Bajorų vadovas – nuo 1766 m. Rusijoje, o po 1795 m. Lietuvos pajungimo ir Lietuvoje, bajorų luominės organizacijos vadovas. Jų veiklą apibrėžė imperatorės Jekaterinos II 1785 m. privilegija. Pagal ją bajorų vadovai (Lietuvoje nuo 1802 m.) buvo renkami apskrities ar gubernijos (nuo 1801 m.) bajorų seimeliuose (susirinkimuose) trejų metų laikotarpiui. Po 1863 m. sukilimo, panaikinus Lietuvoje bajorų savivaldą, bajorų vadovus skirdavo Vidaus reikalų ministerija. Pagal Respublikos tradiciją bajorų vadovai dažnai ir toliau buvo vadinami maršalais (maršalkomis), tačiau bajorų vadovų teisės ir funkcijos buvo daug siauresnės nei maršalų. Pagrindinės bajorų vadovo pareigos buvo pirmininkauti atitinkamos teritorijos (apskrities ar gubernijos) seimeliuose, tarpininkauti tarp carinės administracijos ir bajorų sprendžiant jų luomo klausimus. Be to apskrities bajorų vadovai atstovaudavo apskritį atvykus įvairiems tikrintojams, rūpindavosi kariuomenės įgulų aprūpinimu maistu, prižiūrėdavo visuomeninių pastatų statybas ir pan. Bajorų vadovų pareigybės Lietuvoje išbuvo iki 1915 m.

Pagal šiuo metu (2016 m.) Ukmergės kraštotyros muziejuje surinktą medžiagą yra žinomos 19 Ukmergės apskrities bajorų vadovų pavardės. Apie kai kurių jų veiklą išliko gana daug duomenų, apie kitus, deja, be pavardžių daugiau nieko nežinoma. Taip pat gali būti, kad buvo ir dabar dar nežinomų apskrities bajorų vadovų.

Pirmasis žinomas Ukmergės apskrities bajorų vadovas buvo Juozapas Kušelevskis (Kuszelewski) (1800 m.). Antroji žinoma pavardė – Juozapas Bolcevičius (Bolcevwicz) (1805 m.), po kurio pareigas perėmė Vincentas Fronckevičius (Frąckiewicz) (1809 m.). Apie kitus bajorų vadovus žinoma kiek daugiau. Bajoru vadovu 1812 – 1817 m. buvęs Mikalojus Koscialkovskis (Kościałkowski), 1813 m. vadovavo Ukmergės apskrities Laikinajai komisijai. Šios komisijos vadovavo apskričių administravimui iki tol kol buvo atkurti visi vietinės valdžios organai veikę iki prancūzų okupacijos. Daugiau apie Kosciolkovskį žinių nėra.

Kitas žinomas apskrities bajorų vadovas buvo Adomas Žagelis (lenk. Źagiell). 1820 m., būdamas bajorų vadovu, jis mėgino įgyvendinti didelį projektą – įkurti Ukmergėje moterų šaričių vienuolyną, gailestingumo ligoninę ligoniams elgetoms ir invalidams, institutą neturtingoms merginoms auklėti, vaistinę ir naują bažnyčią. Visose šiose įstaigose turėjo dirbti vienuolės šaritės. Šiam projektui pritarė ir bajorų seimelis. Tačiau Vilniaus generalgubernatorius nepritarė siūlymams projekto įgyvendinimui apskrityje rinkti po sidabro rublį nuo dūmo (valstiečio sodybos – mokestinio vieneto) ir skirti būsimam vienuolynui apie 10 ha Ukmergės seniūnijos žemės. Nors A. Žagelis gynė šį projektą, bet jis nebuvo įgyvendintas (Plačiau apie tai “Eskizai” Nr.8, “Neįvykdyto sumanymo jubiliejus”).

1821 m., po A. Žagelio, bajorų vadovu buvo išrinktas Pranciškus Veisenhofas (Weyssenhoff). 1822 m. gegužės mėnesį P. Veisenhofas aršiai konfliktavo su Ukmergės apskrities ispravniku Stanevičiumi. Bajorų vadovas skundė ispravniką Lietuvos kariniam gubernatoriui, jog šis, neva, naudojo kelių taisymo prievolę atliekančius darbininkus savo nuomojamo Šventupės dvaro pievų sausinimo grioviams kasti bei siekė, jog nuo Taujėnų link Ukmergės ir Vilniaus vykstantys, keliautų kitu keliu, pro Vidiškius ir jo dvarą. Savo ruožtu ispravnikas savo raporte gubernatoriui kaltino P. Veissenhofą blogu savo pareigų atlikimu: nebuvo sukvietęs kelių tvarkymo Komisijos, paskyrė darbininkų prižiūrėtojais asmenis, blogai atliekančius savo pareigas, už pinigus paleidžiančius žmones namo, išduodant kvitus, jog jie atliko kelių taisymo prievolę, savavališkai sustabdė darbus Jakubštato trakte (kelyje į Daugpilį; minėtame ruože apie Vidiškius ir Šventupę). Be to, pasak ispravniko, bajorų vadovas nuolat važinėja savo reikalais į Vilnių ar Lydos apskritį, Ukmergėje užtrunka trumpai, tik tam, „kad pasirašytų dokumentus ir sujauktų Jį Pavaduojančio [Ežių teismo] Prezidento Kozakovskio įvestą tvarką“, savo sudarytame kelių taisymo prievolės paskirstyme, kai kurių stambių dvarų savininkų valstiečių tam visai nepaskyrė „nepaaiškindamas priežasties“, be to, apskritai nežino kuriuos kelius reikia taisyti, o kuriuos - ne. Išliko P. Veissenhofo pasirašytas 1823-12-21 aktas dėl Ukmergėje statomų arklidžių kariuomenės reikmėms.

Po Veissenhofo   bajorų  vadovu tapo Benediktas Petkevičius (Pietkiewicz) (1825-07-27 jau buvo). Tikriausiai jis  buvo kelis  kartus perrinktas, nes buvo bajorų vadovu ir 1831 m. sukilimo metu. Kadangi sukilimui vadovavo bajorai, apskričių bajorų vadovai natūraliai tapdavo sukilimo vadovais apskrityse. Todėl ir B. Petkevičius tapo sukilėlių valdžios organo – Ukmergės apskrities Tvarkos komiteto pirmininku. Sukilėlių valdžioje Ukmergė išbuvo apie tris mėnesius. Per tą laiką B. Petkevičius buvo pašalintas iš komiteto pirmininko pareigų už neveiklumą, bet vėliau vėl grąžintas į šias pareigas. Po sukilimo pralaimėjimo, tardomas B. Petkevičius tvirtino, kad prie sukilėlių prisidėti buvo verčiamas jėga, grasinant jį pakarti. Taip jam pavyko išsiteisinti, nes Rusijos valdžia nutarė, kad jis dalyvavo sukilime ne savo noru. Tuo metu B. Petkevičius buvo 56 metų amžiaus, jam Ukmergės apskrityje priklausė Obelių ir Aleksandravos dvarai.

Sekantis, tikriausiai taip pat kelis kartus ištinktas, apskrities bajorų vadovas buvo Feliksas Siesickis (Siesicki) valdęs Pienionių dvarą prie Kavarsko. Jis taip pat dalyvavo 1831 m. sukilime, buvo apskrities Tvarkos komiteto narys. Kaip bajorų vadovas 1837 m. pabaigoje jis buvo apklausinėjamas iš Vilniaus atsiųsto valdininko Ginkulio dėl azartinių lošimų Ukmergėje. 1840-01-27 jis kreipėsi į Vilniaus generalgubernatorių prašydamas sumažinti pastočių prievolę (arklių tiekimą pašto stotims) Ukmergės apskričiai. Prašymas nebuvo patenkintas. (1847 m. Apskrities bajorų vadovas – Feliksas Siesickis, Ustino [Justino?] s. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1848 m.)

Vėliau bajorų vadovu buvo Julius Javgilis (Jaugelis ? - rus. Явгель). 1849 m. pabaigoje jis norėjo atsisakyti bajorų vadovo pareigų, kadangi nesutarė su Kauno gubernijos valdžia, mat jis buvo išrinktas pasiūlius Vilniaus generalgubernatoriui, o Kauno gubernijos valdžia į šias pareigas buvo numačiusi kitą žmogų. Todėl, anot Javgilio rašto, vietos valdžia ėmė ieškoti priekabių, įžeidinėti jį, trukdyti dirbti. Vilniaus generalgubernatorius nenorėjo patenkinti atsistatydinimo prašymo, siūlė Javgiliui pagalvoti, žadėjo savo paramą. Tačiau, matyt, Javgilio įkalbėti jam nepavyko, nes 1851 m. minimas jau kitas bajorų vadovas - Anupras Koska (rus. Онуфрий Косско).

Tai turbūt spalvingiausia asmenybė tarp žinomų Ukmergės apskrities bajorų vadovų. Dar 1834 m. jis buvo apkaltintas dėl neva slapto susirašinėjimo su Varšuvos vyskupu (po 1831 m. sukilimo Rusijos valdžia paniškai bijojo naujų sąmokslų, sukilimų ruošimo). Vėliau paaiškėjo, kad skundėjas, Ukmergės žydas Abramas Levinas, apšmeižė Koską, norėdamas gauti iš valdžios atlyginimą už įskundimą. Akistatoje jis Koskos neatpažino. A. Koska ir jo brolis Justinas buvo azartiški lošėjai ir ne kartą minimi įvairiose bylose susijusiose su uždraustais azartiniais lošimais Ukmergėje. 1843 m. byloje jis buvo kaltinamas pralošęs valdiškus pinigus jo gautus arklių pašarui (A. Koska buvo išsinuomavęs kelias arklių pašto stotis ir gaudavo iš valdžios pinigų arklių pašarui), 1854 m. byloje kaltinamas nesąžiningu lošimu, nepatyrusių lošėjų įviliojimu lošti, apgaudinėjimu. Buvo tvirtinama, kad lošimas yra pagrindinis A. Koskos pajamų šaltinis. Lošimo metu karštakošiai broliai Koskos dažnai keldavo įvairius skandalus. A. Koskai buvo keltos kelios bylos dėl muštynių ir žmonių užpuldinėjimų, pasak vieno užpultojo, Koska vos jo nenudūrė peiliu. Vienok visos tos bylos buvo neužbaigtos. A. Koskos priešai tvirtino neva jis jas “numarino” įbauginęs Ukmergės valdininkus savo ryšiais Vilniaus generalgubernatoriaus aplinkoje. Jie kaltino A. Koska dar daugybe įvairių nuodėmių: baudžiauninkų engimu (Koskai priklausė Šventupės dvaras su Vidiškių miesteliu) - plakimu, varymu į lažą net švenčių dienomis, visų vyresnių nei 14 metų baudžiauninkių išprievartavimu, - valkatų, dezertyrų ir kriminalinių nusikaltėlių slėpimu savo dvare, kitiems dvarininkams priklausiusio miško, plukdomo Šventąja, vogimu, vertimu melagingai liudyti, neteisėtomis rinkliavomis iš dvarininkų ir pan.

Be šių kriminalinių nusikaltimų A. Koska buvo kaltinamas ir priešiškumu Rusijos valdžiai. Be jau minėto A. Levino skundo, A. Koska buvo kaltinamas dalyvavęs 1831 m. sukilime. Esą jo metu jis ėjo Ukmergės komendanto pareigas. Koska neigė dalyvavęs sukilime ir tvirtino, kad komendantu kelias dienas sukilimo pradžioje buvo jo brolis Justinas. Tą patvirtino ir keli ukmergiečiai. Po sukilimo numalšinimo valdžia pasitenkino šiais A. Koskos paaiškinimais, tačiau vėliau šie kaltinimai vis iškildavo. Sukilimo dokumentuose iš tiesų minimas Koska, bet rašoma tik pavardė, be inicialų ir nustatyti ar dalyvavo A. Koska 1831 m. sukilime yra sunku. 1854 m. A. Koska buvo kaltintas tuo, kad jis lošdamas kortomis ironiškai komentavo Rusijos politiką, o carui Nikolajui palinkėjo , “kad jį vilkai sudraskytų”. 1863 m. sukilėlis J. Eivildas, priklausęs Ukmergės apskrityje veikusiam Dominyko Maleckio vadovaujamam būriui, tardomas teigė, kad būriui priklausė ir A. Koska. Tačiau visu tuo kaltintas A. Koska sugebėjo išsiteisinti ir mažiausiai du kartus (1851 ir 1857 m.) buvo išrinktas bajorų vadovu, juo būdamas pastatė Vidiškiuose dabartinę bažnyčią, išrūpino jai parapijos statusą, rūpinosi pagalbos apskrities valstiečiams gavimu, dėl sausros ir kitų stichinių nelaimių prasidėjus badui. Žinoma, tvirtinti, kad skunduose išdėstyti tik tikri faktai, yra sunku. Greičiausiai jie rašyti iš keršto, nukentėjusių nuo karšto A. Koskos charakterio ar prasilošusių jam žmonių. Tačiau dalis teisybės skunduose, tikriausiai, buvo ir visai gali būti, kad A. Koska turėjo užtarėjų Vilniaus generalgubernatoriaus aplinkoje, padėjusių gauti bajoro vadovo postą bei išsisukti nuo jam tekusių kaltinimų. O gal tuo metu apskrityje neatsirado kitų, norinčių užimti šias, nors ir garbingas, tačiau daug rūpesčių teikiančias pareigas, išskyrus A. Koską. A. Koska mirė 1868 m. birželio 15 d. ir buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

1854 m. bajorų vadovu buvo kažkoks pulkininkas, davęs labai A. Koskai nenaudingus parodymus 1854 m. jo byloje dėl azartinių lošimų, tačiau išlikusiame dokumente jo pavardė neįskaitoma. T. Bairašauskaitė knygoje “Lietuvos bajorų savivalda XIX a. pirmoje pusėje” nurodo kad 1853 – 1855? m. bajorų vadovu buvo Jonas Erdmanas (Erdman) kuris tikriausiai ir bus minėtas “pulkininkas”.

1858 m. bajorų vadovu buvo išrinktas Medardas Končia (Koncza) (1808 – 1899) Lokinės dvaro, buvusio netoli Siesikų, savininkas, 1831 m. sukilėlis, pirmasis sudaręs sukilėlių būrį Ukmergės apskrityje, kurį laiką vietoje B. Petkevičiaus vadovavęs apskrities Taikos komitetui. Už dalyvavimą sukilime bei tolesnę aktyvią konspiracinę veiklą jis 1838 m. buvo suimtas ir 1839 – 1843 m. ištremtas. Yra išlikę 1863 m. sukilėlių parodymai, kad M. Končia vežiojo sukilėliams į mišką maistą. 1863 m. kurį laiką M. Končia buvo areštuotas, jo dvaras konfiskuotas, bet jam pavyko išsiteisinti, dvaras jam buvo grąžintas. Jo sūnus Medardas 1863 m. sukilimo metu vadovavo sukilėlių būriui, o po sukilimo pralaimėjimo emigravo į Prancūziją.

Po 1863 m. sukilimo bajorų vadovai jau buvo skiriami valdžios.

Už tikrą ar tariamą paramą sukilimui M. Končia atleidus iš pareigų ir kuriam laikui jį suėmus, apskrities bajorų vadovu 1863 m. spalio 18 d. tapo Leibgvardijos kirasirų pulko štabrotmistras grafas Hornas (rusiškai rašėsi „Горн“). Skirtingai nuo kitų, anksčiau buvusių bajorų vadovų, kurie buvo katalikai, Hornas buvo stačiatikis. Tokiomis aplinkybėmis tapęs bajorų vadovu, Hornas pernelyg įsijautė į vadovavimą ir netrukus susigadino santykius su apskrities policijos valdyba, Kauno gubernatoriumi N. Muravjovu („Koriko“ sūnumi) ir pačiu M. Muravjovu – „Koriku“. Hornas mėgino komanduoti apskrities policijai, siuntinėdamas jai įsakymus, kuriuos reikalavo vykdyti nedelsiant. Policija turėjo kontroliuoti kaip dvarų žemių nuomininkai atsiskaito su dvarų šeimininkais ir apie tai duoti ataskaitas Hornui. Didelį jo pyktį sukėlė vienos iš apskrities nuovadų pristavo raportas Hornui, kuriame jis buvo pavadintas “Jūsų Kilnybe” (pagal pareigas), o ne “Jūsų Šviesybe” (pagal titulą). Hornas išsiuntinėjo kaimų bendruomenėms nurodymus nebetiekti arklių kaimų policininkams – tūkstantininkams ir penkiašimtininkams (policininkų laipsniai). Be to Hornas mėgino gauti iš apskrities dvarininkų įgaliojimus, kad surašytų bendrą kreipimąsi į M. Muravjovą dėl apskrities dvarininkų ištikimybės carui. Policininkams pasiskundus Kauno gubernatoriui, šis kreipėsi į M. Muravjovą dėl “neprotingų ir savavališkų Horno nurodymų”. M. Muravjovas visiškai pritarė sūnui. Nors jo rašytame įsakę liko tik frazės apie Horno nurodymų atšaukimą, jo veiksmų ištyrimą ir nurodymas Hornui atvykti į Vilnių pasiaiškinti, tačiau įsako juodraštyje yra išlikusios, nors ir išbrauktos iš galutinio rašto varianto frazės, kuriomis Muravjovas piktinasi tuo, kad bajorų vadovas neturi teisės vadovauti policijai, kištis į valstečių valdymo reiklaus, organizuoti ištikimybės raštų rašymą ir t.t. Sūnui M. Muravjovas nurodė stebėti, kad kitų apskričių bajorų vadovai “nedarytų panašių neteisėtų dalykų”. Iš pradžių į Ukmergę atvykęs Muravjovo siųstas generolas Pachomovas, o vėliau ir pats Muravjovas, išsikvietęs Horną į Vilnių, davė Hornui pylos. Kada Hornas buvo pašalintas iš bajorų vadovo pareigų nežinoma. 1864 m. antroje pusėje sudarytame pagal “Памятные книжки губернии” Šiaurės – vakarų krašto apskričių bajorų vadovų sąraše Horno pavardė užbraukta ir jos vietoje pieštuku užrašytas naujas Ukmergės apskrities bajorų vadovas – atsargos pulkininkas Komaras, šį kartą katalikas. Komaro pavardė yra ir 1876 m. balandžio mėnesio prašyme Krašto viršininkui leisti steigti savitarpio draudimo nuo ugnies bendrovę. Čia jis tituluojamas Tikruoju Valstybės Patarėju. Vidaus Reikalų ministras, baimindamasis, kad minėtoji bendrovė “esant tam tikroms vietinių gyventojų nuotaikoms, galėtų nukreipti savo korporatyvinę veiklą tikslams, neatitinkantiems Vyriausybės planų, ką patvirtino įvykiai paskutiniojo maišto metu” neleido įsteigti bendrovės. Dar plačiau šis bajorų vadovas pristatytas 1877 m. išleistoje “Kauno gubernijos informacinėje knygoje 1878 metams”: “Apskrities bajorų vadovas, tikrasis valstybės patarėjas Konstantinas KomarasOsipo [Josifo – Juozapo ?s. apdovanotas Šv. Anos 3 laipsnio ordinu, medaliu 1853-56 m. karui atminti (katalikų tikybos, pareigose nuo 1864 m. birželio 16)”.

1885 m. dokumente (“Bajorijos renkamų pareigybių Šiaurės Vakarų Krašto gubernijose užimamų lenkų kilmės asmenų sąrašas”), tarp kitų Kauno gubernijos apskričių bajorų vadovų minimas ir Ukmergės apskrities bajorų vadovas – Tituliarinis Patarėjas Aleksandras Montvila (Монтвилл), Stanislovo s. Dokumente nurodoma, kad jis Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus paskirtas bajorų vadovu nuo 1878 metų birželio 10 d. ir juo, tikriausiai, išbuvo ne vieną kadenciją. 1886 m. Kauno gubernijos informacinėje knygoje nurodoma, kad A. Montvila yra baigęs S. Peterburgo technologijos institutą, vedęs, Romos katalikas. Apdovanotas Šv. Stanislovo 2 laipsnio ordinu. 1885 m. rugsėjo 16 d. A. Montvila dėl pašlijusios sveikatos parašė atsistatydinimo prašymą

1886 m. pradžioje Kauno apskrities bajorų vadovas kreipėsi į Kauno gubernatorių siūlydamas bajorų vadovu skirti S. K. Kosakovskį, “Garbės Taikos Teisėją bei Jo Didenybės Rūmų Kamerhererį”, bet gubernatorius, atsižvelgdamas slaptą 1884-04-24 d. generalgubernatoriaus laišką, šiam pasiūlymui nepritarė ir pasiūlė į šias pareigas “Kamerjunkerį Pozniaką”. “Panevėžio – Šiaulių Taikos Tarpininkų Suvažiavimo Pirmininkas, Valstybės Patarėjas, turintis Kamerjunkerio rangą, Dmitrijus Michailovičius Pozniakas”, tuo metu gyvenęs Šiauliuose, 1886 m. sausio 19 d. įsipareigojo įsigyti Ukmergės apskrities ribose žemės t.y. tapti pilnateisiu šios apskrities bajoru. Vasario 22 d. jis Vilniaus generalgubernatoriaus įsakymu paskirtas bajorų vadovu. Juo D. Pozniakas išbuvo iki 1890 m. liepos 1 d., kada jį caras paskyrė Voronežo vicegubernatoriumi.

Po D. Pozniako bajorų vadovu tapo Rūmų patarėjas Michailas Konstantinovičius, Aleksandro s. Šv. Stanislovo 2 laipsnio ordino kavalierius, apdovanotas monograma vaizduojančia imperatoriaus Aleksandro II vardą bei pasižymėjimo ženklu už puikų šaudymą, baigęs Nikolaevsko kavalerijos mokyklą, vedęs, stačiatikis. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1891 metams)

Nuo 1897 m. į bajorų vadovo pareigas buvo paskirtas Petras Veriovkinas, Vladimiro s.. 1900 m. pabaigoje Kauno gubernatorius, atsakydamas į Vilniaus, Kauno ir Gardino generalgubernatoriaus raštą apie gubernijos apskričių bajorų vadovus, nurodė, kad P. Veriovkinas yra Rūmų patarėjas, turintis Imperatoriškųjų rūmų Kamerjunkerio titulą, jam 38 metai, jis kilęs iš Maskvos gubernijos bajorų, stačiatikių tikybos, mokslus baigė caro Pažų korpuse pagal 1 kategoriją, jo vardas iškaltas Pažų korpuso marmurinėje lentoje. P. Veriovkino giminės dvaras, valdomas kartu su broliu yra Ukmergės apskrityje, 1987 dešimtinių [dešimtinė – 1,09 ha] dydžio. Vedęs generolo leitenanto Elio dukterį Sofiją Aleksandrovną, turi sūnūs: Vladimirą (g. 1890 m.), Petrą (g. 1897 m.) ir dukteris: Jelizavetą (g. 1891 m.), Nataliją (g. 1893 m.) ir Mariją (g. 1895 m.). Valstybės tarnyboje P. Veriovkinas nuo 1880 m., bajorų vadovu paskirtas 1897 11 06. 1915 m. P. Veriovkinas – kamerheris, tikrasis valstybės patarėjas – vienas iš Ukmergės apskrities garbės taikos teisėjų, gyveno ir dirbo Vilniuje. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1915 metams)

1899 metų liepos 19 d. Kauno gubernatoriaus rašte dėl Ukmergės savitarpio kredito bendrovės statuto patvirtinimo minimas “Ukmergės Apskrities Bajorų Vadovas Konstantinovičius”.

Nuo 1901 m. apskrities bajorų vadovu buvo Pavelas Volkovas, Pavelo s. – atsargos gvardijos poručikas, kolegijos asesorius (1915 m.), Šv. Stanislovo 3 laipsnio ordino kavalierius, apdovanotas Nikolajaus II karūnavimo medaliu, baigęs 3 - ją Aleksandro karinę mokyklą, vedęs, stačiatikis. (Kauno gubernijos informacinė knyga 1902 metams). 1905 m. jis įrašytas pirmuoju tarp 43 asmenų, pateikusių prašymą įsteigti Ukmergės vartotojų bendrovę. Kaip bajorų vadovas, 1915 m. P. Volkovas buvo: Ukmergės apskrities kalėjimų globos skyriaus pirmininkas, Ukmergės bajorų globos pirmininkas, Apskrities suvažiavimo pirmininkas, vienas iš apskrities garbės taikos teisėjų, apskrities karinės prievolės įstaigos pirmininkas, apskrities činšinių bylų įstaigos pirmininkas, apskrities komisijos nagrinėti prašymams dėl nusausinimo, drėkinimo ir apvandeninimo darbų pirmininkas, apskrities blaivybės labdaros įstaigos pirmininkas, apskrities žemės tvarkymo komisijos pirmininkas, Rusijos raudonojo kryžiaus draugijos Ukmergės komiteto pirmininkas (Kauno gubernijos informacinė knyga 1915 metams). P. Volkovas bajorų vadovo pareigas ėjo iki 1915 m., kai puolant vokiečių kariuomenei, visos carinės valdžios įstaigos pasitraukė iš Ukmergės.

 

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau