Į Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje lapkričio 6 d. vykusį susitikimą su filosofu, rašytoju, publicistu, humanitarinių mokslų daktaru, Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu Arvydu Juozaičiu rinkosi vyresnieji ukmergiškiai – tie, kurie buvo kartu su Sąjūdžiu ir pirmaisiais atgimimo metais. Tąsyk, 1988 m. balandžio 20-ąją, Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, A. Juozaitis perskaitė savo garsųjį pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“, kuris tapo postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę du mėnesiai.

1988 m. jis buvo leidinio „Sąjūdžio žinios“ , vėliau – savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorius ir leidėjas, žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Parašęs ne vieną dešimtį knygų. Sukūręs istorinę literatūrinę „Baltijos trilogiją“: „Karalių miestas be karalių“ (Ievos Simonaitytės premija), „Ryga – niekieno civilizacija“ (Baltijos Asamblėjos premija), „Klaipėda – Mėmelio paslaptis“. Pastarąją knygą rašytojas padovanojo ir Vlado Šlaito viešosios bibliotekos skaitytojams.

Nuo 2013 m. A. Juozaitis – Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2016-ųjų –  Sveikatos mokslų fakulteto docentas.

„Apsigyvenau Klaipėdoje, nes niekur kitur Lietuvoje man nebebuvo vietos. Neradau laisvos kūrybos erdvės niekur kitur, radau tik čia. Be to, kokia lemties malonė –  50 km, ir tu jau kito pasaulio Rytprūsiuose, dabartinio Kaliningrado srityje, 50 km – ir tu jau buvusioje Livonijoje, Latvijoje. Klaipėda – tai mano Lietuvos išsiveržimas iš aklavietės. Kaliningradas – toli gražu ne Rusija, tačiau to negali žinoti jame nepagyvenęs“, - teigia A. Juozaitis. Jis prisipažįsta, kad Sąjūdis pasiglemžė jo ir mūsų visų gyvenimus. Kad daugelio (pirmeivių) lūkesčiai ir norai sudužo kaip sueižėjęs indas. „Mano politinė biografija gal ypatingesnė tuo, kad kaip nedaugelis nenorėjau eiti į valdžią, neįsivaizdavau savęs aukščiausios valdžios krėsluose. Visą gyvenimą troškau tik rašyti. Po 2003 metų, kai Lietuvoje įvyko esminiai geopolitiniai lūžiai, Sąjūdžio idealai mirė. Nebebuvo nė šešėlio reikalo vaidinti, kad to nenutiko. Tada ir „išėjau“ iš Lietuvos pro sostinės duris. Kad į ją grįžčiau pro Vakarų langą. Grįžau į darbą su amžinybe – grynosios literatūros kūrybą“.

Septyniolika metų filosofas rašė savo naujausią knygą „Tėvynės tuštėjimo metas“, kurioje sudėtos esė, rašytos išgyvenant nūdienio Lietuvos valstybingumo zenitą ir nuosmukį. Knygoje veriasi karčioji mūsų gyvenimo tiesa – iki šiol neregėtai gausus jaunosios lietuvių kartos emigravimas iš Tėvynės suprantamas kaip nacionalinės idėjos krizė. Autorius įsitikinęs, kad 2018 metais, skaičiuodama savo naujojo valstybingumo šimtmetį, Lietuva patiria ir savo paskutiniąją lemtį – gyvena be rezervų. Visa tai, ką smagiai ir noriai demonstruojame socialiniuose tinkluose, – ir viskas. Užnugario nebėra. „Globalios Lietuvos nėra, Lietuva yra čia, - sako filosofas. – Sparčiai mažėjantis mūsų Tėvynės gyventojų skaičius yra pasiekęs kritinę ribą, kurią artimiausiu metu galime peržengti. Tai nutikus, Lietuva fiziškai nebeatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks bematant. Todėl gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą, globalizuojantį Lietuvą“.

Kristinos Jurevičienės nuotraukos.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau