Ukmergės apskrities plėšikai

Sovietiniais laikais buvo paskelbta keletas straipsnių apie praėjusių laikų Lietuvos plėšikus: Raudonkrūtinį, Tada Blindą ir kitus. Kai kam gal kilo minčių: o kaip Ukmergės apylinkės, ar buvo jose plėšikų? Ne pavienių (tokių visada pasitaikydavo), o didelių ginkluotų būrių. Toks laikotarpis, pasirodo, buvo.

Tik praūžus 1812 metų karui, Ukmergės apylinkių žmonės dar ilgai neturėjo ramybės. Praeinančios kariuomenės ginklų paliko daug, atsirado ir norinčių jais pasinaudoti. 1813 metų pradžioje šalia Ukmergės veikė bent trys nemažos plėšikų gaujos. Joms priklausė rusų kariuomenės dezertyrai bei prie jų prisijungę pabėgę vietiniai, daugiausiai rusų tautybės, baudžiauninkai.

Pirmąją gaują, kurioje buvo daugiau kaip dešimt žmonių surinko Kurklių dvaro baudžiauninkai Timofejus ir Ivanas Samsonovai. Jie įsigijo ginklų, rusų kariuomenės uniformų ir apiplėšė nemažai dvarų. Paskutinėmis plėšikų aukomis tapo Vadoklių parapijos klebonas Rubinskis, kuris buvo žiauriai sumuštas, bei Upytės (Panevėžio) apskrities dvarininkas Šiukšta. Nežinia ar „kariškiai“ labai jau nekariškai elgėsi, ar kas nors juos atpažino, bet apie būrį greitai sužinojo Ukmergės policija bei aplinkiniai dvarininkai.

Ukmergės apskrities ispravniko (policijos viršininko) pareigas tuo metu ėjo veiklus ir energingas valdininkas – kolegijos asesorius Jokūbas Beki. Jis sužinojo, kad Samsonovai, grįždami namo su grobiu, buvo pakeliui sulaikyti. Plėšikai buvo perduoti jų savininkui Kurklių dvarininkui Juozapui Kelpšai. Tačiau šis, užuot perdavęs juos policijai, paleido. Matyt, Samsonovai tiesiog išsipirko, nes vėliau pas dvarininką J. Kelpšą buvo rasta nemažai jų pagrobto turto, kurį atpažino nukentėjusieji Rubinskis ir Šiukšta. Atvykęs į Kurklius ispravnikas Samsonovų jau neberado. Tuomet jis suėmė jų tėvą Ivaną Samsonovą bei su jais draugavusį baudžiauninką Filipą Semionovą.

Praėjus vos savaitei po šių įvykių gauja buvo susekta ir į ispravniko J. Beki rankas pakliuvo Timofejus Samsonovas bei dar vienas iš gaujos vadų – Vasilijus Šaršava. Abu buvo uniformuoti. V. Šaršava pasivadinęs kapitonu, T. Samsonovas poručiku. Pas juos rasta nemaža grobio dalis. Beveik tuo pat metu buvo sugauti ir antros gaujos vadai baudžiauninkai Fiodoras Sukinas ir Jegoras Ivanovas. J. Beki kilo naujų rūpesčių – mat nusikaltėliai buvo laikomi mažai patikimame Ukmergės kalėjime, kurį saugojo vien tik iš pačių miestiečių sudaryta sargyba. Pranešus apie tai į Vilnių valdžia labai susirūpino (tuo pačiu buvo liepta patikrinti visų Lietuvos kalėjimų būklę). Nusikaltėliai netrukus buvo perkelti į Kauno kalėjimą.

Trečioji gauja lauždavosi į Ukmergės gyventojų arklides. Vos karui praūžus, arklių buvo mažai, jie buvo brangūs. Iš dvarininko Nepokoičickio buvo pavogti du arkliai, iš dvarininkės Mariknienės – trys, žydo Leizerio – vienas. Šios gaujos nariai taip pat tykodavo iš Vilniaus į Ukmergę vykstančių keleivių, kuriuos „atakuodavo ir apiplėšdavo“ (pasak ispravniko raporto). Pavyzdžiui, iš keliaujančio pirklio žydo Šajos Vaismano jie atėmė 6 cukraus galvas, lagaminą su daiktais, 2 varinius katiliukus, 10 cinko lėkštučių bei 3 išdirbtus avikailius.

Ispravnikas J. Beki netrukus nustatė, kad gauja įsikūrė Gelvonų dvaro teritorijoje. Gelvonų dvaras priklausė jau Vilniaus apskričiai, o pagal griežtas Rusijos biurokratines taisykles Ukmergės ispravnikas neturėjo teisės veikti už savo apskrities ribų. Šiuo atveju J. Beki parodė neeilinę drąsą ir pasiuntė į Gelvonų dvarą savo „patikimus žmones“, kad „šitaip greičiau sugautų kaltininkus, užuot pradėjus tuo klausimu susirašinėjimą, kuriam vykstant nusikaltėliai galėtų pasislėpti“ (taip J. Beki raportavo vyresnybei). Jo teisumą pripažino ir Vilniaus gubernijos valdžia, nusižengėlis ispravnikas nebuvo nubaustas. Gelvonų dvare buvo sulaikyti ir pristatyti į Ukmergę tris plėšikai -  Ivanas Usačionokas, Matvejus Kuzminas ir Ivanas Karpovas. Garsiausias iš jų buvo I. Usačionokas – rusų kariuomenės dezertyras, „pagarsėjęs savo daugkartiniais pabėgimais iš kalėjimo bei tuo, kad visą gyvenimą užsiėmė vien tik plėšikavimu“. J. Beki teigė, kad gaują, kurioje buvo ir jau Sibire kalėję žymūs nusikaltėliai „savo valdžioje laikė Gelvonų dvaro ūkvedys šlėkta Nececkis“.

Iš Vilniaus į Gelvonų dvarą su būriu kareivių buvo pasiųstas štabskapitonas Beleckis, kuris areštavo dar 9 plėšikus (be trijų minėtųjų). Beleckis savo raporte tvirtino, kad nei dvaro savininkas Žaba, nei ūkvedys Nececkis „nė numanyti negalėjo“ apie dvaro teritorijoje įsikūrusią gaują. Pasak jo gaujai vadovavo J. Usačionokas, M. Kuzminas bei dar vienas rusų kariuomenės dezertyras Izotas Feklistovas.

Nesvarbu, ar ūkvedys tikrai neprisidėjo prie gaujos organizavimo, ar išsisuko davęs kyšį, bet Ukmergės apskrities arklidės, klėtys ir keliai vėl ilgam tapo saugūs. Plėšikavimas Ukmergės apylinkėse aprimo ir niekada jau nebebuvo toks masiškas. Užmiršo ukmergiškiai apie plėšikus, net ir padavimų apie juos neišliko. Liko tik grėsmingai pavadinta byla „Apie plėšikų gaujas Ukmergės apskrityje“, kuri saugoma Lietuvos Valstybės Istorijos Archyve.

Lietuvos Valstybės Istorijos Archyvas f 378, B. 1. 1813 m. l. 338.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau