Ukmergės kultūros puslapiai

Vitas Areška. Literatūrologas, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, profesorius

Pažvelgus į šiuolaikinės modernios poezijos erdvę, tai nesunkiai pastebėsime, kad joje pirmiausia apmąstoma formos galimybės, intonacijos naujumas, eilėraščio technikos modernumas, o tik po to turinys. Jis savotiškai perkeliamas į skaitytojo sąmonę, pasitikima jo fantazija, paliekama jam nuspręsti, ką emociškai, intelektualiai galėtų reikšti vienokia ar kitokia forma. Antrame Albino Kuliešio - Grafo rinkinyje „Pamesti eilėraščiai“ [ Albinas Kuliešis - Grafas / Pamesti eilėraščiai/ Valdo leidykla / 2013 / Ukmergė-Toliūnai // Viršelio įliustracijų dizainas - Manto Kristijono Kuliešio / Nuotraukos - autoriaus/ Redaktorė Rita Gelūnienė]   beveik viskas daroma atvirkščiai, - pirmoj eilėj akcentuojamas turinys , plėtojami išgyvenimų motyvai. Daugiausia - meilės motyvai, plėtojamas dainos žanras ir tradicija, kurią skaitytojas atpažįsta iš aukštaitiškų poetų – Antano Miškinio, Pauliaus Širvo ir kitų sukurtų dainų. Jau nekalbant apie visoje Lietuvoje garsią Salomėją Nėrį. Nedaug rasime Lietuvoje poetų, ypač aukštaičių, kurie nebūtų kūrę dainiškų eilėraščių. Šiam žanrui būdinga kreipinių formulės, familiarus kontaktas su antru asmeniu, pastovus epitetų, paralelizmų, tų pačių frazių kartojimas. Lyrinis subjektas išreiškia ilgesį, meilę, pasigėrėjimą ir pritarimą, liūdesį ir ilgesį, viltį ir paguodą: „per meilę/ rasti skausmą/ nes jis skaidrus / ir baltas / lyg komunija / žiemos“( 68). Poetas nevengia kartoti skaitytojui žinomos semantikos. Pavyzdžiui, vieną iš eilėraščių pavadino „Per lūžtantį ledą“. Ypač daug kartų sutinkame metaforinį P.Širvio mėgstamą beržo motyvą. „ Pavasarėjančiais laukais / su gervių klyksmu / pro baltą beržą / verkianti sula / ateina atgimimas“ ( 168). Balto beržo metafora išplečia A.Kuliešio lyrines improvizacijas. Jis akcentuoja dvasinės realybės baltumą, švarumą, tyrumo jausmą. „Paklausk savos širdies  / ji tyliai pakuždės / man reikia daug šviesos/ tikros nesuteptos“ (66). Pastebi tai, kas idealu, švaru, tauru. Tarsi pasiteisindamas, kad kartoja P.Širvio beržo metaforą, A. Kuliešio – Grafo atsakymas skaitytojui ir kritikai: „Aš nebuvau/ dar skaitęs Širvio/ o beržą radęs / jau buvau (172). Modernieji poetai šiandien nevengia „prisiglausti“ prie didžiųjų, poetų, juos įterpti į savo tekstą. Kuliešio-Grafo rinkinyje akcentuojama išorinės ir dvasinės realybės švarumas, baltumas, todėl gimtinės beržas  organiškai įprasmina panašią metaforą. Nesuteptos, švarios šviesos motyvas nors ir apriboja poetinės stilistikos įvairumą, žodyno apimtį, bet visa tai galima vertinti kaip eilių originalumą. Juk ir klasikai, pavyzdžiui, S.Nėris melodingumo ir dinamikos ieškojo romantika alsuojančiame žodyne. Todėl, žengdama pirmuosius kūrybos žingsnius, nevengė romansinių, tarptautinių personažų ir realijų: pajacas, čigoniukas, trubadūras, valkata, liūdesio tyrai, mėlynos sutemos, balta pilis. Ji nevengė šaltų abstrakčių erdvių ar monotonijos. Panašią kryptį juntame ir A. Kuliešio- Grafo ieškojimuose. 

Vieni iš geresnių dainų žanro A. Kuliešio- Grafo eilėraščių, man regis, yra: “Tai ne ruduo“, „Birželio lietus“, „Einu“, „Vyriškas ilgesys“, „Pilkas vakaras“.  Juose susijungia į dainišką tekstą ne tik žodžių, frazių pakartojimas, bet visa tai atliepia ir intonacijos, metrikos vienybė. Tai pirmiausia eilėraštis „Šokis mėnesienoje“.
                                            Kai vidurnakčio
                                            nerimą jausi
                                            atkeliausiu
                                            mėnulio šviesa
                                            spinduliuos tu manuos
                                            nusiprausi
                                            ir sušilus
                                            pašoksi  basa
                                            tai ne valsas
                                            tai  meilės
                                            laukimas
                                            suks tave
                                            mėnesienos rate
                                            basos kojos
                                            o gal ir likimas
                                            neš tave
                                            tamsoje į mane ...( 21).
Skyrybos ženklų atmetimas yra būdingas šiuolaikinei modernistinei poezijai. Šia laisve pasinaudoja ir A. Kuliešis, kas leidžia jam išplėsti eilėraščio turinį ir kompozicinę improvizaciją. 

Tų pačių elementų kartojimas kartais susiaurina žodyną ir kitas sudėtines dalis, jau nekalbant apie banalumo grėsmę, ką pastebime ir A. Kuliešio poetiniame žodyne. Štai, kad ir tokia frazė: „ Ką galiu atiduoti / tik širdį / ir raudoną / jausmų aromatą / man negaila / save taip dalinti / te vasario žvaigždės/ pamato“( 54). Poetui regis, kad raudonas jausmų aromatas - stipru, bet estetine prasme yra nenatūralu, dirbtina. Poetas siekia išryškinti grynos  spalvos tonaciją, nepertraukiamą skambėjimą savotiškai uždaro. 

Teigiamą poveikį A.Kuliešio – Grafo poezijos formai daro foto menas, kurį jis labai gerai išmano. Tame mene irgi išreiškiamas prigimtinis stilistinis formos grynumas; jis pagaunamas per šviesą. Turiu galvoje kad ir žurnale „Prie Nemunėlio“ (2014, Nr. 2 ) išspausdintą foto galeriją „Akmeninis Rokiškis“. Akmuo, plyta pavirsta į formą, kuri modernizuoja kompoziciją. Ta forma  yra tarsi padiktuota pačios gamtos. Atnešta iš lauko. O poezijos kalbą dovanoja poetui irgi gamtos sukurtas vaizdas. Paslaptingą simboliką perteikia skaitytojui tokios foto nuotraukos, kaip antai: vienatvę simbolizuojančios senos durys, „Vilties angelas“, prie marių kranto palikta vieniša valtis, per kopas einantis vienišas senas kelias. Teigiama yra tai, kad kūrėjas pasitiki skaitytojo fantazija, jo galimybėmis suvokti mintį ir pagauti emocijas. Foto vaizdus ir eilėraščius apjungia panašūs motyvai: gryna, prigimtinė spalva, kurią pagauna poetas per skaidrią šviesą. Eilėraščio kalbos švarumą - per panašiai skambančius žodžius, garsiažodžius. Ypač jis mėgsta r, s , š, ž, l ir kt. „Aš gyvenu/ kaip paukštis / kaip žuvis / ir kaip gėlė/ laukinėj pievoj // žarijas rankomis žarstau/ kad būtų / siela išvaduota (92 – 93. Aliteracijos  sustiprina melodingumą ir dinamiką. „Paklausk savos širdies / ji tyliai pakuždės/ man reikia daug šviesos/ tikros nesuteptos/ žalia žalia žolė / tau venomis tekės / tik neatstumk vilties/ pavasario lašai / iš beržo vėl kapsės (161). 

A.Kuliešis – Grafas savo dainose ir romansuose išryškina antrą asmenį, ko nebuvo liaudiškose tradicijose, o kartais net ir klasikoje. „Ateiki/ pas mane/ šį vakarą / klevai nuklojo / auksu/ tau takus/ įpilsiu vyno / užsidegsim žvakę/ viskuo dalinsimės / perpus...“ (37). Auksiniai takai, raudonas vynas, žvakė atėjo iš senojo klasikinio romanso. Tarp tų žodžių, kurie priklauso tik A.Kuliešio – Grafo individualiam žodynui, nėra kenksmingi. Sudėtingesnė problema yra ta, kur susiduriame su manifestine deklaracija, kuomet vaizdas nutolsta nuo betarpiško emocinio reagavimo. Turiu galvoje šventines, progines eiles, skirtas žymiems žmonėms ar svarbiems istoriniams įvykiams, kaip pavyzdžiui : „Adolfui Ramanauskui – Vanagui“, „Vytautui Kernagiui“, „Anykščių krašto partizanams“, „Maiklui Džeksonui“, „Toliūnams“ ir kt.  Minėtuose proginiuose eilėraščiuose apdainuojami garsūs žmonės ir svarbūs įvykiai, kurie verti poetų dėmesio. Bet dar svarbesnė panašiais atvejais yra estetinė pusė, kuriai kenkia manifestinė deklaracija, nuoga retorika. Poetas linkęs pasiteisinti: „Ne genijus esu -/ aš basakojis vaikas / užaugęs tarpu pievų/ ir miškų/ neplokite / ir nestatykit / man paminklų/ pašauktas atėjau/ skirtu laiku...“ (169) . Teisintis neverta, nes A.Kuliešis – Grafas dar neišnaudojo savo kūrybinių galimybių. Pradžia visai nebloga.

Nuotraukos - A.Kuliešio.