Rūta Marija Purvinaitė, menotyrininkė

Ši, pirmoji personalinė jaunosios kartos menininkės Linos Zareckaitės paroda intriguoja keliomis prasmėmis. Autorė į meno pasaulį įžengė per neįtikėtinai trumpą laiką. Baigusi studijas KTU vadybos ir administravimo fakultete, ji susidomėjo fotografija, taip pat kelis mėnesius lankė Kauno tautinės kultūros centre veikiančią tapybos studiją „Prie molberto“, kuriai vadovauja tapytojas Gvidas Latakas.

L. Zareckaitė

Jau pirmaisiais darbais ji atkreipė dėmesį aktyvia kūrybine vaizduote, lakia fantazija, tapybinės kalbos daugiasluoksniškumu. Tai nedažnai pasitaikantis atvejis, kai prigimtiniai duomenys palankiose sąlygose prasiveržia laužydami nusistovėjusias taisykles ir atsiveria nelauktais dariniais.

Parodoje „Praeinantys“ L.Zareckaitė eksponuoja keliolika paveikslų sukurtų lankant studiją. Visi jie pasižymi itin savitu pasaulio matymu išreikštu siautulinga tapybos kalba. Ji „puola drobę be jokių palauk“, teigia tapytojas G.Latakas, skatinęs ją neriboti vaizduojamosios galios, gilintis į spalvos raišką.

L.Zareckaitės sukurtuose paveiksluose vyraujančios aktyvios spalvos dengiamos keliais ar keliolika sluoksnių. Spalva gula ant spalvos, aliejiniai dažai persipina su akriliniais, išsilieja į spalvines dėmes, drastiškų potėpių prisilietimai „sušiaušia“ paviršius ar pereina į ramią lesiruotę. Tačiau tiek dažas, tiek potėpio mostas sustingsta ten, kur menininkė regi esant reikalinga.

L.Zareckaitės kūriniuose atsiskleidžia regimo ir neregimo pasaulio daugiaplaniškumas, kaita, būties trapumas. Juos priimame per jutiminį suvokimą, įžvelgdami vitališką menininkės prisilietimo jėgą, apmąstant žmogaus išgyvenimus, patirtis, jų įvairovę. Linkiu įdėmiau pažvelgti į jautriai spalvomis, įvairių konfigūracijų potėpiais audžiančiais sudėtingas ritmines kompozicijas tik pradedančios savo kūrybinį kelią menininkės kuriamus mūsų, žmonių pasaulio vaizdinius.

 

Doc. dr. Stasys Mostauskis

Kokius bendriausius bruožus galėčiau išskirti, kalbėdamas apie savo jaunosios kolegės Linos Zareckaitės tapybą?

Techniniu požiūriu tai pastozinė, aukšto reljefo tapyba, kuri nenaudoja paletės, nes drobės paviršius jai ir yra paletė. Dėl tos pačios priežasties tai daugiasluoksnė, persidengimais ir atodangomis kalbanti tapyba – nepageidautini spalviniai deriniai nenuskutami, bet dengiami naujais, kol galų gale gaunamas norimas rezultatas. Sėkmingas tonuotų lakų panaudojimas, nes taip apjungiami ir suvienodinami margoki spalviniai deriniai.

Akivaizdu, autorei teikia malonumą pats tapybos procesas bei jo atveriamos galimybės žaisti dažų masėmis – žiūrovo akiai suteikiamas kone juslinis malonumas keliauti per jos žaidimų suformuotus “paviršių peizažus”.

Autorė turi neblogą tiek atskiros spalvos, tiek bendro kolorito pajautą. Deja, ši pajauta nėra pakankamai išlavinta, o gal nepakankamai sąmoninga, nes greta išskirtinai pavykusių sprendimų galima aptikti ir mažiau pavykusių. Tą patį galima pasakyti ir apie spalvinį komponavimą: kartais jis neblogas, kartais – šlubuojantis. Bendra tendencija tokia: kol autorė komponuoja abstrakčius spalvinius derinius, kol bando suteikti jiems tam tikrą koloristinį bendrumą - įspūdis yra neblogas; tačiau kai į abstrakčią kompoziciją įveda realistinę formą, piešimo įgūdžių stoka sumenkina rezultatus.

Suprantama, parodoje eksponuojama tapyba nėra profesionali dėl labai paprastos priežasties: jos autorė neturėjo galimybės studijuoti Dailės akademijoje, todėl neturi tapytojos kompetencijas patvirtinančio diplomo. Priekabesnis vertintojas pasakytų, kad tie “neišmokti dalykai” pastebimi – ypač, kai autorė stengiasi ištapyti konkretesnį, atpažįstamą objektą. Arba kai renkasi rizikingą kelią derinti sunkiai suderinamas spalvas. Sąrašą galima tęsti, bet ar priekabumas visada yra objektyvumo prielaida? Ir ar juridinis profesionalumo statusas visada apsprendžia kokybinį tapybos lygį? Ar mes nežinome tapytojų, kurie išgarsėjo būtent todėl, kad neturėjo akademinio išsilavinimo ir kūrė nepaisydami profesionalams įdiegtų estetinių normų? Turbūt akivaizdu, ką noriu pasakyti: kai kuriais atvejais reikia keisti vertybinę perspektyvą. Mėgėjiškumas tapyboje savaime nėra blogai, atvirkščiai, tam tikromis aplinkybėmis jis gali tapti išskirtine individualaus stiliaus prielaida – nors, turime pripažinti, tokie atvejai nėra dažni.

Šios parodos atveju siūlau remtis būtent tokia “neprofesionalumo” traktuote: jei dailės dalykus nestudijavusio žmogaus tapyba iš tolo “nerėkia”, pati to nepastebėdama, kad ji mėgėjiška – tai jau gerai. Ir jei atidesniam žvilgsniui mėgėjiškumas atsiskleidžia ne visur ir ne iškart – tai jau labai gerai.

Kokiu keliu nuves autorę jos kūrybinis troškulys, kol kas sunku prognozuoti. Autorė dar labai jauna, tai tik antra jos individuali tapybos paroda. Tačiau pagarbos ir palaikymo nusipelno jos poreikis kūrti, poreikis rasti laiko veiklai, kuri atsiremia tik į vidines paskatas ir, išskyrus vidinį pasitenkinimą, neduoda jokios apčiuopiamos naudos. Nepamirškime, kad visa tai - greta būtinybės uždirbti pinigus ir dar studijuoti magistro studijose. Palinkėkime Linai sėkmės – ir užsispyrimo nepasitraukti iš šio erškėčiuoto kelio.

Fotografijos - D. Zimblienės ir A. Pėšinos

Komentarai

#1 Geležėlė 2015-03-21 11:52
Smagumėlis, ne kitaip.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau