Senų laikų skandalai

Ne tik šiais laikais, bet ir prieš pusantro šimtmečio dideli ir maži Ukmergės valdininkai neturėjo ramybės. Tuometiniame Ukmergės apskrities centre sumaištį kėlė įvairūs skundų rašinėtojai bei tų skundų tikrintojai, o žinios apie netvarką pasiekdavo patį Rusijos carą ir jo ministrus. Apie tai mums liudija Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomos bylos. Kelis pusantro šimto metų senumo Ukmergės istorijos puslapius, drebinusių skandalų istorijas norėtųsi pateikti dabartiniams ukmergiškiams.

1.Atsitikimas su pravažiuojančiu prancūzu

1847 m. balandžio 15 d. iš Kėdainių, kur grafo Marijono Čapskio dvare įrenginėjo malūną, į Vilnių vyko prancūzas mechanikas Šarlis Alfonsas Devimas. Netoli Bukonių (dabartinis Jonavos rajonas) jį sustabdė privažiavęs kažkoks ponas ir ėmė klausinėti, kas jis toks bei ar turi pasą. Kadangi nepažįstamasis neprisistatė, Š. A. Devimas apsiribojo atsakymu, jog jis prancūzas ir pasą turi. Tada šis, pasiėmęs Š. A. Devimo pasą, užriko ant jo: „Ar žinai tu, toks ir anoks, kas aš?!! Aš – Ukmergės ispravnikas (apskrities policijos viršininkas)! Aš turiu teisę tokius niekšus kaip tu stabdyti, tikrinti, areštuoti, fiziškai bausti ir t.t.“ Po to ispravnikas puolė kratyti prancūzo vežimą ir, neradęs jame nieko uždrausto, ėmė mosuoti prieš keliauninko nosį lazda, anot jo, „dargi užkliudė ja mane per nosį – nuo ko pas mane iki šiol yra žymė“, o po to nuvažiavo su atimtu pasu, palikęs Š. A. Devimą „išsigandusį, smarkiai iškoliotą ir nuskriaustą“.

Kadangi ir Ukmergėje paso atgauti  nepavyko, Š. A. Devimas parašė skundą Vilniaus generalgubernatoriui generolui Fiodorui Mirkovičiui. Skunde jis teigė, kad jau 16 metų gyvena Rusijoje, įrenginėdamas čia įvairius fabrikus, ir visą šį laikotarpį kaip „doras ir čia naudingas žmogus, naudojosi čionykštės valdžios parama bei kilmingų žmonių pagarba“. Todėl prancūzas „dėl tokios sunkios ir nepakeliamos skriaudos“ reikalavo ispravniką pelnytai nubausti bei grąžinti jo atimtą pasą.

Generalgubernatorius pareikalavo iš Ukmergės ispravniko pasiaiškinimo. Anot ispravniko, grįždamas Ukmergėn iš Šėtos, šalia Bukonių karčemos jis pamatė neblaivų nepažįstamą pravažiuojantįjį. Jo pokalbis su vežėju darkyta lenkų kalba, kuria paprastai bendrauja užsieniečiai, sukėlė ispravnikui įtarimą. Prieš keletą metų Vilniuje buvo išaiškinta slapta anticarinė organizacija, kurią sukūrė iš Prancūzijos atvykęs emigrantas, 1831 m. sukilimo dalyvis Simonas Konarskis. Galbūt todėl ispravnikui nepažįstamame užsienietyje pasivaideno revoliucionierius – sąmokslininkas.

Kai ispravnikas paklausė pravažiuojančiojo, kas jis toks, šis atsakė – „žmogus“. Ispravnikas ėmė įrodinėti tokio atsakymo nederamumą bei aiškinti, jog jis kaip ispravnikas turi žinoti, kas važiuoja, todėl pareikalavo paso. Užsienietis atsakė, kad pažįsta aukščiausią valdžią, paso nerodys, o po to nusišaipė iš pareigūno „padarydamas įžūlų bei nepadorų ispravniko palyginimą“. Pasą ispravnikas vis tik išreikalavo ir, norėdamas pamokyti akiplėšą, liepė jam prisistatyti pas jį į Ukmergę. Tačiau įsižeidęs prancūzas, nors ir buvo Ukmergėje atėjęs pas ispravniką, pasą pasiimti atsisakė ir tuoj pat išvažiavo į Vilnių. Pasą ispravnikas persiuntė Vilniaus policmeisteriui.

Gavęs tokį pasiaiškinimą, Vilniaus generalgubernatorius nutarė, kad „Devimas pats davė priežastį jį sulaikyti ispravnikui, „todėl jo skundas nevertas dėmesio“. Savo pasą Š. A. Devimas galėjo atsiimti pas Vilniaus policmeisterį, prieš tai išklausęs pamokslą, „kad vietiniams pareigūnams ko nors pareikalavus, kiekvienas turi rodyti pagarbą ir reikiamą mandagumą“, taip pat, jog reikia „laikytis tvarkos, nustatytos užsieniečiams pasams rodyti“. Gal skundo rezultatai būtų kitokie, jei Š. A. Devimas būtų buvęs tituluotas asmuo. Prieš eilinį užsienietį valdžios pareigūnai eilinį kartą pasirodė esantys teisūs.

2. Nemalonumai dėl arklių pašto

Ne tik užsieniečiams tekdavo patirti nemalonumų Ukmergės apskrityje. Nukentėdavo ir Rusijos piliečiai, tarp jų – ir patys žymiausi. Daugiausia nemalonumų sukeldavo prastas Ukmergės arklių pašto stoties darbas. Arklių pašto stotis buvo įsikūrusi tuometiniame Ukmergės pakraštyje, 1835 m. pagal tipinį projektą pastatytame pastate. Jis išliko iki šių laikų, dabar čia Vilkmergės klinika.

Ilga laiką eilinių keliautojų skundai dėl netvarkos pašto stotyje ir lėto vežimo buvo ignoruojami. Tačiau kai panašioje padėtyje atsidūrė pats Vilniaus generalgubernatorius F. Mirkovičius, apsimesti, kad viskas gerai, tapo neįmanoma. Anot generalgubernatoriaus, 1846 m. birželio 19 d., važiuojant iš Ukmergės į Vilnių, 20 ½ varsto  (1 varstas – 1,06 km) iki Viesų pašto stoties jį „tris valandas vežė bjauriai apsirengęs ir visai nepatyręs vežėjas“.

Dar labiau generalgubernatoriui nepavyko važiuojant iš Vilniaus į Kauną birželio 28 d. Pasak jo, „toje pačioje Ukmergės stotyje paskirtas vežėjas visai be munduro, suplėšyta miline, apatinėmis kelnėmis, su nutrinta ir suglamžyta skrybėle, kuris visą laiką miegojo, todėl arkliai tempė ekipažą tai į vieną, tai į kitą kelio pusę, ir nors kelias buvo lygus, aš važiavau iki Pageležių stoties (16 ¼ varsto) dvi valandas“. Perpykęs generalgubernatorius rašė „Asmeniškai man, Vyriausiam Krašto Viršininkui patyrus tokią betvarkę, aš visiškai neabejoju dėl nepatogumų, kuriuos pagal mane pasiekusius gandus, patiria pravažiuojantieji dėl Ukmergės stoties laikytojo netvarkingumo ir nesirūpinimo“.

Buvo duotas įsakymas „griežčiausiai išrevizuoti Ukmergės stotį visais atžvilgiais bei padaryti ją tiek arklių pajėgumu ir priežiūra, tiek pakinktų, drabužių ir kitais atžvilgiais atitinkančią šiam laikotarpiui sudarytai sutarčiai su stoties laikytoju“. Po tokios didelės revizijos stotyje buvo pakeista daugelis arklių, vežėjų ir padargų. Vėlesni dažni patikrinimai stotyje didelių trūkumų nerasdavo. 1849 m. pasikeitė Ukmergės pašto nuomotojas. Vietoje dvarininko Anupro Koskos valdišką Ukmergės arklių paštą trejiems metams išsinuomojo broliai dvarininkai Aleksandras ir Juozapas Balcevičiai.

1849 m. vasarą kilo dar didesnis konfūzas. Birželio 29-ąją, vykdamas iš Varšuvos į Peterburgą, pro Ukmergę važiavo Rusijos caras Nikolajus I. Apie būsimą caro pravažiavimą buvo pranešta vos prieš keletą valandų. Ukmergės gorodničius štabskapitonas Merčanskis pats asmeniškai atvyko į pašto stotį pažiūrėti į caro kelionei paruoštus arklius. Pasak jo, „Ukmergės pašto stotyje arkliai aplamai prasti, o tarp 24 arklių paruoštų Valdovui Imperatoriui nebuvo nė vieno patikimo su tvirtomis kojomis“. Ypač didelį įtarimą gorodničiui sukėlė vienas arklys. Įtartinas jis atrodė ir carą kelionėje lydėjusiam Kauno žandarų korpuso papulkininkiui Mankovskiui. Tačiau Ukmergės počtmeisteris (pašto viršininkas) Arasimovičius ir pašto nuomotojas Balcevičius „įtikinėjo, kad šitą arklį jis geriau pažįsta, jis yra pats geriausias ir patikimiausias“. Prieš kelias dienas, birželio 24 d., Ukmergės pašto stotį buvo patikrinęs V Pašto Apygardos pašto inspektorius M. Nekliudovas. Kai gorodničius jam ėmė aiškinti apie įvairius trūkumus pašto stotyje, inspektorius griežtai paliepė gorodničiui, remdamasis Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu, „nesikišti į vadovavimą pašto stočiai“. Todėl dabar gorodničius neišdrįso „kategoriškai reikalauti pakeisti silpnu pasirodžiusį arklį“.

Deja, šį kartą teisus buvo gorodničius. Pakeitus caro ir jo palydos arklius, 6 valandą ryto caro šešių arklių ekipažas pravažiavo Ukmergę. Tačiau vos pasiekus užkardą miesto pabaigoje, jau minėtasis „arklys nukrito kartu su vežėju jojusiu ant jo, bei kitų penkių arklių buvo velkamas apie trisdešimt žingsnių, tačiau daugiau nieko neatsitiko ir vežėjas liko gyvas“. Kadangi pašto stotis buvo netoli, gorodničius tuojau pat sugrįžo į ją ir pakeitė arklį. Užtrukęs ketvirtį valandos, caras tęsė kelionę. Triukšmas dėl to visgi kilo nemažas.

Vilniaus generalgubernatorius liepė atlikti Ukmergės pašto stoties patikrinimą. Tam priešinosi minėtasis pašto inspektorius M. Nekliudovas, pasak kurio, jam tikrinant Ukmergės stotį „arkliai buvo tvarkoje, nors truputį sulysę nuo ilgų kelionių“. Arklio kritimą inspektorius laikė „nelaimingu atsitikimu“. Atmetė jis ir skundus dėl lėto vežimo, nes Ukmergės apskrityje vingiuoti keliai, nuokalnės, todėl ir pravažiavimas lėtesnis, kaip lygiais ir tiesiais Vilniaus ar Kauno apskričių keliais ir prašė atšaukti patikrinimą.

Generalgubernatoriaus šie argumentai neįtikino. Jis teisino gorodničių, teigdamas, kad šio veiksmai  „buvo padaryti vien iš uolumo, dėl bendros tvarkos, tuo labiau, kad gorodničius kaip vietinis policijos viršininkas negalėjo likti abejingu viskam, kas liečia sėkmingą Jo Imperatoriškosios Didenybės pravažiavimą pro jam patikėtą miestą“. Pašto patikrinimo atšaukimui jis nematė pagrindo. Tačiau specialiai Ukmergės gorodničiui pasiųstame rašte generalgubernatorius pakartojo, jog šiam „nedera kištis į Ukmergės pašto stoties tvarkymą“.

Patikrinimas Ukmergės pašto stotyje buvo atliktas liepos 5 d. Pasak patikrinimo protokolo „arkliai puikūs, ekipažai puikūs, vežikų apranga puiki“. Užkliuvo tikrintojams – Ukmergės ispravnikui ir počtmeisteriui, tik labai ankštos pašto stoties patalpos ir arklidės, „kurias būtina plėsti“, bei kiauri stogai, „nes lietaus metu visur teka“. Taip ir nepaaiškėjo, kodėl nukrito caro ekipažui paskirtas arklys. Gal tikrai įvyko nelaimingas atsitikimas, o gal žinodami apie būsimą patikrinimą, pašto stoties nuomotojai spėjo prastus arklius pakeisti gerais.

Pasitaikydavo skundų dėl prasto Ukmergės pašto stoties darbo ir vėliau. Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, kolegijos patarėjas Astafjevas 1851 metų spalio 28 d., važiuodamas iš Ukmergės į Vilnių, kelioms valandoms įklimpo purvyne pusiaukelėje tarp Ukmergės ir Viesų pašto stočių. Ukmergės pašto stoties viršininko nuomone, kaltas buvo pats Astafjevas, nes Ukmergėje, dėl prasto liūčių išplauto kelio, buvo siūlyta į jo tarantasą kinkyti septynis arklius, o Astafjevas pasitenkino keturiais. Kadangi Astafjevui pagal rangą buvo toli iki caro ar generalgubernatoriaus, šį kartą Ukmergės pašto stotis tikrinama nebuvo.

3. Iš didelio debesies – mažas lietus

1845 m. rudenį Rusijos vidaus reikalų ministras Perovskis gavo didelės apimties anoniminį skundą, kuriame buvo skundžiamasi kone visais tuometiniais Ukmergės apskrities valdininkais. Skundo autorius nepaliko nepaliestos nė vienos Ukmergės valdžios įstaigos. Atrodo, jog jis surinko visas Ukmergės paskalas. Skunde rašoma, kad vienas valdininkas gyvena pasikeitęs vardą ir tėvavardį, norėdamas nuslėpti anksčiau padarytą nusikaltimą, kitas už gautus kyšius nusipirko mūrinį namą (retenybė tuometinėje medinėje Ukmergėje), trečiasis užsiima neteisėtomis rinkliavomis iš savo pavaldinių, ketvirtasis pasisavino policijos surastas kontrabandines prekes, penktasis neteisėtai įsirašė į bajorus bei siūlėsi už 300 rublių padaryti bajoru ir savo pažįstamą žydą, šeštasis nuolat girtuokliauja bei retai vaikšto tarnybon ir t.t.

Tikriausiai pats skundėjas buvo patyręs skriaudų Ukmergės įstaigose, nes kai kurie skundo punktai panašūs jau ne į paskalas, o į vaizdelius iš natūros. Pavyzdžiui, šis: „Apskrities teismo nariai pastoviai gyvena savo dvaruose kaimuose ir tik kartą per savaitę atvažiuoja į miestą pasirašyti teismo žurnalų ir sprendimų, kuriuos sudarinėja vien tik raštvedžiai ir sekretoriai, pirmiesiems visai nedalyvaujant, todėl bylos pasisekimas ar nepasisekimas priklauso vien tik nuo sekretorių ir raštvedžių palankumo ar nepalankumo prašytojui. Jei reikia teisme atlikti kokį aktą ar gauti iš ten dokumento kopiją, nieko negausi, kol artimai nesusipažinsi su kanceliarija, priešingu atveju visada atsiras įvairių kliūčių“.

Kitame punkte tvirtinama: „Kas panorėtų dykai ar už nedidelį užmokestį gauti kiek tik nori miesto žemės, tas turi patraukti į savo pusę policijos ir rotušės sekretorius bei policijos nuovados viršininką, šie asmenys duos žemės kiek panorėsi, jiems pakanka pareikšti, kad toji žemė pelkėta arba smėlėta ir, kad nors buvo paskelbta apie norinčių pirkti pakvietimą, tačiau besiderantieji davė labai mažą kainą“. Rotušės ir apskrities teismų etatų sąrašuose skundėjas atrado tris ten visai nedirbančius asmenis. Užkliuvo skundo autoriui ir pas įvairius valdininkus tarnavę žydai faktoriai (tarpininkai), kurie pagal jiems šeimininkų suteiktus įgaliojimus versdavosi prekybine ir kitokia veikla, dažnai užsiiminėdami įvairiomis finansinėmis machinacijomis. Apskritai, anot skundo, „gorodničius per daug nuolaidžiauja žydams, leisdamas jiems miesto viduryje laidoti mirusius“.

Skundą ministras persiuntė Vilniaus generalgubernatoriui Fiodorui Minkevičiui. Šis pasiuntė į Ukmergę savo valdininką ypatingiems pavedimams papulkininkį Žilinskį, davęs nurodymą, nevedant oficialaus tardymo, „neviešai kruopščiausiai sužinoti apie skunde išvardintus tenykščių valdininkų ir kitų asmenų piktnaudžiavimus“. Žilinskis savo raporte paneigė daugelį skundo punktų. Raporte rašoma, jog „apskrities teismo nariai dažnai važinėja namo į dvarus, kaip ir visur tai daroma, tačiau valdžios revizijos metu teisme žymesnių nusižengimų nerasta“. Minėtieji trys rotušės ir teismo nariai išties „kartais nebeina savo pareigų“.

Savo ruožtu skundą tyrė ir Kauno gubernatoriaus į Ukmergę atsiųstas valdininkas ypatingiems pavedimams Abramovičius. Daugelis skundo teiginių vėl buvo atmesti kaip nepasitvirtinę. Abramovičius patvirtino tik faktą apie neteisėtas rinkliavas iš pristavų (policijos nuovados viršininkų) žemės teismo kanceliarijai išlaikyti bei tai, kad nors aukščiau minėti trys asmenys yra teismų etatų sąrašuose, tačiau „tarnyba neužsiima ir algos negauna“.

Galima suabejoti tokio tyrimo rezultatais. Nemaža kaltės dalis, jei visi faktai būtų pasitvirtinę, būtų tekusi ir Kauno gubernijos bei Vilniaus generalgubernatoriaus valdžiai. Matyt todėl, nors ir buvo duotas nurodymas žinias surinkti „neviešu“, be oficialaus tardymo, tačiau to nebuvo laikytasi. Apklausinėjami eiliniai miestiečiai, bijodami visagalių vietinių valdininkų, sakėsi nieko nežinantys apie jų nusižengimus. Vėliau grupė Ukmergės gyventojų žydų pasiuntė laišką tam pačiam Rusijos vidaus reikalų ministrui Perovskiui, kuriame teigė kad nepasitikėdami Vilniaus ir Kauno valdininkais, nuslėpė nuo jų tai, ką žinojo apie vietinių pareigūnų nusikaltimus. Anoniminio laiško autoriai prašė ministro atsiųsti į Ukmergę specialų valdininką iš Sankt Peterburgo. Sužinoję apie valdininko atvykimą, jie ateitų pas jį, įrodymui pateikę savo laiško ministrui kopiją, bei atskleistų viską, ką žino. Tačiau niekas Sankt Peterburge nesivargino siųsti savo žmonių į tolimą imperijos pakraštį.

Dėl skundo reikėjo padaryti kokius nors sprendimus. Kauno gubernatoriaus įsake, kurį patvirtino Vilniaus generalgubernatorius, buvo liepta išbraukti iš Ukmergės teismų ir rotušės etatų ten nedirbančius žmones „bei pareikalauti, kad ateityje niekas nebūtų įrašytas į teismo narius vien tik dėl skaičiaus, be pastovių užsiėmimų“. Įsakyta nutraukti „neteisėtą rinkliavą apskrities Žemės teismo kanceliarijai išlaikyti“.

Didžiausias smūgis kliuvo niekieno neginamiems žydams. Vilniaus generalgubernatorius pasiuntė ne tik Kauno gubernatoriui, bet ir kitiems jam pavaldiems gubernatoriams (Gardino ir Minsko) įsakymą, kuriame teigė, jog „daugelis vietinių valdininkų turi žydus faktorius, kuriems padedant užmezga uždraustus santykius su prašytojais pas juos vedamose bylose“ bei reikalavo „imtis priemonių tam blogiui panaikinti“, visai atsisakant faktorių. Ypač griežtai savo faktorius buvo liepta atsisakyti Ukmergės advokatui Pavlovičiui, paliepiant „nelaikyti pas save faktoriaus kokiems bebūtų reikalams“, priešingu atveju grasinant atleisti iš tarnybos.

Skundo sukeltam triukšmui kiek aprimus, vietinė valdžia ėmė sukti galvą, koks nedorėlis jiems sukėlė tiek rūpesčių. Kadangi panašaus turinio, tik daug mažesnės apimties skundus Kauno gubernijos valdžiai ir Vilniaus generalgubernatoriui dažnai rašė Ukmergės miestietis žydas Icikas Losis, jis tapo pagrindiniu įtariamuoju. Tuo labiau, kad I. Losis iš kažkur buvo gavęs didžiojo skundo nuorašą ir juo vis remdavosi, vykstant tyrimui dėl jo paties skundų. Be to, didžiajame skunde I. Losis buvo paminėtas kaip vienas liudininkų, galinčių patvirtinti skunde surašytus faktus. Abejotina, jog skundą parašė I. Losis, nes pats būdamas žydas, jis tikriausiai nebūtų kaltinęs gorodničiaus nuolaidžiavimu miesto žydams. Gal ir vietinė valdžia nelaikė I. Losio skundo autoriumi, o jis, negalint rasti tikrojo skundėjo, buvo pasirinktas atpirkimo ožiu kitiems besiskundžiantiems įbauginti.

I. Losiui buvo iškelta baudžiamoji byla ir 1847 m. rudenį jis, apkaltintas suktybėmis ir apgaule, Kauno Kriminalinių Rūmų buvo nuteistas visų asmeninių bei turtinių teisių atėmimu, 60 smūgių rykštėmis bei trejais metais Kauno kalėjimo, naudojant jį patiems sunkiausiems darbams įkalinimo vietoje. Iš I. Losio buvo pavesta išieškoti ir teismo išlaidas. I. Losis sėdėjo kalėjime, o jo skundų tyrimams buvo nematyti galo. Valdininkai paskirti jiems tirti dažnai keitėsi, nespėdami įsigilinti į tyrimą, o keli net ir numirti spėjo skundus benagrinėdami. Visgi liūdna I. Losio dalia skundų rašinėtojų Ukmergėje neatbaidė, tik jie tapo atsargesni ir apsukresni. Apie vieną iš jų – kita istorija.

4. Advokato Brodovskio byla

1851 m. Vilniaus generalgubernatorius Ilja Bibikovas gavo kelis skundus dėl Ukmergės apskrities advokato Brodovskio. Ukmergės žemės teismo teisėjas Zavadskis kaltino Brodovskį teismo darbo trukdymu, o bajoru Ivanu Opulskiu pasirašęs skundėjas kyšių iš klientų ir kalinių ėmimu bei sukčiavimu. Brodovskiui palankus Ukmergės apskrities bajorų vadovas Anupras Koska dėl sumaišties teisme kaltino ne jį, o teismo sekretorių Sležinskį, kuris, neva, „visiems žinomas savo blogu elgesiu, polinkiu į skundus bei bjauriomis ydomis“. Netrukus Opulskis parašė dar vieną skundą, išvardindamas asmenis, iš kurių Brodovskis gavo kyšius ir apkaltindamas Anuprą Koską Brodovskio nusikaltimų slėpimu.

Skundų tirti iš Kauno buvo atsiųstas jau ankstesnėje byloje mano paminėtas valdininkas Abramovičius. Jis ne tik paneigė visus Brodovskiui pateiktus kaltinimus, bet netgi suabejojo, ar iš viso egzistuoja toks asmuo kaip Ivanas Opulskis, nes nerado jo Ukmergės apskrities bajorų sąrašuose. Visi skundai, Abramovičiaus nuomone, buvo rašyti vieno asmens – teisėjo Zavadskio. Tuoj po to paslaptingasis I. Opulskis parašė dar vieną skundą generalgubernatoriui, o kitą Rusijos teisingumo ministrui grafui Paninui.

Skunde generalgubernatoriui I. Opulskis apkaltino Abramovičių noru „nuslėpti visas Brodovskio piktadarybes“, nes Abramovičius yra artimas Brodovskio draugas – Brodovskis pirko iš jo namą, Abramovičiaus vaikai kurį laiko gyveno pas Brodovskį tėvui išvykus, todėl „Abramovičius buvo dėkingas Brodovskiui ir negalėjo nesistengti jo naudai“. Anot I. Opulskio, „Abramovičius vedė įvairias bylas, bet beveik nė vienos neužbaigė iki galo – todėl buvo žinomas kaip kyšininkas“. I. Opulskis skunde pateikė neigiamus įvairių aukštų Kauno pareigūnų atsiliepimus apie Abramovičių. Abramovičius apklausė tik tuos liudininkus, „kuriuos galima buvo suvilioti arba prigąsdinti – ypač neraštingus“ ir visiškai „nenorėjo klausyti to, kas buvo faktu ar įrodymu prieš Brodovskį“.

Be reikalo jis abejojo I. Opulskio egzistavimu. Šio pavardės ir negalėjo būti Ukmergės apskrities bajorų sąrašuose, nes I. Opulskis „ne Ukmergės apskrities bajoras“. Skundo pabaigoje I. Opulskis sumaniai pasinaudojo Vilniaus ir Kauno valdininkų nesutarimais, tvirtindamas: „Tai jau ne pirmas atvejis, kai vietiniai (Kauno) gubernijos valdininkai nuslėpė piktnaudžiavimus, o Jūsų Prakilnybės (Vilniaus gubernatoriaus) valdininkai priešingai, be didelio vargo surasdavo teisybę ir kaltuosius“.

Šitaip I. Opulskio pamalonintas generalgubernatorius nusiuntė į Ukmergę savo valdininką ypatingiems pavedimams Kaspeužickį, kuris atliko slaptą tyrimą. Tyrimas patvirtino faktus apie Brodovskio kyšininkavimą bei Abramovičiaus neobjektyvumą, atmetant skundus dėl Brodovskio, nes „daugelis tų skundų nusipelno dėmesio ir neturi būti palikti neištirti“. Generalgubernatorius pareikalavo iš Kauno gubernatoriaus nušalinti Abramovičių nuo Brodovskio bylos tyrimo bei siūlė jam „tuojau pat pašalinti Brodovskį iš apskrities advokato pareigų“.

Kauno gubernatorius delsė, nors vos prieš kelias savaites pats asmeniškai buvo lankęsis Ukmergėje ir po to, rašydamas Vilniaus generalgubernatoriui teigė, jog negali Brodovskio „kitaip pavadinti kaip per daug priekabiu; gal jis ir padorus žmogus, tik su niekuo nesutaria, į viską žiūri iš juodo taško ir prie visko kabinėjasi“. Bajorų vadovo Anupro Koskos kaltinimus teismo sekretoriui Sležinskiui Kauno gubernatorius paneigė. Vietoje Abramovičiaus iš Kauno tirti Brodovskio bylos atsiųstas kitas valdininkas Buličius vėl daugelį kaltinimų atmetė, tačiau savo raporto pabaigoje pripažino, kad „Brodovskis yra neramaus charakterio žmogus, ir todėl beveik visų Ukmergės gyventojų yra nemėgstamas“.

To generalgubernatoriui ir pakako. Nelaukdamas galutinių tyrimų rezultatų, jis 1851 m. lapkričio 9 d. atleido Brodovskį iš pareigų, pranešęs Rusijos teisingumo ministrui apie I. Opulskio skundo faktų dėl Brodovskio kyšininkavimo pasitvirtinimą bei per didelį Brodovskio priekabumą. Paslaptingasis skundėjas I. Opulskis, su kuriuo nei vienas skundų tikrintojas taip ir nebuvo susitikęs, galėjo švęsti pergalę.

Be tarnybinių nusižengimų Brodovskiui grėsė ir kitokio pobūdžio kaltinimas. 1851-iais, naktį iš lapkričio 6 į 7-ąją, Ukmergės pakraštyje gyvenęs matininkas Abžaltovskis išgirdo garsiai lojant šunis. Lietingą naktį išėjęs į kiemą, jis pamatė prie namo stovinčią drebančią nepažįstamą merginą. Parsivedęs ją į namus, jis ėmė klausinėti, kas atsitiko. Neturtinga bajorų kilmės našlaitė Varvara Družinina tarnavo Brodovskio namuose. Kai šis ėmė jai „nuolat su grasinimais siūlyti gašlius ryšius“, neiškentusi pasiskundė jo žmonai. Žmonai ėmus vyrui priekaištauti, Brodovskis „su  įsiutusiu riksmu“ įsitraukė merginą į kitą kambarį ir ėmė mušti, šaukdamas: „Užmušiu tave ir eisiu į kalėjimą“. Vargais negalais ištrūkusi, šioji pabėgo ir pajėgė sustoti tik miesto pakraštyje. Po kelių dienų merginą apžiūrėjo policijos pareigūnai ir miesto gydytojas, kurie pastebėjo „ant pečių ir rankų purpurines juostas, tarsi nuo smūgių lazda, tačiau prie liguistos merginos būklės daugiau prisidėjo baimė ir drovumas“.

Šią bylą buvo pavesta tirti kitus Brodovskio nusižengimus tyrusiam Kauno valdininkui Buličiui. Šis nesugebėjo apklausti nė vieno iš besibylinėjančiųjų. Tai Brodovskis buvo išvykęs, tai V. Družinina nežinia kur išvažiavo. Nesulaukusi rezultatų, daugiau kaip po pusmečio V. Družinina pasiskundė generalgubernatoriui, kad iki šiol neturi „jokių žinių apie šią bylą, o Brodovskis negavo nė mažiausios nuobaudos“. Tvirtindama dėl sumušimų netekusi „sveikatos, tarnybos, turėjusi didelių išlaidų“, ji reikalavo ne tik nubausti Brodovskį „visu įstatymų griežtumu“, bet ir atlyginti jai už patirtus nuostolius. Nors ir buvo įsakyta atnaujinti bylos tyrimą, bet sunku buvo tikėtis gerų rezultatų tiek laiko praėjus. Šio kaltinimo Brodovskiui pavyko išvengti.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas f. 378, b. 1, 1846 m. l. 2054, 1448. 1860. 1847 m. b. 821, 1849 m. b. 1045, 1851 m. b. 812, 208, 814.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau