Po Deltuvos mūšio (1812 06 28), persikėlus per Šventąją I – am rusų pėstininkų korpusui ir rusų kariams sunaikinus tiltą per Šventąją, birželio 28 d. popietę į miestą įžengė prancūzų kariuomenė. Prancūzų II – ojo pėstininkų korpuso daliniai (apie 44 tūkst. žmonių) išsidėstė Ukmergėje ir apskrities (pavieto) teritorijoje. Korpuso vado, maršalo N. Udino įsakymu apskrities teritorijoje buvo įvykdyta rekvizicija ir 2 savaites kariuomenė maitinama nemokamai, nors, pagal amžininkų atsiminimus, žygiuodama į priekį prancūzų kariuomenė už viską sąžiningai mokėjo ir ūkininkų neskriaudė. II – is korpusas stovėjo Ukmergės apskrityje maždaug iki liepos mėn. 25 d., pagrindinė vadavietė buvo Alantos miestelyje. Tuo metu Ukmergės apskritis apėmė nemažą dalį šiaurės – rytų Lietuvos (dab. Anykščių ir Rokiškio rajonus,  dalį Kupiškio, Panevėžio, Kėdainių, Ukmergės, Molėtų, Utenos, Zarasų rajonų), tačiau apskrityje tuo metu gyveno tik apie 60 tūkst. žmonių, todėl išmaitinti skaitlingus kariuomenių būrius nebuvo lengva. Apskrities teritorija einantys keliai (“kariniai vieškeliai”) sąlygojo tai,  kad daugelis prie kelio įsikūrusių gyvenviečių ir dvarų ne kartą nukentėjo nuo pražygiuojančių rusų ir prancūzų kariuomenių dalinių ar nuo jų atsiskyrusių dezertyrų ir marodierių. Archyvuose išliko Mikailiškių dvaro savininko P. Choroševskio, turėjusio dvare gelumbės fabriką, kurį nusiaubė ir sunaikino prancūzų kariai, skundas. Apskrityje buvo įkurdintos trys karinės ligoninės (viena Ukmergėje). Besitraukianti rusų kariuomenė sandėliuose apskrities teritorijoje paliko 1200 karinių mundurų, nemažai kitokių atsargų.

Lietuvą užėmus prancūzams joje sukuriamas valdžios aparatas besiremiantis anksčiau sukurtomis struktūromis ir įtakingais Respublikos laikų žmonėmis. Aukščiausia valdžia tapo Lietuvos laikinoji vyriausybės komisija. Gubernijos tapo Departamentais (Ukmergės apskritis įėjo į Vilniaus Departamento sudėtį), apskritys – paprefektūromis (diskriptais). Ukmergės apskrities paprefektu (viršininku) 1812 m. liepos 1 d. Napoleono įsakymu buvo paskirtas Ignas Marikonis – buvęs Ukmergės teisminis seniūnas. Jis savo pareigas pradėjo eiti liepos pabaigoje,  iki to laiko apskrities valdžia buvo pavieto Komitetas. Jam vadovavo Ukmergės pakamaris (apskrities teisminis pareigūnas, sprendęs žemės bylas) A. Žagiela (Adam Źagiell), vėliau tapęs paprefekto pavaduotoju. Kai kada, matyt I. Marikoniui būnant išvykose, paprefektūros raštai pasirašyti pavaduojančių paprefektą A. Žagielos ir Pranciškaus Komorovskio. Tuo pačiu liepos 1 d. įsakymu apskrities maršalka (vyriausias bajorų pareigūnas) paskirtas Koscialkovkis. Kaip civilinės Ukmergės miesto valdžios pareigūnas minimas burmistras (Martynas Mackievičius), bet didelę įtaką mieste turėjo ir valdžios (Vilniaus Departamento Administracinės Komisijos) paskirti kariniai plac – komendantai. Paprefektūros administracijoje be paprefekto ir jo pavaduotojo minimi ir septyni kanceliaristai,  vertėjas ir paprefektūros sargas.

Naująją apskrities valdžią užgriuvo begalė karo meto rūpesčių ir darbų. Buvo sukurta Ukmergės miesto municipalinė (Tautinė) gvardija, apskrities žandarmerija, policijos nuovados apskrities parapijose. Šios struktūros, be įprastinių joms tvarkos palaikymo darbų, turėjo rūpintis gyventojų apsauga nuo plėšikų ir marodierių, gaudyti iš dvarų pabėgusius baudžiauninkus, lydėti prievolių gurguoles, žmones siunčiamus įtvirtinimų statybai. Kadangi besitraukianti Rusijos armija iš Ukmergėje buvusios pašto stoties paėmė visus arklius ir vežimus, Ukmergėje, Taujėnuose, Raguvoje, o vėliau ir Širvintose, buvo įrengtos pašto stotys kurios be pašto pervežimų tarnavo ir valdžios įsakymų bei karinės korespondencijos pervežimų reikmėms.
 
Lietuvos laikinajai vyriausybės komisijai buvo pavesta organizuoti lietuviškuosius karinius dalinius, todėl apskrityje imta rinkti rekrutus pėstininkams ir raiteliams (po rekrutą nuo 119 žmonių, raitelis nuo 75 dūmų (dūmas - to meto mokestinis vienetas – atskiras apskrities gyventojo sklypas, sodyba), žydai vietoje duodamų rekrutų mokėjo po 16 auksinų 24, 5 grašio nuo kiekvieno asmens), iš eigulių ir miškininkų organizuoti šaulių batalionus, vykdyti milo (medžiaga mundurams) pristatymo prievolę,  telkti savanorius bajorus. Savanoriai ir rekrutai iš Ukmergės apskrities turėjo tarnauti 17 – tame lietuvių ulonų, 18 – tame lietuvių pėstininkų, 3 – me lietuvių lengvųjų raitelių pulkuose, 3 – me lietuvių pėsčiųjų jėgerių batalione, papulkininkio R. Tyzenhauzo lietuvių raitojoje artilerijos brigadoje. Karinėms reikmėms buvo renkami mokesčiai iš pavieto gyventojų: po 7 auksinus 16 grašių nuo dūmo “malkoms,  šviesai ir karinėms ligoninėms”, “priemokai už pėsčiuosius rekrutus po 8 auksinus 12 grašių,  už raituosius rekrutus po 20 auksinų”. Yra išlikęs Ukmergės kahalo (žydų bendruomenės, mokestinio vieneto) prašymas sumažinti kahalui skirtus mokesčius mokamus vietoje duodamų rekrutų, nurodant, kad mieste žydų gyventojų skaičius sumažėjo nuo 451 iki 245 ir skundžiantis sunkia miesto žydų padėtimi “pražygiavus Didžiajai Prancūzų Kariuomenei”.

Tačiau daugiausia rūpesčių kėlė neteisėtos pražygiuojančių kariuomenės dalinių rekvizicijos (maisto, grūdų, gyvulių, arklių paėmimas neįteikiant tą patvirtinančio kvito), kurias darė ne tik pražygiuojantys prancūzų daliniai,  bet ir lietuviškų pulkų kariškiai,  bei įvairios maisto, pašarų, arklių, žmonių darbams prievolės. Esant karo meto kariškių savivalei ir netvarkai, daug produktų ir arklių bei vežimų (net iš pašto stočių) nusavindavo įvairių kariuomenės dalinių kariškiai, jie nepakliūdavo į sandėlius, tačiau prievolės turėdavo būti įvykdytos, nes jų neįvykdžiusieji sulaukdavo ekzekucijos – kareivių būrio apgyvendinimo prievolės neįvykdžiusiojo namuose, dvare, kaime. Kareiviai gyveno ir maitinosi šeimininko sąskaita tol, kol prievolė nebūdavo įvykdoma. Yra išlikę skundai nuo Deltuvos apylinkėse buvusio Milašiūnų palivarko, priklausiusio vienuoliams dominikonams, gyventojų, smulkiųjų Taujėnų apylinkių bajorų, kuriuose prašoma nuimti ekzekucijas už nepristatytus dvikinkius vežimus, kaip to priežastis nurodant arklių trūkumą, nes jie buvo nusavinti anksčiau pražygiavusių kareivių, nuskurdinimą. Rugsėjo pradžioje ekzekucija buvo paskirta ir pačiam I. Marikoniui nes pavietas neįvykdė šieno ir šiaudų prievolės. Susirašinėjimo dokumentuose dėl šios prievolės ir ekzekucijos, yra ir ekzekucijai vadovavusio Deleguotojo komisaro K. Černiko raportas, kuriame jis nurodo didelius neatitikimus tarp pavieto raportų apie pristatytas prievoles ir kvitų gautų iš sandėlių apie pristatyto šieno ir šiaudų kiekius. Sunku pasakyti ar šie nesutapimai atsirado dėl paprefektūros “prirašymų” siekiant sumažinti apskričiai tenkančių, dažnai gerokai didesnių nei kitoms apskritims, prievolių naštą, ar tai betvarkės Vilniaus sandėliuose, aprašytos apskrities žandaro A. Klimkevičiaus raporte, rezultatas. Spalio pradžioje, pristačius reikalaujamą prievolių kiekį, o gal ir pažinčių dėka, ekzekucija I. Marikoniui buvo atšaukta. Tačiau jau lapkričio 26 d. už šiaudų ir daržovių prievolės neįvykdymą I. Marikonis sulaukia naujos ekzekucijos. Iš jo skundo Administracinei komisijai matyti, kad krašte jau jaučiama suirutė: siuntinėjami nelogiški ir objektyviai neįvykdomi įsakymai, jie vis labiau “paremiami” jėgos (ekzekucijų) naudojimu, trūksta visur reikalingo transporto, blogėja keliai. Apie savivalę byloja ir tas faktas, kad Antašavos dvaro savininkas Hyacintas Antoševskis, rugpjūčio mėnesį “tikrojo patriotizmo dvasios įkvėptas” ir paaukojęs kariuomenės (lietuviškiems pulkams) reikmėms tūkstantį saikų rugių ir 500 saikų miežių, rugsėjo pabaigoje buvo 17 – ojo ulonų pulko kariškių nubaustas ekzekucija ir iš jo dvaro jėga paimti grūdai ir šienas.

1812 m. spalio 30 d. buvo baigtas Ukmergės miesto gyventojų sklypų surašymas: mieste surašyti 245 sklypai, 164 iš jų žydų. Atsižvelgiant į to meto demografinę situaciją,  galima spėti tuo metu mieste gyvenus apie 1800 žmonių. Kadangi Ukmergės apskritis buvo viena didžiausių Vilniaus Departamente, jai teko vykdyti ir žymiai didesnes nei kitoms apskritims prievoles. Pavyzdžiui rugpjūčio 17 d. Ukmergės apskritis turėjo pristatyti į Vilnių 103 jaučius. Tuo pat metu Kauno pavietui nurodyta pristatyti 21 jautį, Upytės pav. – 65,  Raseinių pav. – 67, Telšių pav. – 49, Šiaulių pav. – 63, Trakų pav. – 33. Spalio pabaigoje pareikalauta pristatyti į Vilniaus sandėlius iš Ukmergės pavieto – 1500 jaučių, iš Vilniaus pav. – 600, iš Upytės pav. – 510, Raseinių pav. – 600. Į Alytų iš Ukmergės pavieto – 949 jaučius, iš Ašmenos pavieto – 46,  Upytės pav. – 885,  Raseinių pav. – 878,  Kauno pav. – 460 jaučių. Rugpjūčio mėn. 15 d. į Vilnių siunčiami žmonės kariniams įtvirtinimams statyti: Užnerio (Švenčionių) pavietas atsiuntė 531 žmogų,  Trakų pav. – 143,  Ašmenos pav. – 469,  Ukmergės pav. – 1301. Nuo rugsėjo 27 d. iki spalio 20 d. įtvirtinimus statė 794 Ukmergės apskrities siųsti žmonės ir 37 žmonės iš Ašmenos apskrities. Kad apskričiai buvo labai sunku vykdyti šiuos nurodymus matyti iš I. Marikonio rugpjūčio 9 d. rašto kuriame jis rašo: “[…] esu priverstas nuolankiai prašyti […] išlaisvinti Ukmergės Pavietą nuo žmonių pristatymo į Kauno miestą bent jau iki to laiko kol valstiečiai nepatenkins savo būtiniausių ekonominių poreikių […]”.

1812 m. rudenį prasidėjus prancūzų atsitraukimui ir suintensyvėjus kariuomenės judėjimui Lietuvos teritorijoje, padidėjo karinė savivalė ir suirutė. I. Marikonio raportuose Administracinei Komisijai yra pranešama apie tai,  kad  “[…] didesnioji šio pavieto valstiečių dalis,  kuri pristatinėjo produktų transportus į Smurgainius, Medininkus ir Vilnių, grįžo namo pėsčiomis, kariškiams atėmus iš jų ir nežinia kur nuvarius arklius […]”, “Ukmergės pavieto gyventojai,  […] atlydėję savo transportus iki Čiobiškio dvaro esančio ant Neries upės kranto, toliau transportuoti negalėjo, nes per Neries upę nėra tilto ir jokios perkėlos. […] vežami produktai pasiliko patalpinti minėtame Čiobiškio dvare. […]”, ”[…] prancūzų kariuomenė, o ypač iš šv. Tarento kunigaikščio dalinių, pasiėmė iš kai kurių dvarų tokią rekvizicinę degtinę, todėl tų dvarų savininkai nebegali atiduoti rekvizicinės degtinės. […]”. Ukmergės municipalinės gvardijos poručiko V. Svaradskio, lydėjusio rekvizicinės degtinės transportą raporte rašoma: “[…] pražygiuojanti vieškeliu prancūzų karinė komanda iš Vilniaus šalia Žyžių karčemos prievarta pasiėmė keliasdešimt gorčių [gorčius – 2, 8 l] degtinės, o kvitą davė tik už penkis gorčius,  be to dėl tos priežasties buvo apversta statinė […]”. 1812 m. lapkričio 26 d. Deltuvos parapijos nuovados prižiūrėtojo V. Karčevskio raporte paprefektui pranešama, kad “[…] nežinia kieno vadovaujama pražygiuojanti komanda padarė daug žalos Deltuvos miestelyje […]. Pranešu ir tai, kad su šimtininkų ir dešimtininkų pagalba negaliu atsispirti praeinančioms komandoms darančioms žalą gyventojams […],  iš miestelio paėmė keletą arklių, šieną, avižas ir įvairius rekvizitus prievarta atiminėjo”. Gruodžio 1 d. Ukmergė buvo siaubiama prancūzų, vadovaujamų kapitono Sežako: sumušė sandėlininką ir “[…] prievarta pasiėmė kiek jiems patiko pašaro […]”,  naktį “[…] užpuolė vietinių gyventojų namus – šeimininkus mušė, varė iš namų, o judamą turtą kokį pas juos rado arba pasiėmė arba vietoje sunaikino. Ulonus [iš lietuviškų karinių dalinių], kurie šiame mieste renka raituosius rekrūtus, kardais ir šūviais iš šautuvų sužeidė […]”. Tikriausiai, tai nebuvo paskutinis prancūzų plėšikavimo faktas, nes vėliau per Ukmergę praslinko laisgyvės prancūzų kariuomenės likučiai. Gruodžio 7 d. I. Marikonis jau išsiunčia į Panevėžį kariniams mokesčiams rinktus pinigus (36 295 auksinus, 18 grašių), vėliau jie persiunčiami į Karaliaučių Lietuvos Kariuomenės divizijos generolui R. Giedraičiui. Užėmus Ukmergę rusams (gruodžio 10 d. jau buvo Ukmergėje),  einantis gorodničiaus (policijos viršininko) pareigas podporučikas Kruzė savo raporte rašo, kad mieste rasti 74 mirusių prancūzų karių kūnai. Palaidojimui jie buvo išvežti už miesto. Pavasarį valant kelius Ukmergės apylinkėse rasti ir palaidoti dar 178 prancūzų karių lavonai ir 30 kritusių arklių. Mieste liko ir prancūzų karo ligoninė su ligoniais ir gydytojais. Paimti 26 belaisviai. Sandėliuose Ukmergėje liko 127 maišai miltų, 45 maišai rugių, 1166 kibirai vyno, lašinių, druskos, sviesto. Mieste ir apylinkėse surinkta 140 sugadintų šautuvų, 54 durtuvai, 17 krepšių be šovinių, 4 odos kuprinės, pistoletas ir kardas.

Paviete sukuriama Laikinoji Komisija (pavieto valdžios organas), jai vadovauti paskiriamas maršalka Koscialkovskis. I. Marikoniui paskiriama egzekucija - šį kartą jau rusų kariuomenės, bet vėliau ji buvo nuimta “kol nebus galutinai išsiaiškintos visos smulkmenos” ir vėliau, tikriausiai,  nebeatnaujinta. I. Marikonis perdavė Koscialkovskiui karinių mokesčių likutį – 1494 auksinus 267 grašius.

Tačiau pasitraukus prancūzams taikių gyventojų vargai nesibaigė, nes pražygiuojanti rusų kariuomenė elgėsi ne ką geriau. Deltuvos dvarininkas V. Petraševskis, Deltuvos dvaro įgaliotinis J. Levandovskis, Vilniaus Dominikonų Milašiūnų dvaro administratorius B. Rimutavičius,  Kurmilų dvarininkas A. Bankovskis ir Veprių dvaro įgaliotinis J. Petrikovskis 1812 m. gruodžio 31 d. prašyme rašo: “[…] mes,  žemiau pasirašę, kurių dvarai ir kaimai yra šalia […] vieškelių, patyrėme didžiulių nuostolių,  kadangi mūsų dvaruose šieną, avižas ir maistą ėmė [rusų kariškiai], o taip pat apsistojusiems karininkams teikėme visą jų pareikalautą maistą, jie tik už kai kurią dalį išdavė kvitus, kitiems gi net jokio pėdsako po tokio [maisto] pristatymo nepalikta […] nuskurdino mūsų valstiečius, paimdama duoną, šieną, avižas, miežius, galvijus ir arklius bei paskutinius drabužius, kurie po prancūzų grobimų dar buvo išsaugoti, be to juos negailestingai plaka ir kankina taip, kad jie lieka dėl to silpnais ir ligotais […] prašome Gerbiamos Komisijos, kad pagal kunigaikščio Kutuzovo įsaką palieptų Ukmergės policijai duoti mūsų kaimams ir dvarams [policijos] įgulas […]. Kad apsiginti nuo iki šiol trunkančių grobimų, kurių jau neįmanoma pakelti […]”. Dvarininko Dominyko Micevičiaus 1813 m. sausio mėn 14 d. prašyme Ukmergės pavieto Laikinajai komisijai rašoma: “[…] Ukmergės paviete esantis Skočiūnų [Skoczuny] dvaras dėl prancūzų, o po ro rusų kariuomenės pražygiavimo liko visai nuskurdintas, taip kad nei arklių,  nei galvijų, avių, kiaulių, nei jokių paukščių, įvairių grūdų neturi, viską pasiėmė pražygiuojanti kariuomenė […]”.  Speciali komanda, vadovaujama minėto podporučiko Kruzės, pastoviai reikalavo iš gyventojų arklių. Beveik visi Ukmergės namai buvo paversti lazaretais.

Prancūzų okupacija Ukmergės miestui padarė nuostolių už 84550 rub. Visai apskričiai – už 946931 rub. Rusų kariuomenė padarė nuostolių: dvarininkams – už 340423 rub.,  bajorams – už 2742 rub.,  žydų kahalui – už 195 rub.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau