Ukmergės kultūros puslapiai

Rugpjūčio 15-24 dienomis, įprastoje vietoje – Ukmergės kultūros centro Veprių laisvalaikio užimtumo ir turizmo filiale (jei paprasčiau – vaikų poilsio stovykloje) vyko jau tradicinis, 12-sis Netradicinės lino dailės simpoziumas “Plinars’2008”. Gana netikėtai jis buvo tikrai gausus savo dalyvių skaičiumi – ilgiau ar trumpiau simpoziumo darbe dalyvavo 16 dalyvių: simpoziumų “veteranė”, jau penktą kartą besisvečiuojanti Vepriuose, Olena Švec iš Podolės Kameneco (Ukraina), tikriausiai tiek pat kartų simpoziumuose dirbusios Ilze Griezane bei Sandra Vigule iš Livanų (Latvija), kartu su jomis atvykusi Svetlana Kulgajeva, kuriai šis simpoziumas – trečiasis. Žanete Melne, Daina Eglite ir Ligita Vaivode atvažiavo iš Livanų kaimynystėje esančio Jakabpilso. Jas suintrigavo Livanų amatų centre surengta 10-jo simpoziumo darbų paroda, tad jos panoro betarpiškai susipažinti su lino ir kitų jo medžiagų pritaikymo kūrybai galimybėmis. Kelias dienas simpoziume dirbo poetas-dailininkas Julius Žėkas bei architektas Vygintas Savickas iš Vilniaus. Kiti simpoziumo dalyviai – ukmergiškiai: Laima Dzigaitė, Daiva Gerulskienė, Onutė Kujelienė, Sonata Ordė, Melanija Širvienė, Romualda Zareckienė ir šių eilučių autorius. Tam tikrus pažinties su linais bandymus darė ir mamas lydėję bei joms padėję: U. Gerulskytė, S. Orda, Ž. Širvys.

Simpoziumo “derlius” dar nepaskaičiuotas, kadangi šįkart jam pasibaigus nesurengta tradicinė simpoziumo darbų paroda – Kultūros centro renovacija įneša savas korekcijas, tačiau jų tikrai neturėtų būti mažiau nei pernai, kai baigiamojoje parodoje buvo eksponuota virš 70-ties darbų. Žinoma, ir šį kartą meninis simpoziumo darbų lygis yra labai skirtingas bei svyruoja nuo sudėtingų ir apgalvotų, specialiai simpoziumui brandintų kūrinių iki labai jau elementarių rankdarbių lygio darbelių. Žinia, tai daugiausiai apsprendžia kūrybinė patirtis, įvairių dailės elementų įvaldymas ir apvaldymas, daugiau ar mažiau išlavinti įgimti gabumai, tačiau pakankamai didelę reikšmę turi ir specifinė patirtis – lino ir jo medžiagų savybių pažinimas, kuris daugiausiai pasiekiamas ir intensyviausiai ugdomas būtent simpoziumu metu. Todėl neatsitiktinai daugiausiai (ir įdomiausių) darbų sukūrė L. Dzigaitė ir R. Zareckienė – tai jau dešimtasis jų simpoziumas, tad, tikėtina, kad dar prieš pradedant darbą joms buvo pakankamai aiškūs tiek asmeniniai kūrybiniai uždaviniai, tiek naudojamos medžiagos galimybės. Tas pats pasakytina ir apie minėtąją O. Švec. Praeitame simpoziume skausmingai keitusi savo kūrybinę manierą, šiemet ji tarsi iš naujo surado save komponuojant įdomias abstrakčiai simbolistines mirkytos drobės kompozicijas. Tačiau šioms “radyboms”, mano galva, pagrindai tikrai buvo klojami ankstesniųjų simpoziumų metu. Panašiai galima būtų kalbėti ir apie I. Griezanes bei S. Vigules “kiliminius pano” – neabejotinai į juos eita “atsiremiant” į ne viename ankstesniame simpoziume sukurtus darbus. Savaip patirties ženklu simpoziume paženklintas ir D. Gerulskienės kūrybinis darbas – nuo anksčiau kurtų lengvų ir paprastų, efemeriškai neartikuliuotų kūrinių pasukta į tvirtų skulptūrinių formų nagrinėjimą... Manau, kad žiūrovas dar turės galimybes padaryti savas išvadas ar apibendrinimus (žiūrėjimui ir aptarinėjimui objektų yra tikrai pakankamai), tačiau kūrybinės patirties nulemta tatoskyra, žvelgiant į simpoziumo rezultatus ir juos vertinant yra gana aiški, dėsninga ir neišvengiama.

Bandant apžvelgti (gal tikrai tam jau atėjo laikas) šio ir ankstesnių simpoziumų vyksmą šiek tiek atsietai, vis tik tampa aišku, kad esama ganėtinai didelio neatitikimo tarp simpoziumo pavadinimo ir jo turinio. Pavadintas “Netradicinės lino dailės” simpoziumu, savaip pabrėžiant siekius atsiriboti nuo tradicinių tekstilės, floristikos ir kitų panašių dailės žanrų, simpoziumas, atrodo, neperžengė šių žanrų rėmų, ypač turint galvoje šiuolaikinės tekstilės išraiškos priemonių “platumas” ir įvairius naujus šios dailės srities eksperimentus. Žinoma, įvairių bandymų tą daryti, ypač pirmųjų simpoziumų metu, būta (neliko visai be to ir šiemetinis simpoziumas), tačiau vėliau buvo pasukta į gilesnius lino ir jo medžiagų “kūrybinių savybių” tyrinėjimus, simpoziumas įgavo edukacinio renginio bruožų, žodžiu, nuėjo savu, tikriausiai vieninteliu objektyviai galimu keliu. Tad dar kartą apsižvalgius, galima bandyti konstatuoti, kad simpoziumas kaip faktas ir jo metu sukuriami geriausi kuriniai yra “kažkur šalia” šiuolaikinės tekstilės, kad to deklaruoto “netradiciškumo” jame tikrai nėra daug. Tačiau turint galvoje tai, kad anksčiau vilioję nauji technologiniai lino medžiagų ir jų derinių “atsiskleidimai” gana smarkiai išeksploatuoti, kad atsiranda kartojimosi ar “kūrybinio nuobodulio” grėsmės, norisi tikėti, kad simpoziumas gali evoliucionuoti (grįžti?) į postmodernios dailės kelią, ir bandyti žvelgti ne tiek į medžiagą (t.y. liną), kiek kurti naujus meninius artefaktus, atsiremiant į liną kaip idėją, bendrybę, šalia esantį faktą. Reik manyti, kad ir ankstesnių simpoziumų metu sukaupta patirtis čia tikrai gali rasti savo vietą, kitą vertus, nebūtinai galimas “grįžimas” turi sietis su kitaip liną jaučiančių ir kitaip kūrybą suvokiančių atmetimu. Gal būt reiktų pagalvoti ir apie simpoziumo vietos pakeitimą – nors dabartinė simpoziumų rengimo vieta yra ideali ramybės ir kūrybinės meditacijos prasmėmis, vis tik ši kaimiška idilija savaip įtakoja simpoziumo kūrinių žanrinę tematiką, skatina kūrybinį intravertiškumą, smulkių vidinių juslių ir potyrių nagrinėjimą. Galgi nervingas miesto triukšmas savaip paveiks simpoziumų raidą - atsiras ekspresijos, garsaus meninių idėjų išsakymo poreikis?

Baigiant reiktų konstatuoti, kad rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje vyksiančioje simpoziumo darbų parodoje kaip visada bus galima išvysti daugiau ar mažiau įdomių ir originalių darbų, paroda, tikėtina, bus priimtina plačiam žiūrovų ratui, tačiau poreikis pokyčiams, tegul ir nematomas, taipogi bus šios parodos “dalyvis” ar “eksponatas”.

Nuotraukoje: dalis simpoziumo dalyvių