Lapkričio 3 dieną Vilniuje esančioje Pylimo galerijoje atsidarė jaunosios menininkės, magistrės, meno vadybininkės Linos Zareckaitės trečioji autorinė tapybos paroda „Pasaulio mozaika“.
L. Zareckaitė, kūrybinį kelią pradėjusi Ukmergėje, baigusi meno vadybos studijas Vilniaus universitete, privačiai mokėsi pas žymų akvarelistą Helge Bjornseną. Apie parodą:

Nerijus Pugačiauskas

Jaunosios tapytojos, meno vadybininkės, magistrės Linos Zareckaitės trečioji personalinė paroda „Pasaulio mozaika“ yra tarytum pirmoji. Ne dėl to, kad būtų panaši į pirmąją, bet dėl to, kad buvo sukurta kitokiu, nauju laikotarpiu. Pandemijos laikotarpiu. Nors visi kalbame apie pandemiją, beveik nekalbame apie tai, kaip jaučiamės. Tačiau parodos autorė nepabūgo kalbėti. Tiksliau, ji prabilo savo darbais.

Tapytojai nereikia prašmatnaus meno srities išsilavinimo, įgyto užsienyje, nors ir mokėsi privačiai pas žymų akvarelistą Helge Bjornseną, kur gavo labai įdomios ir vertingos praktikos liejant spalvas. Nereikia jai būti pripažintai kritikų ir visuomenės, kad sukurtų tai, kas atspindi ne tik jos, bet turbūt ir daugelio mūsų vidinę būseną koronaviruso paveiktame dabartiniame pasaulyje. Tai – tarytum pasaulio mozaika, kur balansuoja mūsų regimo ir neregimo pasaulio daugiaplaniškumas su vitališka menininkės prisilietimo jėga. Buvimas namuose, pasikeitęs darbo ritmas, masinis nesaugumo jausmas, sumažintos galimybės numatyti ateitį – geras klausimas, kaip tai veikia mūsų savijautą. Parodoje yra bandoma užčiuopti, į ką žmogus gręžiasi, kur yra atrama, kai jam reikalingas ramstis?

L. Zareckaitė pademonstravo savo dvasinę stiprybę, sugebėjimu neįsikibti į praeitį ir išgyventi vis-ką, ką jaučia bei pažvelgti į pasaulį savo jautria siela, naudojant įvairių konfigūracijų potėpiais audžiančiais sudėtingas ritmines kompozicijas. Ir galiausiai, įsiklausiusi į save, sukūrė tai, kas įamžino tuo metu  kūrėjos mintis bei širdį palietusias emocijas.

Šiems darbams sukurti L. Zareckaitei reikėjo ne tik ramybės bei susimąstymo, bet ir pozityvaus požiūrio, kuris leido priimti viską taip, kaip yra. Visi darbai pasižymi itin savitu pasaulio matymu, išreikštu per aktyvią kūrybinę vaizduotę, fantaziją, bei daugiasluoksnę tapybos kalbą. Techniniu požiūriu tai pastozinė, aukšto reljefo, daugiasluoksnė, unikali, su persidengimais ir atodangomis kalbanti tapyba, kur spalviniai deriniai dengiami naujais. Sėkmingas tonuotų lakų panaudojimas, nes taip apjungiami ir suvienodinami siautulingi ir skanūs spalviniai deriniai. Spalva gula ant spalvos, aliejiniai dažai persipina su akriliniais, išsilieja į  spalvines  dėmes, drastiškų  potėpių  prisilietimai „sušiaušia“ paviršius ar pereina į ramią  lesiruotę. Tačiau tiek dažas, tiek potėpio mostas sustingsta  ten, kur menininkė regi esant reikalinga.

Pagal tematiką parodą galima išskirti į keturias dalis. Pirmąją dalį sudaro paveikslai „Debesys“, „Gintaras“, „Lietus“, „Winterfell (vieta, iš kur ateina žiema)“, „Tropikai“, „Saulė“. Tai – gamtos stebuklai, suteikiantys prasmę. Žiūrovo akiai yra suteikiamas kone juslinis malonumas keliauti per jos žaidimų suformuotus „paviršių peizažus”. Toliau seka „Viltis“, „Gylis“, bei „Laikas kartu“. Jie atspindi egzistencinius elementus, kurių svarba labai išauga būtent žmonijai sudėtingu laikotarpiu. Paveikslai „Netikėtas svečias“, „Narcizas“, „Ananasai kosmose“, „Sostinės“ yra apie šių dienų būties neišvengiamybę, bet su polėkiu. Paskutinieji paveikslai „Aureolė“, „Karūna“, „Saulės vainikas" yra žodžiai, kurių pirminė prasmė lotynų kalboje reiškia „Corona“.

Apžiūrinėdami L. Zareckaitės parodą „Pasaulio mozaika“ galite paklausti to paties, ko menininkė klausė savęs tapydama: ar dabartinėje pandemijos nežinomybėje mes prarandame save, ar kaip tik atrandame kelią į tikrąją „aš“?

Dailininkė apie save:

Abstraktaus meno grožis ir unikalumas tame, jog jis neturi atrodyti į kažką panašus. Todėl tai yra idealus būdas išreikšti didingas, neapčiuopiamas koncepcijas, laikui nepavaldžius dvasinius išyvenimus, sielos gelmės vandenynus ar paslaptis, susijusias su žmogaus egzistencija. Abstraktusis menas taip pat gali būti paprastas – kaip mielas ir artimas spalvų, formų derinys, jo stebėtojui be kūrėjo suteiktos prasmės.

Pagal savo prigimtį abstraktus menas skatina laisvą mintį, leidžia kiekvienam žvelgiančiam į tapybos darbą suteikti jam savo individualią prasmę. Turėtume priimti tai kas yra ir kaip yra, nebandydami tiksliai nustatyti vaizdo reikšmės.

Abtraktaus meno kūrinį galime palyginti su simfoninės muzikos klausymu - mes nebandome jos girdėti natomis, mes klausome visumos ir leidžiame jai skalauti mūsų sielą. Leiskime sau atsipalaiduoti, akimis žaisti su paveikslu, slysti už jo kampų, sekime spalvų vingius ir posūkius, panerkime į jo paviršių ir plaukime spalvomis kartu su juo.

Užuot bandę aiškintis, kokia paveikslo reikšmė, pasižiūrėkime kokios emocijos, vaizdiniai ir pojūčiai kyla būtent Jums. Leiskite savo akims atsipalaiduoti ir keliauti į kūrinį be jokių išankstinių lūkesčių. Tyrinėkime spalvas, formas, paviršių ir jų sąveiką. Neskubėkite, tegu pats paveikslas ramiai „kalbasi” su Jumis.

Nuotraukos ir reprodukcijos iš L. Zareckaitės foto archyvo.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau