Spausdinti

Birželio 7 dieną kraštietei rašytojai, poetei, eseistei, žurnalistei Daliai Jazukevičiūtei sukanka 65-eri metai. Jubiliejaus išvakarėse Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros skaitykloje surengta spaudinių paroda „Kas ją prašnekins, mano tylinčią širdį...“

„Poetė ir žurnalistė. Įdėmiai žvelgianti ir daug matanti. Pasislepianti ir atsiverianti“, - taip savo knygoje  „Parašyta moterų“ literatūrologė dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė pristato mūsų kraštietę Dalią Jazukevičiūtę, cituodama jos eiles iš „Baltų lankų“ leidyklos išleisto eilėraščių rinkinio „Imperijos moteris“,  kuris buvo įvertintas Salomėjos Nėries premija: „Galbūt išties turėsiu ropštis pragaran / iš pragaro /apsiavusi pigiais kartoniniais bateliais / pagarbiu veidu ir niūri / su kieta karsto pagalve po pažasčia / nors Dieve tu tikrai žinai / kad tau nenusidėjau / aš viską dariau kad iškęsčiau / nešokau nuo tiltų / žemyn / neguliau ant gelžkelio bėgių / negėriau nuodų / visad manydama / jog dozė bus nepakankama“.

Šią knygą, kaip ir daugelį kitų leidinių, pasakojančių apie poetės, prozininkės, eseistės, žurnalistės D. Jazukevičiūtės gyvenimą ir kūrybinę veiklą, galima pavartyti Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros skaitykloje surengtoje spaudinių parodoje „Kas ją prašnekins, mano tylinčią širdį...“ Paroda skirta poetės 65-erių metų jubiliejui, kurį autorė pasitiko birželio 7 dieną. Gimė rašytoja Ukmergės rajone, Pageležių kaime.

„Aš – kaimo mokytojų vaikas. Tėvas direktoriavo, mama mokytojavo... Gyvenom mokykloje, vasarą tėvas leisdavo miegoti mokyklos bibliotekoje ir tai buvo laimė. Užaugau tarp knygų ir greitai tapau absoliučia knygų žiurke. Na, gal ne visai „absoliučia“ – rūpėjo draugystės ir meilės visokios, bet skaitymas vis tiek buvo svarbiau. Greitai perskaičiau dvi bibliotekas – mokyklos ir miestelio. Manau, iš knygų esu gavusi daugiau negu iš žmonių... Turbūt svarbu ir tai, kad turėjau labai puikų, protingą lietuvių kalbos mokytoją, poetą Virgilijų Kaziūną, kuris kartais mane lepindavo ir vieną kitą pamoką dėstydavo tik man vienai... Mokytojas turėjo daug lituanistikos studijos draugų poetų Vilniuje – Strielkūną, Skripką ir kitus, kurie mielai, jo kviečiami, atvykdavo į mūsų Taujėnus. Jie skaitydavo savo kūrybą, o mokytojas įtraukdavo į tuos skaitymus ir mane“, - prisimena rašytoja pokalbyje „Suvaldyti klyksmą“, atsakydama į žurnalo „Metai“ korespondento, poeto Romo Daugirdo klausimus.

Iš parodoje eksponuojamų spaudinių sužinosime, jog Vilniaus universitete studijavusi lietuvių kalbą ir literatūrą, poetė dirbo Drogobičiuje (Ukraina) archyve, vėliau – dienraščio „Respublika“, žurnalų „Laiko balsas“ ir „Veidas“ redakcijose. Už pirmąjį poezijos rinkinį „Atsisveikinimai“ 1989 m. pelnė Zigmo Gėlės premiją. 2003 m. apdovanota kardinolo Audrio Juozo Bačkio už krikščioniškosios tapatybės puoselėjimą ir lietuvių tautos dvasinio paveldo saugojimą žurnalistinėje veikloje. Tačiau, kaip pripažįsta pati rašytoja, ne mažiau brangus jai ir pats pirmasis įvertinimas 1969 metais, kai ji, septyniolikmetė, tapo respublikinio moksleivių literatūrinio konkurso poezijos laureate.

Šalia keturių poezijos rinkinių parodoje išvysime ir šešias rašytojos prozos knygas. Trys romanai – „Anarchistės išpažintis“, „Juodasis kvadratas“ bei „Dviejų mėnulių baras“ parašyti per vienerius metus. Ekspozicijoje surinkti ir tie leidiniai, kuriuose publikuojami žurnalistės interviu, pasisakymai, prisiminimai. Tai ir pokalbis apie gyvenimą, meilę, kūrybą su aktore Monika Mironaite mėnraštyje „Metai“, ir knyga „Bliuzas Ričardui Gaveliui“, kuriame D. Jazukevičiūtė dalijasi prisiminimais apie kolegą drauge dirbant žurnalo redakcijoje. Žaismingai pasakodama apie žurnalistinės veiklos metus, poetė prisipažįsta, kaip jie traukdavo „į tą vienintelį pragarėlį, kur vis dažniau žmonės žūsta... Į Rašytojų sąjungos kavinę „Suokalbis“. Sakydavau sau: „Neik, Sigute, neik, dukrele, po slenksčiu duobė žarijų“, - bet niekas negelbėjo – trauka buvo velniška“.

Parodos ekspozicijoje rikiuojasi ir įvairūs poezijos rinkiniai, kuriuose taip pat aptiksime D. Jazukevičiūtės kūrybos. Tai ir beveik prieš du dešimtmečius išleista knyga „Kam pakėlei mane lig žvaigždžių...“, 2008 m. pasirodęs eilių rinkinys „Ašara Dievo aky“, ir pernai dienos šviesą išvydusi poezijos antologija „Naisių vainikas“, kurioje publikuojama Zigmo Gėlės premijos laureatų kūryba.

„Manau, rašytojo profesija – viena rizikingiausių pasaulyje. Ypač jeigu rašai krauju. Kiekviena rašymo krizė, kai įsivaizduoji, kad jau viskas, nieko nebesukursi, prilygsta mirčiai“, - teigia rašytoja.

Parodoje surasime ir Dalios Jazukevičiūtės bibliografijos rodyklę, kurią, minint rašytojos 55-erių metų jubiliejų, sudarė Vlado Šlaito viešosios bibliotekos vyresnioji bibliografė Rita Adomonytė.

Paroda Kraštotyros skaitykloje veiks iki liepos 1 d.

Sigitos Astikienės ir spaudos archyvo nuotraukos.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau