Dailininkė gimė 1974 m. Alytuje.
2003 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.
Tapytoja, performansų, instaliacijų ir videomeno kūrėja. Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Kūrinių yra privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Agnė Jonkutė:
"Esu tapytoja. Vis galvojau, kaip užrašyti peizažą jo netapant, neperkuriant savo matymu, savo gestu. Kaip peizažą užfiksuoti tokį, koks jis yra? Kaip peizažas galėtų atsitikti popieriuje? Kaip ir kiek šviesos gali tilpti į popierių?

Pradžia buvo 2001 metais. “Elnių slėnio” kūrybinėje stovykloje pirmą kartą pabandžiau sudaryti sąlygas peizažui “užsirašyti” popieriuje: padėliojau prastesnės kokybės popieriaus, prispaudžiau jį, kad vėjas nenupūstų, akmenim, t.y. vietinio peizažo dalimis, ir palikau. Visa kita padarė saulė, laikas, vėjas, vanduo, gal koks prašliaužęs kirminas. Lapai pagelto, palikdami akmenų žymes. Nuo to laiko dažnai keliauju su popieriais. Juos padėlioju, prispaudžiu ir laukiu. Po to susirenku ir pavadinu knygomis. Prispausdama “vietiniu peizažu” noriu atsikratyti suplanuotų, išmoktų kompozicijų. Atsisakau galvoti apie išmoktus dalykus. Nerūšiuoju, kokia peizažo dalis (kuris akmuo) yra verta laikyti lapą nuo vėjo gūsių.

Taip atsirado surinkti peizažai iš Pietų Prancūzijos, Pietų Kinijos (“Akmenų knygos”); iš Šiaurės Lietuvos “Augalų knyga”; iš Livos dykumos Jungtiniuose Arabų Emyratuose “Smėlio knyga”. Dykumoj sodinau popierius kaip bulves: dėl stipraus vėjo didesniąją popieriaus dalį užkasiau smėlyje ir palikau. Smėlio raštą supustė vėjas, neuždengtą vietą pažymėjo saulė. Po savaitės nukasiau derlių: popieriuje įsirašė tikra, supustyta dykuma.

Peizažui užrašyti popieriuje naudoju keletą būdų. Pirmas būdas: imu prastesnės kokybės popierių ar terminį popierių, jį palieku ten, kur esu, dažniausiai lauke. Kad vėjas nenupūstų, užspaudžiu po ranka rasta peizažo dalimi: smėliu, akmeniu, plyta, šaka, malka. Stengiuosi neatrinkinėti daiktų, kuriais prispaudžiu popierių ir neguldyti jų pagal numatytą kompoziciją. Taip mokausi to, ko dar nemoku - atsitikusios kompozicijos, dar neišmoktos kompozicijos, daiktų, tarpų dermės. Laukiu tiek, kiek esu toje vietoje. Šviesa veikia: popieriaus spalva kinta, žymė lieka. Lieka tas tikrasis (ar realusis) peizažas su labai konkrečia, būtent to peizažo dalimi. Šiuos peizažus įvardinu knygomis. Laikui bėgant šios šviesos knygos nyksta nuo šviesos. Tai, kas atsirado veikiant šviesai, laikui bėgant šviesos yra sunaikinama. Beveik švarus procesas, kuriam padedu atsirasti, ištraukiu į dienos šviesą, dokumentuoju ir leidžiu sunykti.

Kitas mano naudojamas būdas: pasigaminu šviesai jautrų popierių (cianotipijos arba Balt Salt sidabro procesai): sveriu, maišau, tepu, džiovinu. Po to slepiu nuo šviesos, kad sąmoningai ištraukčiau tada, kada bus laikas. Šis procesas užrašo vietos šviesą greičiau. Tuos popieriaus lapukus ar drobę įsidedu į kuprinės kišenę, vaikštau, kišu į sniegą, stebiu, laukiu ir užfiksuoju."

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

O. Judakovos reprodukcijos.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau