Ukmergės kultūros puslapiai

Vienkiemio poetas. Grynuolis. Provincijos perlas. Žmogus, savo kūryba keičiantis mūsų požiūrį, suvokimą, atspindintis mūsų mentalitetą. Kūrėjas, kurio knygą negėda padovanoti geram bičiuliui, garbiai mokytojai, dvasininkui... Poetas, kurio kūryba – aukso aruodas. Jo knygą smagu paimti į rankas, nes ji limpa prie širdies. Be šio žmogaus Siesikai neturėtų vienos spalvos. Didelio, ryškaus švytėjimo...

Taip gražiai ir netradiciškai šilto lietaus nupraustą liepos 30-osios popietę buvo kalbama Siesikų kultūros namų salėje, kur kvepiant grybams, čia pat sustatytų javų guboms, apkaišytoms vasaros pievų žolynais, vyko jaukus pasisėdėjimas, skirtas šiame miestelyje gyvenančio poeto Romo Railos poezijos knygos „Rašyk. Kažką daryk su šia padange!“ sutiktuvėms. Gi pats autorius, per savo 55-erius metus taip ir nepripratęs prie tokio dėmesio, gražių žodžių, tarsi pasimetęs paauglys gūžėsi po savo oranžine kepure su snapeliu ir vis bandė pasislėpti už plačių šalia sėdinčio bičiulio Vytauto Česnaičio pečių. Pastarojo palydėtas prie mikrofono, šyptelėjo ir atsiduso:
  - Čia perdaug gražu...  Prakalbų nemoku sakyti... Gal paklausinėkit ko...

„Paklausinėtas“ renginyje dalyvavusio pagrindinio knygos pasirodymo iniciatoriaus, kultūros almanacho „Eskizai“ redaktoriaus V. Česnaičio, Romas pamažu atsivėrė. Pasakojo, jog vieną kartą parašo eilėraštį ekspromtu, kitąsyk – nusišneka arba vargsta, prigadina popieriaus. Štai rašydamas „Ta tyli valandėlė laukų vidury“, kaip pats prisipažino, priterliojo 25 lapus...

Jis nuoširdžiai nustebo, svečių būryje išvydęs pirmąją savo mokytoją Genę Mariją Kazirskienę, kurios buvo nematęs vos ne pusšimtį metų. Sakė iki šiol išsaugojęs 1969-aisiais jos dovanotą knygelę „Ten už upės toli“. Prisimena, kaip griežtai ji mokė rašto, o neklausant ir už ausų patampydavo...

Mokytoja neslėpė nuostabos, jog čia tas pats Romukas, kadaise taip negrabiai vedžiojęs pirmąją raidę, o šiandieną pristatantis skaitytojams jau antrąją savo poezijos knygą. Pasak pedagogės, per daugelį metų išsitrina sutiktų mokinių veidai, tačiau atmintyje lieka ne patys gabiausieji, ne buvę penketukininkai, o štai tokie, kaip Romas - gal ir padykęs, jei jau už ausies tekdavo patampyti, šiek tiek kitoks nei visi, uždaras, jau tada gyvenęs savo susikurtame pasaulyje. Labai gražiai piešdavęs. Mokytoja rinko Romo piešinius, ketindama išsiųsti juos į konkursą televizijoje, tačiai vieną dieną darbai dingo: pasirodo, Romas išdalino juos draugams, šie išsinešiojo namo.

Tačiau pomėgis piešti nedingo. Poetas pats iliustravo savo knygą, o į ją įdėti rankraščiai stebina nepaprastai gražia autoriaus rašysena. Matyt, mokytoja, kaip pats sakė, išties griežtai rašto mokė.

Džiaugdamasi antrąja poeto knyga, rajono literatų draugijos vadovė, „Šilo“ pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Gelūnienė kalbėjo, jog Romas moka ir gali savo eilėmis pasakyti tai, ko mes kartais išvis nedrįstame pasakyti. Pedagogė prisipažino, jog jo eilėraščio eilutę „Liūdesy, liūdesy, tu geltonas kaip Antikos mitas“ ji kartoja kaip mantrą.

Lyriškai nusiteikusios buvo ir Romo klasės draugės: Siesikų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vitalija Čyvienė ir Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Virginija Tylienė. Ji irgi prisipažino turinti labiausiai patinkančias eiles Romo kūryboje ir atsivertusi jo knygą, pakvietė pasiklausyti „Mažojo princo“. Virginija prisiminė, kaip per lietuvių literatūros pamoką kadaise mokytoja garsiai skaitė geriausią klasėje Romo rašinį J. Tumo-Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ tema, kaip baigę mokyklą kartu stojo į Vilniaus universitetą, kaip džiaugėsi, kai 1978 metais „Tarybinio studento“ laikraštyje buvo išspausdintas jo eilėraštis. Prabėgus šešeriems metams, Romas tapo „Poezijos pavasarėlio“ laureatu, o 2009 – aisiais Romo Railos kūryba buvo įvertinta literatūrine Vlado Šlaito premija.

Buvusi Siesikų gimnazijos direktorė Danutė Gelūnienė teigė žinanti, kodėl Romas niekada nesiskiria su savo legendine kepure, net namuose ją dėvi. Pasak pedagogės, moterys energiją gauna iš žemės, o vyrai – iš kosmoso. Antai per atlaidus moterys eina į bažnyčią, klūpo ant grindų, o vyrai būriuojasi šventoriuje po medžiais – kiekvienas renkasi tokią vietą, kur geriau jaučiasi. Romui Dievo duota tiek, kad kartais tai net slegia, sprogdina, visko būna per daug. Todėl jis ir slepiasi po kepure. „Jei tau tai padeda, gali nešiot dvi - tris kepures iš karto“, - šypsodamasi linkėjo poetui buvusi jo mokytoja.

Jaukiai srūvantis laikas tą vakarą, nuoširdi knygos autoriaus pagarba ir dėkingumas kiekvienam, atėjusiam į susitikimą, skatino visus atviram šnekėjimui, mieliems prisiminimams, lyriškiems pamąstymams, o vakaro vedėja, Siesikų bibliotekos šeimininkė Rimutė Vilčinskienė vieną po kito gražiai kvietė prie mikrofono atvykusius svečius. Poetą sveikino mokytoja Veronika Amankavičienė, Siesikų seniūnijos seniūnas Algirdas Kaušas ir pavaduotoja Janina Staškūniene, kultūros namų direktorė Valė Karaliūnienė ir renginių organizatorius Kęstutis Motiejūnas, knygos apie Siesikus autorė Onutė Kazlauskienė, kaimo bendruomenės pirmininkė Leokadija Talalienė ir kiti. Vakaro nuotaiką jaukiai šildė kultūros namų meno vadovo Pauliaus Geišos atliekamos dainos, Zitos Staškūnienės ir Reginos Maželienės į puokštes suskinti laukų ir pievų žiedynai.

Renginiui baigiantis, visi pakilo sugiedoti Romui Railai „Ilgiausių metų“. 

Pasak  Romo dvasinio vedlio, jo globėjo ir didžiausio užtarytojo, rajono tarybos Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto pirmininko, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Ukmergės skyriaus vadovo Vytauto Česnaičio, jau seniai buvo galima išleisti ir trečią, ir ketvirtą Romo poezijos knygą, eilėraščių parašyta labai daug ir  brandžių, tačiau autorius yra pretenzingas, reiklus sau, ir niekur nepaskubėsi. Todėl svarbu kad jis kuo plačiau skleistų savo kūrybinį potencialą, kad kuo daugiau menotyrininkų, literatūrologų, akademinė bendruomenė atrastų šį provincijos perlą.

Pačio Romo interesai gerokai kuklesni. Viename savo eilėraštyje jis tik prašo: „Ir neklauskit, iš kur aš atėjęs, / ir neklauskit manęs, kur einu, / apsinuodijęs knygų idėjom, / apsinuodijęs knygų švinu...“

Nijolės Paškauskienės ir Onutės Motiejūnienės nuotraukos.