baronas (Daugpilio g. 17) ir Vincas Kvieska (Bažnyčios g. 66). Draugijos įstatuose numatyta,  kad “draugijos nariais gali būti įv. asmenys. 10 narių gali sudaryti skyrių [apskrityje]”. (CVIA; KM); „Liepos mėnesio pradžioje susikūrė čia draugija Ukmergės Aidas. [...] draugija steigs teatrą, kursus, darys paskaitų, mitingų ir t.t. Draugija jau turi per šimtą narių. Pirmas žingsnis buvo paimti į savo rankas vienintelę tinkamą salę. Toji salė buvo gerai vakarams pritaikinta, bet dabar ji yra sunaikinta ir draugijai reikia daug lėšų, idant ją atnaujintų. Draugijai labai svarbu turėti savo salę, nes tada galima visą miesto kultūros gyvenimą kreipt į pageidaujamą šalį./ Antras žingsnis – lietuvių kalbos kursų atidengimas. Kursai su dviem skyriais pritaikinti mažai mokantiems ir visai nemokantiems lietuvių kalbos. Kursus lanko daugiausia žydai. Kursai darbuojas nuo liepos m. 15 dienos. Kursininkų 25./ Liepos 13 d. buvo padaryta paskaita: „Ko lietuviai nori?“/ Geresnei tvarkai 3 rugpjūčio d. visuotiniame draugijos susirinkime nutarta įkurti tris komisijas: agitacinę, pasilinksminimų ir kultūrinę ir padaryti tarp narių anketą, sužinot, kurį darbą kiekvienas narys gali geriau dirbti./ Savo darbui varyti draugija reikalinga daug lėšų. Svarbiausias lėšų šaltinis – vakarai. Liepos 27 dieną buvo vakaras su vaidinimas ir šokiais, 3 ir 10 rugpjūčio d. vien tik šokių vakarėliai, 17 rugpjūčio bus vakaras, vaidins „Vyresnįjį angliakasį“ ir „Tarnas įpainiojo“./ Prie draugijos dabar priklauso tik lietuviai. Manoma susiartinti su žydais. Po liepos 3 d. atsitikimo [mitingo metu nušautas jaunas žydas Jaša Zeldovas?] žydai laikosi nuošaliai nuo lietuvių kultūrinio gyvenimo: draugijos vakaruose nematyti nei vieno žydo./ Darbo daug, plati dirva darbuotis, tik gaila, kad maža inteligentų ir stoka organizacinio patyrimo. Reikia daryti paskaitų mitingų, surinkti sudaryt orkestrą, o jėgų nematyt./ Ukmergietis“ (Lietuva. – 1919.)

Rugsėjis
1919 m. rugsėjis. „D. Amankavičius skiriamas Ukmergės lenkiškos gimnazijos kapelionu.“. (Ganytojas. – 1919.)

1919 m. rugsėjis. „Ukmergė. Ukmergės miesto žydai, nors jų ne taip daug yra, apie 5 ar 6 tūkstančiai, padarė boikotą lietuviams; nei vienas žydas neduoda siūti katalikams kurpiams, arba siuvėjams, tiktai šemžia [?] tarp savęs; taip pat sinagogose rabinai draudžia, kad nei vienas žydas neitų į kinematografą, kurio savininkas katalikas. Duoną žydai pigiau parduoda, kaip lietuvių kepyklose ir valgyklose, tik ką jie darys, kaip mūsų kooperatyvai atsidarys./ Tiesa, žydams mūsų kooperatyvai nepatinka. – Lietuviai, susipraskit dar labiau. – Steikim kooperatyvų, bus viskas pigu./ Kapelis.“ (Lietuva. – 1919.)

1919 m. rugsėjis. „Jau galima susižinoti telegrafu iš Kauno su Šiauliais, Ukmerge, Alytum ir Kybartais. [...]“. (Vienybė. – 1919.)

1919 m. “Ukmergė. 7 rugsėjo Ukmergės “Aido” valdybos iniciatyva buvo sušauktas mitingas žydų ir lietuvių santykiams išaiškinti. Ukmergės “Aido” Valdybos pirmininkas p. Kvieska įžengiamoje kalboje paaiškino lietuvių ir žydų santykius praeityje ir dabar, pabrėžęs, kad tarpu tų tautų yra daug bendra, kaip vieniems, taip antriems svarbu įsikurti nepriklausomą Lietuvą sus sostine Vilniumi, kvietė žydus tuo klausimu išsitarti ir nurodyti, kuriuo būdu tiksliau galėtų būti įgyvendinti bendri siekimai. Kalbėtojų lietuvių buvo nurodyta, kad žydai, kurie sudaro Lietuvoje nemažą dalį gyventojų, ligi šiolei naujai besikuriančioj Lietuvos Valstybėj laikėsi pasingai [pasyviai ?] ir šiaip dar nėra išreiškę savo nuomonės dėl Lietuvos nepriklausomybės. Žydų kalbėtojai iš savo pusės pabrėžė, kad jiems iki šiolei Lietuvoje mažai teduota politinių teisių dalyvauti kuriamajame valstybės darbe, jie net buvo persekiojami (atsitikimai Ukmergėje, Panevėžyje ir kt.). P. Kuzma nurodė, kad visi žydų vadinamieji pogromai buvo ne lietuvių sutaisyti, bet lenkų provokuoti, kurie turėjo karo įstaigoje susisukę sau lizdus. Dabar pradėta juos valyti ir tolimesnėj ateity to daugiau atsikartoti negali. Po ilgų kalbų  ir ginčų, žydai išreiškė savo palankumą Lietuvos nepriklausomybei ir, jei jiems bus duotos teisės darbuotis Valstybės kuriamajame darbe, tai jie kartu su lietuviais visomis išgalėmis padės atstatyti laisvai demokratingą Lietuvą su sostine Vilniuje. Pabaigoje buvo priimta tokio turinio rezoliucija:/ “Mes susirinkę žydai ir lietuviai skaičiuje 500 aptarti žydų-lietuvių santykiams, nusprendėm dirbti nepriklausomos Lietuvos naudai ir ginti ją nuo visų priešų. Ir kartu reikalaujame, kad valdžia savo darbais vykintų gyveniman demokratizmo dėsnius”. (Lietuvos ūkininkas. – 1919.)

1919 m. „[...] rugs. 19 d., lenkai sutraukė apie pusantros tūkstanties legionininkų ir plačiu frontu, - Balninkai, Širvintai ir Čiobiškis – ėmė slinkti į Ukmergę. Žiauri kova įvyko prie Čiobiškio tilto, Gelvonyse ir Šešuoliuose. Abi pusės turėjo didelių nuostolių. Mūsų užtvaros, siaučiamos iš visų pusių gausingo priešininko, turėjo trauktis atgal. Legionininkai paėmė Gelvonius, Šešuolius, Čiobiškį ir Boguslaviškį. Priešakinės jų dalys pasirodė Balninkų, Lyduokių, Pabaisko ir Upninkų ruože. Kai atvyko pagalbos, legionų skverbimąsi sulaikė ir jie pasitraukė atgal, bet rugs. 22 d. vėl ėmė eiti pirmyn Vaitkūnų kaimo kryptimi ir pasirodė 6 varstuose nuo Ukmergės. Antokolių [Antakalnio?] dvare, Stefanavoj, Verškaime [Verškainiuose?] susikūrė jų vyriausios pajėgos. Dabar padėtis neišaiškinta. Bet faktas palieka tas, kad legionai daro pastangų paimti Ukmergę ir plentą [Kauno – Zarasų kelią], kad tuo būdu suardytų mūsų komunikaciją ir pertrauktų sąryšį su mūsų armija.[...]“. (Vienybė. – 1919.)

1919 m.. Rugsėjo 21 d. Ukmergėje vyko dviejų mūšiuose su lenkais žuvusių kareivių laidotuvės. „[...] Laidotuvių eisena prasidėjo nuo naujosios (buvusios pravoslavų) katalikų bažnyčios. Procesijos priešaky ėjo gimnazijos auklėtinių būrys, iš užpakalio kareiviai tvarkoje. Vainikai kritusiems nuo priešų kulipkų karžygiams gerbti buvo tik nuo lietuvių ir žydų. Lenkai, neapykantą grieždami, net vainiko neskyrė mirusiems atminti./ Kapuose buvo pasakyta karštų prakalbų prieš Lietuvos dvarininkų papirktuosius lenkų legionierius, buvo smarkių vietinių gyventojų raginimų kuo kas galint stoti į kovą už Lietuvos nepriklausomybę prieš naujus okupantus lenkus. [...]“. (Laisvė. – 1919.)

1919 m. „[...] Rugsėjo 25 d. legionininkai jau mėgino užimti Ukmergę ir Veprius, bet tapo atmušti. Už 4 varstų nuo Ukmergės Vaitkuškio dvare ištiko smarkus mūšis./ Iš lenkų pusės krito negyvais 16 kareivių, paimta į nelaisvę 2 sužeistu ir vienas sveikas lenkas su brika pora arklių pakinkyta, daug granatų ir kitokios karo medžiagos ir ginklų. Vienas iš sužeistų lenkų tuoj mirė. 10 lavonų palaidota Ukmergės kapinėse, o kiti 7 Vaitkuškyje. [...] Fronte Ukmergė – Vepriai – Čiobiškis stovi reguliari tikrųjų lenkų kariuomenė, o „strzelcų“ iš Lietuvos mažai ir tie iš tolimesnių vietų, daugiausia neseniai buvusieji spekuliantai. Tarp užmuštųjų Vaitkuškyje nebuvo nei vieno Lietuvos lenko, bet varšuviečiai, poznaniečiai ir net iš Galicijos. Jie ką tik buvo atėję nuo bolševikų fronto./ Nežiūrint į lenkų užpuldinėjimus, vietinių gyventojų ūpas labai pakilęs. Daromos dideliausios manifestacijos prieš okupantus ir už nepriklausomą Lietuvą (Ukmergėje buvo 14 rugsėjo ir 2 spalio), kuriose dalyvauja tūkstančiai žmonių, visokiausios draugijos ir įvairios įstaigos, taisomi partizanų būriai [...]“. (Vienybė. – 1919.)

1919 m. „Ukmergė. [...] Rugsėjo 25 d. 40 lenkų atėjo iš Virgelių, kur gyvena palankus jiems sulenkėjęs ūkininkas Valeika, į Antakalnės dvarą. Buvo Biliūnų sodžiuje, 6 varstas nuo Ukmergės, ir reikalavo arklių, bet žmonės nedavė, nors lenkai grasino nušausią./ Rugsėjo 27 d. apie Skominų sodž. pasirodė lenkai, prieš kuriuos buvo nusiųsta lietuvių kariuomenė iš Ukmergės. Mūšyje mūsų kareiviai nukovė 9 ir sužeidė 7 lenkus ir  keletą paėmė nelaisvėn. Labai nuliūdo mūsų lenkai, kurie buvo laukę legionų ateinant į Ukmergę, iš  kur, kaip jie sako, eitų į Kauną galutinai išnaikint „Vokiečių sumanytą žaislą“ Lietuvą, kurią kaipo pagonišką, panaikino karalienė Jadvyga./ Pirmiau pas mus buvo labai sunku, nes komendantu buvo sulenkėjęs dvarponis ir didelio spekulianto sūnus Kulvietis, dvi lenkės raštininkės ir visa sargyba  iš sulenkėjusių./ Pas mus kitose srityse ne viskas gera. Vieną teturime liaudies mokyklą, įkurtą prie vokiečių. O reiktų bent keturių mokyklų.“. (Lietuvos ūkininkas. – 1919.)

Spalis
1919 m. spalis. „Ukmergė. Čia didžiausias lenkų špionavimas, baisiausia propaganda mieste, taip apylinkėje jų varoma. Jei kiek kur bus nesusipratimas, žiūrėk ir išgirsi sakant: lenkai mieste, lenkų žvalgai priemiesty, legionininkai nebetoli... Mat lenkai nori dažnai pasinaudoti sukelta mieste panika, bet kol  kas jiems nepavyko: kiekvienas lietuvis turi stovėti savo tautos, o ne lenkų, sargyboje!   B. P.” (Laisvė. – 1919.)

1919 m. spalis. „Ukmergė. Kai kur gatvių pavadinimų dar nėra nei lietuviškų, nei lietuvių kalboje: lenkų, žydų tai visur. Taip pat ir krautuvių ar įvairių kitų įstaigų pavadinimai netikslūs, kaip „zagotowščikas“ ir t.t., kitur lenkų pirmoj vietoj, žydų antroj, rusų ketvirtoj [?] ir tik paskui lietuvių. Šiuo atžvilgiu Ukmergės miestas išsižiūri grynai lenkų ir žydų miestu. Vietinės savivaldos, jei nebūtų lenkuojančios, to nematytum.   B. P.“ (Laisvė. – 1919.)

1919 m. spalis. „Lietuvos Nepriklausomybės iškilmės Ukmergėje. Rugsėjo 26 d. Didžioji Britanija (Anglai) pripažino „de facto“ Lietuvą nepriklausoma valstybe. [...] Ukmergėj šventė su iškilmėmis ir mitingu įvyko kelios dienos vėliau, t.y. spalių 2 dieną./ Ukmergės iškilmėse dalyvavo ne vien ukmergiečiai, bet taip pat apylinkių miesteliai ir gyventojai. [...] / Apie 10 val. prekyvietėje ėmė iš visų miesto pakraščių rinktis visokeriopų organizacijų būriai. Tautinėmis vėliavomis ir balsių bei sveikinimų išrašytomis išpuoštomis lentomis nešini atėjo: L. Krikščionių Darbininkų Sąjunga, „Pavasarininkų“ org. skyrius, „Aido“ draugija, žydų Sionistų partija, Kavarskiečių grupė, gimnazijos auklėtiniai, ginkluotas Lietuvos Šaulių būrys [Deltuvos šaulių būrys], kitos mokyklos ir prieglaudos ir t.t. Nebuvo tik jokios lenkų grupės, tartum nei būti jų nėra. [...] Iš prekyvietės demonstruojantieji ėjo vėliavomis, gėlėmis ir vainikais išpuoštomis gatvėmis, susistodami prie tam tyčia įtaisytų sakyklų, iš kurių sklido draugijų ir organizacijų sveikinimai. Visa laiką demonstruojantieji dainavo Lietuvos Himną ir įvairių-įvairiausias kitas tautos dainas. Minia apsistojo ties Komendantūros namais,  kur po eisenų prasidėjo iškilmių mitingo dalis. Ėjo kalbėtojų kalbėtojai. [...] Mitingas jau vakare tepasibaigė, bet įsidomėjusioji minia, kad ir parlaukiečiai [?], visi iki pabaigos išbuvo, nes, kaip Ukmergė įkurta jau bus 700 metų, dar nėra buvę tokios brangios Lietuvai valandos, kaip ši, [...].“ (Laisvė. – 1919.)

„1919 metų spalio mėn., kai mūsų atgimusios tėvynės gyvybei grėsė didelis pavojus nuo mūsų pietų kaimynų lenkų, jau spėjusių okupuoti rytinę Vilkmergės apskrities dalį, mažas vilkmergiečių būrelis, būtent: A. Čekanavičius, Pr. Kuzma, A. Tumas, A. Švabinskas ir V. Kvieska įkūrė Vilkmergės šaulių būrį. Tuo pat metu pradėjo kurtis būriai ir Vilkmergės apskrity [...]. Besikuriančių burių darbui tvarkyti ir derinti iš Vilkmergės būrio susidarė skyrius. Pirmas skyriaus valdybos posėdis buvo 1919 metų spalių mėn. 21 d. Pirmuoju skyriaus valdybos rūpesčiu buvo surasti lėšų ir ginklų ir organizuoti būrius apskrityje [...]“ (Trimitas. – 1931.)

1919 m. spalio 29 d. įsisteigė Žydų kultūros lygos draugijos liaudies mokykla. (LCVA; KM)
 
1919 m. spalis. „Apie Ukmergę ir jos apylinkes laikraščiai paduoda labai mažai žinių, dėlto galima būtų manyti, kad čia nieko neveikiama. Bet tai būtų netiesa. Ukmergės katalikų visuomenės veikėjai (mokytojas Gruodis, kapel. kun. Denisevičius ir kiti) dirba išsijuosę vienas už penkis. Čia gyvuoja katalikų veikimo apskrities Centras, kurs suorganizavo katalikiškąjį jaunimą, krikščionis darbininkus, sutraukė vietinius lietuvius katalikus į lietuvių krikščionių demokratų partiją, įsteigė vartotojų bendrovių sąjungą./ Ukmergėje gerai gyvuoja lietuvių gimnazija, pradinė liaudies mokykla, kursai suaugusiems, priruošti kaimo mokytojams ir mokytojoms. Čia yra visokių draugijų, komitetų ir komisijų, kurios daugiau ar mažiau kruta darbuojasi. Ukmergės „Aido“ draugija platina Lietuvos nepriklausomybės idėją per savo klubą, kursus, paskaitas, komisija šelpti lietuvių kariuomenei renka aukas ir stengiasi aprūpinti kareivius baltiniais, šiltais rūbais ir kitais reikalingais dalykais; komisija valstybės paskolai vykinti išpardavė daugybę bonų ir t.t./ Paukmergietis.“. (Vienybė. – 1919.)

Lapkritis
1919 m. lapkričio 1-2 d. Ukmergės šaulių skyriaus iniciatyva buvo surengta rinkliava ginklams ir organizacinei veiklai. Surinkti 773 auksinai. (Trimitas. – 1931.)

1919 m. lapkritis. „D. Amankavičius, Ukmergės vikaras, paskirtas Vadžgirio vikaru.“ (Ganytojas. – 1919.)

1919 m. lapkritis. „Ukmergė. Vietos apskrities Viršininkas Kuzma veda energingą kovą su šmugelninkais [spekuliantais?]. Kai kurie ūkininkai noriai parduoda savo javus visokiems žydeliams, atėjūnams, šmugleriams, iš tos priežasties duona brangsta. Reiktų javus palaikyti ir parduoti į tikresnes rankas. Kad tokiu būdu atliekamąją duonos kąsnį galėtum pasiųsti iš kur mūsų kraštui tikimasi naudos.“ (Ūkininkas. – 1919.)

Gruodis
1919 m. gruodis. „Ukmergė. Čia ketvirtadieniais susirenka žmonės į turgų. Vagilėlių knibždėte knibžda; ir kai jie taip įdrąsėjo, kad ne tik iš kišenių, bet ir iš rankų pinigus ištraukia. Kad ir yra mieste 28 milicininkai, bet tatai nekliudo vagims darbuotis. Slaptų bravorų irgi daug./ Labai metas į akis daugybė raštinių, kuriose dar daug tarnauja raštininkų lenkomanų. Čia lenkai labai darbuojasi.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1919.)

1919 m. gruodis. „Ukmergė. Antrą Kalėdų dieną „Aido“ salėje komendantūros kariškiams buvo surengtas šokių ir žaislų [žaidimų] vakaras. Viskas buvo neblogai, tiktai labai nemalonu, kad kariškiai nesurengė vakaro su vaidinimais. Nemalonu ir tas, kad skelbimuose rašė: ...ir žaislų, kurių kaip tik maža buvo. Dargi pradėjus žaislą „Lai gyvuoja Lietuva“, pasklido didžiausių plojimų, kad pertrauktų, bet ratelį sudariusioji jaunuomenė žaidė toliau, nepaisydama trukdymų. Vakaras visgi paliko nemaža įspūdžio./ Manoma, kad daugiau kariškiai nepadarys tokių klaidų, kaip jau  minėjau./ Myk – as.“ (Kariškių žodis. – 1920.)

1919 m. žydų bendruomenės tarybos pirmininkas buvo sionistas [rašytojas] Rafaelis Gruškinas. Bendruomenės tarybos darbas buvo sunkus dėl sionistų ir jų oponentų iš kairės ir dešinės nuolatinės priešpriešos. (N. ir S. Šoenburgai “Lietuvos žydų bendruomenės”)

1919 m. veiklą pradeda Ukmergės žydų draugija sergantiems žydams šelpti “Refuo Šleimo” (“Pilnas gydymas“). Nors nė vienas šios draugijos narys nebuvo medikas, jie rūpinosi ligonių gydymu, priežiūra, maitinimu, vaistais. 1919 m. draugijai priklausė 50 narių. Draugijos lėšas sudarė: nario mokestis, aukos, pajamos iš labdaringų kultūrinių renginių. (Bliumin A. Ukmergės žydų bendruomenė tarpukario Lietuvoje (1918 – 1940). - Kursinis darbas 2000 m.; toliau – A. Bliumin „Ukmergės žydų...“)

1920 m.

Sausis    
1920 m. sausis. „Remdamasis „Įsakymu apie laikiną prekybos suvaržymą Lietuvos pasieniuose“ §§ 1 šiuo skelbiu, kad laisva prekyba sustabdoma šiuose valsčiuose: [...] 14. Ukmergės apskr.: Balninkų, Žemaitkiemio, Pabaisko, Veprių, Taujėnų, Ukmergės (ir Ukmergės mieste), Deltuvos, Panaterų ir Kurklių. [...]. / pas. [pasirašė] Dr. F. Draugelis/ Vidaus Reikalų Ministeris./ pas. R. Dulskis/ Departamento direktorius.“ (Vienybė. – 1920.)

1920 m. sausis. „Ukmergė. Ukmergėj rusai buvo atėmę iš katalikų bažnyčią su žeme ir  trobesiais. Bažnyčią nugriovę pasistatė ant jos pamatų cerkvę. Lietuvos vyriausybei įsikūrus, miesto valdyba tą cerkvę pavedė katalikams, kuri tapo paversta bažnyčia, o gyvenamus namus pasiėmė Žemės Ūkio  ir V. T. Ministerijos įgaliotinis, didžiulį gi sodną atidavė nuomon. Parapijos žmonės matė čia skriaudą esant, nes namai taip pat turi prigulėti ne kam kitam, bet parapijai, kur galima būtų suspiesti visas kultūrinis darbas: knygynas-skaitykla, prieglauda, salė susirinkimams ir t.t. Ir reikalavo tuos namus grąžinti pirmykščiam savininkui t. y. bažnyčiai. Nors reikalavimai buvo visiškai teisėti, negreitai, vienok, buvo pasiekti. Vietos valdininkai statė kiek įmanydami kliūčių, kad tik nepatektų namai į parapijos rankas. Žmonės nerimavo. Pyko ant Lietuvos vyriausybės, važinėjo keletą kartų delegacijos į ministerijas, kol galų gale namų neatsiėmė. Bet palaikę keletą mėnesių juos, štai netikėtai gauna iš Žemės Ūkio ir V. T. Ministerijos raštą į dvi savaites atiduoti jom vėl namus. Žmonės tais sužinoję be galo įpyko. Jie mano dabar prievarta namus paimti, nes, girdi, į Kauną nubodę važinėtis, pagalios važinėdami teisybės nerąsia. Įpykimas labai didelis./ Ir nežinia kokiu tikslu visa tai mūsų vyriausybė leidžia savo valdininkams daryti. Nejaugi ji nejaučia, kad tokiu erzinimu pati kerta tą šaką ant kurios sėdi. Ar turi pagalios teisės savintis sau bažnyčios turtą? Juk šitą klausimą galės išrišt tik Steigiamas Seimas. Kokiu tad tikslu belaukiant Steigiamojo Seimo tas žmonių erzinimas? Nejaugi tam, kad daugiau suirutės šaly sukelti ir padėti „broliams ir tovariščiams“ savo tikslų pas mus lengviau pasiekti?   Pilietis.“ (Laisvė. - 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Sausio 6 d. buvo pas mus Liet. Kat. Moterų Draugijos skyriaus steigimas. Moterų prisirinko labai daug. Pastebėtina, kad buvo nemaža ir taip vadinamų miesto lenkių. Vyrai smalsumo dėlei taip pat nemažam skaičiuje buvo atsilankę. Pranešimą apie moterų klausimą darė atvažiavęs iš Kauno prelegentas. Savo pranešime trumpai išdėstė moteries būvio istoriją. Paskui išrodinėjo teisių lygybės reikalą. Po pranešimo, susirinkimo buvo nuspręsta neatidėliojant steigti Liet. Kat. Mot. Dr. Skyrius. Tuo tikslu išrinkta laikinas trijų narių komitetas, kuriam pavesta pirmajam sekmadieny sušaukti antras susirinkimas; tuomet bus išrinkta nuolatinė valdyba ir nustatyti artimiausi darbai./ Susirinkimo metu viena moteris vaizdingai nupiešė moterų vargus,  kylančius iš spekuliacijos, kurią Ukmergėj išimtinai varo žydai. Jų prisirinkę devynios galybės iš visų Rusijos kraštų ir visi gyvena spekuliacija. Mūsų vyriausybė ne kovojanti tinkamai su ja, priešingai: matytis esą jos pritarimo. Visos moterys pritarė tam ir sekančiam susirinkime nutarė padaryti tam tikrus prieš spekuliaciją žygius./   Seselė.“ (Laisvė. – 1920.)

1920 m. sausio 8 d. „Valstybės prezidentas ir Vyriausias Vadas aplankė Ukmergę ir buvo labai entuziastingai žmonių priimti.“ (Trimitas. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Sausio 25 d. buvo surengtas Ukmergės komendantūros vakaras su vaidinimais. Pasisekė pusėtinai. Buvo gyvi paveikslai „Lietuvos Liaudis“; sumanymas neblogas. Paskui tragedija „Nelaisvėje“, buvo statoma iš rankraščio; padarė gana didelio įspūdžio, ypač tuo laiku, kada kalinys lietuvis nudūrė kardu lenką legioninką. Po to dar buvo dvi komediji: „Jaunavedžių naktis“ ir „Jaunikis“./ My – kas.“ (Kariškių žodis. – 1920.)

Vasaris
1920 m. vasaris. Lietuvos Kooperacijos departamentas, tarp kitų, įregistravo ir „žydų Liaudies Bankų“ bendrovę Ukmergėje. (Sietynas. – 1920.)

1920 m. vasaris. „UKMERGIEČIAI !/ Jei norite nusipirkti naudingų Knygučių, laikraščių ir smulkiau sužinoti apie Lietuvos Valstiečių Sąjungą, kreipkitės pas V. Kvieską, Ukmergė, Kauno g. 67 greta pašto.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo sukaktuvių šventė ne visai pavyko; susirinkusios minios nebuvo iškilmėmis patenkintos. Iš senosios bažnyčios po pamaldų į miestą iškilmingai išėjo stovinčiojo čia pulko kariuomenė su  karo orkestru. Juos sekė domėdamosi žmonių eilės. Miesto grožį kėlė namų išpuošimas ir tautos vėliavos. Kareiviams praėjus žmonės laukė sukaktuvių šventės svarbos paaiškinimo, prakalbininkų ir luktelėję valandą kitą, ėmė skirstytis. Pranyko ir vienintelė Lietuvių Katalikių Moterų eisenoje nešta vėliava su obalsiais. Šį sykį ukmergiečių amžinai apsileista. Kam reikėjo tokią iškilmėms ruošti užsnūdusią ir „dalinai – sabotažistę“ komisiją išrinkti?   Pašalietis.“ (Laisvė. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Vasario 22 dieną čia buvo Valstiečių Sąjungos Ukmergės kuopos steigiamasis susirinkimas./ Susirinkime dalyvavo: Vincas Kvieska, Aleksandras Švabinskas, Elena Petniunaitė, A. Kliučinskas, A. Rimka, Pranė Kvieskienė, Vincas Meilus./ Susirinkimas, išklausęs Kvieskos pranešimą, dalyvavusio Valstiečių Sąjungos vasario 16 d. suvažiavime, nutarė įkurti Ukmergėje Valstiečių Sąjungos Kuopą./ Kuopa privalo organizuoti visus apskrityje darbo žmones ir einant prie rinkimų į Steigiamąjį Seimą pasistengti sudaryti bloką su profesinėmis sąjungomis./ Nario mokesnio mėnesiui imti 1 auks., o neturtingus suvis paliuosuoti./ Kadangi rinkimai į Steigiamąjį Seimą netoli, o apskrityje darbo žmonės neorganizuoti ir lėšų nėra, ir greitu laiku sunku gauti, tad nutarta prašyti Valstiečių Sąjungos Centro valdybą paskolinti susiorganizavusiai Ukmergės kuopai lėšų, kad galima būtų sėkmingai vesti apskrityje rinkimų kampaniją./ Į valdybą išrinkti: V. Kvieska, pirmininkas (Kauno g. 68), A. Švabinskas, kasininkas (Kauno g.), A. Rimka, sekretorius (Bažnytinė g. 66)./ Revizijos Komisijon išrinkti: E. Petniunaitė, A. Kliučinskas ir V. Meilus.“ (Lietuvos ūkininkas. – 1920.)

1920 m. vasaris – kovas. Įsiregistravo Ukmergės vartotojų bendrovė „Žemdirbys“. (Sietynas. – 1920.)

Kovas
1920 m. kovas. „Ukmergė. Rinkimuose į Miesto Tarybą įėjo žydų bloko 19, nepartinių krikščionių – 1, demokratinių lietuvių – 8, stambiųjų savininkų ir lenkų – 7.“. (Darbas. – 1920.); „Ukmergė. Buvusioji Taryba nesugebėjo sutvarkyti miesto ūkio. Buvo toks momentas, kada minia daužė magistrato langus, reikalaudama duonos, nes užgynus įvežti javų miestan, biednuomenė buvo pavesta spekuliantų apetitams. Nuolatiniai kivirčai dėl mokesnio už elektros šviesą su „Ukmergės Aido“ draugija, kuri laiko vienintelę viešą salę. Magistratas negalėjo atskirti kultūrinės įstaigos nuo prekybinės. Antisanitarinis miesto stovis, miesto turtų apleidimas, elektros šviesos suteikimo nesutvarkymas – viskas iššaukė piliečiuose nepasitenkinimą./ Buvusioji tarybos sudėtis ir veikimas tarytum privalėjo pamokyti piliečius, kaip ir ką rinkti į miesto tarybą. Bet pasirodė atvirkščiai. Sąrašai buvo sudaryti tautiniais pamatais. Vienintelis progresas tuo atveju tas, kad sąrašų tautiškumas krito į akis./ Sąrašų buvo iš viso keturi. Žydai išstatė tik vieną sąrašą, kuris rinkimuose taip figūravo: „Žydų tautos blokas N 1“. Antrasis sąrašas vadinosi krikščionišku. To sąrašo kandidatai – tai smulkūs namų savininkai ir įvairaus plauko lietuviai. Trečias sąrašas demokratinis, kuri sudarė miesto veiklesni gyventojai, lietuviai, žmonės įvairių pažiūrų. Ketvirtas sąrašas be pavadinimo, bet sprendžiant pagal kandidatus, tai „endekų“, miesto „tūzų“ sąrašas. Tame sąraše yra miesto namų ir apskrities dvarų savininkų ir kartu, tik sąrašo gale, kurpių pavardės./ Viešą agitaciją šiek tiek varė tik trečias sąrašas. Balsavime dalyvavo 60%./ Balsavimo tokie rezultatai: sąrašas Nr. 1 pravedė 19 kand., Nr. 2 – tik 1 kand., Nr. 3 – 8 kand., ir Nr. 4 – 7 kandidatus. Ketvirto sąrašo vienas kandidatas praėjo tik 9 balsais: trečias sąrašas pravedė pilnai tik 6 kand. ir liko 49 balsai; kadangi ketvirto sąrašo likusiųjų balsų daugiau, tai jam ir teko dar septinta [kandidato] vieta./ Rinkimai rodo, kad Ukmergėje tautinė dvasia dar stipri, nes, vadovaujant sionistams, žydams pasisekė sudaryti vieną sąrašą, o ketvirtas sąrašas „ekspluatuodamas“ „patriotizmą“ sumeškeriojo 499 balsus. Ukmergietis“. (Darbas. – 1920.)

1920 m. „Karo stovis. Kovo 1 d. įstatymu panaikintas visoje Lietuvoje, išskyrus 30 kilometrų juostą pasieniuose – Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno, Rokiškio (Svėdasų v.), Kėdainių (Žeimių v.), Ežerėnų apskr. Ji lieka taip pat visame apskrity Alytaus, Seinų, Trakų, Ūkmergės, Utenos. Panaikinama taipgi cenzūra; palikta tik karo cenzūra, kuri liečia žinias ir straipsnius apie kariuomenę.“ (Sietynas. – 1920.)

1920 m. kovo 21 d. Ukmergėje vyko apskrities darbininkų atstovų suvažiavimas, kuri sukvietė Valstiečių sąjungos atstovai. Dalyvavo virš 100 darbininkų. Susirinkime buvo svarstomi 2 klausimai: 1. Dvarų darbininkai ir rinkimai į Steigiamąjį seimą; 2. Profesinės darbininkų sąjungos kūrimas. Susirinkime kalbėjo liaudininkas Kvieska, “socialdemokratų vardu” kalbėjo dr. Kairys. Jis trumpai apsakė, kam šaukimas Seimas  ir ko darbininkai gali tikėtis iš įvairių, Utenos apygardoje savo sąrašus pateikusių, partijų. Baigdamas pabrėžė, kad tik socialdemokratai gali nuosekliai ginti darbininkų, bežemių ir mažažemių reikalus ir kvietė balsuoti už socialdemokratus. Panašiai kalbėjo ir pasisakantys iš atstovų tarpo. Susirinkime nutarta kurti profesinę lauko darbininkų sąjungą Ukmergės apskričiai, įstatams ruošti išrinkta 5 asmenų komisija. Nutarta pasiųsti į Kauną delegaciją “reikalauti iš valdžios, kad nebūtų pašalinami iš dvarų darbininkai nuo šv. Jurgio, kad jiems būtų mokama tokia pat ordinarija, kaip valdžios dvaruose, kad nesusipratimai tarp darbininkų ir dvarininkų būtų sprendžiami trečiųjų teismo ir, jei dvarininkas pats dvaro nenori dirbti, kad dvaras būtų pirmoj eilėj išnuomojamas patiems darbininkams, parduodant jiems gyvąjį ir negyvąjį inventorių.” (Socialdemokratas. – 1920.)

Balandis
1920 m. balandis. Daniusevičius Felicijonas, Ukmergės kapelionas, paskirtas Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios rektoriumi, o Ruškys Juozas nuo šių pareigų atleistas. (Žvaigždė. – 1920.)

1920 m. balandis. Lietuvos valstiečių sąjungos Ukmergės kuopos pirmininkas, gimnazijos mokytojas Vincas Kvieska buvo įrašytas 8-uoju (iš 21) Lietuvos valstiečių sąjungos sąraše Nr.5 rinkimų į Steigiamąjį Seimą Utenos rinkimų apygardoje. [Šioje apygardoje Lietuvos valstiečių sąjunga gavo 5 vietas, tad V. Kvieską į Steigiamąjį Seimą nepateko]. (Lietuvos ūkininkas. – 1920.)

1920 m. balandis. Rinkimų į Steigiamąjį Seimą Utenos VI rinkimų apygardos „Lietuvių Krikščionių Demokratų partijos, darbininkų, ūkininkų, „pavasarininkų“ ir moterų sąjungų“ sąraše 5-uoju numeriu buvo įrašytas Stasys Gruodis, studentas medikas iš Ukmergės, [išrinktas Steigiamojo seimo nariu] 11-uoju – mokytoja Magdalena Pauliukaitė iš Lyduokių valsčiaus, 14-uoju – Ukmergės gimnazijos kapelionas Felicijonas Daniusevičius, 18-uoju – Lyduokių valsčiaus ūkininkas Juozas Žvirblis. Sąraše – 22 kandidatai. (Laisvė. – 1920.)

1920 m. „Ūkmergė. Balandžio 14 d. nuo pat ryto krūvelės piliečių pradėjo rinktis netoli rinkimų vietos ir tartis už ką balsuoti?.. Dažnai sodietės moterėlės prieidavo prie kariškių klausdamos: „pasakykite, Tamstelės, už ką dabar balsuoti?“. Dažniausiai jos gaudavo atsakymą: „Už ką norite, kas labiau patinka“ ir t.t. Ir vėl jos ėjo tartis – klausinėti./ 9 val. ryto išsirikiavusi ir Ukmergės Komendantūros komanda, o paskui ir 7 p. pulko būriai atėjo balsuoti. Apskritai rinkimai praėjo visai ramiai be triukšmo, be riksmo. Atlikę savo piliečių pareigą, žmonės išsiskirstė į namus, o kariškiai išsirikiavę grįžo dainuodami į savo kareivines.   L-as“. (Kariškių žodis. – 1920.)

1920 m. balandis. „Ūkmergėje kai kurie Komendantūros ir kitų dalių kariškiai sumanė įsteigti įgulos kariškių rūmus ir surado tam tikslui labai patogią salę. Bet padavus tuo reikalu pareiškimą Įgulos Viršininkui gautas atsakymas, kad kariškių rūmų įsteigimas pavesta paskirtam švietimo reikalais rūpintis karininkui./ Bėga dienos, savaitės ir mėnesiai, o kariškių švietimo srityje Ūkmergėj nei žingsnio nepažengta pirmyn./ L-as.“ (Kariškių žodis. – 1920.)

1920 m. „Ūkmergės apskr. Tarybos š. m. balandžio 10 d. dalyvavo posėdy 23 nariai nuo 12 valsčių. Susirinkimą vedant seniausiajam nariui K. Rudokui, išrinkti Tarybos pirmininkas – S. Katliorius, pavaduotojas – J. Šeštokas. Valdybon išrinkti V. Meilus (pirmin.), A. Čekanavičius ir Pr. Šulga (nariai), Revizijos Kom. – O. Gruodis, K. Aukšuolis ir A. Gibavičius./ Einamaisiais reikalais nutarta:/ Dėl maisto prekių rekvizicijos [kariuomenės reikmėms] Taryba neranda galimu jos uždėti ant kurio nors miestelio savo apskrity, išskyrus Ūkmergės miesto, kuris valdosi apskrities teisėmis. Rekvizuojamų produktų skaičių, išskyrus druską, skaito neišgalimu ir prašo numažinti.“ Nustatyta „javų ir produktų statymui intendantūros sandėlin“ tvarka, rekvizicijų išdėstymo atskiriems ūkiams tvarka, numatyta, jog rekvizicijos vykdomos „ nuo 6 deš [dešimtinių, 1 dešimtinė – 1,09 ha]. [dydžio ūkių], nukentėjusieji dėl karo ir šiaip sunaikintieji ūkiai gali būti tam tikromis Intend. ir Žemės Ūk. Dep. taisyklėmis paliuosuojami [nuo rekvizicijų]./ Pagaliau, Taryba nutaria apdėti mokesčiu savivaldybės naudai po 70 auks. Metams dviračius, kaipo prabangos daiktus ir paveda Apskr. Valdybai paruošti projektą apdėjimo mokesčiais ir kitų dalykų, kaip antai, pramogos arklių (važinėjimuisi), medžioklės ir kambarinių šunų ir t. t.“ (Sietynas. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Balandžio 22 d. š. m. Žem. K. Butigeidžio pulke Kapitono Vitkausko rūpesniu buvo surengtas vakaras, kurio grynas pelnas eina pulko kareivių švietimo reikalams. Vaidino „Amerika pirtyje“. Kitą dieną, būtent 23 bal. Tas pats veikalas buvo suvaidintas vien tik kareiviams veltui. Visų kuopų kareiviai buvo suvesti pavyzdingoj tvarkoj. Po vaidinimo buvo šokiai į kuriuos buvo leidžiamos ir merginos. Kareiviai buvo didžiai patenkinti ir širdy dėkojo gerb. kap. Vitkauskui už triūsą./   Fis mol.“ (Kariškių žodis. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Balandžio 25 dieną buvo Ukmergės apskrities mokytojų konferencija. Konferencija buvo labai pasipiktinusi šiuo pradžios mokyklų departamento elgesiu./ Iš viso apskrityje yra 45 mokytojai. Pernai rudenį vargais negalais instruktorius surinko minėtą mokytojų skaičių. Ėmė tą, kas turėjo šiek tiek atitinkamo išsilavinimo ir sugebėjo mokyti. Kadangi bolševikams išėjus ir atsiradus daugybei Lietuvos valdžios įstaigų inteligentai buvo plėšiami į visas puses, todėl surasti mokytoją už 400 auks. buvo sunku, ir kas turėjo keturių skyrių paliudymą ar buvo žinomas kaipo gabus mokytojas, stodamas mokytojauti gavo 600 auks. Dabar pradžios mokslo departamento įsakymu tiems,  kurie neturi pilno cenzo, mokama po 400 auks. Ukmergės apskrities dauguma mokytojų atsidūrė keblioje padėtyje. Iki to laiko gaudavo po 600 auks., tikėjosi tiek pat gauti iki pabaigos mokslo metų, nes kas gi algą maino nesulaukęs galo metų? Mokytojai algas gauna vėliau dviem trim mėnesiais, todėl jie įsiskolino, kaip jie dabar išsimokės, kada algą sumažinta, o gyvenimas trigubai pabrango./ Jei departamentas nori priversti mokytojus laikyti kvotimus, tai tą turi atlikti kitaip. Tokiu biurokratišku pasielgimu tik išvaikys iš mokyklų gabesnius mokytojus./ Konferencija svarstė naują pradedamosios arba, einant nauja terminologija, mažosios mokyklos programos projektą. [...] Konferencija rado, kad programa, dėstant ją per keturis metus, labai plati mokiniams 7-11 metų amžiaus [...]. Programos sustatytojų klaida, kad jie davė labai daug medžiagos, užuot tiekus mažiau, bet kad galima būtų nuodugniau išeiti. [...] Konferencija pripažindama, kad programa netobula turiniu ir kad rekomenduojamos metodės praktikoje neįvykdomos, nutarė sekamoje konferencijoje, paėmus pamatan švietimo ministerijos programos projektą, sustatyti savo programos projektą ir pasiųsti jį Lietuvos mokytojų suvažiavimui svarstyti./   Ukmergietis.“ (Darbas. – 1920.)

Gegužė
1920 m. „Gegužės 5 d. buvo „Ukmergės Aido“ draugijos visuotinis susirinkimas. Draugija gyvuoja beveik metus. Draugija turi 52 nariu; pajamų buvo 19000 auks., tiek pat išlaidų. Draugija išlaiko salę prie kurios yra įrengta scena [vienintelė tuo metu mieste]. Prie draugijos yra dveji kursai, kurie laikinai nustojo veikę; vieni - bendro lavinimosi ir lietuvių kalbos kitataučiams ir sulenkėjusiems./ Bendro lavinimosi kursuose lankėsi 15-16 žmonių. Visi kursistai iš miesto. Kursuose buvo pamokos tris kartus per savaitę. Dėstyta buvo aritmetika, lietuvių kalba, geografija, istorija ir pradinės žinios iš visuomenės mokslų./ Lietuvių kalbos kursus lankė žydai ir sulenkėję lietuviai, jau išėję kokį nors mokslą rusų kalba. Balandžio 30 dieną kursistams, dalyvaujant draugijos pirmininkui, buvo padaryti kvotimai. Pasirodė, kad kai kurie gerai pramoko kalbos ir gali duoti kraštui naudos, prisidėdami prie valstybinio darbo./ Draugijos artistų kuopelė surengė 15 vakarų, kultūrinė komisija be kursų padarė dvi paskaiti salėje ir kelias paskaitas valsčiuose./ Vasaros metu draugija nusistatė organizuoti sveikus pasilinksminimus ir valsčiuose daryti viešas  paskaitas-pranešimus.“ (Darbas. – 1920.)

1920 m. gegužė. „Ūkmergės Sr. Vart. B-vių Sąjunga pradžioje savo darbą gerai variusi. Demarkacijos linijai prisiartinus prie Ūkmergės ji susilpnėjo ir pasiruošusi likviduotis. Prekių Sąjunga yra pardavusi už 300 tūkst. auks., imdama 5%, pelnyta 9000 auk.“ (Sietynas. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Gegužės 30 d. Ž. Kunig. [Žemaičių Kunigaikščio] Butigeidžio pulkas, kap. Vitkauskui vadovaujant, surengė Vaitkuškių miške gegužines. Programoje ėjo: puodų daužymas, lenktynės, supančiotų bėgimas; paskui buvo šokiai ir žaidimai./ Gegužinės prasidėjo 3 val. po pietų, o baigėsi 9 val. vak. Visų kuopų ir komandų kareiviai buvo leidžiami be užmokesčio. Civilei publikai buvo pardavinėjami bilietai. Pelnas skiriamas kareivių švietimo reikalams. Kareiviai šia smagia pramogėle buvo labai patenkinti ir ateityje tikisi ir daugiau panašių padorių pasilinksminimų susilaukti.   Fis mol.“ (Kariškių žodis. – 1920.)

1920 m. gegužę Ukmergės žydų bendruomenės pirmininku buvo Bensionas Goldbergas, sekretoriumi – M. Bojarskas. (LCVA.)

Birželis
1920 m. birželio 6 d. “Aido” salėje vyko Ukmergės apskrities dvarų ir sodžių darbininkų profesinės sąjungos steigiamasis suvažiavimas. Atstovai atvyko iš Ukmergės, Taujėnų, Žemaitkiemio, Pašilės valsčių. Suvažiavimą pradėjo J. Čepukaitis, pirmininku buvo išrinktas V. Purlis. Susirinkimas su kai kuriomis pataisomis “priėmė Šiaulių apskrities lauko darbininkų profesinės sąjungos įstatus” [pritaikė Ukmergės apskrities darbininkų profesinei sąjungai?]. Į valdybą išrinkti: J. Čepukaitis, S. Katliorius, V. Purlis, A. Ragožis ir K. Ūselis. Į Lietuvos  profesinių sąjungų suvažiavimą delegatus pavesta išrinkti valdybai. Profesinės sąjungos nariais užsirašė 139 darbininkai. Kalbėjusieji skundėsi sunkia dvarų darbininkų padėtimi: “Ordinarija [užmokestis už darbą?] menka – 90  pūdų [grūdų ?; pūdas -16,38 kg]  ir 200 rublių metams. Dvarininkai daug darbininkų neteisėtai atstato nuo vietų, išvaro. Jei kam esti priversti duoti ordinariją, duoda kuo prasčiausius grūdus, pelių sugraužtus ir priterštus.” Susirinkime dalyvavęs darbo inspektorius Pilkauskas kalbėjo susirinkusiems, atsakė į jų klausimus ir priekaištus. (Socialdemokratas. -  1920.)

1920 m. birželis. „Iš kultūros ir švietimo darbuotės./ 7 p. pulkas./ Kultūros ir švietimo darbe tolia atsilieka nuo kitų dalių. Dar iki šiolei nesuorganizuota Švietimo Komisija. Švietimo reikalu rūpinasi atskiri asmenys. Dabar švietimo darbas pavestas kap. Vitkauskui. Kap. Vitkauskui paskirti dar 6 kareiviai. Šie asmenys sudaro Kult. ir Šv. Komisiją ir Kareivių Kliūbo Valdybą. Prie pulko štabo įsteigtas knygynėlis. Knygos sukrautos į dėžę kartu su raštinės įrankiais. Kuopos naudojasi pulko knygynėliu. Nustatytos knygų skaitymo tvarkos nėra. Kiekviena kuopa veikia savistoviai. Paimtas knygas kuopose dažniausiai laiko savo žinioj viršilos. Yra ir pražuvusių knygų. Kareivių mokyklos veikia. Pamokos vedamos popiet gimnazijos bute. Rengiami kareivių rūmai su gražia kilnojama scena. Surengta buvo gegužinė, kuri davė 1000 a. pelno. Savo lėšų švietimui pulkas neturi. Sportas užmirštas. Vietos kinematografas neišnaudojamas/ 1-oji batarėja./ Persikėlus į naują vietą kult. ir šviet. darbas kiek apmirė; bet dabar jau uoliai tęsiamas. Rengiama mokykla, skaitykla, daromi vakarėliai, rūpinamasi visokiais būdais įgyti lėšų./ Ūkmergės komendantūra./ Kareivių kultūr. ir švietimo reikalais nieko nedaroma./ 1 p. pulkas./ Kult. ir šviet. darbas uoliai varomas. Komisijos sudėtis: kap. Sprangauskas, kap. Reklaitis, kap. Butkevičius, kap. Jackus ir leit. Bagdonas./ Kareivių mokyklos veikia. Mokoma priverstinai 1 val. į dieną./ Įsteigta: knygynėlis, kareivių kliūbas ir krautuvėlė. Pulkas turi savo kinematografą, kuris veikia du kartus per savaitę. Kareiviai už seansus moka nuo 3 – 6 auks. Kareivių kliūbas,  krautuvė ir kinematografas veikia skyrium nuo Švietimo Komisijos ir gryno pelno apie 22000 auks./ Gerai vedamas sportas. Įtaisyta: sūpynės, gigantai, darželiai; rengiama: kroketai, futbolai ir t.t. Velykoms buvo surengta sporto šventė, gegužės 30 d. raitų lenktynės. Rengiami vakarai. Gauta iš vakarų ir surinkta švietimo reikalams 4453 auks., išleista 2888 a. 50 sk. Kareivių ūpas geras, visi noriai mokosi rašyti ir skaityti. Nemokančių rašyti skaityti veik nėra. Vasaros metu manoma surengti ekskursijų.“ (Kariškių žodis. – 1920.)

Liepa
1920 m. liepa. „Ukmergė./ Pradėjo vaikščiot iš Jonavos į Ukmergę siaurasis gelžkelis. Eina gana gerai, tik neapsaugotos kibirkštys, lekiančios iš kamino. Vokiečiai savo laiku buvo kaminą apmovę vielos tinklu. Toks tinklas kainuoja rodos tik 6 auks. ir yra geriausia apsauga nuo kibirkščių./ Ukmergėj trumpu laiku susidarė keletas akcinių bendrovių, taip pat veikia trys vartotojų bendrovės. Čia dar yra srities kooperatyvų sąjunga, kuri, deja, savo darbu dar nepasirodė, belaukia paskutinio palaiminimo./ Gražiausia Ukmergėj vieta – Piliakalnis, iš kur matyti visas miestas ir Šventosios krantai. Gaila, kad miesto valdyba nenuvalo to istorinio kalno iš statomų jo pakraščiais stoginių ir kiaulatvarčių ir neįtaiso kalno viršūnėj suolelių.“ (Lietuva. – 1920.)

1920 m. „Ukmergė. Ukmergės [apskrities?] Kooperatyvų Sąjungos šauktas liepos 1 d. suvažiavimas neįvyko dėl mažo skaičiaus dalyvių. Pribuvusieji į suvažiavimą atstovai reiškė noro greičiau sudaryti vieną visai Lietuvai Kooperatyvų Sąjungą į kurią ir Ukmergės Sąjunga noriai įsilies.“. (Talka. – 1920.)

1920 m. „[...] VII.23. (Elta). Gautomis žiniomis, liepos 23 d. naktį Ukmergėj rasta 2 maišai komunistų literatūros lietuvių kalba.“ (Lietuva. – 1920.)

1920 m. liepa. „[...] Siaurųjų Gelžkelių Tarnyba prašo atitaisyti neteisingą pranešimą, įdėtą 145 „Lietuvos“ numery, kad tarp Jonavo ir Ukmergės siaurųjų gelžkelių garvežiai vaikščioją be kibirkščių gaudytojų./ Ir Jonavo Ukmergės ruože ir visuose kituose ruožuos važiuojamieji garvežiai priešgaisriniu atžvilgiu yra geriausiai aprūpinti, būtent: Kiekvienam garvežy yra įtaisytos turbinos ir uždėti geriausi kibirkščių gaudytojai. Be to, prie kiekvieno garvežio yra pritaisytos gaisrinės šlangos.“ (Lietuva. – 1920.)

Rugpjūtis
1920 m. rugpjūtis. “Ukmergės susikūrusi L.S.-D. Partijos organizacija pamaži plečia savo veikimą. Vis didėja narių skaičius. Paskutiniam valdybos posėdy nutarta išvystyti organizaciją visoj apskrity, tveriant partijos kuopas kiekvienam valsčiuje. Pačioj Ukmergėj nutarta ūmu laiku įsikurti kliubas, sutvarkyti knygynėlis ir skaitykla, imtis paskaitų, pranešimų, pradėti propagandos darbas.” (Socialdemokratas. – 1920.)

1920 m. rugpjūčio 20 d. Jonas Šostakas paskirtas Ukmergės miesto ir apskrities policijos vadu. (Policija. – 1929.)

1920 m. rugpjūčio 22 d. Ukmergėje, “Aido” salėje vyko Ukmergės apskrities “dvarų ir sodžių lauko darbininkų profesinės sąjungos narių” visuotinis susirinkimas. Dalyvavo virš 100 narių, susirinkimą vedė valdybos pirmininkas J. Čepukaitis. Svarstyti 5 klausimai: 1. Pranešimas apie valdybos darbą; 2. Valdybos narių perrinkimas; 3. skyrių organizavimas; 4. švietimo reikalai; 5. “narių sumanymai“. Pirmininkas savo pasisakyme pranešė, kad valdybos narys Ūselis buvo mobilizuotas į kariuomenę, todėl buvo pasiūlyta į jo vietą išrinkti naują narį ir praplėsti valdybą 2 nariais. Buvo išrinkti: E. Boronienė, J. Gezevičius, Vl. Gurskis. Priimta instrukcija kaip organizuoti profesinės sąjungos skyrius. E. Boronienė pristatė referatą “švietimo reikalais”. Suvažiavimas priėmė “rezoliuciją, idant dvaruose ir sodžiuose būtų steigiamos mokyklos darbininkų vaikams. Susirinkimui pasibaigus į profesinę sąjungą užsirašė 30 naujų narių. (Socialdemokratas. – 1920.)

1920 m. nuo rugpjūčio 25 d. leista Ukmergės bažnyčios vikarui kun. Vladui Balčiūnui eiti „Ukmergės lenkų privatinės progimnazijos“ tikybos mokytojo pareigas; nuo rugpjūčio 27 d. leista „mokyti“ Ukmergės gimnazijoje Marijai Rakickaitei. (Švietimo darbas. – 1920.)

1920 m. “Naktį iš rugpjūčio 25 į 26 d. Ukmergės mieste buvo masinės kratos ir areštai. Žvalgybos skyriaus agentas su milicija ieškojo nelegalios bolševistinės literatūros. Neaplenkta buvo ir vietos socialdemokratų butas. Buvo smulkiai iškrėsti butai Jono Čepukaičio, E. Boronienės, Češuno ir kitų. Sumanūs žvalgybos agentai ėmė ką pagaudami: socialistinės ir klerikalinės pakraipos laikraščius, brošiūras ir privatinę korespondenciją. Ant rytojaus po tardymui kai kurie iš suimtųjų buvo paleisti ir dalis paimtųjų daiktų taipgi sugrąžinta.” (Socialdemokratas. – 1920.)

1920 m. rugpjūtis. Kainos Ukmergėje: rugių pūdas [16,38 kg] – 28-30 auksinų; kviečių pūdas – 40-60 a.; miežių pūdas – 28-32 a.; avižų pūdas – 28-32 a.; žirnių pūdas – 25-30 a.; sėmenų pūdas – 30-40 a.; dobilų sėklų pūdas – 120-150 a.; arklys – 6000-10000 a.; melžiama karvė – 1000-4000 a.; penėta kiaulė – 600-800 a.; nepenėta kiaulė – 400-600 a. Atlyginimas žemės ūkio darbininkui už dieną (duodant maistą): vyrui – 15-20 a., moteriai – 16-18 a. (Vienybė. – 1920.); „[...] motiejukų sėklos 120-150 [auksinų už pūdą], ruginiai miltai 40-50, kvietiniai miltai prast. malti 60-70, kvietiniai miltai pitlevoti [smulkūs, valcuoti] 80-100, grikių kruopos 40-120, miežių kruopos 40-80, avižų kruopos 60-80, bulvės 12-14, runkeliai 10-12, šiaudai ruginiai 2-4, šiaudai vasariai 3-5, šienas pievų 8-10, šienas pelkių 2-4, šienas dobilų ir motiejukų 10-12, pelai 2, sviestas sūdytas 600-640, sviestas nesūdytas 640-720, aliejus kanapių svarui [409,5 gr.] 10-15, aliejus sėmenų svarui 8-12, galvijiena svarui 4-6, aviena svarui 2, veršiena svarui 2-4, lašiniai svarui 14-16, medus svarui 20-40, kiaušiniai dešimčiai 2-4, višta 16-20, žąsis 30-34, antis 23-35/ [...] jautis mėsai 18 p. [pūdų – apie 295 kg] 3000-4000, bulius veislinis 12 p. 1800-2000, suaugusi avis 100-200 [...] paršelis iki 1 metų 30-60, veršiukas ½ metų 80-120. [...]“ (Lietuva. – 1920.)

Rugsėjis
1920 m. rugsėjo 1 d. pradėjo veikti realinė žydų gimnazija, kurioje mokslas vyko jidiš kalba. Mokyklai didelę pagalbą teikė Žydų kultūrinė lyga, kuri padėdavo mokiniams apsirūpinti vadovėliais ir rašymo priemonėmis. Joje mokėsi 115 mokinių. Mokestis už mokslą buvo 1200 auksinų metams. (A. Bliumin „Ukmergės žydų...“)

1920 m. rugsėjo 3 d. buvo užregistruota Ukmergės krikščionių darbininkų Vartotojų Bendrovė „Varpas“. (Talka. – 1920.)

1920 m. rugsėjis. Ukmergėje prie Šventosios upės koncesijos teisėmis pastatyta elektros stotis. (Lietuvos aidas. – 1933.)

1920 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos švietimo ministerija leido „atidaryti Ukmergės Gimnazijoje nuo šių mokslo metų pradžios II lygiagretę klasę“. (Švietimo darbas. – 1920.)

Spalis
1920 m. spalis. „Ūkmergė. Iš visų Lietuvos kampelių girdėtis, kad vienur kitur pavasarininkai kruta, dirba, bet apie ukmergiškius nieko negirdėt. Kitas gali klaidingai pamanyt, kad Ūkmergėje gal pavasarininkų nėr arba, kad ir yra, tai nieko neveikia. Ne. Ūkmergės pavasarininkų kuopa yra gana skaitlinga, turi apie 150 narių. Turi susirinkimams salę, turi biblioteką apie 500 knygų. Dabar sunkiose Lietuvos valandose Pavasarininkai irgi nemaža padeda tėvynei. Jie padarė rinkliavą kareivių naudai ir surinko apie 2000 auks. Neužilgo darys rinkliavą sodžiuose. Rinks valgomųjų daiktų sužeistiems kareiviams ir drabužių. Pavasarininkai beveik visi yra šauliai. Tikiuos kad ir kiti neatsiliks, paims ginklą į rankas ir gins savo tėvynę./ Kiekvieną sekmadienį visi susirenka savo salėn, ten pasiskaito bendrai knygų, laikraščių, klauso gimnazistų skaitomų referatų. Lanko šeštadieninius kursus,  kame mokosi rašyti. Neseniai paaukavo iš Amerikos parvažiavęs Vytis, dabar Ūkmergės pavasarininkas visus tomus V. Kudirkos raštų su gražiais aptaisais, keletą teatro ir šiaip įvairaus turinio knygų, iš viso apie 30. todėl tariame jam širdingą ačiū!“. (Pavasaris. – 1920.)

„Ukmergės mitingo protestas prieš lenkų veržimos Lietuvon./ 1920 m. spalių m. 3 d. mes, Ukmergės apskrities ir miesto gyventojai, susirinkę dideliausia minia, griežtai protestuojame prieš veržimos lenkų į mūsų tėvynę Lietuvą./ Visi kovosim visokiais būdais ligi paskutinio kraujo lašo ir remsime visu kuo mūsų gynėjus ir valdžią kovoje su didžiausiu mūsų priešininku lenkų./ Parašai Komisijos Pirmininko ir Nario.“ (Lietuva. – 1920.)

1920 m. spalio 10 d. įregistruota Ukmergės miesto  laisvoji gaisrininkų draugija. (Ugniagesys. – 1940.)

1920 m. spalis. „Ukmergė. Ukmergės šaulių būrys ilgą laiką visai nieko neveikė, tik šaulių vardą turėjo. Dabar senasis būrys reorganizuotas, tik instrukcijų dar negavo iš Centro valdybos. Nežiūrint to stropiai dirba darbą, kiekvieną dieną mokinasi rikiuotės, nedėldieniais važinėja šauliai po artimus miestelius ir organizuoja šaulius. Žmonės dar nežino, kas tai yra šaulys. Taigi, išaiškinus, kaip pavyzdžiui, Deltuvoje buvo susitvėręs seniau būrys, bet visai buvo išnykęs, tai ačiū Ukmergės būrio Šaulių pasidarbavimui, jau pradėjo gyvuoti iš naujo. Gavę Ukm. Skyr. Val. Telefonogramą, gimnazijos šauliai nežiūrint to, kad mokslas sutruks, išvažiavo tėvynei padėti [?] / Šaulys“ (Trimitas. – 1920.)

1920 m. „UKMERGĖ. Lenkų plėšikų darbas. Spalių 31 d. atlėkė Želigovskio siųstas aeroplanas į Ukmergę, kuris nusileidęs kiek žemiau metė į ramius civilius gyventojus dvi bombas ir šaudė iš kulkosvydžio. Nukautų yra 11 žmonių ir sužeistų 17. Štai lenkų žvėriškumas kokį laipsnį pasiekė!“ (Lietuvos ūkininkas. – 1920.); „Spalių 31 d. [...]/ Vakare apie 15 val. lenkų aeroplanas skrisdamas per Ukmergę numetė dvi bombas ir miestelį apšaudė kulkosvydžio ugnimi. Bombardavimo vaisiai šie: 11 civilių žmonių užmušta, 13 sunkiai sužeistų ir daug lengvai sužeistų; kariškiai nenukentėjo.“ (Trimitas. – 1920.); Lapkričio 2 d. Lietuvos Vyriausybė „pranešė Tautų Sąjungai apie lenkų aeroplano apšaudymą spalių 31 d. Ukmergės ir apšaudymo aukas.“ (Darbininkas. – 1920.); 1920 m. spalis. „Ūkmergės Miesto Taryba išreiškė protestą dėl mėtymo bombų ant ramių gyventojų ir apšaudymo jų kulkosvaidžiais [...]“ (Sietynas. – 1920.); „Ukmergės Miesto Taryba reiškia savo giliausi protestą dėl mėtymo bombų ant ramiųjų mūsų gyventojų ir apšaudymo jų kulkosvydžiais./ Toks pasielgimas, neiššauktas karo būtinybės, tik laužo visas tarptautines ir humanitarines žmonių teises ir nekaltu krauju ir smegenimis žuvusių vaikų, moterų, senių ir daug kitų žmonių aptaško mūsų miesto gatves, palikdamas daugybę bedniausių našlaičių ir ašarų, vargų  ir nelaimių./ Kreipdamiesi prie visų kultūrinių tautų darbuotojų išreikšti savo pasipiktinimą už taip baisų būdą vedimo karo, prašome visų laikraščių atspausdinti šitą mūsų protestą./ Burmistras B. Dirmantas.“ (Lietuva. – 1920.); Tarpe kitų aukų buvo ir Bliuma Capienė (LCVA. – F. 1262. – Ap. 7. – B. 2352.) bei Izraelis Gelleris (Helleris), Hiršo s. (LCVA. – F. 1262. – Ap. 7. – B. 3356.)

1920 m. spalis. „Ukmergė. Ukmergės Magistratas  išsiuntinėja spausdintus anketos lapus rusų kalba. Ir turbūt dėl to, kad prieinamesnė kai kuriems Magistrato tarnautojams, nes visai mažai temoka lietuvių kalbos./ Vietos gyventojai gaudami anketos lapus rusų kalbos, nevisai patenkinti ir tame mato valdžios silpnumą. Reiktų griebtis griežtesnių priemonių./   P. Š.“ (Laisvė. – 1920.)

1920 m. spalis. „Ukmergė. Kas per daug, tai  jau per daug. Pasitaikė būti Ukmergės bažnyčioje per didelę iškilmę, būtent,  per pamaldas 40 valandų pagarbinimo Švenčiausiojo Sakramento. Suskambinus varpams vakarinėms pamaldoms – nešparams, kaip geras Bažnyčios vaikas einu į Bažnyčią. Bet gi koks nusistebėjimas, o drauge ir nusiminimas apėmė, kada išgirdau kunigą laikantį pamaldas po mišparų „W imię Ojca“ (Vardan Dievo Tėvo...). Kas gi čia? Tai mat pradedama kalbėti rožančius „poniška kalba“, lenkiškai. Kaip čion vieną su kitu sutaikius? Visiems žinoma,  kad tie nevidonai lenkai veržiasi mūsų žemėn, norėdami mus pavergti, o čion Bažnyčioje, tarsi prašoma Dievo, kad tas jų plėšikų darbas būtų laiminamas. Girdėjau, jog šv. Raštas sako: „Garbinkite Dievą visis tautos“, bet gi čion Ukmergėje tas nepritaikoma, kadangi lenkų nėra, o jei yra nutautėlių lietuvių išgamų, tai visi dar nėra pamiršę savo tikrosios lietuviškos kalbos. Pataikauti tad jiems, ypač šiuo laiku,  kada jie su kardu rankoje, liedami mūsų brolių kraują, veržiasi mūsų tėvynėn, visai ne  laiku./ Iš to atsitikimo, jog pamatuotas priekaištas senų pažiūrų dvasiškiams, jog jie lenkinę žmones ne tik klebonijose, bet ir bažnyčioje. Mano išmanymu jau gana juos glostyti ir jiems įvairiais būdais pataikauti. Šios dienos dvasininkija te neseka pėdomis senosios, kad ir ji neužsitrauktų tautos prakeikimo./ Galima suprasti, kokia buvo mano malda, kada išgirdau tą išgamų saujelę kalbant rožančių lenkiškai! Bet gi pergalėjęs savyje piktumo jausmus, nusižeminęs prieš Viešpatį, taip širdingoje maldoje siunčiau savo meldimą: - Viešpatie, apšviesk protą tam, kurio parėdymu, čion, tavo namuose, išgamos gauna paniekinti tikrojo Bažnyčios vaiko tikėjimo jausmus. Pasitikiu Dievu, kad mano prašymas bus išklausytas, apleidau Jo namus.   Antano sūnus.“ (Laisvė. – 1920.)

1920 m. spalis. Ladislovas Mazonavičius iš Mogiliovo vyskupijos paskirtas Ukmergės lenkų gimnazijos kapelionu, o buvęs gimnazijos kapelionas Ladislovas Balčiūnas paskirtas vikaru į Akmenę. (Vienybė. – 1920.)

1920 m. „Iki šiol negaliu pamiršti to stipraus įspūdžio, kurį man padarė (1920 m. rudenį) pirmas pasivaikščiojimas Ukmergės šaligatviu, - prisimena po daugelio metų Markas Judelis [1897 – 1975 m.; pedagogas, jidiš kalbininkas, visuomenės veikėjas; trečiojo dešimtmečio pradžioje dirbo Ukmergės žydų gimnazijoje], - švelnų rudens vakarą publika vaikščiojo trumpa atkarpa, kur šaligatvis buvo platus (nuo Koltūno parduotuvės iki Perkulio [Kęstučio a., nuo Gedimino iki Vienuolyno g.]). Ir kartu su publika tekėjo laisvai ir nevaržomai jidiš iš jaunų ir vyresnių, jidiš iš visų burnų. Ir aš prisiminiau moters žodžius iš Tanacho, kad ji nieko neprašo iš pranašo Elišos, nes jai iš jo, nei iš ko nors kito nieko nereikia, kadangi ji gyvena savo tautoje. [...] Ir aš pasijutau: gyvenu savo tautoje.“ (Lempertas I. Litvakai. – Vilnius, 2005.)

Lapkritis
1920 m. „Aukos/ XI-1 d./ Ukmergės Gynimo Komitetas: 21 ½ sv. vario pinigais [8,79 kg.; kaip metalas?], 195 ½ arš. [apie 139 m] drobės, 62 rankšl., 15 marškinių, 4 poras apat. kelnių, 7 poros autų, 49 por. pirštin., 8 por. kojinių, 1 pora ausinių. [...]“ (Lietuva. – 1920)

1920 m. lapkričio 2 d. Ukmergės žydų gimnazijos draugijos pirmininkui B. Goldbergui buvo atsiųstas leidimas iš Švietimo ministerijos: “Ukmergės Gimnazijos Žydų Draugijai atidaryti ir laikyti savo lėšomis Ukmergės Žydų Realinę Gimnaziją pristatytu planu ir programomis. Gimnazijos Direktoriumi tvirtina Leoną Lampertą. [L. Liampertas gimė 1889 10 20 Gardine. Direktoriaudamas Ukmergėje pažinojo rašytoją B. Sruogą, vėliau kartu su juo kalėjo Študhofe, Sruoga jam padėdavo maistu. Po karo Vilniaus universitete dėstė bankininkystę, 1946 m. apgynė kandidatinę disertaciją. (Kultūros barai. -  2006. - Nr. 2. – P. 92.)] Mokytojauti joje leidžia: Levui Goldbergui, Teodorui Sironui, Mozei Goldbergui, Adomui Kliučiui ir Lilijai Raselytei.” (A. Bliumin „Ukmergės žydų...“)

1920 m. „Atleisti nuo pavestų pareigų ėjimo: [...] c) Ukmergės [lenkų] progimnazijos tikybos mokytoją kun. Vladą Balčiūną – nuo š. m. lapkričio m. 6 d.“ (Švietimo darbas. – 1920.)

1920 m. „ŪKMERGĖJE 7 lapkr. ateitininkų kuopa suvaidino „Tarnaitė pamokė“ ir „Ponas ir mužikai“. 3000 auksinų pelno pavesta Gynimo Komitetui.“ (Laisvė. – 1920.)

1920 m. „Ukmergėj lapkr. 10 d. užsibaigė dviejų mėnesių mokytojų kursai. Viso mokinosi 50 asmenų.“ (Sietynas. – 1920.)

1920 m. „Aukos/ Vyr. Liet. Gyn. Komitetui/ XI – 15./ [...] Ukmergės ap. L. G. Komitetas: 12700 a. [auksinų], 15 r. [rublių] aukso, 161 r. 85 k. [kapeikas] sid., 8 sid. monetas, 45 k. vario, 62 m. [markes] vok. sid., 6 m. 5 f. [feningius] vok. nikelio, 1 sid. kroną, 1 fran. 50 centų sid. įvairios monetos, 1 sid. kryžių, 1 sid. medalį. [...] Ukmergės ap. L. G. Komitetas: 296 a. 50 sk. [skatikų], 285 r. caro, 500 r. kerenkų [Rusijos Laikinosios vyriausybės pinigų pavadinimas žargonu], 1 dolerį, 1 sid. laikrodį, 1 žiedą, 500 a. [valstybės paskolos] bonų.“ (Lietuva. – 1920.)

1920 m. „[...] XI.24. (Elta). Iš Ukmergės praneša, kad prasimušę ligi Kovarsko ir Taujėnų lenkų raiteliai pasitikę keliu važiuojančius Ukmergės pašto įstaigos darbininkus, kurių 3, kaipo žydus, lenkai nužudė, o kitus paėmė į nelaisvę, tačiau jie pabėgę.“ (Lietuva. – 1920.)

Gruodis
1920 m. gruodis. „[...] Dvylikėje [dvyliktą valandą] buvome jau Ukmergėje. Miestas sveikas, savo vietoj. Akis ieško naujumų, širdis atsiminimų pilna. Visa kaip buvo. Didžiausia naujiena, kaip ir visame mūsų krašte, tai, kad pirma buvo „ severo – zapadnyj kraj [šiaurės vakarų kraštas]“, o dabar – senoji močiutė Lietuva. Eidamas miestu skaitau: ukmergė (taip tikrai mažu „u“ parašyta gražiame tautos spalvų dugne), „Alau (t.y. aulų) dirbtuvė“, „Zagotovščikas“ ir kitos  lietuvių kalbos bjaurinimo žymės, bet yra ir gražių parašų: „Pašto, Telegrafo ir Telefono įstaiga“, „Ukmergės iždinė“, „Apskrities Gydytojas“, „Gimnazija“ ir k. 1) [1) - išnaša teksto apačioje: „Bet turiu pažymėti, kad Sudavijos, apskurusio Lazdijų miestelio, žydeliai savo gražiomis ir taisyklinga kalba iškabomis tikrai daro sarmatos ir Ukmergei ir kitiems mūsų miestams“] Kadangi maža turėjau laiko, negalėjau giliau miesto pažiūrėti. [...]   S. T. [Stasys Tijūnaitis ?]“. (Tėvynės sargas. – 1920.)

1920 m. gruodis. Kainos Ukmergėje ir apskrityje: už pūdą [16,38 kg] rugių – 35-46 auksinai.; kviečių – 40-60 a.;  miežių – 25-32 a.; avižų – 30-40 a.; grikių ar žirnių – 30-40 a.; vikių – 30-50 a.; linų sėmenų – 45-60 a.; raudonųjų dobilų sėklos – 125-135 a.; ruginių miltų – 40-52 a.; paprastai maltų kvietinių miltų – 55-65 a.; valcuotų kvietinių miltų – 80-100 a.; miežių kruopų – 40-120 a.; avižų kruopų – 80-140 a.; bulvių – 5-10 a.; šiaudų – 1-5 a.; šieno – 2-6 a.; dobilų ir motiejuku šieno – 5-10 a.; sūdyto sviesto – 560-720 a.; saulėgrąžų aliejaus – 320-600 a.; kanapių aliejaus – 240-400.; sėmenų aliejaus – 160-320 a.; galvijienos – 160-220 a.; veršienos – 120-200 a.; avienos – 120-200 a.; lašinių – 480-720 a.; svaras [409,5 gr] medaus – 20-35.; 10 kiaušinių – 10-15 a.; višta – 10-15 a.; žąsis – 30-40 a.; antis – 15-20 a.; darbo arklys – 3000-5000 a.; melžiama karvė – 1000-4000 a.; mėsinis jautis (15 pūdų [apie 246 kg] svorio) – 1200-3000a., darbinis jautis (15 p. svorio) – 1200-3000 a., bulius veislinis – 100-200 a. [apsėklinimo kaina?]; suaugusi avis – 80-150 a.; penėta kiaulė (3 pūdų [apie 50 kg] svorio) – 200-500 a.; nepenėta kiaulė – 100-400 a.; paršelis iki vienerių metų – 60-150 a.; veršiukas pusės metų – 50-100 a. Dirbančiam žemės ūkio darbus darbininkui, duodant maitinimą, už dieną mokama – 10-20 a., be maitinimo – 15-35 a., darbininkei, atitinkamai, - 5-15 ir 10-25 a. (Vienybė. – 1920.)

1920 m. gale Ukmergėje apsistojo daug pabėgėlių žydų iš Vilniaus, juos rėmė ir globojo vietinė bendruomenė ir jos taryba. (N. ir S. Šoenburgai “Lietuvos žydų bendruomenės”)

1920 m. išduotas leidimas veikti Mišniunerio ir Kruko odų dirbtuvei. Dirbtuvių adresas – Ukmergė, Kalėjimo g. 1. (LCVA; KM)

1920 m. Ukmergės savivaldybė perėmė savo žinion apleistą skerdyklą iki to priklausiusią žydų bendruomenei. Mieste veikė Garbo plytinė, Vapniko kalkių degimo įmonė, Orvino ir Krikūno lentpjūvė, dėl įrengimų gedimų ir kitų priežasčių neveikė Krukų, Mutniko odų dirbtuvės. (LCVA; KM)

1920 m. Ukmergėje, Kauno g. Nr. 32 veikė „Fotografija [foto ateljė] BAYER IR LEV“. (Antspaudas ant atvirlaiškio; Ukmergės kraštotyros muziejus [UkKM. – 5551. – F-2286.])


Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau