Spausdinti


Taip sakė jonavietė Birutė Gadišauskienė, balandžio 25 dieną Vlado  Šlaito viešojoj bibliotekoje pristatydama savo tapybos darbų parodą „Tūkstantis mano gyvenimo spalvų“. Tai antroji šios moters personalinė paroda ir apskritai antroji gyvenime, nes, kaip pati prisipažįsta, pradėjo tapyti vos prieš trejus metus. Pagal profesiją ji – inžinierė-chemikė, penkiolika metų dirbusi  „Achemoje“, vėliau, pasak jos, pakeitusi darbinę veiklą 180 laipsnių kampu ir atsidūrusi draudimo kompanijoje ERGO. Ilgai ir įdomiai vedžiodamas gyvenimo takeliais, likimas Birutę netikėtai, o gal atvirkščiai – iš lėto ir nuosekliai – atvedė į meno valdas, paskatinęs dailės kūriniais prabilti apie savo vidinį pasaulį. „O viduje, - teigia autorė, - mes turime labai daug: savo mintis, idėjas, išgyvenimus, potyrius. Vaikystėje visi buvome talentingi, mėgome piešti, lavinomės, tobulėjome.  O argi brandžiame amžiuje mūsų rankos, įpratusios guosti, virti, šluostyti, adyti, ar jos nenusipelnė plazdenti?“

Pradėjusi nuo grafikos, netrukus Birutė ėmė tapyti aliejiniais dažais, o pastaruoju metu vis dažniau galvojanti ir apie akrilo techniką. „Aliejus – mano laisvalaikis ir apmąstymų valandos. Akrilas – intensyvus darbas, neleidžiantis mėgautis kūrybos procesu, nes dirbti reikia greitai, mintis turi būti aiški, suformuota iš anksto...“

Per tuos metus namuose atsirado dešimtys pieštų, tapytų darbų, kurie ir susibėgo į įspūdingą gyvenimo spalvų parodą. „Esu skorpionas, - su šypsena pasakoja Birutė. – Mano spalvos – raudona, balta, juoda. Darbe nešioju juodą, mėgstu baltą, o raudona – mano svajonė“. Ši svajonė, kalba tapytoja, - varomoji jėga gyvenime, nešanti ją lyg ant sparnų. Bet gali tapti didele graužatimi, varančia žmogų į neviltį, kai negali jos įgyvendinti. Arba tylia kasdienybe, įpareigojančia gerai atlikti  kiekvieną darbą. Kartais ta svajonė gyvenimo vingiuose tiesiog gali būti primiršta. Tačiau, įsitikinusi Birutė, tikra svajonė negali visai išnykti. Ji visuomet gyvena šalia ir atėjus laikui tave pasitinka.


Į parodos atidarymą Ukmergėje autorė atvyko su gražia „palaikymo komanda“. Jaunosios viešnios Aistė ir Gustė Cvilikaitės vilkėjo tautiniais drabužiais, priminusios renginio dalyviams apie 2017-uosius - Tautinio kostiumo metus, skambėjo eilės, skirtos Lietuvai.  Ne viename chore dainavusi ir tebedainuojanti B. Gadišauskienės bičiulė ir bendravardė Birutė Marganavičienė netikėtai tapo simbolinio salės žiūrovų choro „dirigente“, paskatinusi ne tik uždainuoti, bet ir sugiedoti parodos autorei „Ilgiausių metų“. Volfgango Amadėjaus Mocarto „Užburtąja fleita“ bei kitomis fleitos melodijomis vakaro nuotaiką jaukiai virpino Ukmergės Meno mokyklos atlikėja Emilija Šlepetytė.

Savo bičiulę, kolegę sveikino ukmergiškė Salvinija Vijūnienė, kuri ir buvo parodos bibliotekoje iniciatorė, pasiūliusi jos šeimininkams surengti B. Gadišauskienės kūrybos parodą. Džiaugėsi jos darbais su gėlėmis į renginį atskubėjusios moterų centro „Gaja“ atstovės drauge su savo vadove Valentina Vaičiūniene, kiti svečiai.

Baigiantis vakarui, buvo surengti gražiausio paveikslo rinkimai, parodos autorė vaišino renginio dalyvius naminiu Jonavos krašto pyragu, o į glėbį vos tilpo sveikintojų dovanoti gėlių žiedai...

Kristinos Darulienės nuotraukos.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau