Ukmergės kultūros puslapiai

„Žuvėdros“ leidykla išleido Algirdo Šemetos atsiminimų knygą „Užaugom Lietuvoj“, kurioje pasakojama apie Šemetų giminę ir jos gyvenimą. Knygoje sutiksime knygnešį ir angliakasį, gimtųjų laukų artoją ir gydytoją, mediką ir ministrą, profesorių, moksleivį, studentą ir kareivį. Visus juos junga viena paslaptinga jėga – giminystė. Vienas iš iš jos narių – dabartinis Krikštėnų dvaro šeimininkas Algirdas Šemeta, šeštas vaikas šeimoje, pagrandukas, gimęs Šimonių girios pašonėje, Plikiškių kaime, sumanaus ir tvarkingo ūkininko Stasio Šemetos sodyboje.

Knygos autorius pasakoja, jog dvaro pradėjo ieškoti 2007 metais, kai pavyko pelningai parduoti  viešbutį City Park. Pirmiausia jo žvilgsnis klajojo po Anykščių kraštą, tačiau sustojo Krikštėnuose, nes šis dvaras netoli Vilniaus – Panevėžio greitkelio, rūmas dar ne visai sukirmijęs. Nors šiferio stogu, lentom užkaltais langais, bet yra senas parks, du įvairios augmenijos prižėlę tvenkiniai, o svarbiausia, kad iki sostinės – tik 57 kilometrai.

Kada dvaro rūmai stojosi šitoje vietoje, tikslių žinių nėra. Patys Krikštėnai minimi nuo 1744 m. Po metų dvarą iš jo savininkų Monkevičių nusipirko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinis veikėjas, teisininkas Ignas Bogušas. Po jo mirties dvarą paveldėjo jo brolis Pranciškus Ksaveras Mykolas Bogušas - prelatas, filosofijos mokslų daktaras, LDK iždininko A. Tyzenhauzo sekretorius, Lietuvos tribunolo maršalka.

Knygos autoriui nepavyko rasti duomenų, kaip atrodė Ksavero Bogušo laikų Krikštėnu dvaras. Jam išsikėlus į Varšuvą, dvarą valdė Vilniaus vicegubernatorius Bagnevskis, po to – Julijonas Pac Pomerneckis, kuris XIX a. viduryje Krikštėnuose pasistatė vėlyvojo baroko stiliaus rūmus, o jo sūnūs Jonas ir Stanislovas pardavė juos prancūzų kilmės rusų generolui Edvardui de Bondi. Su žmona Antanina jiedu susilaukė sūnaus ir keturių dukterų. Jauniausioji iš jų, Eugenija de Bondi, po motinos mirties tapo Krikštėnų dvaro savininke, o iš šios šeimos įpėdinės Janinos de Bondi dvarą, tiksliau jo rūmų likučius, ir įsigijo Algirdas Šemeta. Deja, senoji Krikštėnų šeimininkė nesulaukė dvaro restauravimo pabaigos, nors labai troško pamatyti, kaip šie rūmai atrodė jos tėvų ir senelių laikais.

Įvairiuose archyvuose ieškodamas dvaro dokumentų, A. Šemeta surado tik 1923 metais darytą žemės planą, iš kurio matėsi, kad dvarui priklausė 400 hektarų žemės, 34 įvairios paskirties pastatai, ant Parijos upelio kranto pastatytas malūnas. Po žemės reformos dvarui buvo palikta 80 hektarų žemės.

Naujasis rūmų šeimininkas stengėsi atstatyti pastatą iki 2009 metų rugsėjo aštuntosios, kad drauge su giminėmis ir draugais čia galėtų atšvęsti savo septyniasdešimtmetį. Darbų buvo daug. Rūmų plotas – tūkstantis kvadratinių metrų. Reikėjo įrengi erdvią pokylių salę, biblioteką-skaityklą, šešis butus, biliardinę, pirtį, aludę, baseiną, vienuolika sanitarinių mazgų, geoterminį apšildymą, ventiliacijos ir apsaugines vaizdo signalizacijos sistemas, telefono ir interneto ryšį. „Tvarkėme ne tik dvaro rūmą, bet ir jo aplinką – buvo išvalyti du apleisti tvenkiniai, iškasti dar du, sutvarkytas senasis parkas ir jo alėjos, viename tvenkinyje atsirado sala ir tilteliai į ją, apie pusantro kilometro pasivaikščiojimo takelių, lauko teniso aikštelė, alpinariumas, du fontanai, saulės laikrodis, pasodinta daug įvairių medžių, įvairiomis spalvomis sužydo rožynas“, - rašo knygoje A. Šemeta.

Pagal grafiko Arvydo Stanisovo Každailio projektą buvo sukurtas Šemetų giminės herbas, puošiantis Krikštėnų dvaro rūmus, grafiko žmona Regina išsiuvinėjo giminės vėliavą. Šeimininkas norėjo, kad herbe atsispindėtų statybininko profesija, nes jo tėvas visą gyvenimą statė trobesius kaimiečiams, o ir pačio Algirdo visas gyvenimas atiduotas statyboms. Todėl šeimos sprendimu herbe buvo pavaizduotos dvi aukso spalvos gegnės.

Knygos autorius prisipažįsta net negalvojantis, kad į dvarą investuoti pinigai kada nors grįš, tačiau jis įsitikinęs: tie pinigai nepražuvo. „Padariau Lietuvai labai naudingą darbą: atstačiau suniokotus dvaro rūmus, kurie stovės nežinau kiek metų ir puoš Krikštėnus“.

Nuotraukos iš knygos "Užaugau Lietuvoj".