Versta iš RÊPERTOIRE DU THÉATRE DE SOCIÉTE DU COMTE STANISLAS KOSSAKOWSKI./ TOME PREMIER/ PARIS/ E. DENTU, LIBRAIRE-ÉDITEUR/ 1858

Siurprizas [LA SURPRISE]
Dviejų dalių komedija
Autorius – Grafas  Stanislovas [Feliksas Čėsna] Kosakovskis  
1858 metai. Paryžius

Pjesę iš prancūzų kalbos išvertė Alma Kubrakovienė ir Rita Lisauskaitė, redagavo Rasa Griškevičienė


Veikėjai:
Kunigaikštis De L., Prancūzijos ambasadorius Romoje;
Riteris (Ordino kavalierius), pirmasis ambasados sekretorius;
Baronas Dupotje, deputatas;
Botro, menininkas;
Markizė;
Grafienė;
Džiuljeta, markizės kambarinė;
Luisas, kunigaikščio viešbučio šeimininkas;
Tarnai ir liokajai.

Veiksmas vyksta Romoje, 1826 metais.

1. KUNIGAIKŠTIS, 50 metų, jis neturi jokių problemų tardamas raides ir skiemenis, bet stabteli ties kai kuriais žodžiais ir paskui juos pakartoja, lyg laukdamas minties... Intonacijos natūralios, įvairios ir akcentuotos. Plaukai beveik balti, apsirengęs juodomis kelnėmis, kaklaraištis ir balta liemenė. Dažnai naudojasi ant kaklo kabančiu monokliu su juodu kaspinu. Jo eisena yra kilminga ir elegantiška, jo tonas natūralus ir puikus; jis - tai naivus, tai dvasingas, tai išsiblaškęs, tai atidus, tai nekantrus ar kupinas švelnumo. Antrojoje dalyje jis apsirengęs užsagstytą smėlio spalvos redingotą.
2. RITERIS (ORDINO KAVALIERIUS), 50 metų, žilstantys plaukai, juodas frakas, baltas kaklaraištis, kaspinas... elegantiška ir kilminga laikysena, reiškiasi labai gyvai, šiek tiek  ironiška šypsenėlė.
3. BARONAS, 40 metų, didelės žandenos, be ūsų, apsirengęs spalvingai, geltonos pirštinės, judesiai ir manieros vientisos, jis kalba ir klausosi, keičia balso tembrą, judina antakius, garsiai juokiasi, išvaizda kartais džiugi, kartais nepatenkinta.
4. BOTRO, 27 metų, gražus, gerai sudėtas, maži ūsiukai ir barzdelė, jausmingas ir aistringas. Pirmojoje dalyje apsirengęs elegantiškai, antrojoje - Transteverino kostiumu, juodo šilko domino.
5. MARKIZĖ, 30 metų, labai elegantiška nuo pat ryto, pirmojoje dalyje rankoje laiko itališką šiaudinę skrybėlę. Antrojoje dalyje rausvas domino, Transteverino kostiumas. Plaukai persmeigti. Charakteris gyvas, dvasingas, aistringas, tartis elegantiška ir spalvinga.
6. GRAFIENĖ, taip pat 30 metų, apsirengusi elegantiškai, bet paprastai. Kukli, tai dvasinga, tai sentimentali ir šiek tiek pašaipi.
7. VIEŠBUČIO ŠEIMININKAS, apsirengęs juodai.

Pirmoji dalis

Pirmoji scena

Veiksmas vyksta ambasados salone, pilname visokiausių dekoracijų ir veidrodžių. Dešinėje pusėje didelis židinys, kėdės. Įėjimo durys scenos gale, durys kairėje veda į kunigaikščio kabinetą.

Veikėjai: Kunigaikštis, Ordino kavalierius.

Uždanga pakyla. Kunigaikštis sėdi fotelyje kairėje pusėje užmerktomis akimis, snūduriuoja. Tuo tarpu kavalierius, sėdintis jo dešinėje, skaito kunigaikščio projektą.

KAVALIERIUS (skaitydamas). „Jūsų Ekscelencija, baigiu prašydamas kuo skubiau mane informuoti apie jo Didenybės sprendimą dėl diplomatinės atstovybės; jau praėjo dešimt dienų, kai kreipiausi į Jūsų Ekscelenciją šiuo svarbiu klausimu. Man didelė garbė būti ir t. t.“
KUNIGAIKŠTIS (pabusdamas). Taip... Man didelė garbė ir t. t. (atsistodamas) Taip. Ponas de Vilelis bus išsamiai informuotas apie šį sprendimą... Brangus ordino kavalieriau, jūs esate nepamainomas šiuose reikaluose... Pranešimas gerai sudėtas, tik antrame puslapyje yra žodis, kuris man nepatinka...  
KAVALIERIUS. Jūs turbūt nepamenate esmės, pone kunigaikšti...
KUNIGAIKŠTIS. Tai... tai dėl pono Mediči... Jūs jį teikiate...priimti sprendimą...
KAVALIERIUS. Ak, štai kitoje eilutėje parašyta, kad Dviejų Sicilijų karaliaus finansų ministras šiuose reikaluose užėmė neveiklumo poziciją!..
KUNIGAIKŠTIS. Tai aš buvau pastebėjęs, o, kavalieriau... pozicija!.. ir dar neveiklumo... O! Neveiklumo ...
KAVALIERIUS. Diplomatinis terminas... Labai jau prancūziškas žodis.
KUNIGAIKŠTIS. Bet tai nėra labai jau pagarbus žodis.
KAVALIERIUS. Priimtinas.
KUNIGAIKŠTIS. Galbūt ir priimtinas visur kitur, tik ne pas mane.
KAVALIERIUS (pykteli, stojasi). Pone ambasadoriau, jūs galite jį išbraukti, juk jūs pasirašysite šį pranešimą...
KUNIGAIKŠTIS (stojasi). Nagi, brangus kavalieriau, nepykite, panaikinkite jį... Padarykite dosnią auką... pasakykite... pasakykite visai paprastai: Ponas de Mediči nusprendė palaukti. Šis paprastumas yra  kilnesnis.
KAVALIERIUS. Nėra žodžio, pone kunigaikšti, kurio nebūtų galima padaryti kilnesniu.
KUNIGAIKŠTIS. Taip, bet tik mūsų genijaus Bose galioje, nes, žinokite, brangusis riteri, tik genijus gali suteikti žodžiui kilnią prasmę.
KAVALIERIUS. Be jokios abejonės, bet jų vartojimas gali taip pat...
KUNIGAIKŠTIS. Jų vartojimas... vartojimas negali... Negali jiems suteikti nieko kito, tik buržuazijos teisę.
KAVALIERIUS (šypsosi). Pasiduodu, pone kunigaikšti, tai mane nuginklavo... ir aš išbraukiu žodį pozicija (rašo pieštuku).
KUNIGAIKŠTIS. Taigi... palikime pozicijas itališkiems baletams.
KAVALIERIUS (dėdamas popierius ant stalo kairėje). Tarp kitko, kai dėl baletų arba labiau dėl spektaklių ir aprangos, teko girdėti, kad vakarykštis vakarėlis pas kunigaikštienę Devonšyr buvo puikus. Gaila, kad negalėjau pasinaudoti kunigaikštienės kvietimu.
KUNIGAIKŠTIS. Spektaklis tikrai puikiai pavyko, be to, dabar yra karnavalų metas, mes ten prikrėtėme daug kvailysčių, laimei tik tarp mūsų. Mes paruošėme kostiumus spektakliui. Ir štai markizė, persirengusi piemenaite, užsinorėjo, kad Portugalijos ambasadorius, ponas Stendalis, ir aš suvaidintume tris Gracijas. Mums užrišo šalikus, kunigaikštienės kepuraites... Juokėmės iki nukritimo, o ji vaidino Parisę su pažo kostiumu iš „Figaro vedybų“ pjesės... Ji atrodė kaip mažytis velniūkštis... Ji buvo tiesiog nuostabi.
KAVALIERIUS (subtiliai). Lažintis galiu, pone, kad ji norėjo jums padaryti įspūdį.
KUNIGAIKŠTIS (besijuokdamas). Na, panašu į tai. Ji numetė man nosinę, stipriai iškvėpintą nosinaitę, ji buvo tiesiog nuostabi. Ji man pažadėjo savo portretą ir aš noriu, kad jį nupieštų Botro, reikia tai padaryti greitai, kad nepamirščiau.
KAVALIERIUS. Markizės?
KUNIGAIKŠTIS. Ne, portreto. Paprašiau Botro, kuris buvo ten, kad užeitų pas mane šį rytą. Bet gali būti, kad jis neištęsės savo pažado, nes tas Botro jau yra tapęs visų moterų numylėtiniu... Ir moterys turbūt neklysta, labiau kerinčio vyro nepažįstu... Primena jis man Baironą ir Lozaną... Jis tapo, dainuoja, šoka ir visa tai jis daro nuostabiai. Ir jo turtas yra nemenkai įvertintas. Manau, kad jis tapo menininku tik tam, kad galėtų sau leisti daugybę pramogų...
KAVALIERIUS. Beje, pone kunigaikšti, kalba, kad vakar vakaro dalyviai renkasi šį vakarą pas jus vakarieniauti.
KUNIGAIKŠTIS. Na, ne visi... O, gerai, kad man priminėte... Juk dar nemačiau metrdotelio... Esu kartais išsiblaškęs!.. brangusis riteri, malonėkite paskambinti.
KAVALIERIUS (skambina). Manau, rūmuose jau žino, kad turėsite svečių.
KUNIGAIKŠTIS. Neateina... Matote, kaip aš esu aptarnaujamas... Tarp kitko, aš paskyriau pasimatymą šioms ponioms... Jos atvyks, kad mane nuvežtų... Dievai žino kur...

Antroji scena

Tie patys veikėjai ir Luisas.

KAVALIERIUS (atsisėdęs prie židinio). Pone Luisai... Jūsų metrdotelis jau čia, pone kunigaikšti...
LUISAS. Nuo pat ryto laukiu jūsų nurodymų, Monsinjore.
KUNIGAIKŠTIS (sėdi ir išsiblaškęs varto laikraštį). Laukiau jūsų dėl  šios vakarienės...
LUISAS. Vakarienė damoms, dvylikai asmenų... Monsinjore, ar turėsime damų?
KUNIGAIKŠTIS (vis dar išsiblaškęs). Esate smalsus.
LUISAS. Juk žinote, Monsinjore, kad damoms reikėtų paruošti kitokią vakarienę – nieko sunkaus,   plonyčių filė, švelnių padažų...   
KUNIGAIKŠTIS (šypsosi). A... Jis teisus.
LUISAS. O po to vakarienę vainikuosime trečiuoju patiekalu, įvairūs kremai, ledai.
KUNIGAIKŠTIS. Jis tikrai juokingas... bus ponios, taigi visiškai atsiduodu jūsų geram skoniui...
LUISAS. Ponas bus patenkintas kaip visada... beje, gal vakarieniaus vakarykščio vakarėlio dalyviai?
KUNIGAIKŠTIS. Tikrai taip, bet kam tie klausimai...
LUISAS. Aš tuo buvau įsitikinęs, nes mieste kalba tik apie vakarykštį pokylį.
KUNIGAIKŠTIS (nustebusiu tonu). Tikrai? Ir ką gi kalba mieste?
LUISAS. Be viso kito dar sako, kad Jūsų Ekscelencija vaizdavo tris Gracijas.
KUNIGAIKŠTIS (stodamasis, įpykęs). Ei... vieną kartą ir visiems laikams įsidėmėkite, kad nereikia tikėti... nei trečdaliu to, ką jums sako... Dabar galite eiti...    

Luisas išeina.

Trečioji scena

Kunigaikštis, Ordino kavalierius.

KUNIGAIKŠTIS (žingsniuoja po kambarį dideliais žingsniais). O, kaip apmaudu... nepakenčiama... Negali žodžio pasakyti, žingsnio žengti, pasikeisti kaklaraiščio ar liemenės, kad to nežinotų visas miestas...
KAVALIERIUS (pats sau, eidamas į kairę). Esu laimingas tenai nedalyvavęs, visi jo įtarinėjimai būtų kritę ant manęs...
KUNIGAIKŠTIS (sustoja ir šildosi prie židinio). Kaip tai netaktiška... Tai ne šios damos... O, ne... Tai ne Stendalis... Jis per daug dvasingas, kad išplepėtų... Tai ne Botro... Jam rūpi visai kiti dalykai... Aš tuo tikras... Tai, ko gero, baronas, nuobodusis baronas... Aš susirgau gripu iškart, kai jis atvyko... Jis deputatas ir turbūt turi ryšių su tais rašytpalaikiais iš Paryžiaus... O, būtų gražu papulti į „Debatų“ puslapius...
KAVALIERIUS (atsiremia į kėdę). Trijų Gracijų vaidmenyje!
KUNIGAIKŠTIS. Šita publikacijų manija yra apgailėtina... ir žinote, kavalieriau, Paryžiuje pavyduolių tikrai netrūksta...
KAVALIERIUS. Aš tuo tikiu, markizė tokia graži.
KUNIGAIKŠTIS (vaikščiodamas scenos priekyje). Jokios abejonės, tai baronas... Tas vyras mane užmuša su savo aprašymais, išsipasakojimais, savo klausimais apie kitus... Jis iš tolo užuodžia sukneles ir finansus... Vakar jis buvo tiesiog nepakenčiamas vaidindamas drugelį... Manau, kad jis irgi norėjo persirengti, bet, ko gero, nerado tiek audeklo, kad tam užtektų.
KAVALIERIUS (gudriai). Jūsų dėka jis visai neblogai apsirėdęs, pone kunigaikšti...

Ketvirtoji scena

Tie patys, liokajus.

LIOKAJUS. Ponas baronas Dupotje.
KUNIGAIKŠTIS (besikeldamas jį pasveikinti). O, dangau, to jau per daug... Tikrai tai vien nesėkmių diena... bet ko jis iš manęs nori?... Tegul palieka mane ramybėje... tai tikra kankynė !..
KAVALIERIUS (eidamas paskui jį). Pone ambasadoriau, ponas baronas Dupotje, deputatas... manau, kad jis atvyko su reikalais. Jis man sakė,  kad jo laukėte šį rytą...
KUNIGAIKŠTIS (sustodamas). Manau, kad šį kartą jūs teisus... taip, pažadėjau jį priimti pirmą valandą... įdomu ką jis norėtų man pasakyti... Liepkite, prašau, jam užeiti.

Liokajus išeina.

KAVALIERIUS. Ar man išeiti?
KUNIGAIKŠTIS. Galite pasilikti.

Penktoji scena

Tie patys veikėjai ir baronas Dupotje.

BARONAS (įnoringa laikysena). Pone ambasadoriau, skubu pareikšti jums pagarbą.
KUNIGAIKŠTIS (prie židinio pats sau). Pagarbą... (garsiai) nagi, barone, jus turbūt jau atšaukia į Paryžių, Rūmai jūsų reikalauja, taigi jūs mus paliksite.
BARONAS. Labai malonu... ne, pone kunigaikšti, aš pasilieku.
KUNIGAIKŠTIS (nustebęs). Ak, tai jūs pasiliekate.
BARONAS. Taip, kunigaikšti, aš pasilieku dėl vienos svarbios priežasties, aš vedu.
KUNIGAIKŠTIS. Jūs vedate?
BARONAS (kalba klausydamas savęs). Dėl šios priežasties aš prašau oficialaus ambasados įsikišimo. Aš norėčiau kuo skubiau įteisinti dokumentus, kurie man būtini. Štai kodėl aš leidau sau prašyti jūsų, ambasadoriau, audiencijos. Norėčiau jums patikėti šį man labai svarbų reikalą.
KUNIGAIKŠTIS (šildydamasis). Reiktų kalbėti su žmogumi, kuris gerai išmano šiuos  reikalus, pone barone. Kreipkitės į kavalierių  ir viskas bus atlikta pagal jūsų pageidavimus...
BARONAS (kavalieriui). Pone Ordino kavalieriau, aš jūsų prašau.
KAVALIERIUS (gyvai). Neprašykite nieko, barone... jūsų reikalas jau sutvarkytas. (Rimtu tonu)  Patikslinkite mums keletą detalių... nebebūkite toks griežtas. Taip, labai nelengva būti ambasadoriumi ir deputatu, dabar pasijauskite tiesiog žmogumi.  
KUNIGAIKŠTIS (išsiblaškiusiu tonu). Taip. Papasakokite mums, aš esu tikras, kad jūsų pasirinkimas...
BARONAS. Pone kunigaikšti, tai visas romanas.   
KUNIGAIKŠTIS. Paklausykim.
KAVALIERIUS. Pone kunigaikšti, mes galėtume atsisėsti, kad išklausytume romaną.
KUNIGAIKŠTIS. Tikrai, atsisėskim; barone, imkite šitą fotelį...
 
Kunigaikštis sėdasi dešinėje, baronas iš kairės, kavalierius eina prie židinio.
 
BARONAS (sėsdamasis į fotelį). Fotelis – piemenaitė [Liudviko XV stiliaus platus fotelis, vadinamas „bergere“, kas reiškia ir „piemenaitė“], tai ypatinga... kaip ir mano piemenaitė... o juk jūs žinote, pone kunigaikšti...
KUNIGAIKŠTIS. Aš visiškai nieko nežinau, užtikrinu jus.
KAVALIERIUS. Darosi labai įdomu...
KUNIGAIKŠTIS. Taigi jūsų piemenaitė.
BARONAS. Taip, piemenaitė, pone kunigaikšti, piemenaitė, kurią jūs pažįstate ir kuri jus pažįsta.
KUNIGAIKŠTIS. Intriguojate, pone... Ir kur gi aš ją bučiau susitikęs?
BARONAS. Jos namuose ir pas jus.
KUNIGAIKŠTIS. Pas mane!
BARONAS. O paskui vakar, pas kunigaikštienę Devonšyr, piemenaitė, kuri paskui persirengė cherubinu.
KUNIGAIKŠTIS (stodamasis). Ką?
KAVALIERIUS. Neįmanoma, (pats sau) vargšas kunigaikštis.
KUNIGAIKŠTIS. Ponia markizė? Jūs juokaujate...
BARONAS (pedantišku tonu). Nejuokauju, tai labai rimta... ko jūs norite, pone kunigaikšti, reikia užbaigti šituo... Kartu prisimenant Antikos istorijas, Koliziejų, apšviestą mėnulio šviesos, Švento Petro kupolą,  nuspalvintą saulės spindulių...
KUNIGAIKŠTIS. Ir t. t. ir t. t. Aš matau tai iš čia....
BARONAS. Ak, romėnų didybė ir žlugimas.
KUNIGAIKŠTIS (šypsosi). Monteskje...
BARONAS. Šios nuostabios prigimties artume, brangūs ir kilnūs jausmai...
KUNIGAIKŠTIS. Plečiasi...
BARONAS. Netgi taip... ir šiais nuostabiais momentais, pilnais žavesio, mes klausomės šių griuvėsių tylos, ten, toje tyloje, galiu pasakyti, aš buvau pastebėtas ir suprastas...
KUNIGAIKŠTIS. Ir kai jūs supratote...
BARONAS. Taip, ir kai aš supratau savo aistros dydį ir gylį, aš tapau visai kitu žmogumi.
KUNIGAIKŠTIS (ironiškai). Visi mano sveikinimai.
BARONAS. Nuo tos akimirkos lengvumas, jausmų aistra...
KUNIGAIKŠTIS (kavalieriui, kuris stovi pasirėmęs į kėdės atlošą). Kavalieriau, tik įsiklausykite...
KAVALIERIUS. Aš įdėmiai klausau...
KUNIGAIKŠTIS (baronui). Atleiskite, kad jus pertraukiau...
BARONAS (tęsdamas). Nuo šios akimirkos atsisakiau paryžietiško gyvenimo, tokio vėjavaikiško, beprasmio, nepaisant mano pareigų parlamente, atsidaviau savo jausmų galiai. Viso to paprasčiausiai neužteko, kad atsispirčiau šios  aistros įkarščiui.
KUNIGAIKŠTIS. Ir tam, kad atsispirtumėte... jūs norite supančioti mažąją markizę?
BARONAS (juokdamasis). Pone kunigaikšti, jūs iškreipiate prasmę...
KUNIGAIKŠTIS. Ji turėtų būti gerai pamaloninta.
BARONAS (stodamasis). Pagaliau mes sutarėme dėl esmės... Tarp kitko, ponai, aš atsistatydinu iš deputato posto...
KUNIGAIKŠTIS. O, nereikia, pone barone, jūs puikiai galite suderinti deputato rangą su markizės salonu.
BARONAS (sugrįžta į kairę scenos pusę). Tarp kitko, pone ambasadoriau, jūs man duodate gerą patarimą...
KUNIGAIKŠTIS (stojasi). Meilė puikiai dera su politika... Markizė šį vakarą vakarieniaus pas mus... Gal prisijungtumėte prie mūsų...
BARONAS. Negaliu prieštarauti jūsų kvietimui, pone kunigaikšti, labai malonu iš jūsų pusės mus suvesti draugėn... tik  nenorėčiau, kad apie tai žinotų mieste...
KUNIGAIKŠTIS (prieidamas prie barono). Patikinu jus ir įsipareigoju nerašyti jūsų draugams  Paryžiuje apie tai, nei apie vakarykštį vakarėlį, nei apie persirengimus... Jūs suprantate...
BARONAS. O, puiku!
KUNIGAIKŠTIS (pats sau). Galima tuo tik džiaugtis...

Šeštoji scena

Tie patys ir Botro.

TARNAS (praneša apie atvykusi svečią ir išeina). Ponas Botro!
KUNIGAIKŠTIS. Užeikit. (Pats sau) Na ir dienelė! Kaip man atsikratyti to barono. (Garsiai) Ordino kavalieriau, nagi, kavalieriau! (Tyliai) Ar negalėtumėte palydėti barono į kanceliariją?
KAVALIERIUS. Aš apie tai jau galvojau... (Jis tyliai kažką sako baronui).
KUNIGAIKŠTIS (kreipiasi į Botro). Aš jau buvau praradęs viltį jus pamatyti, Botro...
BARONAS (kavalieriui). Pone Ordino kavalieriau, ar negalėtumėte manęs supažindinti su ponu Botro... kadangi aš jau šiandien turiu...
KAVALIERIUS. Betgi jūs pažįstami pone kunigaikšti... Kitoje vietoje.
KUNIGAIKŠTIS (kreipdamasis į Botro). Sutarta...
BOTRO (kunigaikščiui). Juk nenorite pasakyti, kad tas... persirengėlio kostiumu...
KUNIGAIKŠTIS (gyvai). Bet prašyčiau patylėti!
BOTRO. Kaip tai?
KUNIGAIKŠTIS. Tai paslaptis...
BOTRO. Kam ?  
KUNIGAIKŠTIS. Bet, bet visiems... Argi nematote, kad mes čia ne vieni...

 Jis kalba tyliai Botro, rodydamas į baroną.

BOTRO (nustebęs, žiūrėdamas į baroną). A!
KUNIGAIKŠTIS (kreipdamasis į Botro). Baronas norėtų su jumis susipažinti.
BARONAS (kreipdamasis į Botro). Man didelė garbė jus pažinoti, pone.
BOTRO (baronui). Tai gerai man, o ne jums, pone barone...
KUNIGAIKŠTIS (pats sau). Jie yra nepakenčiami... (garsiai) Botro!
BOTRO. Pone kunigaikšti.
KUNIGAIKŠTIS. Pone, eime į mano kabinetą. (Baronui) Atleiskite, brangus barone... Turim kartu su Botro aptarti tam tikrus klausimus... Kunigaikšti, neužmirškite mano nurodymų...

Jis išeina su Botro.

Septintoji scena

Baronas, Ordino kavalierius.

KAVALIERIUS. Eime sutvarkyti jūsų dokumentų.
BARONAS. Bet aš jums jau sakiau, kad norėčiau palaukti čia ponios markizės... Eisime pasidairyti po pono Botro dirbtuves... kartu nusivesime poną ambasadorių... padarysime jam nedidelį surprizą... gero tono...
KAVALIERIUS. O, jei taip  nori aukščiausiasis! (Pats sau) Jei jis nenori išeiti pats, teks jam padėti...
BARONAS (atsisėsdamas). Kunigaikštis, nežiūrint jo penkiasdešimties metų ir ligų, yra labai malonus.
KAVALIERIUS. Ligų?
BARONAS. Taip, jis stipriai trumparegis, šiek tiek kurčias ir truputį mikčioja.
KAVALIERIUS (prisiartindamas). Taip, jis šiek tiek mikčioja, bet tai jam suteikia žavesio. Ir jis visada sustoja, kad to išvengtų. Ir jo subtilumas, jis mato nežiūrėdamas, girdi neklausydamas... Argi jis ne tikras diplomatas, kai tai susiję su reikalais...
BARONAS. Tikra tiesa! Betgi visa tai jūsų triūso dėka?
KAVALIERIUS (šypsosi). Och, triūsas, taip, aš rašau, o jis mane koreguoja... su kilnaus žmogaus taktiškumu,  kurio jau nebeturi mūsų akademikai, kai kalbame apie mūsų rašto subtilybes.
BARONAS (keldamasis). Jūs mane stebinate...
KAVALIERIUS (eidamas link barono). Moterys jį dievina... Jis toks galantiškas ir tuo pačiu dievobaimingas; jis asistuoja moterims tokiu būdu, kad niekada nesukelia nei dangaus, nei jų vyrų rūstybės. Būkite ramus, barone... Jis tikrai nepasielgs su jumis blogai...
BARONAS (šypsodamasis). Suprantu... tik tam, kad pasilinksmintų... papokštautų...
KAVALIERIUS. Taigi jokio pavojaus iš jo pusės.
BARONAS (sunerimęs). O kodėl  jums atrodo, kad jis turėtų man kelti pavojų?
KAVALIERIUS (palaptingai). Ar jūs gerai pažįstate ponią markizę?
BARONAS. Bet kam šis klausimas? Ar...
KAVALIERIUS. Ji taip mėgsta juoktis... Tokio charakterio moteris labai sunku teisingai suprasti. Mes diplomatai, mums sekasi tvarkyti reikalus, mes suprantame vyrus... Bet moterys mums lieka kaip priežastis be pagrindo ir pagrindas be priežasties... O suprasti besijuokiančias moteris – visiškai bergždžias reikalas.
BARONAS. Aš maniau visai priešingai.
KAVALIERIUS (rimtu tonu). Barone, kaip sako patarlė, daina sukuriama iš intonacijų... Kas slypi juoke?.. Malonumas ar ironija?
BARONAS. Ironija!..
KAVALIERIUS. Taip, ironija... patyčios! Kiek daug stiprių vyrų dėl to prarado diplomatų postus... Aš visiškai sutinku su kunigaikščiu, kuris sako, kad mes turime elgtis kaip tos besijuokiančios damos, vikriai, lengvabūdiškai. Didieji reikalai sprendžiami ne rimtai, o žaismingai. Iškrakmolytas, surūgęs diplomatas yra tik kvailys, jis nieko neįtikina, su juo nuobodu...
BARONAS. Nelabai suprantu, ką jūs norėjote pasakyti. Vedybos ir diplomatija - tarp jų nėra nieko bendra.
KAVALIERIUS (gyvai). Vedybos? Bet tai ir yra diplomatijos viršūnė, kai susiduria dvi skirtingos jėgos, dažnai priešiškos, tai nepaliaujama diplomatija... Kad išlaikytų ramybę, kad išvengtų konfliktų, tai ir yra derybos, dalybos, nesibaigianti koncesija.
BARONAS. Sumanus palyginimas.
KAVALIERIUS (gyvai). Jis yra teisingas... ir šiose nuolatinėse vedybinio gyvenimo derybose pirmenybė visada suteikiama besijuokiančiai moteriai, ji visada turės pritarėjų savo pašonėje ir patikėkite, barone, kad tie  sąjungininkai labai pavojingi  jos vargšui vyrui...
BARONAS. O vyras?
KUNIGAIKŠTIS. Jis bus nugalėtas, nustumtas į šoną ir tai dar ne blogiausia...
BARONAS (garsiai juokdamasis). Jūs esate senbernis, pone riteri!
KUNIGAIKŠTIS. Jeigu senumu vadinti patirtį, tai aš esu labai senas… bet aš manau esąs dar labai jaunas savo veikloje. Beje, reikalo esmė ne čia, kalbame apie jūsų vedybas... klausykit, aš manau, kad tai problema!
BARONAS. Problema?
KUNIGAIKŠTIS. Aš sakau, kad tai dar neišspręstas reikalas.
BARONAS. Jūs taip manote? (Pats sau) Ką jis žino, kad šitaip abejoja...
 
Jis atsisėda į fotelį dešinėje.

KUNIGAIKŠTIS. O, štai markizė ir grafienė.

Aštuntoji scena

Tie patys, Markizė, Grafienė.

MARKIZĖ. O kunigaikštis?
KAVALIERIUS (galantiškai pasitinka damas). Ponios, slapti reikalai užlaikė jį kabinete, bet jis viską mes, kai tik sužinos, kad jūs jau čia... aš jam pranešiu šią džiugią naujieną...
MARKIZĖ. Netrukdykite jam.

Ji atsisėda kairėje ir žiūri į baroną, kuris sėdi jai priešais.

KAVALIERIUS (grafienei). Grafiene, jūs tampate visiškai nematoma; dienos metu jūsų niekada nematyti, tai sukelia įtarimų!..
GRAFIENĖ (ironiškai). O, mano draugai ir pikti liežuviai...
KAVALIERIUS. Kai skundiesi, nesi piktas...
GRAFIENĖ. Esi piktas, kai įtarinėji...
KUNIGAIKŠTIS. Man labai patinka kankinti jus.
GRAFIENĖ. Tikiuosi, kad jums užteks kantrybės.
MARKIZĖ (kavalieriui). Ordino kavalieriau, ką pasakytumėte apie barono galantiškumą? Jis atrodo lyg atgailautų, jis nieko nekalba.
KAVALIERIUS (subtiliai). Gali būti...
MARKIZĖ. Piktas...
KAVALIERIUS. Aš bėgu, atvesiu kunigaikštį, kad turėtumėte su kuo pakalbėti...

Devintoji scena

Tie patys, be Ordino kavalieriaus.

MARKIZĖ (baronui). Bet kas gi jums, barone? Jūs mane gąsdinat. Grafiene, ar jums neatrodo, kad jis panašus į Verterį! Atrodo, lyg ruoštųsi nusižudyti.
GRAFIENĖ. Išeidamas iš mūsų, jis buvo toks laimingas. Gal jis serga: širdies ligos dabar labai dažnos. Pabuskite gi, gražusis miegaliau.

Prieina prie barono.

MARKIZĖ (stojasi). Pažiūrėkim, kas gi atsitiko?
BARONAS (vis dar sėdėdamas). Juokiatės, ponios, kiekvienam savo... aš mąstau apie vieną problemą!
MARKIZĖ. Problema? Pasakykite ją grafienei, ji moka jas spręsti.
BARONAS (markizei). Tik jūs galite ją išspręsti.
MARKIZĖ. Aš?
BARONAS (atsistodamas). Taip, aš galvojau apskritai apie moterų charakterius ir apie jūsų asmeniškai, apie besijuokiančias moteris... linksmumas yra labai malonus tam, kuris juokiasi, bet tas, kuris tai mato ir kuris nesijuokia, jam kitaip... Dėl kokios priežasties juokiamasi? Ar tai vidinės palaimos išraiška, ar tai... tam, kad pasišaipytų...
MARKIZĖ (gyvai). Ką visa tai reiškia? Iš viso to, ką pasakėte, aš supratau, kad jūs norėtumėte matyti mane svajojančią kaip mažą mergaitę, kuri rūpinasi tik jumis... kvėpuotų tik jumis ir galvojančią tik apie melancholišką šeimyninio gyvenimo laimę!.. Jūs esate baisiai juokingas, brangusis barone, jei norite pakeisti mano charakterį... Aš esu tas, kas esu... aš mėgstu linksmumą, nekenčiu liūdnų ir įtarių žmonių, kurie visada tampa pavydūs... Nebekalbėkime apie tai... būkite toks, koks esate, o aš pasilieku sau savo charakterį ir nepriklausomybę.
BARONAS (susijaudinęs). Kaip, jūs norite nutraukti... nepykite... prašau, paklausykit.
MARKIZĖ (nueidama). Baigta, aš nebenoriu, kad man įkyrėtumėt.
BARONAS (grafienei). Kuo aš nusikaltau? Grafiene! Maldauju, užtarkit mane... tai tas ordino kavalierius....
MARKIZĖ. Štai! Pagaliau kunigaikštis!

Dešimtoji scena

Tie patys, kunigaikštis, stovėdamas prie slenksčio.
 
KUNIGAIKŠTIS. Atsiprašau, tūkstantį kartų atsiprašau, Ponios... ar priimate mane?
MARKIZĖ (juokdamasi). Taip, jūs ateinate pačiu laiku, kad sudalyvautumėte apmaudžioje meilės scenoje tarp manęs ir barono...
KUNIGAIKŠTIS (atsisėda tarp dviejų damų kairėje pusėje). O! Papasakokite man tai, markize. (Grafienei) Ordino kavalierius buvo numatęs šį įvykį.
GRAFIENĖ (tyliai kunigaikščiui). Nes jis pats jį ir paruošė.
KUNIGAIKŠTIS (garsiai,  atsilošdamas savo fotelyje). Pažiūrėkim, scena „išsiskirkim ar neišsiskirkim“... aš jūsų klausau. (Jis žiūri per savo lornetą tai į markizę, tai į baroną).
MARKIZĖ (provokuojančiu balsu). Žinokite, pone kunigaikšti, kad ponas mane mergino paslapčia, kas man atrodė juokinga...
KUNIGAIKŠTIS. Aš tuo buvau tikras.
MARKIZĖ. Ponas man dovanojo puokštes, aš jas priimdavau kaip kad priima puokštes; vieną dieną jis man pasiūlo savo ranką su puokšte... kaip visada, aš priimu puokštę, bet nieko nesakau dėl rankos.
KUNIGAIKŠTIS. Nuostabu!
MARKIZĖ. Kas nieko nesako, vadinasi, neprieštarauja, pagalvoja ponas... netrukus jis tampa nekantresnis... jo savimeilė man atrodo originali...
KUNIGAIKŠTIS. Ei, kaip... pakartokit?
MARKIZĖ. Ponas pasakoja savo paslaptis grafienei. Jis pradeda rašyti visą seriją liepsningų laiškų, man smagu, aš jam atsakau siųsdama iškvėpintus raštelius.
KUNIGAIKŠTIS. Žavu!
BARONAS (prieina). Ponia, maldauju!
MARKIZĖ (tęsia). Ponas priima mano raštelius už tikrą pinigą... tai tampa epistoliariniu romanu, labai turtingas stiliumi... mes jį kūrėme dviese, nes grafienė man padėjo sukurti nekompromituojančius sakinius.
BARONAS. Ką?
MARKIZĖ (juokdamasi). Mes rašėme lyg būtume Baironas. Mes juokėmės iš palyginimų. Aš buvau tai pilnatis, tai patekanti saulė, laukų gėlė, Aurora, Diana... žodžiu visas muziejus... viskuo, ko jį išmokė jo antikvariatas, jis man viską pritaikė.
KUNIGAIKŠTIS. Jūs nuostabi.
BARONAS. Tai siaubinga, tai išdavystė!
MARKIZĖ (baronui). Padėkokite man ir nepykite. Mano dėka jūs tapote poetu ir antikvaru.
BARONAS. Ponia, jūs piktnaudžiaujate!..
MARKIZĖ (baronui). Piktnaudžiaujate jūs, jūs piktnaudžiavote teise man rašyti, bet aš nepykau, nes man buvo linksma stebėti, kur veda šis susirašinėjimo traukinys.
BARONAS (įpykęs). Taigi kompromituokite mane...
MARKIZĖ. Bet argi ne, ponas, pats nori nutraukti mūsų susitarimus...
KUNIGAIKŠTIS. A, tai manęs neliečia.
MARKIZĖ. Mūsų susitarimai buvo tik formalūs, apie juos žinojo tik grafienė; ir jūs suprantate, pone kunigaikšti, kad šitas susitarimas buvo tik delikatus būdas parodyti ponui, kad jis yra pavojingas.
KUNIGAIKŠTIS. Jūs neįtikėtina.
MARKIZĖ. Taigi ponas išgauna susitarimą, bandydamas suvilioti.

Tuo metu baronas pyksta, nekantrauja, tai yra ištisas nebylus vaidinimas.
 
KUNIGAIKŠTIS (ironiškai). Suviliojimas, o barone!
MARKIZĖ (šypsodamasi). Taip, bandydamas suvedžioti mano žmones... Jis turtingas ir dosnus, jis duoda papuošalų mano kambarinei, kuri juos priima, jis duoda pinigų mano senajam Robertui, kuris nuolankiai jų atsisako... bet jie atsiranda mano ūkvedžio italo kišenėse, kuris, paveiktas pono, atskleidžia jam visas paslaptis.
KUNIGAIKŠTIS (žiūrėdamas per lornetą į baroną). Betgi tai prieštarauja žmonių teisėms.
MARKIZĖ. Galiausiai aš buvau užblokuota, kaskart išėjusi, aš sutikdavau poną visur. Su grafiene nusprendus nueiti apsipirkti pas antikvarą, ponas ir keletas anglų vis pristodavo prie manęs. Ponas nuolat tuo pasinaudodavo, kad pasiūlytų man savo ranką... turiu pripažinti, kad buvo momentų, kai jis man būdavo įdomus...
KUNIGAIKŠTIS. Tai pasikeitė...
MARKIZĖ (subtiliai). Matydama griuvėsius, aš galvodavau: štai lemtis, kuri manęs laukia... vieną dieną ir aš būsiu kaip jie...
KUNIGAIKŠTIS. O, niekada!
MARKIZĖ (melancholiškai). Izoliuoti griuvėsiai pirmieji nugriūna, dveji griuvėsiai, kurie remiasi vienas į kitą, išsilaiko. Ir vieno tokio liūdno apmąstymo metu mano koja... paslydo, aš būčiau nugriuvusi, bet ponas mane prilaikė...
KUNIGAIKŠTIS. Laimingasis baronas!
MARKIZĖ. Aš esu truputį prietaringa... pripažinimas yra pareiga... izoliacija neša liūdesį... visa tai apjungia...
BARONAS (prieidamas). O, ponia, baikite!
MARKIZĖ. Bijote, kad aš susikompromituosiu! Būkite ramus... Pagaliau mane privertė pasakyti gana dviprasmišką „taip“, kas netrukus buvo priimta kaip neatšaukiamas sutikimas.
KUNIGAIKŠTIS. Ir taip reikalai priėjo prie šito taško?
MARKIZĖ (atsistodama). Mes buvome šitame mūsų romano taške, kai ponas teikėsi man sukelti problemų kritikuodamas mano charakterį, sakydamas, kad mano linksmumas yra pavojingas jo ramybei.  
BARONAS. Bet, ponia, leiskite man pasakyti. Tai Ordino kavalierius kaltas, tai jis man įkalė į galvą...
KUNIGAIKŠTIS (atsistodamas). Gerai, viskas vėl prasidės iš pradžių... kurgi tas kaltininkas?
BARONAS (markizei). Aš prašau atleidimo.
MARKIZĖ (baronui). Aš manau, kad šiandien jūs nepakenčiamas... jūs mane nervinate.
KUNIGAIKŠTIS (paimdamas ją už rankos). Vargšė mažoji markizė... nusiraminkite... šiais laikais mes nebesuprantame jūsų, gražiųjų moterų, kaprizingų, valdingų ir žavingų!.. Jūs turite dvarą, kurtizanių, meilikautojų; kad jums patiktume, mes galime paaukoti viską; laimingi būtų princai, jei jie galėtų taip, kaip jūs, valdyti visus, kurie juos supa. Jų lobiai senka greit dėl jų malonės ir prielankumo, o jūsų yra neišsenkami... visa tai, kas yra didis, kilmingas, niekas nesidaro be jūsų; menas, poezija, riteriškumas, garbė, šlovės siekimas, argi visa tai neateina iš jūsų?
MARKIZĖ (kunigaikščiui). Aš norėčiau jus apkabinti.
GRAFIENĖ. O aš – visados jūsų klausytis.
KUNIGAIKŠTIS (susijaudinęs). Matote, šita egoistiška karta, kuri užkariavo mūsų amžių, ji bėga nuo gražių salonų, kad galėtų dusti prirūkytuose klubuose... Greit jie sugadins savo širdį, taip ir nepažinę jaunystės žavesio! Mūsų gražioji kalba, tokia kilminga, pilnavertė, kuri gimė intymiuose, genialiuose salonuose, su elegancija ir koketiškumu, kuo ji būtų dabar, jei ja būtų kalbama tik tam, kad diskutuotume apie egoistinius interesus. Ją greitai užkariautų biržos spekuliantų žargonas... apsukrumas pakeistų garbę ir orumą, pradėtume spekuliuoti viskuo... ir į visa tai, kas yra neįkainojama, būtų pradėta žiūrėti kaip į netinkamą parduoti ir bevertį!.. Kai aš kalbu apie visa tai, man kraujas verda iš  pasipiktinimo...
GRAFIENĖ. Koks gražus kraujas!
KUNIGAIKŠTIS. Ačiū... taip, mes kitos rasės žmonės, mes jaučiame giliau nei kiti. (Baronui, mandagiai) Šitie apmąstymai, barone, visiškai nėra nukreipti prieš jus... jūsų pasirinkimas įrodo, kad jūs esate mūsiškis...
BARONAS. Aš buvau tuo įsitikinęs iš anksto, pone kunigaikšti.
MARKIZAS (kunigaikščiui). Jūs žavingas... ir mes jus vedamės pas Botro, tam kad...
KUNIGAIKŠTIS. Pas Botro!

Vienuoliktoji scena

Tie patys, Ordino kavalierius.

KAVALIERIUS (eidamas link kunigaikščio, pusbalsiu). Ką tik iš Paryžiaus atvyko kabineto kurjeris su labai svarbiu pranešimu.
KUNIGAIKŠTIS (rodydamas į kavalierių). O, ponios, štai ir kaltininkas, aš jį atvesiu pas Botro po valandos ir mes jam surengsime apkaltos procesą.

Jis prieina prie židinio.

MARKIZĖ (kunigaikščiui). Gal jūs negalėsite atvykti?.. Tai būtų labai apmaudu.
KUNIGAIKŠTIS (išsiblaškęs). Aš sukelsiu jums apmaudą, jūs taip galvojat? Viena valanda... o likusi dienos dalis...
MARKIZĖ (juokdamasi). Zairas jūsų lauks su nekantrumu. Grafiene, jūs galite vykti, ekipažas jūsų, o aš pasirūpinsiu baronu.
GRAFIENĖ (nustebusi). Taigi viskas vėl iš naujo?
MARKIZĖ (juokdamasi). Jūs manęs visiškai nepažįstate! Barone, nesiraukykit, duokit man ranką.
BARONAS. Ką, jūs man atleidžiate?
MARKIZĖ. Tai neturi nieko bendra... tai atsitinka jausmingiems žmonėms, kai jie yra įsimylėję.
BARONAS. Koks aš laimingas!
MARKIZĖ. Eime, pabėkim nepastebėti.

Ji išeina su baronu.

Dvyliktoji scena

Tie patys, be markizės ir barono.

KAVALIERIUS (bėgdamas paskui grafienę). Grafiene, vieną žodį... ta mažoji markizė jus taip absorbuoja... bet suraskit man valandėlę.
GRAFIENĖ. Jūs nepakenčiamas su savo reikalavimais!
KAVALIERIUS. Jūs labai šiurkšti! Bet kurgi jūs einate?
GRAFIENĖ. Aš bėgu nuo jūsų.

Ji išeina.

KAVALIERIUS. Iki pasimatymo pas Botro, pikčiurna!

Tryliktoji scena

Kunigaikštis ir Ordino kavalierius.
 
KUNIGAIKŠTIS (skaitydamas). Ordino kavalieriau, ateikite gi, kavalieriau, (nekantriai) ir atstokit nuo šitų moterėlių! Imkit, Karalius mane suprato, geras jis žmogelis... nepaisant jo ministerijos prieštaravimų, jis palaiko mano idėją įkelti Brenuso kardą [?] į balansą! Tai jam suteiks daug rūpesčių! Eime pranešti šią gerą naujieną Valstybės sekretoriui...

Pirmos dalies pabaiga

Antroji dalis

Botro dirbtuvės, didelės žalios užuolaidos; scenos gale įėjimo durys. Antrame plane kairėje pusėje manekenas moteriškais drabužiais; trofėjai ir kitas manekenas su prancūzų generolo kepure, papuošta trispalvėmis plunksnomis; dešinėje pusėje didelis paveikslas, uždengtas audeklu, šalia durys. Scenos priekyje kairėje pusėje mažas paveikslas ant molberto, vaizduojantis Posilipo grotas; didelės durys, jos veda į kitus dirbtuvių apartamentus, kuriuose yra paveikslų galerija.

Pirmoji scena

Botro, grafienė.

Užuolaidai pakilus. Kairėje pusėje matome Botro, kuris tapo stovėdamas, o prie jo dešinėje pusėje sėdi grafienė ir stebi, kaip jis tapo.

GRAFIENĖ. Kaip čia yra, kad tokia principinga ir atsargi moteris, kaip aš, mėgsta tokio žmogaus, kaip jūs, draugiją?
BOTRO (tapydamas). Todėl, kad jūs manyje matote tik menininką.
GRAFIENĖ. Tai, kas man jumyse patinka, tai natūralumas, kuris toks retas šiandien, tai tas širdies jaunumas, tas aktyvumas, kuris gimsta ne iš poreikio, ne iš intereso, bet spontaniškai... viskas jums šypsosi, jūs esate turtingas, bet dirbate kaip darbininkas, kuris miršta iš bado.
BOTRO. Tai aistra menui.
GRAFIENĖ. Jūs turite visus polėkius, jūs... išskyrus tuos, kurie žudo dvasią, ir... aš suprantu, kad jūs turite visus talentus: šokiui, tapybai, muzikai, poezijai...
BOTRO. Tai tik to paties jausmo skirtingi pavadinimai... Argi ne Dievas pagal planą sukūrė visą šitą  gamtos harmoniją? Šis dieviškas planas egzistuoja... kas galėtų tuo abejoti?.. ir šitas planas yra gamtos mokslas ir universalusis menas.
GRAFIENĖ. Kaip man patinka klausyti jūsų šitaip kalbant... jūs gimėte tam, kad apjungtumėte teisybę ir grožį.
BOTRO. Jūs mane išlepinsit.
GRAFIENĖ. Klausykit, aš manau, kad visa tai... arba aš tikiuosi, kad jūs neišpuiksit niekada, nes jūsų širdis auksinė.  
BOTRO (šypsodamasis). Taip, širdis, riterio širdis yra lyg viešbutis, kuriame apsigyvena atvykėliai  pėsčiomis, arkliu ar ekipažu.
GRAFIENĖ. Vargšas riteris... Nepastovumas ir neištikimybė yra jūsų vienintelis trūkumas; bet aš myliu savo draugus tokius, kokie jie yra... Jei jūs būtumėte pastovus, jūs nebūtumėte Botro.
BOTRO. Jūs visiškai teisi!
GRAFIENĖ (susijaudinusi). Taigi jūs šoksite Saltarelą su markize, kad nustebintumėte kunigaikštį? Jūs tai atliksite gražiai, tai bus lyg iš anksto surežisuotas baletas.
BOTRO. Ir kodėl gi?
GRAFIENĖ (susijaudinusiu  balsu). Todėl kad aš mačiau, kaip jūs šokote, persirengęs Transteverinu [?], šokote kartu su liaudimi... Jūs šokote dėl paties šokio ir negalvojote, kad aplink jus esančiųjų rankos, drebančios iš pavydo, gniaužėsi į kumščius.
BOTRO. Pasakojimas toks žavingas, kad man reikės nutapyti paveikslą šia tema.
GRAFIENĖ. Pačioje paveikslo gilumoje nupieškite draugę, kuri jautė visus jums gresiančius pavojus.
BOTRO (atsisukdamas ir nustodamas tapyti). Tikra tiesa!
GRAFIENĖ. Paveiksle visada turi būti vienas šešėlis, bet ne pavydo šešėlis, suprantate, ką noriu pasakyti?
BOTRO (pasiremdamas į kėdės atlošą). O, žinau!
GRAFIENĖ. Sakykite Botro, ką jūs galvojate apie markizę?
BOTRO. Apie markizę?..
GRAFIENĖ. Taip, apie markizę, ką jūs apie ją galvojate?
BOTRO. Ji iš tiesų nebloga.
GRAFIENĖ. O, ji žavi moteris, bet ji man dar mįslė, nors mes matomės kasdien jau beveik tris mėnesius, nuo tada, kai ji čia.
BOTRO (išsiblaškęs, vėl pradeda tapyti). Galbūt galėtume įminti šią mįslę?
GRAFIENĖ. Geriau nebandykite, pone Botro, tai pavojinga jums!..
BOTRO. Man? O, žavioji grafiene, aš nebijau jokių pavojų, esu šaltas kaip ledas prieš bet kokį koketavimą... ir prieš aistrą, ji niekada manęs nesumals į pelenus... Tik visiškai rami širdis galėtų patraukti mano dėmesį... Širdis, panaši į saulėtą dangų be debesų, man nepatinka audringi debesys, kadangi to šurmulio visada randu savyje. Norint mane suvilioti,  reikėtų to, ko aš pats neturiu, ramybės ir pastovumo.
GRAFIENĖ. Tiesa!
BOTRO. Taigi charakteris, pasitikintis, kuris sugebėtų priimti praeities negandas, kuris sugebėtų atsispirti dabarties sunkumams, galbūt ir ateities... Kadangi, suprantate, kaprizas tai lyg keliautojas, o tikrieji jausmai tai lyg gyventojas, kuris galiausiai vienintelis tampa jo savininku.
GRAFIENĖ (nuleisdama akis).  Jūs čia  portretą nutapėte?
BOTRO (melancholiškai). Tai tik laimės sapno eskizas.
GRAFIENĖ (šypsodamasi). O aš galvojau, kad jūs visada svajojate tik apie malonumus.
BOTRO. Malonumas... tai kaip mūsų šešėlis, jis mus persekioja arba mes lekiame paskui jį, tuo tarpu laimė dažnai yra šalia mūsų, nematoma lyg angelas globėjas.
GRAFIENĖ (susijaudinusi). Botro!
BOTRO (sėsdamasis šalia grafienės). Kaip menininkas aš įsivaizdavau laimę kaip nejudančią tylią  žvaigždę tyrame danguje, o malonumas tai kaip netikra žvaigždė, kuri užgęsta bekrisdama.
GRAFIENĖ (laimingai  šypsodamasi). Taigi jūs manote, kad laimė yra tik danguje?
BOTRO (atsidusdamas). O taip, tikrai, ji ateina iš dangaus, kadangi ji  yra tik dorybėje ir pasišventusioje  draugystėje.
GRAFIENĖ (subtiliai). Tarp draugystės ir meilės kokį skirtumą jūs įžvelgiate?
BOTRO (šypsodamasis). Tokį patį, kaip tarp stabo ir brangaus portreto... Sunaikini stabą, o ištikimą portretą saugai amžinai...
GRAFIENĖ (atsistodama). Botro, kada jūs nutapysite mano portretą?
BOTRO. Niekada, kadangi tai būtų tik nevykusi įstabaus modelio kopija...
GRAFIENĖ (švelniai ir ištiesdama jam ranką). Meilikautojas... nagi... mes  jus  mylime draugiškai....
BOTRO (aistringai bučiuodamas jos ranką). Aš jus taip pat myliu, bet...
GRAFIENĖ (uždengdama jam burną ranka). Susimildamas, baikit, jūs sudaužysit man širdį...

Antroji scena

Tie patys veikėjai, salono viduryje Botro, Džiuljeta ateina iš  dešinės pusės.

DŽIULJETA (sustodama). Ak, prašyčiau man atleisti, kad sutrukdžiau jūsų draugiją... Aš atnešiau ponios markizės kostiumą.
GRAFIENĖ. Įeikite, Džiuljeta, o kur jūsų ponia?
DŽIULJETA. Susitikau ją, išeinančią iš pono Korso, ją lydėjo ponas baronas, jie išvyko karieta ir manęs netgi nepastebėjo.
GRAFIENĖ. Baronas turėtų būti labai išdidus ir  patenkintas.
DŽIULJETA (gudriai). Bet, ponia, aš matau, kad šiandien visi laimingi.
BOTRO (padėdamas į šalį teptukus ir paletę). Sakykite, Džiuljeta, baronas turėtų atrodyti triumfuojantis... Argi markizė jam nesuteikė galimybės nešioti laurų karūną ant galvos...
DŽIULJETA. Kantrybės, jie dar nėra vedę.
BOTRO. Mažoji šelmė... bet dėl vedybų jau nuspręsta.
DŽIULJETA. Kas žino, nes našlės labai nelengvai apsisprendžia, jos turi pasirinkimo laisvę, o kai esi laisvas ir gali rinktis, tada beveik nelauki... Ponia grafienė, kuri taipogi yra našlė, turėtų apie tai geriau žinoti...
GRAFIENĖ (įgelta). Jums būtų pravartu, Džiuljeta, rūpintis tik ponia ir nesikišti...
DŽIULJETA. Aš niekur nesikišu, ponia, bet turiu akis ir ausis, ir liežuvį, kuris taip pat naudojasi savo laisve.
BOTRO (grafienei). Leiskite jai kalbėti, ji niekam nieko blogo nedaro nešiodama paskalas, ji savo rolėje...
DŽIULJETA (įsižeidusi). Mano rolė... ką gi, pone Botro, jūs blogas pavyzdys, jūs taip pat visada savo rolėje... jums negaila nė vieno, jūs...
BOTRO (juokdamasis). Norite pasakyti kad nepamirštu nė vieno?
DŽIULJETA. Jūsų atmintis turėtų būti fenomenali... Och, ponas Ordino kavalierius jus gerai apibūdino... sakydamas, kad jūsų širdis yra lyg užeiga...
BOTRO. Jis taip pasakė?
DŽIULJETA. Taip, jis tai pasakė.
BOTRO (juokdamasis). Taigi perduokite jam nuo manęs, kad aš nupiešiu iškabą šiai užeigai – liūdno Ordino kavalieriaus veidą... Tai reiškia, kad teks uždaryti šią įstaigą...
GRAFIENĖ. O, Džiuljeta, nesakykite jam to...
DŽIULJETA. Ir kodėl gi, ponia?.. Beje, jūs teisi, tai ne mano reikalas; aš neįpareigota jus sergėti!
GRAFIENĖ. Kas gi jums, Žiuljete?
DŽIULJETA. Tai, kad turiu tam tikrą dvasios nusistatymą... galvoju ir pati sau sakau... o, našlės, našlės... Jeigu mokėčiau rašyti į vadinamąjį laikraštį... Sukurčiau jums nuostabų straipsnį apie našles... (Botro, visai tyliai) O jūs, pone Botro, esate paprasčiausias monstras, nuostabus monstras, tai tiesa, bet vis tiek  monstras... Mielai skubėjau pas jus, tikėjausi jus surasti kaip anąkart, bet štai ponas, kuris...
BOTRO (Džiuljetai). Tai asmeninis apmaudas... Vargšelė... matote, mano vaikeli, baigta, jums pakartoju, aš uždarau ateljė...
DŽIULJETA. Taip, keturių ketvirtadienių savaitę... Paslaptis už paslaptį... Aš taip pat keičiu savo padėtį... Kitą antradienį, pone Botro, aš palieku markizę. Aš būsiu modeliuotoja ir sujungsiu savąjį likimą su vienu ambasados tarnautoju, ponu Luisu, kunigaikščio metrdoteliu.
BOTRO. O, ponia Luis taps diplomatiniu personažu.
DŽIULJETA. O, kaip sakoma, pamatysime, kai ateis laikas. Turėsiu savo madų parduotuvėlę, mažą, bet koketišką... Tikiuosi, ji patiks... Aš pasirūpinsiu jūsų manekenų apdarais, pone Botro... Ir jeigu ponia grafienė norėtų atnaujinti savuosius pakeitus vardą, ji rastų pas mane visas naujoves, dar karštas, atvežtas tiesiai iš Paryžiaus...
GRAFIENĖ. Taigi jūs tikrai paliekate markizę?
DŽIULJETA. Tai ji mane palieka, ponia, ištekėdama. Juk negalime tarnauti dviems ponams tuo pačiu metu... be to, nenorėčiau jai trukdyti.
GRAFIENĖ. Panele, tai labai delikatu iš jūsų pusės.
DŽIULJETA. Tarp mūsų kalbant, ponia grafiene, randu savyje tas savybes, kurių nerandu kituose, man nesvetimas diskretiškumas, patikinu jus... O, jeigu tik norėčiau pasakyti viską, ką žinau, markizė manęs niekada neatsisakytų... Ką jau padarysi, kiekvienam savo!.. Bet pamiršau, kad turiu paruošti poniai kostiumą.
BOTRO. Pro čia, Džiuljeta.

Jis išeina su Žiuljėte pro mažąsias duris dešinėje, pro kurias tuo metu  įeina baronas.

Trečioji scena

Grafienė, baronas.

GRAFIENĖ. Kaip, visiškai vienas!
BARONAS (patenkintu balsu). Markizė tuoj ateis. Portugalijos ambasadorius miršta iš noro sužinoti, kurioje stadijoje yra mūsų santykiai; ji mane išlaipino ant Corso kampo, kad galėtų pakalbėti su juo.
GRAFIENĖ. Laimingasis barone, jūs visas spindite.
BARONAS. O kurgi, sakykite, yra ponas Botro?
GRAFIENĖ. Jis nuėjo paruošti paslapčių, kurios netrukus bus atskleistos, kai ateis kunigaikštis... Bet, barone, papasakokite, ką jūs kalbėjote su ja...
BARONAS. Mes buvome labai protingi.
GRAFIENĖ. Ach!
BARONAS. Kalbėjomės apie reikalus, apie tai, kur gyvensime... Juk žinote, kad prislėgtas didelių turtų... žemių plotai, pilys, indėliai... Mano būsimoji to net neįsivaizdavo.
GRAFIENĖ. Iš tikrųjų!
BARONAS. Turtų šaltinis yra labai garbingas... visa tai siekia net imperijos laikus, žygiai į Ispaniją... kaip matote, tai dar senasis režimas... Mano šeima tada dar vaidino didelį vaidmenį, t. y. mano tėvas ir trys dėdės; vieną aš dar tebeturiu, jam mirus, mano sąskaitos pasipildys keliais milijonais.
GRAFIENĖ. Ir jūs visa tai papasakojote markizei?
BARONAS. Ji manė, kad tai reikalinga, ir mes kartu jau sudarėme žavingą planą: būsime lyg praskrendantys paukščiai, tai Paryžiuje brangiame viešbutyje, tai Italijoje, kai blogi orai; mes pasidarysime šaudyklę, kad nuaustume...
GRAFIENĖ. Auksinį jūsų gyvenimo audeklą.
BARONAS. Netgi taip... mes tinkame vienas kitam. Aš turiu pinigų, ji daug naudingų pažinčių; ji nebus pavydi, o aš būsiu užverstas reikalais... kad mūsų namai augtų, klestėtų.
GRAFIENĖ. Turėtų suktis kaip ant ratukų.
BARONAS. Gyvenimas praeis linksmai... nes aš priimu linksmumą, noriu, kad mano žmona linksmintųsi, kad ji turėtų su kuo pasikalbėti salonuose, kurie visada bus pilni nuostabių žmonių, dvasingų ir žavingų moterų, tokių kaip jūs.
GRAFIENĖ. Ačiū, labai gražiai pasakyta.
BARONAS. Aš asistuosiu damomis, o mano žmona...
GRAFIENĖ. Tikėkiuosi, kad ji neasistuos vyrams!
BARONAS (griausmingai nusijuokdamas). Žinoma, ne, bet ji mokės, kaip man jau pareiškė, juos privilioti savo nekaltu koketiškumu... Mūsų viešbutyje rinksis garbingiausi visuomenės žmonės... Ministrai, deputatai, akademikai, artistai, literatai, jie čia ras tai, ko jiems labiausiai reikia - albumų, iliustruotų veikalų.
GRAFIENĖ. Neužmirškite karikatūrų.
BARONAS. Bus net ir karikatūrų. Bus visiems visko, be to ir geros vakarienės, ir apšvietimas vakarais lyg būtų diena, ledai, įvairūs gaivinamieji gėrimai.
GRAFIENĖ. Jūs rizikuojate bankrutuoti.
BARONAS. Nesijaudinkite, grafiene, galiu tam mesti iššūkį ir galiausiai užmiršau tai, kas svarbiausia... muzika, jos bus daug, mano žmona dainuoja lyg sirena... O sezono pabaigai - nuostabus balius, gal net du... trys!..
GRAFIENĖ. Apie jus tik ir kalbės.
BARONAS. To ir tikiuosi, tai mane natūraliai atves į...
GRAFIENĖ. Kurgi?
BARONAS. Tai mūsų paslaptis... valstybės ir šeimos paslaptis.
GRAFIENĖ. O, laimingas mirtingasis, savimi patenkintas vyras... turtingas valstybės vyras... Pasislėpęs šioje didybėje, jūs nebenorėsite manęs pažinti.
BARONAS. O, grafiene... Juk jūs tiesiog sukurta, kad būtumėte visur  kviečiama.
GRAFIENĖ. Jūs tuo tikras!
BARONAS. Jūs turite vardą, titulą, nepriklausoma finansiškai, jūs galėtumete kaip ir markizė susirasti antrąjį vyrą...
GRAFIENĖ. Tokį kaip jūs, ar ne?

Ketvirtoji scena

Tie patys veikėjai, ordino kavalierius.

KAVALIERIUS. Aš pamečiau kunigaikštį pakeliui, jis pamatė markizę, jie kalbasi gatvėje; tai paslapčių, kuždesių diena.
BARONAS (žiūrėdamas  į paveikslus kairėje). Yra čia žavingų paveikslų... Nusipirkčiau keletą.

Penktoji scena

Ordino kavalierius ir grafienė.

KAVALIERIUS (grafienei). Taigi mes vieni du  .
GRAFIENĖ. Ko jūs iš manęs norite?
KAVALIERIUS. Pasiaiškinimo.
GRAFIENĖ. Bet kokią teisę turite jūs?
KAVALIERIUS. Sakote teisę, nagi, teisę apgauto žmogaus.
GRAFIENĖ. Kieno?
KAVALIERIUS. Jūsų gi.
GRAFIENĖ. Jūs jaučiatės apgautas? Esate mano vyras? Ar jaučiatės mano patikėtiniu, užtarėju?
KAVALIERIUS. Nustokite juokauti.
GRAFIENĖ. Nustokite persekioti.
KAVALIERIUS. Jūs puikiai žinote, kad aš jus tiesiog dievinu, tai mano egzistencijos prasmė.
GRAFIENĖ. O, laikykite jūsų paslaptį savo diplomatiniame portfelyje kartu su valstybinėmis paslaptimis.
KAVALIERIUS. Na, jūs tiesiog nepakartojama, net jeigu ir supykstate, jus tik dar pikantiškesnė.
GRAFIENĖ. Negaiškite laiko su savo komplimentais.
KAVALIERIUS. Jūs puikiai žinote, ką norėjau pasakyti.
GRAFIENĖ. Nenoriu to žinoti.
KAVALIERIUS. Jūs tai sužinosite, nes reikia, kad jūs žinotumėte... Mes, valdžios vyrai, jaučiamės  prislėgti, išsunkti nuo reikalų gausos. Mums reikia to intymumo, atmosferos pakeitimo, kuris mus atgaivintų. Ir tik dvasingos ir jautrios moters draugija suteikia naujų, teisingų minčių... Neprašau jūsų rankos, neprašysiu jūsų širdies, tik jūsų draugijos... Klausykit, Dantės Beatričę, kurią verčiu, supratau tik jūsų dėka, po vieno vakarėlio, praleisto su jumis... Nesu nei sukčius, nei per daug sentimentalus, tik paprastas prancūzas, kuris norėtų pasišnekučiuoti...Aš jūsų prašau tik šios išmaldos,  karts nuo karto su jumis pakalbėti ne apie mano meilę, bet apie mano aistrą Dantei, Petrarkai...
GRAFIENĖ. O, vargše mano riteri!
KAVALIERIUS. Och, dabar jūs mane supratote... Esate vienintelė, kuri sugeba palaikyti tokią pokalbio temą, nepamirškime ir markizės... O, mylėkite, kas jums patinka, aš prašau tik geranoriškumo... Būkite man prancūzė, toli nuo Prancūzijos, jūs jai atstovausit, mylėsiu jus kaip savo tėvynę, kurios devizas yra garbė!
GRAFIENĖ (geranoriškai šypsodamasi). Norite mano salonuose atrasti tėvynę? Nieko daugiau?
KAVALIERIUS. Jau trys mėnesiai, kai aš noriu jums tai pasakyti, bet jūs vis sutrukdote; taip, nieko daugiau.
GRAFIENĖ. Gerai, tegu bus taip; jūs ją rasit.
KAVALIERIUS. Sutarta. Bet būkit atviresnė, leiskit jus geriau pažinti; neapleiskite kunigaikščio ir manęs... Leiskite pajusti jūsų visuomenės gyvenimą, tą kibirkštį, kuri mus, senius, apšviečia ir suteikia gyvybės.
 
Šeštoji scena

Kunigaikštis, markizė, grafienė, Ordino kavalierius, baronas Botro.

KUNIGAIKŠTIS (įeina su Markize, lornetas rankoje, apžvelgia apartamentus). Geras skonis... Šita netvarka gerai išdėstyta... Vienintelė gražuolė menininko žmona tvarko butą. Ordino kavalieriau! Valstybės sekretorius yra labai mumis patenkintas.
BARONAS (kunigaikščiui). Pone kunigaikšti, atleiskit... Romos gatvėse sklinda žinia apie diplomatinės atstovybės užėmimą.  
KUNIGAIKŠTIS. Tegu sklando, barone... Netrukdykite! Tai vienintelis būdas, kad viskas nurimtų...
BARONAS (kavalieriui). Ką jis tuo nori pasakyti?
KAVALIERIUS. Gera mintis... pagalvokite.
KUNIGAIKŠTIS (žiūrėdamas per lornetą). Botro, sakykite, kas ta dama ten? (Rodo į manekeną).
BOTRO. Tai manekenas, pone kunigaikšti.
KUNIGAIKŠTIS. A, tai nepavojinga... O šita plunksna, kuri primena revoliuciją; tai labiau kompromituojantis ...
BOTRO. Tai tik piramidžių herojaus kepurė mano paveikslui...
KUNIGAIKŠTIS (prieina prie molberto, ir žiūri į paveikslą per lornetą). Štai koks jis žavingas... Šis kalnas, kuris užstoja vaizdą į jūrą... gaila... Ir  tie žmonės, kurie eina į kalną... ką visa tai reiškia?
BOTRO. Tai  Posilipio grota prie Neapolio, pone kunigaikšti.
KUNIGAIKŠTIS. Posilipio grota... a, jis teisus, o kas tenai viduje?..
BOTRO. Tai šviestuvai, pone kunigaikšti.
KUNIGAIKŠTIS. Žibintai... (Skaičiuoja žibintus) vienas, du, trys, keturi žibintai... Tai labai gražu... bet, brangusis, kadangi man sunku susiorientuoti, sakykite, kur yra Neapolis lyginant su uola?
BOTRO. Priešais paveikslą, pone kunigaikšti, lyg tai būtų už jūsų.
KUNIGAIKŠTIS (apsisukdamas, žiūrėdamas per lornetą). O!
MARKIZĖ (juokdamasi). Aš esu Neapolis...
KUNIGAIKŠTIS. Jis ne toks gražus kaip jūs... Jūsų akyse tiesiog matau Vezuvijų... Botro, pasakykit man patarlę: pamatyti Neapolį o paskui „mori“... Pasakykite tai gražia itališka kalba.
BOTRO. Veder Neapoli e poi mori!
KUNIGAIKŠTIS. E poi mori... italų kalba tokia švelni... tarp kitko, nepamirskite šio puikaus cherubino...
BOTRO. Aš padariau geriau nei tai, pone kunigaikšti.
KUNIGAIKŠTIS. O, parodykite, neverskite manęs mori...
BOTRO. Malonėkite atsistoti ties tuo paveikslu.
KUNIGAIKŠTIS. Aš gi čia esu... nagi.

Kairėje pusėje ties markizės kojomis pamato paveikslą, kurio žiūrovai nemato.
 
O, tai ji... bet tai ponia markizė... nuostabu... Koketiškoji markizė! Bet ji per daug tikroviška, kad būtų portretas (Eidamas link portreto ir žiūrėdamas per lornetą). A, tai ji pati už šito kadro...
MARKIZĖ (kunigaikščiui). Ne, ji kaip Neapolis, ji už jūsų.
KUNIGAIKŠTIS (galantiškai). Pasiduodu, kadangi esu tarp dviejų ugnių... Tai neįtikėtina... Ar jums ši idėja kilo vakar vakare?  
KAVALIERIUS. Leiskite jam tuo tikėti.
KUNIGAIKŠTIS (vis dar žiūrėdamas į paveikslą per lornetą). Bet jūs nuostabiai tapote, mano brangusis... jūs tikras menininkas... Šis paveikslas man priklauso, pone, aš jį pasiimsiu... siurprizas tikrai nustelbia visa tai, ko aš tikėjausi... ta putli kojytė ir rankytė, beje, ką ji laiko ten ... rožinį...
BOTRO. Ne, pone kunigaikšti, tai grandinė.
KUNIGAIKŠTIS. Na taip, tai labiau pagal charakterį.
MARKIZĖ. Užtenka mane nužiūrinėti, pone kunigaikšti, tai tik pirmoji siurprizo dalis...
KUNIGAIKŠTIS. Jei antrojoje dalyje būsite ne jūs, aš sukelsiu triukšmą, nušvilpsiu... O, leiskite man dar pažiūrėti į šią grožybę. Tai visiškai...

Visos šitos tirados metu markizė išeina persirengti.    

Septintoji scena

Tie patys veikėjai, be markizės.

KUNIGAIKŠTIS (kreipdamasis į Botro). Mano komplimentai jums, tai tiesiog šedevras... tiktai genijus, arba tai, kas įkvepia, gali sukurti tokius puikius dalykus.
BARONAS (kreipdamasis į Botro). Šis portretas tiesiog mane stebi, pone Botro.
KUNIGAIKŠTIS (patraukdamas pečiais). Bet šis portretas žiūri į visus ir iš visų pusių, mano mielas barone... Och, jis neįtikėtinas su savo pastebėjimais.
BARONAS. Norėjau pasakyti, pone kunigaikšti...
KAVALIERIUS. Ar jūs netgi paveikslo pavydite?
BARONAS (kunigaikščiui). Bet jūs gi gerai žinote, kad šis paveikslas bus pakabintas tik...
KAVALIERIUS. Jūs tampate savos rūšies pasisavintoju.
BARONAS. Pagal susitarimus...
KAVALIERIUS. Jūs užmiršote, kad šis portretas yra markizės, o ne būsimosios baronienės.
BOTRO. Jeigu ponas kunigaikštis ir draugija norėtumėte minutei nueiti į kitus apartamentus... Galėtume tai viską sutvarkyti čia... Mes jums pranešime, kai viskas bus paruošta...
KUNIGAIKŠTIS. Gal galėtumėte pasakyti, kur yra markizė?
BOTRO (šypsodamasis). Ji ruošiasi antrajam siurprizo aktui, manau.
KUNIGAIKŠTIS. O, geroji valanda... Ponia grafiene, leiskite aš jus palydėsiu... Jeigu jūs sutinkate... nebent jūs irgi dalyvaujate...
GRAFIENĖ. Aš nepersirenginėju kitais personažais, niekada.
KUNIGAIKŠTIS. Net jūsų mintys visada tik tikros.
GRAFIENĖ. Jeigu tylą pavadintume persirengimu, žinokite, tai kartais nutinka draugų rate.
KUNIGAIKŠTIS. Tyla gali būti labai iškalbinga... Bet kadangi mūsų prašo išeiti, tai pakluskime. Pone, aš eisiu paskui jus... (grafienei) Tikiuosi, kad baronas nesutrukdys mums žavėtis pristatymu... Barone, kavalieriau, nagi prašome, eikime... Jūs žinote, kad užkulisiuose gali būti tik aktoriai.
KAVALIERIUS (paragindamas baroną). Eikime, barone, nagi atsitraukite minutei nuo šio paveikslo.

Jie išeina, išskyrus Botro, kuris palydi svečius... Nuleidžia užuolaidą ir išeina į sceną su gitara rankose.

Aštuntoji scena

Botro, markizė ir Džiuljeta.

DŽIULJETA (taiso markizės, persirengusios į Transteveriną, kostiumą). Leiskite ponia, aš jums pataisysiu dar šitą puokštę.
MARKIZĖ (nekantriai). Užtenka, Džiuljeta... pasitrauk... pasitraukit gi, panele.
DŽIULJETA (išeidama). Išeinu, išeinu, ponia, och, (pati sau) ji jums sušoks išdidų šokį...

Devintoji scena

Markizė, Botro.

BOTRO. Ponia, kas jums, jūs esate labai susijaudinusi.
MARKIZĖ (visų pirma įsitikina, kad niekas neklauso prie durų ir sugrįžta prie Botro). Kas man yra! Ir jūs drįstate klausti, kas man yra?..
BOTRO. Ponia, jūs mane stebinate.
MARKIZĖ. Nutilkite ir paklausykite manęs... jūs net nežinote, koks kraujas teka mano gyslomis...esu prancūzė pagal auklėjimą, bet mano motina buvo tikra Gomez!
BOTRO. Ponia, būkite maloni, papasakokite apie jūsų genealoginį medį.
MARKIZĖ. Ar žinote, pone, kad Gomezai yra viskam pasiruošę.
BOTRO. Norėčiau to nežinoti.
MARKIZĖ. Norite, kad aš eičiau iki galo?
BOTRO. Visiškai priešingai, norėčiau pašokti su jumis.
MARKIZĖ. Jūs nuostabiai suderinate ironiją ir pyktį... Jūs netgi drįstate asistuoti grafienei, šiai draugei neaiškios sielos...
BOTRO. O, ponia, palikite grafienę ramybėje. Ši moteris nusipelno pagarbos ir įvertinimo.
MARKIZĖ. Džiuljeta man viską papasakojo ir jūs apie  ją dar drįstate sakyti, kad  ji jūsų tete a tete...
BOTRO. Ach, taigi tai, ponia markize, į kurią dirvą jūs buvote šiandien įbridusi... Ko jūs iš manęs tikitės?  Ir kokie gi tie mūsų santykiai... Esate laisva lyg oras... našlė... Jūsų didybė nustelbia viską, kas gi galėtų jums paprieštarauti, kai jūs pasirodote visuomenėje; bet jums patinka žaisti slėpynių su žmonėmis; tai nežabotos fantazijos derinys, paslaptys jus labai domina ir jūs prisidengiate apsiaustu tam, kad patektumėte į mano ateljė su pirštu prie burnos kaip tylos statula.
MARKIZĖ. Pone!
BOTRO. Vietoje to, kad ramiai sau pozuotumėte, jūs smaginatės laidydama mano atžvilgiu visokiausias replikas ir stebite, kaip aš į tai reaguoju, bet žinote, esu tikrai apsidraudęs prieš visokios rūšies koketavimą.
MARKIZĖ. Jūs, jūs... esate tik...
BOTRO. Tikrai nesu kvailas... Jūs norite man apsukti galvą ir padaryti iš manęs kretiną... Jums nepasisekė, bet esate graži moteris, aš esu menininkas... Jums patinka juoktis, man taip pat... Mes juokiamės, mes krečiame išdaigas... Jūs labai gerai suprantate juokus... jūsų portretas baigtas,  jis pasisekė, nes aš perpratau gundančią išraišką.
MARKIZĖ. Tęskite, aš jūsų kantriai klausau.
BOTRO. Jau baigiau, ponia... Ir norėčiau jūsų paklausti, kas gi yra visame tame rimta? Jokio prisipažinimo, jokių pažadų... Liekame tai, kas esame, laisvi... Jūs... ištekate už turtingo barono, aš – siekiu grafienės rankos.
MARKIZĖ. Jos rankos! O jeigu aš jums pasiūlyčiau savąją...
BOTRO. Jūs!.. Jūs, be abejo, esate tikra, kad nesutikčiau.
MARKIZĖ. Jūs tiesiog neįsivaizduojate, kas yra aistringa siela... Ispaniška siela... Ji jūsų niekada nesupras; aš vienintelė jus supratau, sugebėjau jus įvertinti, dėl jūsų viską paaukočiau... padėtį, pasisekimą...

Tuo pat metu baronas, kavalierius ir kunigaikštis pakelia durų uždangą, kad galėtų pasiklausyti kas yra šnekama.

Dešimtoji scena

Markizė, Botro, kunigaikštis, baronas, Ordino kavalierius, grafienė.

BOTRO. O, nieko neaukokite, prašau... Jūs pati savęs nepažįstate... Jūs viską priimate rimtai... Išvykite nuoskaudas ir pamatysite, kad ...
MARKIZĖ. Vadinasi, viskas tarp mūsų baigta... Mano siela kilni, jums atleidžiu, bet neužmirštu.
BOTRO. O aš busiu labiau patrauklus - atleidžiu ir užmirštu.
MARKIZĖ. O, per daug toli nuėjote... Dabar aš jūsų nekenčiu...
BOTRO. Buvau tuo tikras... (Pastebėjęs, kad jų klausosi,sako tyliai markizei) Mūsų klausosi! (Garsiai, pakeitęs toną) Markize, tai netinka, reikia iš naujo repetuoti sceną, nes jūs užmiršote savo rolę...
MARKIZĖ. Jūs tuo tikras? (Garsiai, pakeitusi toną) Gerai, stokitės dešinėje pusėje... ir pradėkime... „O, mano mielas Fabio, veltui jūs mane įkalbinėjate, aš vis tiek šoksiu mūsų miestelio ponui, mūsų gerajam kunigaikščiui, grafui, kuris jums yra labai maloningas, Fabio... nepavyduliaukite, prašau, manasis piemenėli, jausmai, kuriuos jam jaučiu, yra nekalti kaip ir širdis... jeigu jis mane išskyrė iš kitų kaimo merginų, tai vien todėl, kad jis mano, jog esu labai išmintinga ir ištikima savajam sužadėtiniui...“

Kunigaikštis, baronas, kavalierius ir grafienė jiems ploja.

Bravo, tai nepakartojama, tai nuostabu... tęskite.
MARKIZĖ (vaidindama nustebusią). Bet juk tai išdavystė!
BARONAS (markizei). Ach, tęskite sceną, prašau...
MARKIZĖ (sėsdamasi į fotelį). Baigta, jūsų malonės dėka praleidome surprizą... Daugiau nebešoksiu... nebenoriu pradėti...
BARONAS (eidamas prie jos). Dieviškoji markize, nebūkite tokia... pone kunigaikšti, eikite prie mūsų...
KUNIGAIKŠTIS (ironiškai). O, markize, dar vieną žingsnelį...
GRAFIENĖ (Botro). Žinojau... ir aš pamirštu... taigi...
BOTRO (padėdamas gitarą, kreipiasi į grafienę). Aš to tikėjausi.
KAVALIERIUS (kunigaikščiui). Ką jūs apie tai manote, kunigaikšti?
KUNIGAIKŠTIS (kavalieriui). O, ji iš tiesų stipri... Bet būkite tikras, jūs neapsirikote pasirinkdamas grafienės draugystę... Grafienė yra apdovanota bendravimo žavesiu... kaip tai skiriasi nuo markizės...
BARONAS (kunigaikščiui). Bet sakykite, koks pjesės pavadinimas, kurią norėjote suvaidinti?
KUNIGAIKŠTIS. Pjesė, kurią jums suvaidino, aš manau, vadinasi meilės siurprizai, ar ne taip, markize?.. Jūs atrodote be galo pavargusi.
KAVALIERIUS (tyliai Botro). Net nežinojau, kad ji buvo priėmime pas jus.
BOTRO. Ir jai to buvo negana.
KAVALIERIUS. Ach...
MARKIZĖ. Būtų gerai nusikratyti kostiumu, kuris mane varžo.

Ji atsikelia ir išeina pro duris dešinėje pusėje.
                                                    
Vienuoliktoji scena

Tie patys, be markizės.

BARONAS (eidamas iš paskos markizei). Markize, prašom palaukite...  (Sugrįžęs prie kavalieriaus) Išvykstu, t.y. norėjau pasakyti, kad mes neatidėliotinai išvykstame į Paryžių, aš ir manoji sužadėtinė. Ar galėtumėte padaryti malonę ir išduoti pasus skubos tvarka?
KAVALIERIUS. Jūs juos gausite, brangusis barone.
BARONAS. Labai jums ačiū... Mano atsiprašymai, pone ambasadoriau, markizė jaučiasi taip blogai, kad tikriausiai negalės dalyvauti vakarienėje ir turės atsisakyti jūsų kvietimo... Ir aš taip pat, pone kunigaikšti, apgailestauju, aš taip pat priverstas  ...
KUNIGAIKŠTIS. O, brangusis barone, buvau numatęs jūsų atsisakymą... Bet skubėkite jos slaugyti... Kelionė jai išeis tik į naudą... Tarp kitko, barone, matau, kad jums labai patinka šis portretas... aš su malonumu jums jį paaukosiu.
BARONAS. Pone kunigaikšti, aš to ir tikėjausi iš jūsų pusės...
KUNIGAIKŠTIS. Juk buvome susitarę... taigi geros jums kelionės... ir sėkmės...
VISI KARTU. Geros jums kelionės.
BARONAS (kreipdamasis į Botro). Labai jums ačiū... Priimkite mano atsisveikinimus... Pone Botro, mes   sutvarkysime šio paveikslo reikalus raštu.

Dvyliktoji scena

Tie patys veikėjai, be barono.

KUNIGAIKŠTIS (prieina prie Botro, kužda jam į ausį). Botro, jūs tiesiog esate mažasis Rišelje, mano brangusis.
BOTRO (besišypsodamas). Pone kunigaikšti, šiandieną aš susitvarkau.
KUNIGAIKŠTIS (šypsosi). Taip, kad leistumėte išvykti markizei! Taigi, tarp mūsų kalbant, ponia grafienė, mūsų markizė, kilusi iš Gomezų... Ji mėgsta nuotykius... o vargšas baronas... jis greičiausiai pasiruošęs siurprizams... bus daug siurprizų, o jūs, brangioji grafiene, jūs mums liekate ir mes jums liksime ištikimi... Paklausykite, ką tik gimė idėja... (visi apsupa kunigaikštį) Noriu jums užduoti vieną klausimą... Prieikite, prašome, visi arčiau... Patikėkite, nėra jokios paslapties... tarp barono ir markizės... Kuriam iš jų labiau nepasisekė?
KAVALIERIUS. Tai priklauso nuo to, kaip bus užduotas klausimas.
KUNIGAIKŠTIS. Kaip tai?
KAVALIERIUS. Pasinaudosiu kunigaikščio įžvalgumu: vargšas baronas, o, šis vargšas baronas... Sulauks jis siurprizų... Jo likimas apverktinas... Markizė taps Semiramiu, o jis vargšu Ninu.
KUNIGAIKŠTIS. Jis teisus.
KAVALIERIUS. Iš kitos pusės, ponas ambasadorius tik ir kartos kartu su manimi... Ši mieloji markizė, šis kūrinys... gracinga, kupina dvasios, vargšė ištekėjusi už barono, kuris ją greičiausiai padarys nelaimingą!
KUNIGAIKŠTIS. Jis pažįsta jos pasaulį, žino, su kuo ji bendrauja... Tai - būtent tai, ką aš ir maniau... Nuo šiol markizė tampa įdomi, labai įdomi, netgi auka... Ir kas jums sako, kad ji neišteka už monstro, pavydaus tipo... Baronas kažkodėl mane atstumia, mes nežinome jo kilmės, nei kas jis yra... O mažoji markizė nėra nei pikta, nei bloga linkinti... Ji apie visus tik gerai atsiliepia. O mes, mes buvome negailestingi jai, ypač aš. Aš sau neatleisiu, kad buvau toks neteisingas jai. Man  jos gaila, mums jos tikrai trūks, buvau toks neteisingas jos atžvilgiu.

Tryliktoji scena

Tie patys veikėjai, markizė.

MARKIZĖ (su kepure ir šaliku). Aš niekada nepasigendu draugų.
KUNIGAIKŠTIS (nustebęs). Jūs ankstyva... ir be galo žavinga, mažoji fėja.
MARKIZĖ. Argi? Sakykite, kas suteikia draugams siurprizų ?
KUNIGAIKŠTIS. Išdykėle, tai jūs visą laiką buvote čia? Bet gi tai kitas puslapis. Botro, aš vis dar tebeturiu savo cherubiną [angelą].
MARKIZĖ. Persirengdama už šito paveikslo, netyčia išgirdau jūsų pokalbio pabaigą... Nesijaudinkite, išvykstu viena, nes ponas baronas jau yra išvykęs į Paryžių, tam, kad paruoštų žiemai apartamentus... Aš tik  pasiliksiu su jumis vakarienei, kad suteikčiau laimės dviem draugams... (Žiūri į Botro ir grafienę) Jūs tiesiog esate sukurti vienas kitam...
KUNIGAIKŠTIS (nustebęs). Ką visa tai reiškia? Ką jūs, grafiene, žinojote apie šią sceną ?
GRAFIENĖ. Taigi atomazga taip pat yra siurprizas jums...
KUNIGAIKŠTIS (kavalieriui). Mano brangusis kavalieriau... Mes tik mokinukai palyginus su moterimis... Tai jos turėtų mus valdyti... Klusnumas niekada nebūtų vertinamas kaip vergystė, geros manieros jas padaro kilniomis ir lengvomis... Ką gi, panaikinkime netinkamus įstatymus ir eime vakarieniauti...