Ar daug gali papasakoti baltas lapas? Jei jis patenka į poetės, tautodailininkės Zitos Bataitienės rankas, - be galo daug. Apie sodan per rasotą žolę nubridusias vaikiškas pėdeles ir biblioteką mokytojos spintoje. Apie įsimylėjusius jonvabalius, horizonte vorele linguojančias septynias stirnas ir laisvą gandro skrydį kuprotų debesų link. Apie tirpstančius laiko varveklius, varvantį gerumą ir baltą angelą ant apsnigtos palangės, nebyliai laiminantį Kūčių stalą...

Kovo 28 d. klausėmės šitų romantiškų, pavasario ilgesiu, meile ir nostalgija dvelkiančių istorijų, gražiai sugulusių į ketvirtąją Zitos knygą „Balto lapo istorijos“, į kurios pristatymą Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje susirinko autorės bičiuliai, jos poezijos gerbėjai, kolegos iš literatų ir tautodailininkų draugijų, moterų centro „Gaja“, artimieji. Kartu su Meno mokyklos jaunosiomis violončelininkėmis, kurias muzikuoti moko pedagogė Angelė Adamonienė, griežė ir Zitos anūkė Urtė, ją atidžiai stebėjo tėtis Tautvydas ir mama Ingrida. Tai ji, mažoji Urtė, pirmoji ir pranešė močiutei, kad bibliotekoje rengiamas jos knygos pristatymas. „Iš kur žinai?“ – nusistebėjo  šypsodamasi tėčio mama. „Žinau, nes aš violončele ten grosiu“, - atsakė mergaitė.

Jaukiai pleveno laikas tą popietę bibliotekos Mažojoje galerijoje.  Pro jos langus lyg pavasario potvynis laukan veržėsi gyvenimo džiaugsmą ir aistrą spinduliuojančios violončelių melodijos, kieme, už galerijos langų, jų nuščiuvusi klausėsi pirmuosius pumpurus sukrovusi senoji bibliotekos ieva. Skambant  Zitos eilėms ir „Balto lapo istorijoms“, kurias skaitė Vilma ir Virginija, ekrane sukosi įamžintos poetės gyvenimo akimirkos: kelionių su šeima įspūdžiai, viešnagė pas kolegas Utenoje ar Anykščiuose, poezijos vakarai, konkursai, apdovanojimai, linksmos, nerūpestingos valandos su anūkais sode...

Buvęs rajono literatų vadovas Kazys Klevinskas prisipažino, jog per visus pažinties ir bendravimo su Z. Bataitiene metus jis nė karto nėra jos pavadinęs Zita – tik Zitute arba Zitele. Nes jos gerumas, visuomet  šypsena nušvitęs veidas, bendravimo būdas kitaip ir neleidžia. Kazys stebėjosi, kaip Zitelė, meniškos prigimties, romantiškos sielos poetė, galėjo pasirinkti tokią vyrišką inžinieriaus darbo apsaugai profesiją? Bet pasirinko, dirbo, ištvėrė. Kolegė Leonora Jankeliūnienė buvo dar atviresnė. Zitai, sakė ji, galima net pavydėti tokio talento rašyti, kurti, gebėjimo bendrauti, suprasti, visus visada kantriai išklausyti, niekada nieko nepajuokti, nepasmerkti. Tautodailininkas Vytautas Mackevičius prisiminė, kaip seniai seniai, išvydęs Zitos karpinius, pakvietė ją į savo bendraminčių būrį, visaip skatino ir ragino rengti parodas, dalyvauti jų bendruose susibūrimuose. Dėkingas Zitai už šiltą bendravimą, nuoširdžią pagalbą rengiant poezijos vakarus ir istorikas Stanislovas Budraitis. Su gėlių žiedais į susitikimą atskubėjusi  moterų centro „Gaja“ atstovė Roma Davidonienė pasakojo apie smagias jų organizacijos akimirkas šventėse, kelionėse ir kasdieniniuose reikaluose, kuriuos, tegul ir labai proziškus, Zita kažkaip sugeba sutvarkyti poetiškai ir sklandžiai. Literatų draugijos pirmininkė Rita Gelūnienė buvo bene pirmoji, į kurios rankas pateko autorės dovanota naujoji jos knyga. Atsivertė pirmąjį puslapį ir skaitė, kol užvertė paskutinį.  Sužavėta ir sujaudinta Zitos atvirumo, žodžio grožio, jausmo gilumos, tą patį vakarą Rita parašė eilėraštį, skirtą knygos autorei, „Apie balto lapo istorijas“, kurį ir perskaitė renginio metu, eilių posmams susiliejus su jaukia, artėjančio vakaro sutemas pasiglemžusia tyla.

Bičiulių ir gerbėjų gėles, skirtas poetei, namo parnešė anūkė Urtė, kuri iš močiutės mokosi ir karpinių meno. Autorės karpiniai puošia ir baltąją poetiškų istorijų knygą. 20 jos egzempliorių Zita padovanojo Viešosios bibliotekos skaitytojams. Kartu su trumpučiu laiškeliu: „Sveiki, mieli bičiuliai, sulaukėme lėtais žingsniais atlinguojančio pavasario. Šiltas spindulys pažadins snaudžiančią vyšnią... Gaila, jog negaliu būti su Jumis  - kojos neklauso... Labai norėjau knygos pristatymo, tačiau svajonės ne visada išsipildo. Pavasarį visiems linkiu Meilės, Laimės, Sveikatos. Dėkoju Jums už viską – gražų bendradarbiavimą, šilumą, šypsenas, linkėjimus. Aš su Jumis. Zita“.

Tatjanos Urazovos nuotraukos.