Žinia, koks nors šiuolaikinės žiniasklaidos gurmanas, brūkštelėjęs akimis per šio teksto  užvardijimą gali gudriai šyptelėti, o mintyse net ir sukikenti: „Žinom, žinom,.. arkliai,.. liūdesys... o tekste tai nei vieno, nei kito, kad tik skaitytoją priviliot...“. Na, skaitytojo vilionės yra lyg ir visai natūralus bet kokio „raštinyko“ užsiėmimas, betgi ranką aukščiau pilvo uždėjęs galiu paliudyti, jog rašau ne tiek iš didelio norėjimo būti perskaitytu, kiek iš reikalo, nes mintiju, kad labai ne pro šalį į kiekvieną, bent jau kiek didėlesnį ir iš kultūrinio lauko bendraties matomiau iškilusį rajono kultūros reiškinį būtina pažvelgti atidžiau ir įdėmiau, o tai, kas pamatyta, daugiau ar mažiau suprantamai patėmyti dar nepamiršusiems lietuviškų raidžių. Ir visiems kitiems, žinoma, taip pat...

Taigi. Jau visai 2014 m. beiškeliaujant į praeitį, įvairiose Ukmergės kertėse bebumbsint kinietiškoms petardoms, o žmoneliams besiblaškant po parduotuvių nuolaidų pasiūlas, apsilankiau Ukmergės kraštotyros muziejuje, jo parodinės salės tyloje ir šviesoje, kur dar gruodžio 3 d. buvo atverta Ukmergės tautodailininkų darbų paroda. Pasižvalgiau, pavaikščiojau ir pastoviniavau pasieniais, sustojau prie R. Zinkevičiaus „Autošaržo“, nudelbiau akis į V. Butkaus „Naujus metus“ (ar „Su Naujaisiais Metais !“) ir mane lėtai ir švelniai, bet tvirtai apglėbė liūdesys. Na, gal ir ne tiek apglėbė, kiek tyliai įsėlino į dūšią. Nelabai ir žinau kodėl. Gal tas mano vienišumas toje šiltoje salės erdvėje kaltas, gal liūdnas, „rūpintojėliškas“ Rimanto Z. žvilgsnis, sustingdytas ąžuole, gal apokaliptiškas Valentino B. drožinio „pasakojimas“, o gal tiesiog paprasta „sermėginė“ tiesa, jog štai, dar vienas iškukuotas laiko šuoras prašvilpė į ten, iš kur nesimato nei šviesos, nei atspindžio, nei garso, nei aido... Ten kur persikelia būtis.

Tai tiek, bent pradžiai, apie liūdesį. O dabar ir apie „arklius“.

Labai labai senai, kai dar visi buvo ne tik gražūs, teko vienoje kino recenzijoje perskaityti sakinuką, iki šio išsilaikiusį virš užmaršties dulkių. Jis buvo skirtas Lietuvos kino grandams – R. Adomaičiui ir J. Budraičiui,kuriuos recenzentas tuomet įvardino „poriniais arkliais“, vienodai stipriai „tempiančiais“ savo vaidmenis filmuose, kuriuose jiems tenka vaidinti kartu. Bandau pasiskolinti šią kaimiškai-kinematografinę išmintį, pasukant kalbą šiek tiek atgal ir sugrįžtant prie jau paminėtų Rimanto ir Valentino. Jie irgi galėtų būti pavadinti tais „poriniais“, nes abiejų parodai pateikti kūriniai iš tikro išsiskiriantys ir pastebimi, o abejojantiems pridėkim - bent jau šios parodos kontekste.

R. Zinkevičiaus „Autošaržas“ – kresno rūpintojėlio sėdėsenoje sustingęs personažas, viena ranka parėmęs veidą, ganėtinai panašų į skulptūros drožėjo, o kitoje laikantis neabejotinai gerą ir aštrų kirvį (net  ir kirvį gaminusio fabriko vardas išrėžtas). Nemenkai deformuotos, „paminkytos“ figūros proporcijos ir kūno detalės, minėtas kirvio „pagarbinimas“, tarsi ir bylotų apie pusiau rimtas, gal net ir papokštavimui nuteikiančias šio kūrinio atsiradimo intencijas ir gal visai taikomąją jo paskirtį, tačiau, kaip neretai nutinka su meniškai stipriais kūriniais, liūdnas skulptūros veidas, raukšlių „išbanguota“ kakta, akys, nukreipia žiūrovo mintį į visai kitas – laiko bėgsmo neišvengiamumo, būties trapumo ir kitokias, gal net ir paties šio kūrinio autoriaus nelabai suvoktas ir akcentuotas, temas. Bet juk nuo kasdienybės lauko aukštyn link pakeltas kūrinio apžiūrinėtojo žvilgsnis, manau, ir yra tas neabejotinas meninės stiprybės požymis, kūrybos siekiamybė, tiesa, nebūtinai dažnai įsikūnijanti...

Tęsiant kalbas apie pamatymus, pasakytina, jog ir V. Butkus, droždamas savo „Su Naujaisiais Metais !“ (tebūnie pavadinimas toks, koks išdrožinėtas ant skulptūros postamento), gal nelabai tikėjosi tokio rezultato, koks yra. O gal ir klystu, bet... Būdamas tam tikro pasakojimo, įvykio vyksmo eigos išdėliojimo laike vienetinėje erdvėje mėgėju, V. Butkus ir čia, galbūt, bandė nupasakoti Naujųjų metų sutikimo „kasdienybę“. Čia (skulptūroje) ir eglutė, ir fejerverkas, ir glėbesčiavimasis, ir pakeltos taurės... Net ir Kalėdų senelis su maišu. Tačiau iš po autoriaus kalto užgimęs kūrinys, jame patalpintų personažų veidais, visai neapimtais šventinio kvaitulio, o kaip tik, atvirkščiai, pilnais sustingusios rimties, ūmai ima byloti visai ką kitą: fejerverkinis „pliūpsnis“ artėja link atominio „grybo“ įvaizdžio, besiglėbesčiuojantys susilieja amžinojo atsisveikinimo glėby, Kalėdų senelis „virsta“ minioje neatpažintu Kristumi, kuri pastebi tik vienišas „mažutėlis“... Suprantama, kad ši „pasakojimo“ versija gali būti suformuota subjektyvaus požiūrio kampo, bet aš ir nemanau, kad galiu kalbėti apie tai ką šiuose „Su Naujaisiais...“ įžvelgia (gali įžvelgti) visi. Vienok, neabejoju, jog ir tokia šio kūrinio „perskaitymo“ galimybė turi teisę egzistuoti, juolab, kad ji siūlo žiūrovui ne paviršutiniško apžvelgimo, o gilesnio meninės formos tyrinėjimo, jos detalių „prakalbinimo“, šios formos santykio su filosofiniais apmąstymais aspekto galimybės buvimą.

Kaip jau guodžiausi, po neilgo pasidairymo-įsižiūrėjimo į parodos autorių darbus, lengva, dulksva, vos vos melsvai blizgi liūdesio patina, atrodo, nugulė ant visų parodos eksponatų, nors nuo to jie nelabai tepakito. Nelabai turbūt ir galėjo – didžioji dauguma parodai pateiktų kūrinių yra tokie pat „sustyguoti“, kaip pernai ir kitąmet, nes juos „daro“ žmonės, kurie jau yra savo meninės brandos pastovybėje bei, jei vėl grįžti prie jau paminėtų alegorijų, kantriai ir tolygiai vagojantys kūrybos lauką, pavagėse barstant vienokius ar kitokius rezultatus, gražius ir... įprastus.

Taip... Visi jie jau atpažįstami, pavardžių po darbais skaityti nebereikia, na, nebent po vienu kitu, daugiau pasitikslinant. Puikiai žinau, kad V. Mackevičiaus natiurmortai yra ne tokie tobuli, kaip jo laukų peizažai, o žmonių atvaizdai neprilygsta natiurmortams, žinau, kad R. Žvirblienės žanriniai, „paveiksliniai“ skiautiniai daugiau naivistiniai, šaknimis suaugę su liaudiškąja tapyba ir grafika, o „grynieji“ – pasižymi meistriškumu ir puikiu kolorito balansu, minimalistine struktūra, bet neskurdžiu piešiniu... S. Nečiūno žanrinės skulptūrėlių kompozicijos yra ir bus panašios į sustingdytus laike gyvenimo fragmentus, šildančius žiūrovo žvilgsnį savo nepaprasta kasdienybės paprastybe, o V. Vančenkovos puodeliai, ąsočiai ir lėkštės atrodo ir atrodys kaip nupiešti – nėra juose puodžiaus profesionalumo, bet jų vizualiai minkštos formos ir paprastas dekoras daro juos šiltais ir  jaukiais. S. Zinkevičius ir S. Karvelis jau senai puikiai jaučia medžio tekstūros grožį ir santūriai bet subtiliai jį išryškina ar pabrėžia. E. Buikauskienė – darbšti ir sėkminga tradicinių etnografinių juostų pynėja, o R. Apkevičius – gražių, šiek tiek į archaiškas formas ir dekorą orientuotų smulkių keramikos dalykėlių dirbėjas...

Gal tik L. Polukov ar E. Urbonavičienė kartais nustebina ne visai tikėtais kūrybiniais sprendiniais. Štai ir dabar, pirmasis parodoje rodo nedidelę, bet labai gražiai spalviniai subalansuotą ir profesionaliai nulietą akvarelę, o p. Emilija  - megztą „kalakutą“ ir iš karoliukų „suvertą“ klasikinį liaudišką kaimo vaizdelį...

Tik Gerdos Žudės veltiniai papuošalai – vienintelis, atrodo, debiutas, nors kažin ar užgimęs iš lietuviškos tautodailės tradicijų. Gražūs karoliai, rankdarbių žurnalų ar TV laidų inspiruoto naujo laisvalaikio amato išraiška – vis geriau negu niekas, o gal net ir visai gerai...

Na, va. Beveik visus parodos dalyvius paminėjau, pastraipose vis dažnesni daugtaškiai, štai... Tad lyg ir reiktų pabaigti šį, tekstinį pasivaikščiojimą po apimtimi kuklią, paprastai, bet skoningai išeksponuotą, iš neprastų kūrinių ir dirbinių sudarytą ukmergiškių parodą. Teliko tik užrašyti klausimą: „Kas toliau?“. Klausimą, į kurį atsakymas ir labai lengvas – bus žymiai gausesnė, margesnė ir įvairesnė pavasarinė paroda, kartu su pavasariniu svaiguliu šalinsianti niūrokas mintis ir visokius liūdesius, ir labai sunkus – kaip atrodys tas būsimasis tautodailės „laukas“ ne tokioje jau tolimoje ateityje, ir KAS bei KAIP jį ars ir vagos.