Spausdinti

Versta iš RÊPERTOIRE DU THÉATRE DE SOCIÉTE DU COMTE STANISLAS KOSSAKOWSKI./ TOME PREMIER/ PARIS/ E. DENTU, LIBRAIRE-ÉDITEUR/ 1858

Svajotojas Tristanas [TRISTAN DE LA RÊVERIE]
Dviejų dalių komedija
Autorius – Grafas  Stanislovas [Feliksas Čėsna] Kosakovskis  
1858 metai. Paryžius

Pjesę iš prancūzų kalbos išvertė Alma Kubrakovienė ir Rita Lisauskaitė, redagavo Rasa Griškevičienė


Komedijos personažai:
Jaunasis grafas Tristanas Svajotojas, 25 metų amžiaus;
Senasis markizas iš Abusono, 65 metų amžiaus;
Evelina iš Abusono, markizo duktė, 20 metų amžiaus;
Ponia Teresė, senoji grafaičio auklė, namų ūkio tvarkytoja, 48 metų amžiaus;
Gotaras, senasis  tarnas, buvęs grafo Tristano dvariškis, 60 metų amžiaus;
Tarnai.

Scena vyksta senoje Val-de Reve pilyje, netoli Perpinjano, prieš 10 metų.

Pirmoji dalis

Pirmoji scena

2 didžiuliai langai kairėje, 2-jos durys dešinėje, 1-os durys gale. Tarp dvejų durų dešinėje pusėje stovi židinys, maži staliukai, foteliai. Ponia Teresė sėdi ir mezga, Gotaras stovi.

Veikėjai: Ponia Teresė, Gotaras.

TERESĖ. Na kaip, Gotarai, jūs jį matėte?
GOTARAS. Jis vis dar lovoje, tarp knygų... skaito, rašo... Jau beveik mėnuo, kai šitai tęsiasi.
TERESĖ. Anksčiau tai taip ilgai nesitęsdavo.
GOTARAS. Jo kambario langinės vis dar aklinai uždarytos. Jam visiškai nerūpi žinoti nei kelinta dabar valanda, nei diena, ar naktis, nei kuri mėnesio diena. Reikia pripažinti, ponia Terese, kad mūsų ponaitis savotiškas ir kad tai panašu į...
TERESĖ. Norite pasakyti į pamišimą... Ne, Gotarai, tai tik originalumas... Brangus vaikas... toks kilmingas... toks geras... Aš taip didžiuojuosi, kad buvau jo žindyvė...
GOTARAS. Ši pilis prie mūsų velionio pono grafo ir velionės ponios grafienės buvo tokia gyva, pilna   žmonių... Dabar jos niekas nebeaplanko. Dar laimė, kad pilyje nesivaidena... Skraidantys šikšnosparniai,   pelėdos apspito pilies stogus ir bokštelius... Žolė, želianti kieme ir alėjose, o didžiajame tvenkinyje, kur anksčiau  plaukiojo gulbės... matosi tik nendrės, plaukiojančios žolės, iš kurių sklinda varlių koncertai,     choru atsiliepiantys į pelėdų solo!..
TERESĖ. Taip... Truputį liūdna... palyginus su ankstesnėmis šventėmis, kai atvykdavo markizas iš Abusono, mūsų velionio grafo pusbrolis, kartu su markize čia praleisti ištisų mėnesių. Vaidindavo, šokdavo... Mes šokdavome kartu tada, pone Gotarai, šitame pilies kieme, taip gerai apšviestame spalvotomis lemputėmis,  žolynų girliandos... Kokie gražūs laikai!.. Buvome tokie jauni... pone Gotarai.
GOTARAS. Jauni... dabar to nebėra... Gyvenome nuo vienos dienos iki kitos... laimingi šia diena, pasitikėdami ateitimi!.. Ateitis kūrėsi savaime, su Dievo pagalba... O dabar kiekvienas nori tapti savo ateities statytoju, prarandame savo laiką, besivaikant to, kas yra neįmanoma. Skauda širdį matant mūsų jaunąjį poną, besivaikantį tuščias svajas.
TERESĖ. Tas tiesa, pone Gotarai, bet jo širdis auksinė!
GOTARAS. Visiškai su jumis sutinku, kadangi jis mūsų, senųjų jo tėvų tarnų, neapleidžia,   jis turi kilnią dvasią... Tačiau jo galva, galva!.. Tai tiesiog, kaip sako mūsų krašte, dūmai be kepsnio.
TERESĖ. Tačiau kai jis man kalba apie didžias idėjas, man atrodo, aš jį suprantu...
GOTARAS. Ak, vadinasi, jūs labiau pažengusi negu jis...
TERESĖ. Jis man sako mane myluodamas: „Mano geroji Terese, aš trokštu gėrio! Ir aš juo tikiu. Aš noriu, kad visi būtų turtingi, Terese, ir kad visi būtų patenkinti!“... Visa tai aš suprantu... Tai nesunku suprasti! Bet paskui, kai jis nori man paaiškinti priežastis, kaip ir kodėl, pasipila žodžiai, kurių aš nežinau... Tada jau baigta, tada aš nieko nebesuprantu. Bet aš juo tikiu... žiūriu į jį... aš jo klausau. Man taip malonu girdėti jo balsą... aš mezgu, kol jis man kalba. Matote, pone Gotarai, aš veltui neleidžiu laiko jo klausydama.
GOTARAS. Gaila, aš nemoku megzti, tačiau puikiai išmokau kito dalyko, ponia Terese, aš išmokau miegoti stovėdamas, kai jis mane užklumpa po vidurnakčio, tam, kad (kaip jis pats tai vadina) išvystytų mintį ir galvotų garsiai. Aš jam visada nuoširdžiai atsakau, kad jo nesuprantu. Veltui jis man aiškina, kad Moljeras skaitė savo pjeses savo virėjai norėdamas sužinoti, kokį įspūdį tai padarys publikai. Aš jam atsakau, kad didžiojo Moljero mąstymas niekuo nesiskyrė nuo kitų žmonių mąstymo ir kad tikras ponaitis turėtų reikštis ir laimėti pripažinimą ne kur kitur, o tik medžioklėje.
TERESĖ. Tad žavėkitės juo. Kitas ponaitis jau senai būtų jus atleidęs, o jis, Gotarai, jus vis dar laiko, nepaisant jūsų šiurkštaus elgesio. Klausykite, norite sužinoti mano paslaptį?.. Man iš tiesų labiau patinka, kai jis kalbasi su manimi, o ne pats su savimi... ir matyti jį užsidariusį ištisus mėnesius... nes aš jį myliu, šį brangų  vaiką, lyg būčiau jo tikroji motina.
GOTARAS. O aš? Ką? Ar aš jo nemyliu? Jis lygiai taip pat yra ir mano vaikas. Jeigu jau jūs buvote jo pataikautoja, tai aš buvau jo globėju. Aš jį išmokiau nieko nebijoti, vaikščioti pasitempus, peršokti griovį, joti arkliu, karstytis po medžius, žaisti kėgliais, kukuoti, ką dar tokio? O kai jis užaugo, ar aš jį nors akimirkai  palikau per pamokas su įvairaus plauko mokytojais? Kas jam  nuolat kartodavo per daug nesimokyti, nedaryti pratimų?.. O kai vykdavome į keliones, kas rūpinosi  juo ir jo pinigais?  Aš jam visada sakydavau tiesą ir sakysiu visada.
TERESĖ (šiek tiek įsižeidusi). Tai gal jūs norite pasakyti, kad aš jį lepinu? Kad aš jam pataikauju?.. Ar ne aš jam vaikystėje užplodavau?.. Sakysit, kad aš jį išlepinau! Gerai mane pavadinot! Pataikautoja... Pavyzdžiui?!
GOTARAS. Na jau, na jau, nepykite, pone Terese!..
TERESĖ.  Ne, tik labai jau nusibodo kasdien girdėti tą patį.
GOTARAS. Taigi taika, jei mes ir vėl pradėtume ginčytis, vis tiek aš būsiu teisus, nes mano balsas stipresnis nei jūsų... ir mes sukeltume triukšmą, kuris trukdytų ponui...
TERESĖ. Jūs teisus, nereikia trikdyti ponaičio... Kalbėkime tyliau... Ką jūs sakėte, pone Gotarai?
GOTARAS. Kad mes turėtume rodyti gerą pavyzdį mūsų šeimininkui... Jūs, ponia Terese, baigdama savo ilgą našlavimą, o aš nutraukdamas savo senberniavimą...
TERESĖ (šypsodamasi). Mes niekada nelietėme šios temos, pone Gotarai, bet žinokite, kad aš norėčiau turėti vyrą, o ne antrą šeimininką... Geriau pakalbėkime apie poną markizą iš Abusono ir apie jo  dukterį panelę Eveliną, kuri gimė šioje pilyje prieš dvidešimt metų. Kalba, kad ji labai graži... ji turėtų čia sugrįžti  visiems laikams; tai buvo didžiausias velionio pono grafo noras...
GOTARAS. O, taip, jei tik mūsų jaunasis ponas norėtų įgyvendinti šį šeimos planą, bet jis niekada nenorėjo vykti į Neapolį ir tik todėl, kad išvengtų susitikimo su savo pussesere...
TERESĖ. Jis nekenčia merginų, vos tik pamato kokią iš tolo, iš karto šalinasi; bet jei jis ją pamatytų... Kas žino?
GOTARAS. Ponas markizas rašė, kad grįždamas į Prancūziją, jis mielai užsuktų ir pas mus aplankyti mūsų šeimininko, savo buvusio globotinio... Rigobertas, senasis notaras, man tai sakė, nes jie nuolat susirašinėja, jis ir ponas markizas... Bet laikas eina, o markizo vis dar nėra...

Pasigirsta skambutis.
                                                                              
TERESĖ. O, Dieve, koks triukšmas, šis skambutis išblaškys ponaitį; kas gi galėtų šitaip skambinti?.. skambina tikrai lyg būtų svarbus asmuo.

Vis dar skambina.

GOTARAS. Gal tai markizas? Tik jis galėtų sau leisti taip stipriai skambinti...

Skambina vis stipriau.

TERESĖ. Eikite, eikite, pone Gotarai, pažiūrėkite, kas ten...
GOTARAS. Tai turėtų būti ponas markizas... jaučiu tai.
TERESĖ. Klausykite, aš taip pat tai jaučiu, betgi eikite pažiūrėti, ar tai jis, pone Gotarai, eikite gi!
GOTARAS. Tai jis, girdžiu jo balsą, tai jis, tai jis, tai ponas markizas... Bėkim jo pasitikti...
TERESĖ. Taip, lekiam pas jį ! Mano širdis daužosi iš džiaugsmo! O! Štai jis!
 
Antroji scena

Tie patys bei  markizas iš Abusono ir jo dukra Evelina, apsirengusi kelionės drabužiais.
        
TERESĖ ir GOTARAS bučiuoja markizo rankas sakydami: „O, pone markize!“  
MARKIZAS. Atvykau tinkamu laiku... Ir kas gi čia mane atpažįsta! Mano geroji Teresė, visada žvali... ir tu, Gotarai, vis dar gražus vyras, vis dar puikus medžiotojas, ar ne? Kiek daug dalykų jūs man primenate, jūs kadaise...
TERESĖ (švelniu balsu). O, pone markize, aš taip laukiau, kada jus vėl pamatysiu... Aš galvoju apie mūsų geruosius šeimininkus, apie poną grafą, ponią grafienę, ponią markizę... Visi jie nuolat čia (rodo sau į širdį), bet mūsų ponaitis irgi tikras perlas, na, tiesiog auksas...
GOTARAS. Vadinasi, ponas markizas nepamiršo Gotaro?
MARKIZAS. Mielas mano drauge, niekada nepamirštame gerų jaunystės prisiminimų, į ten sugrįžtame visada su dideliu malonumu... Tai lyg dainos priedainis, tai atgaiva... Ar matote, mieloji Terese, kaip mano duktė į jus žiūri, taip, Terese, tai mano dukra, tai ta mažoji Evelina, kuriai buvo tik dveji metukai, kai aš palikau šią pilį prieš aštuoniolika metų... Ji jums primena jos vargšę motiną, ar ne?..
TERESĖ. O, ji tikrai labai graži, pone markize.
EVELINA (Teresei). Jūs manęs niekada nebūtumėte atpažinusi, bet aš, aš būčiau jus atpažinusi visur, aš būčiau pasakiusi: o! tai mieloji Teresė, kuri pamatė mažąjį pusbrolį Tristaną, užsikorusį ant bokštelio prie vėjarodės ir kuri paprašė kopėčių, kad jį išgelbėtų, o mūsų gerasis Gotaras, kuris atneša kopėčias, kad nukeltų poną Tristaną, kuris juokiasi ant stogo iš jų baimės.
GOTARAS (emocionaliai). Be mano pagalbos, be kopėčių, jis būtų pražuvęs...
TERESĖ. Ir be manęs, kuri pirmoji jį pastebėjo ir pašaukė pagalbon! Bet, mažoji panele, iš kur visa tai   žinote?
EVELINA. Motinos albume teko matyti piešinį, vaizduojantį šią sceną. Ji pati jį nupiešė. Ten girdėti, Terese, kaip jūs šaukiate pagalbos!
MARKIZAS (Teresei). Kaip suprantate, tai kalbantis paveikslas.
TERESĖ. Vai kaip norėčiau, pone markize, pamatyti save šiame piešinyje, dvidešimt metų jaunesnę...
MARKIZAS. Ji jums jį parodys, nes ji nesiskiria su šituo albumu... ak, tikrai... Bet sakykite, ar tikrai mano sūnėnas jau mėnuo guli lovoje, nors neserga?
TERESĖ. Notaras Rigobertas, be abejo, jums apie tai papasakojo, pone markize... Taip, tai tiesa; bet aš tikiuosi...
MARKIZAS. Palaukite... pirmiausia norėčiau apsistoti savo senuose apartamentuose, jie turėtų būti laisvi, vėliau pasimatysim...
TERESĖ. Jūsų apartamentai, pone markize, jums paruošti. Malonėkite, panele, sekti paskui mane,  nuvesiu jus į jūsų kambarius, parodysiu jūsų lopšį ir papasakosiu daug dalykų...
EVELINA. Man tai labai įdomu, brangioji Terese...
MARKIZAS (Evelinai). Senieji ištikimieji tarnai - tai lyg vaikystės liudininkai... Kas su jais pagarbiai elgiasi, to širdis kupina kilnumo... Terese, aš jums patikiu savo dukterį. Evelina, eikite su ja, aš tuo metu pasiliksiu su Gotaru...

Evelina ir Teresė išeina.

Trečioji scena

Markizas, Gotaras.

MARKIZAS (sėdasi  ir ima tabokinę). Nagi, Gotarai, berniuk mano, kiek daug vandens nutekėjo nuo mūsų paskutinio susitikimo, o mes vis dar gyvi... Esame lyg jauni medeliai, kurie atlaiko net audras, bet    pakalbėkime apie reikalus... Kaip jūs žinote, negalėjau būti mūsų jaunojo ponaičio globėju. Atstovybė Neapolyje ir asmeniniai reikalai mane užlaikė Italijoje. Visus įgaliojimus, kaip jūs žinote, suteikiau šeimos notarui ponui Rigobertui. Jis puikiai, puikiausiai susitvarkė kaip protingas ir garbingas žmogus. Mano sūnėnas Tristanas, sulaukęs pilnametystės, paveldėjo 100 000 svarų rentos neskaitant nekilnojamojo turto... Su visu tuo galima prikrėsti daug kvailysčių, bet, sako, kad jis gerai tvarkosi?
GOTARAS. Taigi taip, pone markize, neturime kitų problemų, išskyrus turtą...
MARKIZAS. Tuo geriau..., bet ką gi jis veikia?
GOTARAS. Mes juos panaudojome, pone, jo kelionėms po Prancūziją ir po užsienius... Vokietijoje mes gyvenome tarp svajotojų, Anglijoje - tarp ekonomistų, kaip juos vadina ponas, Paryžiuje - tarp gana nuobodžių šnekorių, o štai pilyje - tarp knygų ir mūsų pačių. Ko jau ko, bet knygų mes turime... Jos visur, rūsyje, palėpėje, ak, jeigu dar jos būtų įrištos... Visą laiką praleidžiame jas karpydami ir dėliodami, o pabaigos nesimato. Ponaitis jas skaito dešimtimis, aš... aš nemanau, pone markize, kad geras knygas galima perskaityti taip greitai.
MARKIZAS (šypsodamasis). Ech, tai turbūt nesudėtingo turinio veikalai... Tęskite... O be skaitymo?
GOTARAS. Kai jis persisotina skaitalais, jį apima lyg kokia liga, kuri jį paguldo į lovą lyg karštinė, tada jis...
MARKIZAS. Žinau... Bet tarp šių visų polėkių, sakykite man, pone Gotarai, ar nėra daugiau jokių užsiėmimų, įsimylėjimų, romanų ?
GOTARAS. Šiai dienai mes nežinome jo gyvenime jokių kitų romanų, kaip tik tų, kurie atspausdinti ir įrišti.
MARKIZAS. Tai gana keista, bet jei kalbėtume apie darbinę veiklą?
GOTARAS. Jei apie tai, pone markize, tai tik, kaip  jis pats sako, socialiniai eksperimentai.
MARKIZAS. O, tai jis tikriausiai norėtų, kad visuomenė atsinaujintų pagal jo supratimą?.. turi su tuo susijusių idėjų, bet tik idėjų, tikiuosi...
GOTARAS. Tiesą pasakius, to užtenka, netgi per daug, pone markize, ir, kadangi reikia jums viską pasakyti, jis jaučia antipatiją vedyboms ir stiprią neapykantą panelėms...
MARKIZAS. Ak, tai svarbu žinoti.
GOTARAS. Bet tai neturėtų tęstis, juk kai širdis pasakys, jis...
MARKIZAS. Norisi tuo tikėti, pone Gotarai, tik praktiškas gyvenimas išgydo nuo svajonių, kurios yra tik proto  tinginystė; svajonės jį verčia lėkti nuo vienos iliuzijos iki kitos, jis panašus į mokinuką, besivaikantį pievoje drugelius... Vietoje to, kad ruoštų pamokas.

Pasigirsta Tristano šauksmas: Gotarai! Gotarai!

MARKIZAS. O, Gotarai, jus kviečia. Eikite... Bet nė žodžio apie mūsų atvykimą... girdit?
GOTARAS. Kadangi ponas markizas man liepia, bus išpildyta (išeina).

Ketvirtoji scena

MARKIZAS (vaikščiodamas). Pasirodo, kad tai, ką man pasakojo apie ponaitį, yra visiška tiesa... Reikia kuo greičiau jį ištraukti iš tokios beprasmės egzistencijos... Būtų gaila... Jis turi viską, ko reikia, kad būtų laimingas... Aš daviau pusbroliui pažadą sutuokti mūsų vaikus... Bet jeigu jaunikaitis bus nepataisomas, jam savo dukters neaukosiu... pažiūrėsim...

Penktoji scena

Markizas, Teresė.

TERESĖ. Įkurdinau panelę apartamentuose, ten, kur terasa, ji sužavėta vaizdu ir jau pradėjo tapyti Garene bokštą. Ji tiesiog apdovanota talentu, pone markize.
MARKIZAS. O taip! Terese, turime svarbią žinią, Gotaras ką tik išėjo pas ponaitį, kuris, kaip man atrodo, ruošiasi keltis.
TERESĖ. Kai tik ponaitis sužinos apie jūsų atvykimą...
MARKIZAS. Jis nieko nesužinos, aš dar nenoriu, kad jis žinotų, jog mes atvykome. Informuokite mane apie jo savijautą, paskui mes nuspręsime. Aš einu pas dukrą, laukiu jūsų terasoje.
TERESĖ. Parodysiu kelią ponui markizui.
MARKIZAS. Šioje pilyje man nereikia palydos, argi aš nežinau kiekvieno šios pilies kampo ir užkaborio?
(išeina pro duris kairėje pusėje).

Šeštoji scena

TERESĖ. Jeigu ponaitis neįsimylės savo pusseserės, jis niekada neįsimylės... O ji man jau susuko galvą. Ji tokia graži, natūrali, švelni. Ji vienintelė jį supras... Bet jeigu jis jos šalinsis... Ne, to negali būti... Tai jo pusseserė, be to, tai jo namai ir reikėtų, kad jis su ja kalbėtų, bent jau iš mandagumo... Jis toks nuostabus...  jis ateina... Užsiimkime įprastais darbais, kad jis ko nors neįtartų... (atsisėda ir pradeda megzti).
                                                                               

Septintoji scena

Teresė, Tristanas.

Tristanas įeina pro šonines duris kairėje pusėje ir sustoja ant slenksčio. Jis apsivilkęs ilgą paltą, kaklaraištis atsirišęs, plaukai susivėlę, su ūsais ir barzdele, rankoje jis laiko žvakidę su uždegtomis žvakėmis...

TRISTANAS (kalba lėtai.) Vis dar diena, dar nesutemę... Kokia mėlyna šviesa!.. Atrodo kaip  nenatūrali... Ne, aš nesu sutvertas gyventi dienos šviesoje... ji liūdna kaip dykuma... ji blaško mintis!..

Žengia į priekį ir padeda žvakidę ant staliuko.

Aš jaučiuosi silpnas... silpnas dvasiškai... silpnas fiziškai... gyvenimas yra sunkus, monotoniškas, nieko vertas...
 
Pamatęs Teresę.

Ji, ji visada čia, visada dirba, ji manęs net nepastebi, laimingoji Teresė, ji kaip žibuoklė... Prisirišusi prie dirvos, kurioje gimė...

Iš lėto artindamasis.
 
Terese, tu pyksti ant manęs... Pažvelk gi į mane...

Sėdasi šalia Teresės ir viena ranka ją apkabina.

Nusijuok gi, Terese, tai aš, aš baigiau... bet neklauski, ką aš padariau... Tai galbūt įstabu, o gal didžiausia kvailystė.
                         
Atsistoja  ir pradeda vaikščioti.

Nebenoriu apie tai net mąstyti.

Sėsdamasis, liūdnu balsu.
 
Ateities svajonės, Terese, gali būti pranašiškos, tu tiki svajonėmis, ne, tiesa, tu tiki? Aš taip pat noriu jomis tikėt... Taip miela tuo tikėti, ar ne taip, Terese?

Atsistoja ir vaikšto.

Matai... Tu, tu tai suprasi... aš noriu... aš noriu to, ko dar niekas nenorėjo... aš noriu visiems laimės, o sau nelaimės...  
TERESĖ (gyvai). O, pone, na, ką jūs čia dabar kalbate?
           
Tristanas vėl prie jos prisėda.

TRISTANAS. Nesibaimink, klausyk... Aš nenoriu tokios nelaimės, kuri nužudo, nuo kurios mirštama, noriu tos, kuri atgaivina, kuri leidžia pajusti gyvenimą...

Atsistoja ir vaikšto.

Tos, kuri padarytų taip, kad trokštum gyvenimo kaip beviltiškas ligonis kad trokšta sveikatos... Kaip kad skęstantysis kad patiria džiaugsmą, kai jį išgelbėja... ar tu mane supranti, Terese?

TERESĖ. Taip, suprantu, jūs kažko norėjote, pone?

Tristanas kalba, žingsniuoja, sustoja, kalba tai greičiau, tai lėčiau.

TRISTANAS. Gali tai vadinti kaip nori, bet paklausyk... Tie, kas siekia praturtėti, jie nepažįsta to nuobodulio, kurį suteikia turtai... aš noriu viską perprasti vaizduotėje, visas būsenas, šlovę, skurdą! Supranti, Terese? Realybė - tai tik liūdna komedija ar linksma drama, kuri vyksta pasaulyje... matomame pasaulyje, pasaulyje, kurį galima paliesti... žiūrėk, atmerk akis, pažiūrėk į šitą langą, į šituos paveikslus, o paskui užsimerk, užsimerk gi, Terese! O dabar pabandyk surasti savyje tuos pačius dalykus... tu juos matai, visą šitą pilį ir visus tuos, kurie joje gyveno ir kurių nebėra... neįtikėtina... Ši vidinė akis... kuri leidžia tau visa tai pamatyti, šita vaizduotė... Terese.
TERESĖ. Tai atmintis, pone?
TRISTANAS. Vadink tai kaip tau norisi, bet žinai... (lėtai) matyti. Matyti išorinėmis akimis, akimis, kurios matomos, kūno akimis, tai, kas vyksta dabar Paryžiuje... tai neįmanoma! Kad tai padarytum su šiomis akimis, tai tik veltui praleistas laikas, net jei sėstum į traukinį, neįmanoma... (gyvai) kai tuo tarpu su mano vidine akimi aš esu Paryžiuje šiuo metu, klausyk, aš esu ten, gali manęs klausti, kas ten vyksta... klausk, kas ten aplinkui, aš tau iš karto viską papasakosiu... (lėtai) Tu suvoki, Terese, tu suvoki vaizduotės galią, ji ne tik galinga, ji kurianti, jos dėka aš galiu matyti ne tik tai, kas yra, bet ir tai, ko nėra, tai, kas bus, nes visa tai, kas gali būti... yra.
TERESĖ. Taip, pone, bet Dievas...
TRISTANAS (nekantriai ir užsidegęs). Vadink tai kaip nori, bet paklausyk... Vaizduotės galia aš noriu  visur prasiskverbti, aš noriu viską apkabinti... Noriu, kad vargšas taptų turtingu, įsivaizduotų esąs turtingas, kad suprastų turto menkumą ir kad turtingas pabūtų vargšu, kad suvoktų skurdo žavesį, šitos būsenos turtingumą, vilties, nes turtuolis neturi jokios vilties...   
TERESĖ. Tą patį kalba ponas klebonas, bet tik blogiems turtuoliams...
                                                           
Aštuntoji scena

Tie patys, Gotaras.
                                                            
TRISTANAS (susierzinęs). Vadink tai kaip tu nori, Terese, bet paklausyk... (Pamato Gotarą) O, štai Gotaras... Jis mane tikrai supras, jis... Ar ne tiesa, Gotarai, kad vargšas yra daug laimingesnis negu turtingas?
TERESĖ. O ponas  jį norėtų padaryti turtingu!
GOTARAS. Nesuprantu. Norite, pone, jį padaryti nelaimingu?..
TRISTANAS (vaikščiodamas, nuotaikingai). Jūs viską painiojate. Tai visai ne tai, visiškai ne tai... aš noriu jums pasakyti, (sustoja) kad savo veikale išdėstysiu visų socialinių padėčių situaciją taip, kad turtuolis manys esąs vargšas, o vargšas matys save turtingu...
TERESĖ. Tai būtent tai, apie ką kalbėjo ponas klebonas...
TRISTANAS (nekantrus, vaikšto skersai, išilgai). Jūs nesuprantate, ką aš noriu pasakyti... Ne taip aš viską suprantu, aš noriu... aš noriu...  
GOTARAS. Pone grafe, jūs niekada nesuprasite, kas yra skurdas, jeigu jūs pats to neišgyvenote, nepajautėte, kas yra alkis, kas yra šaltis, netektys, nuovargis... to nepažinsi skaitydamas knygas.
TRISTANAS (sustoja, susimąstęs, žiūri į Gotarą išsiblaškiusiu žvilgsniu). Terese, žinai, jis turbūt teisus... Taip, nuspręsta, aš būsiu tarnu, arklidžių prižiūrėtoju, būsiu mėšlo vežiku, elgeta, dūmtraukių valytoju, benamiu...
TERESĖ. Ta ta ta, dėl Dievo meilės, pone, gana, būkite tuo, kuo esate...
TRISTANAS (sustoja prie Gotaro, susirūpinusiu balsu). Nuo šios akimirkos noriu pradėti gyvenimiškąją patirtį, trokštu sujungti praktiką su teorija, būsiu tarnu, o jūs - šios pilies valdytojais, perleidžiu jums visas teises į šią pilį, visišką valdžią visų šios pilies žmonių ir mano atžvilgiu, įsakykite ir aš jums paklusiu... (prieina prie Teresės, kalba švelniai) Bet būkite griežta, reikli, aš viską iškęsiu, kadangi trokštu kentėti...
GOTARAS. Gerai, ponaiti, suprasime viską pažodžiui...
TRISTANAS (vaikščiodamas). Nuo šiol nebesirūpinsiu pilimi, viskuo pasirūpinsite jūs.
TERESĖ. Bet viskas taip ir bus, kaip dabar yra...
TRISTANAS. O, mieloji Terese, nesityčiokite iš manęs, geriau jūsų pyktis nei ironija... Esi puiki šeimininkė ir tau aš tarnausiu su atsidavimu, būki griežta ir nesišaipyk, labai prašau.
TERESĖ. Kadangi jūs to norite, ponaiti, tebūnie jūsų valia. Būsiu jūsų šeimininkė, Gotarai, aš jums patikiu būti turto ir pilies valdytoju. Pasirūpinkite, kad visi mūsų tarnai, taipogi ir ponas Tristanas tinkamai atliktų savo pareigas kaip pridera geruose namuose.
TRISTANAS (atsisėda ant stalo, šypsosi). Man apsirengti.
GOTARAS. Ponia, visiškai paklūstame jūsų įsakymams (pakeldamas balsą)... ponia nemėgsta dėvinčių livrėjas kaime... Tačiau ji reikalauja tvarkingos ir elegantiškos aprangos... Juodos spalvos frako, baltos liemenės, balto kaklaraiščio, geltonų pirštinių... aukštai iškeltos galvos, laisvos laikysenos, nei per daug išdidžios, nei familiarios, bet pagarbios ir tinkamos. Eikite, prašom, eikite apsirengti ir, suskambus vakarienės varpeliui, būkite savo poste...
TRISTANAS (šypsodamasis). Argi ne juokinga, bet jis teisus... (stojasi) klausau jūsų... (išeina).
                                                                  
Devintoji scena

Teresė, Gotaras.

TERESĖ. Gotarai, džiaugiuosi, kad mane supratote. Juk ponaitis, šitaip nevalyvai apsirengęs, negalėjo pasirodyti savo pusseserei... Gražiai apsirėdęs, jis bus malonus akiai... Dabar reikia greitai perspėti poną markizą...
GOTARAS. O aš prižiūrėsiu, kad jis būtų tinkamai apsirėdęs.

Pirmosios dalies pabaiga.

Antroji dalis

Pirmoji scena

Markizas, Evelina, Teresė, Gotaras.

Pilies valgomasis su šeimos portretais; padengtas mažas apvalus staliukas kairėje.

MARKIZAS. Mes džiaugiamės visi čia susirinkę (Teresei) jūsų nuostabioje pilyje, esame jūsų svečiai. Naujasis tarnas turės ką aptarnauti... įsivaizduoju, kaip jis nustebs. Jis nori atlikti savo socialinius eksperimentus inkognito, bet jis juos pradės prieš publiką, kuri jį vertins... Bet aš matau, jog padengta tik trims, reikalauju padengti ir ketvirtajam – Gotarui.
GOTARAS. Bet, pone markize, tai iš tiesų neįmanoma.
MARKIZAS. Kadangi jūsų šeimininkas užėmė jūsų vietą, būtų teisinga, jei jūs užimtumėte jo. Aš nematau nieko žeminančio jus sodindamas prie mano stalo, Gotarai, argi jūsų amžius ir jūsų ištikimybė nėra to verta?  
GOTARAS. Pone markize, dėl Dievo meilės...
MARKIZAS (švelniai). Taigi aš reikalauju.
TERESĖ. O aš sėdėsiu šalia panelės Evelinos!
MARKIZAS. Panelė... prisiminkite, Terese, kad mano dukra liko Neapolyje, kad jos čia nėra ir kad jūs, Evelina, esate markizė iš Abusono, mano antroji žmona, kuri suteikė garbę šiai piliai aplankydama ją.
TERESĖ. Puiku, pone markize.
MARKIZAS. Kadangi mes turėsime vaidinti komediją, norėčiau, kad mano dukteriai taip pat tektų tam tikras vaidmuo - ambasadorės rolė. Ji su tuo puikiai susitvarkys, nes jau du metus mes turime garbės ją priimti mano salone. O, pone mano sūnėne, jūs nekenčiate panelių, jūs bėgate nuo jų su jomis net nesusipažinęs. Pažiūrėsime, kaip jūs susitvarkysite su šiuo susitikimu.
TERESĖ. Ar jau galima patiekti, pone markize?
MARKIZAS. Kodėl gi ne? Aš manau, kad mums visiems bus labai malonu pavakarieniauti... Ką jūs manote, ponia markize? Evelina, mieloji, įsijauskite į savo vaidmenį... Jūs labai nuostabiai atrodote su savo naujais apdarais... Jūs turite būti truputį koketiška, o aš pavydus vyras...
EVELINA. Argi aš nebuvau teisi prašydama jūsų atvykti į šią pilį paviešėti?
TERESĖ. Pone Gotarai, paskambinkite, kad paduotų vakarienę...
GOTARAS. Labai tikimės, kad jis apsirengė, tai svarbiausia; jis ateis, manau, nes jo apranga jam primins, jog jis šioje pilyje nebe šeimininkas (skambina vakarienei).
MARKIZAS (Teresei). Nepataikaukite jam, apibarkite jį... jeigu jis bus išsiblaškęs, o jūs, Evelina, per daug nesijuokite, tai mus išduotų.

Antroji scena

Tie patys ir aptarnaujantis personalas.

GOTARAS (tarnams). Malonėkite pristumti kėdes, ar Šampanės vynas atvėsintas? Tai nuostabu, sėskimės. (Garsiai) Poniai markizei patiekta!                                           
MARKIZAS (sėsdamas į savo vietą). Nagi, Terese, aš sėduosi jums iš dešinės, priešais duris, noriu pamatyti, kai jis įeis. Evelina, sėskitės iš Teresės kairės pusės... nugara į tuos, kurie įeis... Gotarai, sėskitės šalia ponios markizės. Šitaip.
 
Visi susėda prie stalo.

EVELINA (maloniai).  Prisitraukite arčiau, pone Gotarai. Ar jūs bijote manęs?
GOTARAS. Visas pasaulis aukštyn kojom, tikra revoliucija...
EVELINA. Jeigu revoliucionieriai būtų tik puikūs žmonės, tokie kaip jūs, mes juos mielai priimtume šalia savęs.
GOTARAS. Ak, panele...
EVELINA (šypsodamasi). Malonėkite sakyti „ponia markize“.
MARKIZAS. Sriuba tiesiog nuostabi, o apvaizda, šių namų šeimininkė, puikiai išmano virtuvės meną.

Trečioji scena

Tie patys, Tristanas.

Tristanas džentelmeno kostiumu praveria dešines šonines duris ir sustoja ties slenksčiu.

MARKIZAS. Štai ir jis... jis man primena savo motiną... Kaip gerai atrodo...

Tristanas atsiremia į sieną, laiko rankas už nugaros, pirštu pakviečia  tarną; Tarnas vaizduoja, kad jo  nepastebi.

MARKIZAS (garsiai Teresei). Ne, mano žmona niekada nevalgo pašteto...
TRISTANAS. Jo žmona? Kieno žmona?
TERESĖ. Ponia markize, leiskite jums įdėti šio troškinio, tai jums primins Italiją.
MARKIZAS (nustebęs). Mano žmonai labai patinka makaronai, kurie atrodo visiškai kaip neapolietiški. Ponia Terese, ar tikrai mano sūnėnas norėtų atnaujinti miegančiosios gražuolės istoriją?

Tristanas eina prie stalo.

TRISTANAS. O, tai tikrai mano dėdė... Nežinojau, kad jis antrą kartą vedęs.
MARKIZAS (Garsiai). Mano dukra Evelina, kuriai patinka tai, ką mūsų kaimynai vadina  ekscentriškais, gardžiai pasijuoktų sužinojusi, kad turi pusbrolį tokį miegalių... Markize, nepamirškite kitame laiške papasakoti jai apie mūsų nuotykius šioje pilyje...
EVELINA (juokdamasi). Man taip smalsu pamatyti šį originalų sūnėną...
TRISTANAS (pats sau). Tai tikrai teta... jos balsas tikrai švelnus... ji turėtų būti graži (atsistodamas už Gotaro), o, kokia ji žavinga...  
MARKIZAS. Po tokios varginančios kelionės jums, markize, reikėtų išgerti truputį šio puikaus Bordo vyno... (Tristanas, paėmęs butelį nuo stalo, įpila į Evelinos stiklinę).
EVELINA (žiūri šypsodamasi į markizą). Už laimingą mano sūnėno pabudimą...
TRISTANAS Ačiū, gražioji teta, ačiū!..
MARKIZAS (vaidindamas nustebusį). Ką, mano sūnėnas čia? Ša, markize, nepažadinkite jo. Tai pavojinga. Jis turbūt lunatikas...
GOTARAS (atsistoja, užleidžia vietą Tristanui ir eina link tarnų). Sėskitės čia, pone grafe.
TRISTANAS (sėsdamasis į Gotaro vietą, šalia Evelinos, padeda galvą ant rankos, perlenktos per alkūnę, švelniai kreipiasi į Eveliną, besišypsančią melancholiškai). Nebijokite manęs, gražioji teta. Jei tai sapnas,  aš nenoriu iš jo pabusti. Aš nežinojau, kad turiu tetą, tokią... Nebijokite manęs, negali būti...   
TERESĖ. Į pono  markizo sveikatą!  
TRISTANAS (jausmingai). Mano dėde, į jūsų sveikatą, į mano gražiosios tetos sveikatą... Mano gražioji teta, jūsų asmenybėje yra kažkas tokio malonaus... tai lyg Rafaelio puikus piešinys...
EVELINA (šypsodamasi). Atsargiai, sūnėne, pabuskite...
MARKIZAS (šypsodamasis). O taip, mano sūnėne, žinokite, jog esu šiek tiek pavydus; įspėju jus, kad išvengtume pykčio scenų... nežiūrėkite šitaip į mano brangiąją markizę, leiskite man į jus pažiūrėti, jūsų bruožai primena... norėčiau juose surasti...
TRISTANAS (pasisuka profiliu į markizą). Sako, kad aš panašus į savo tėvą iš ausų, ar tai tiesa?
EVELINA (juokiasi). Iš ausų, kaip  tai originalu...
TRISTANAS (šypsosi). Netiesa, kad aš panašus į jį iš ausų? Matote, teta, ausyje atsispindi visas charakteris, drovus žmogus, gazelė, voverė, kiškis... visi jie turi išvystytą ausį, kad išgirstų mažiausią garsą, kad išvengtų pavojaus... o štai ereliai turi nieko vertą ausį, Atilos ar Alariko... barbarų ausį, kuri vengia  muzikos, kuri kurčia savo aukų nevilties šauksmui, ar netiesa?
EVELINA. Sakykite, sūnėne, koks mano charakteris pagal mano ausis... ar jos panašios į Alariko ausis?
TRISTANAS (šypsodamasis, sentimentaliai). Jūsų  ausis... ji harmoninga, argi netiesa, dėde? Ji  jautri...  ji jaučia visas širdies natas... ji jaučia visus, net pačius paslaptingiausius motyvus. Tai ausis... Agnesės Sorel [įtakinga Prancūzijos karaliaus Karolio VII favoritė] ausis...  
MARKIZAS (juokiasi). Jis nepakartojamas.
TRISTANAS (jausmingai). Neįtikėtina, Agnesė Sorel, Eloiza [viduramžių meilės istorijos herojė] arba Laura [Petrarkos meilės lyrikos objektas, įkvėpėja]...
MARKIZAS. Na štai, o aš turiu  Petrarkos ausis...
TRISTANAS (švelniai). Taip, gražioji teta, jūs turite Eloizos ausį, poetišką svajotojos ausį.
MARKIZAS. Galiu lažintis, kad jis apie ausis parašė visą traktatą.
TRISTANAS. Rašyti... kiek skausmo suteikia rašymas... Nemokame suprasti veikalo, juk reikia jausti jo išraišką... Juk tai sielos atspalvių skambesys, tos besiblaškančios idilijos, širdies muzika... Kiek daug didingų rašytojų... Ir kurgi jie dabar? Juk aišku, kad aktorius vertas daugiau nei rašytojas... Autorius suteikia rašiniui formą ir esmę, o aktorius veikalui - gyvenimą, gyvumą, sielos vibraciją ir tai yra lyg gyva, geniali meninė išraiška... Be jų žodis neturi gyvybės, tai tik raidė, kuri sunaikina...
EVELINA. Trokštu jus pamatyti skaitovo vaidmenyje.
TRISTANAS (jausmingai). O, mieloji, nejaugi jūs mane suprantate... Juk tarp autoriaus ir skaitovo... Tarp jų yra proto išraiška... Žodis gali būti perskaitytas tūkstančiais būdų ir tik vienas iš jų yra geras.
EVELINA. Be abejo, netgi žodžius „taip“ arba „ne“ galima pasakyti įvairiai...
TRISTANAS (žiūri į ją švelniai šypsodamasis). Jūs  nesate sutverta sakyti „ne“...
EVELINA. Kaip tai, sūnėne?                                
TRISTANAS (švelniai). Nes jūs esate gera, švelni, nes jūs esate graži... Kaip žodis „taip“... taip... (Įsijausdamas) Žodis „taip“ yra gėris, grožis, gerumas, tuo tarpu žodis „ne“ yra kažkas pikto, bjauraus, kažkas kuprotas, neūžauga, užrakintos durys, ragana... griuvėsiai, neigimas. Nebūtis ir naktis... (Švelniai) O taip, taip, net nesuprantamas „taip“ vadinasi pačia gražiausia gyvenimo diena... ar netiesa?
EVELINA (šypsosi). Bet su viskuo sutikti gali būti pražūtinga?
TRISTANAS (šypsodamasis, susirūpinęs). Tiesa, tai labai gilu, labai jau paslaptinga, tai, ką jūs sakote, teta... (markizui) ar netiesa, dėde?
MARKIZAS. Ir tai nėra labai malonu tokiam senam vyrui kaip aš. Tristanai, neužmirškite, kad esu pavydus ir įtarinėjantis vyriškis... (Teresei) Taigi viskas gerai...  
TRISTANAS (gyvai). Pavydas, mano mielas, gali atnešti vedybiniam gyvenimui sėkmės... visas tas emocijų gausumas... sušildo senatvėje... nuolatinė emocijų drama. Tai taip pat vienintelė vedybinio gyvenimo poezija... dviese niekad liūdna nebūna, bet pavydas trečiam gali padėti kurti, perduoti netgi šešėlio spalvas, atodūsius, įtarimus... Tai gali virsti kuriamąja jėga, ar ne?
EVELINA (šypsodamasi). Jūs apie tai kalbate su tokiu įsitikinimu, lyg pats būtumėte visa tai išgalvojęs.
TRISTANAS. Nėra prasmės ką nors išgalvoti, viskas egzistuoja; jau sukurta... net melo nėra, o ir kas yra melas, tai nebūtis, juk kai meluoji, esi kažkur kitur, įsivaizduojamame pasaulyje, tai kažkas, ko dar nėra, tai, kas dar nėra realizuota.
MARKIZAS (stodamasis). O, mano mielas jaunuoli, esate pasmerktų idėjų šalininkas...
 
Visi atsistoja.

TRISTANAS (šypsodamasis). Norite pasakyti, filosofinio mąstymo Don Kichotas? Ak, jie visada egzistuos, šie klajojantys idėjų riteriai.
MARKIZAS. Visada bus jaunuolių, kuriems vėjo malūnai ir vėjarodės bus milžinai ir piktosios dvasios, bet sakykite, dėl kurios damos jūs kariaujate? Kokios jūsų spalvos, pone riteri?
TRISTANAS (užsisvajojęs). Dama, apie kurią mąstau, buvo tokia išblyškusi, šiek tiek liguistos išvaizdos, jos spalvos buvo neryškios, besikeičiančios, neapčiuopiamos, bet šiandien (žiūri į Eveliną) uždanga, kuri ją dengė...
MARKIZAS (šypsodamasis). Jeigu ji jums parodytų ausies galiuką, jūs jai pasakytumėte: aš jus atpažįstu, gražioji kauke...
TRISTANAS. Graži kaukė - tai tik kaukė... Jūs manote, markize, kad tai prasidėtų kaip kaukių baliaus intriga?                                                                    
MARKIZAS (šypsosi). Jau beveik įsivaizduoju Venecijos kaukių karnavalo sceną, mėnulio spindesį... gondolą, kuri praplaukia... kaip... kaip meilės mintis... po atodūsių tiltu...
TRISTANAS. Meilės mintis... Kaip gražu...
MARKIZAS. Bet vienas senatorius, godus ir pavydus, susirūpinęs dėl senatvės, jis įsako žmogžudžiams, ginkluotiems  
durklais, sekti paskui gondolą...
TRISTANAS. Kurie slepiasi tilto šešėliuose... negali būti...
MARKIZAS. Taip... Gondoloje esantis jaunas vyras, vilkintis apsiaustu, mūvintis veltinę skrybėlę, sustoja, pakelia akis į viršų... žiūri į langą, į balkoną. Netrukus drebanti balta rankutė praveria langą, ji laiko bilietą, jis nukrenta... jis skrenda ir nukrenta ant pievelės...
TRISTANAS (gyvai). Aš sugaunu jį.  
MARKIZAS (šypsosi). Aš piktas ant jūsų, žmogžudžiai puola jus ir atima  jums gyvybę.
TRISTANAS. Tai netiesa, tai aš juos puolu ir jie išsilaiksto į visas puses...
MARKIZAS. Bravo... bet jie sugrįžta didesniu būriu... Jie jus seks iki pat jūros kranto...
TRISTANAS. Ir aš ją perplauksiu, kad pasiekčiau Lido [gyvenvietė – kurortas prie Adrijos jūros]...
MARKIZAS. Ak, mielas drauge, jūs visai kaip Baironas, bet daug juodų kaip karstai gondolų jus paveja ...
EVELINA (šypsosi). Maldauju, maldauju, leiskite jam išsigelbėti...
TRISTANAS (švelniai). O, gražioji teta, ačiū, aš išgelbėtas. Bet, dėde, tai dar ne pabaiga, ar ne?       
MARKIZAS (šypsosi). Na, ką jūs? Viskam yra pabaiga, jaunasis kabaljeras paima raštelį ir jį skaito mėnulio šviesoje.
TRISTANAS (gyvai). Tai darosi nepaprastai įdomu... Taigi imkite raštelį ir perskaitykite jį...
MARKIZAS (gudriai). Įvertinkite jo nustebimą ir skausmą, jo neviltį, kai iš raštelio jis sužino, kad panelė Faliera, nes tai jos vardas, aš manau, dar neištekėjo už senojo senatoriaus, kad ji dar laisva, kad ji tik jo akies vyzdys...
TRISTANAS (šypsodamasis). Priešingai, jis turėtų būti labai laimingas...
MARKIZAS (vaidina nustebusį). Jūs mane stebinate, aš maniau, kad riteriui, kuris siekia tik to, kas neįmanoma, teisėtas kelias būtų be galo banalus nuotykis...
TRISTANAS (juokdamasis eina prie markizo). Dėde, jūs turite puikią vaizduotę, o manoji pusseserė yra tiesiog nuostabi... (paima jo ranką).
EVELINA (šypsosi). Mielas jaunuoli, jūs turėtumėte labiau gerbti savąją tetą...
TRISTANAS (garsiai ir gyvai). O, teta, nuspręsta, aš jus pagrobsiu... Neatvykstama šiaip sau į seną viduramžių pilį, kurioje tiek daug visokiausių užkaborių, slaptų praėjimų ir paslapčių. Iš čia nebeišeinama... Surakinsiu grandinėmis savo dėdę amžiams, kad jus atskirčiau nuo jo...
MARKIZAS (savo dukrai). Taigi, argi aš, senas diplomatas, nesakiau tau, Evelina, kad tavo smalsumas, tavo noras užvažiuoti čia pasibaigs labai blogai... bėkite iš čia kaip galite greičiau.
TRISTANAS (Evelinai meiliai). Malonėkite jūsų gražiąją ranką, pussesere. (Švelniai) Na, sakykite, mieloji, ar ne čia jūs gimėte... pasakykite, kad jūs esate namuose... visa tai, kas čia kvėpuoja, priklauso jums... pagal gimimo teisę... ir pagal paveldėjimo teisę...
MARKIZAS (Teresei). Neblogai... aš manau, kad tai jausminga...
EVELINA (lipšniai). Reikėtų nemažai laiko, kad galėčiau įsitikinti jūsų jausmų tikrumu... Tam, kad suprasčiau jūsų charakterį, nes, kaip teko girdėti, sakote, kad santuokos nuobodulį įveikti gali tik pavydas. Ir kuris mano, kad melagystė - tik dar neišpildyta realybė.
TRISTANAS (gyvai). Jums leidus, pussesere, melagystės neateina iš manęs... aš neapdovananotas gebėjimu išsigalvoti, aš neišsigalvoju, tiesa, aš... aš tik apdovanotas gebėjimu atrasti teisybę fikcijose...
EVELINA (koketiškai). Tai tiesa... bet pavydas man kelia siaubą...
MARKIZAS (šypsosi). Pasikliaukite mano patirtimi, dukra, aš ja pasikliauju.
EVELINA (įžvalgiai) Jūs tikras, tėve? O jegu riteris atsisakys savo tikėjimo, bus neištikimas...
TRISTANAS (šypsosi). Tapęs dykumų arabu, jis niekada nepaliktų savosios palapinės.
EVELINA (juokiasi). Aš nepykčiau, jeigu jus atsisakytumėte savo praeities idėjų, jeigu tai jus sustiprintų  ateityje.
TRISTANAS (gyvai). Nebebijokite mano praeities idėjų, brangioji Evelina, jos buvo mano, nuotykių ieškotojo, dvasios rezultatas... (šypsosi)  Tos, kurias įkvepiate jūs, visada bus teisėtos.
MARKIZAS (smagiu tonu). Ką gi, Evelina, sutarta, aš jam patikiu tavo ranką, aš nebeturiu nieko prieš jį, jei jis jau tampa realistu... Terese, Gotarai, pagaliau galėsim atstatyti šią pilį, aš viską sutvarkysiu, aš...
TERESĖ. O, Viešpatie, kokia laimė! Tai palaiminimas... O, panele, pasakykit jam, kaip kadaise sakydavo, šitą taip... kurio niekada nepamirštame...
TRISTANAS (imdamas Eveliną už rankos). Ir tai bus pati gražiausia diena mano gyvenime.
EVELINA. Tiesa, tada... taip...
TRISTANAS (švelniai bučiuodamas ranką). Aš jums jau sakiau... jūs graži kaip žodis „taip“...
EVELINA (šypsodamasi). Bet aš nenoriu jūsų pilyje matyti nei neūžaugų, nei raganų...
TRISTANAS. Paklauskite Teresės, ar aš moku pasakyti ne... tiesa, Terese?
EVELINA. Klausykit, aš jumis tikiu.
TRISTANAS (Teresei švelniai). Tu jai nepavydėsi, tu mūsų nepaliksi... aš ją išmokysiu mylėti tave ir brangųjį  Gotarą.
EVELINA (eidama link Tristano). Jums nereikės nieko manęs mokyti, mes abu, Tristanai, mylėsime ir gerbsime šiuos gerus draugus...
GOTARAS IR TERESĖ (bučiuodami  jiems rankas). O, brangiausieji mūsų ponai!
GOTARAS. Pone Terese, o pavyzdys, kurį mes turime parodyti?
TERESĖ. O, Mergele, reikės, ko gero, tai padaryti... bet dabar galvokime apie mūsų ponus.
MARKIZAS. Mano vaikai, mano laimė priklauso nuo to, ar jūs būsite laimingi... Aš jums atskleisiu gyvenimo realybę, o jūs suteiksite man savo jaunatviškas viltis... Esu įsitikinęs, kad Tristanas bus puikus  sutuoktinis, pavyzdingas šeimos tėvas, praktiškas ir visada pats geriausias... Realus gyvenimas,   įsipareigojimų gyvenimas, tai yra tai, ko jam trūko. Vieną dieną jis supras, kad pareigos, gimusios iš religinių principų, yra vienintelė garantija prieš vaizduotės nukrypimus ir širdies gundymus. Pareigos, mano mieli vaikai, yra rodyklės, pastatytos  tose vietose, kur susikerta keliai, jos parodo keleiviams tikrąjį kelią, kuriuo jie turi keliauti, kad nepasiklystų.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau