Nežinia, kas įkvėpė fotografą ir poetą Albiną Kuliešį susikviesti bendraminčius iš Aukštaitijos regiono erdvių į savo fotostudiją tą gražų spalio 3 - iosios vakarą. Gal jo menišką sielą įaitrino nuostabus rugsėjo prisilietimas - su nuauksintais lapais, išskridusių paukščių ilgesiu, vasaros nostalgija? O gal paprasčiausiai pasiilgo senų, gerų ir ištikimų draugų? Juk su jais šiemet ir ankstesniaisiais metais tiek bendrauta. Ne kartą dalyvauta Anykščių literatų klubo “Marčiupys” naktiniuose skaitymuose, Albinas yra Rokiškio krašto kultūros žurnalo “Prie Nemunėlio” redkolegijos narys. O su panevėžiete fotomenininke, Tarptautinės fotomenininkų asociacijos nare Marija Čičirkiene, jonaviškiu poetu ir bardu, Pagulbyje esančios sodybos - menininkų Mekos - savininku Kazimieru Jakučiu ne kartą dalyvavo įvairiuose renginiuose ir šiltai bendravo. Tarp vakaro svečių buvo ir Albino kūrybos leidėjas UAB “Valdo leidykla” direktorius Valdas Mikalajūnas, Kultūros centro režisierius Kęstutis Česnaitis, poetas Gintautas Stankaitis, kiti svečiai - jų prigužėjo pilna studija.

...Žvakės, žibintai, jaukiai židinyje spragsinčios malkos, šilti žvilgsniai ir pasirinkta pagrindinė - meilės - tema netruko šypsenomis papuošti susirinkusiųjų veidus. K. Jakutis pasidžiaugė, kad visi susirinko tokioje jaukioje kamerinėje aplinkoje ir pirmiausia dainavo apie meilę arkliams. Šios dainos žodžius sukūrė geras jo bičiulis, beprotiškai įsimylėjęs arklius poetas, literatūros tyrinėtojas Alfas Pakėnas, neturėjęs galimybių atvykti į renginį. Graži ir liūdnoka toji daina, su gilia realybės potekste. Dainą keitė Albino deklamuojami posmai apie subtiliausius jaumus, kurie visus mus yra užklupę ar dar užklups - kaip sakoma, nežinai nei dienos, nei valandos. Posmų buvo daug dainų intarpuose - iš A. Kuliešio poezijos knygos “Žodžiai, Kuriais Tu Netikėjai” ir naujai surimuotų. Ir dainų būta daug, jos sukurtos pagal aukštaičių poetų Pauliaus Širvio, Antano Miškinio, paties K. Jakučio žodžius. Naujausia - pagal mūsų kraštiečio, neišgirsto poezijos princo, kaip jį pavadino literatūrologė Indrė Žekevičiūtė, Vlado Šlaito eilėraštį “Meilė vitražuose”. “Nepžįstu tavęs. Nežinau tavo vardo./ Tačiau myliu tave, nes tu gera/ (tai pasakė man tavo rankos,/ iš kurių priėmiau dieviško vyno taurę šventoj komunijoj)” - skambėjo dainos žodžiai.

Susirinkusieji leidosi į diskusiją apie meilę žmogui, Tėvynei, patys skaitė savo ir A. Kuliešio eilėraščius. Aldona Širvinskienė prisipažino beprotiškai įsimylėjusi Albino (patikslino - ne jį patį) eilėraštį apie meilės ugnį atnešusį basą Angelą, kurį ir padeklamavo. Pagrindinio šventės kaltininko eiles deklamavo ir M. Čičirkienė - išraiškingai ir teatrališkai. Savo eiles skaitė G. Stankaitis ir K. Česnaitis - vėlgi pakylėtai ir įsijautę. Tačiau bene didžiausią įspūdį paliko Algirdo Ražinsko eilėraštis ir įžanginis pasakojimas prieš tai. Papasakojęs apie savo vaikystę, kurią praleido gyvendamas prie piliakalnio, jis prisiminė ir atmintin įstrigusią pusšešto dešimtmečio senumo istoriją. O ji tokia. Name, kuriame dabar įsikūrusi A. Kuliešio fotostudija, tuomet gyvenusi nepaprasto grožio mergina, į kurią visi miesto vyrai buvo akis pražiūrėję. Ji turėjusi labai pavydų vyrą, kuris ją vieną naktį pasmaugęs. “Išnešė ją rytą ant neštuvų, rankos nusvirusios, kaip gulbės, susirinkusi didžiulė minia žmonių, milicija”, - prisiminė pasakotojas. To įvykio įkvėptas jis parašė eilėraštį, kurį ir perskaitė. O po to visi trumpam nugrimzdo į mistiką: esą minėtoji moteris gyveno pirmajame aukšte, virš dabartinės studijos, ir dabar ji retsykiais pasirodanti, pakurstanti židinį.

Įsijautę į tokį pasakojimą, susirinkusieji nepastebėjo, kaip iš jų tarpo dingo tamsiaplaukė anykštėnė poetė, o po kelių minučių ji su trenksmais įlėkė į studiją šaukdama: “Vaikšto. Ji vaikšto”. Ir tikrai, pažiūrėję pro langą, visi išvydo žvake nešiną moteriškę. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai - viena iš nesurežisuoto renginio “vinių”, kurią meistriškai “įkalė” anykštėnai.

Renginio nuotaiką dar labiau pakėlė susirinkusiųjų solidarumas ir nuoširdus bendravimas, kai Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė pasveikino K. Česnaitį, laimėjusį šių metų Rytų Lietuvos literatų konkurse pirmąją vietą prozos srityje ir įteikė jam knygą su žymaus tautodailininko Liongino Šepkos laiškais bei žurnalą “Prie Nemunėlio”. Jame išspausdinta K. Česnaičio pjesė “Šokis virš ribos”. Beje, mūsų rajono literatai apskritai aktyviai bendadarbiauja su minėtu leidiniu, kuriam vadovauja A. Matiukienė. Be minėtų ukmergiškių autorių jame išspausdinta A. Pakėno publikacija “Duokit ant knygų - anos atvers dangų”, kuriame pasakojama apie kunigą šviesuolį Joną Katelę, Ričardo Šileikos eilėraščiai, A. Kuliešio nuotraukos puošia žurnalo viršelius. Tą vakarą buvo apdovanotas ir šeimininkas, kuriam įteikta simbolinė taurė, bei kitas dueto narys - K. Jakutis.

...Beveik tris valandas trukęs bendravimas studijoje persikėlė ant piliakalnio. Nuo jo viršūnės į orą buvo paleisti keturi žibintai, kuriuos lydėjo slapti susirinkusiųjų norai. Galima spėti, kad jie vėlgi buvo susiję su pagrindine vakaro tema - meile. Trys žibintai išsirikiavo tarsi išskrendančios gervės trikampiu, vienas nuklydo savo keliais. Panašiai būna su meile - niekada nežinai, kur ir kada ji paklys...

Interpretacijos meilės tema buvo pratęstos sugrįžus nuo piliakalnio, iki kurio susirinkusius nuvedė ir parvedė neva minėtoji mistiškoji moteris, o iš tikrųjų - anykštėnų vaidilutė. Šio rajono literatai paruošė dar vieną staigmeną - žvakelėmis papuošė piliakalnio laiptus. Po to studijoje dar bendrauta iki tol, kol pradėjo važiuoti pirmieji miesto autobusai.

Apie tai, kad renginys susirinkusiems paliko neblėstančius prisiminimus, galima spręsti iš atsiliepimų interneto svetainėje. “Po renginio dvi dienos buvo pilnos saulės. Atrodė, kad tai jūsų sielų šiluma iškeliavo už studijos langų, ir kaip tų žvakių šviesa susimaišė su rudenio auksu. Storos sienos sugėrė jūsų žodžius ir širdžių dūžius. Šiluma, kurią man palikot, liko ir jums - kad sugrįžtumėt, kad dar ne kartą pajustumėte vienovės meilėje stebuklą. Ačiū jums”, - rašo renginio šeimininkas. Rokiškietė Alicija prisimena: “Pas Albiną buvo jauku, spragsėjo beržinės malkos židiny, degė žvakės languose, šildė Pagulbio žibinčiai, iš paveikslų žvelgė Albino mūzos. Rudeniškai pageltę lapai ir paraudę šermukšniai sviro nuo židinio. Albino meilės posmai ir Pagulbio dainos P. Širvio, J. Strielkūno, V. Šlaito tekstais derėjo ir kvietė drauge dainuoti. Ir mylėti. Piliakalnio viršūnėje, sugalvoję savo svajonę, į nakties padangę paleidome šviečiančius dangaus žibintus, žvilgsniais juos palydėjome į tolį, Pagulbis užtraukė dainą ir vėl gerosios fėjos uždegtu žvakelių takeliu nusileidome nuo piliakalnio. Įtikėję Meilės stebuklu ir jos didybe”...

Ir kas po to ginčysis, kad tarp mūsų neliko svajotojų ir romantikų, tikinčių Meilės galia?

M. K. Kuliešio nuotraukoje A. Kuliešis ir K. Jakutis

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau