Spausdinti

Kas gi šiais laikais fotografuoja? Manau, kad pasaulyje gerokai lengviau būtų suskaičiuoti nefotografuojančius. Lietuva – irgi ne išimtis, nes vos tik atsiradus degerotipijai, ji netruko atkeliauti ir į mūsų kraštą. Jau XIX a. viduryje Vilniuje, žinoma, daugiausia savo studijose, dirbo keli to meto meistrai – fotografai. O ir Ukmergės apylinkes bei jų žmones fotografavo Vaitkuškio dvare gyvenęs labai kūrybingas ir pasižymėjęs lakia fantazija bei subtiliu humoro jausmu grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis. Kiek vėliau per Lietuvą su foto kamera pražingsniavo ir daugybę jos vaizdų ar detalių užfiksavo - dokumentavo etnografas Balys Buračas. Tarybų Lietuva garsėjo Tarybų sąjungoje savo žymiais fotografais ir fotomenininkais: Antanu Sutkumi, Aleksandru Macijausku, Romualdu Rakausku, Romualdu Požerskiu ir kitais. Jie ir sukūrė taip vadinamą tarybinės Lietuvos fotografijos mokyklą, kuri iki dabar daro įtaką Lietuvos fotografų ir fotomenininkų galvosenai, aplinkinio pasaulio bei gyvenimo matymui ir žvilgsniui pro foto objektyvą į dabartinį pasaulį bei gyvenimą.

Tai nėra blogai, tai nėra gerai, tai yra tiesiog ėjimas saugiu, pramintu taku, kur, esant reikalui, visada galima prisidengti garsiais vardais, pasiremti kitų kūrybiniais pasiekimais. Tačiau norint bent kiek išsiskirti iš didžiulio fotografų okeano, arba, tiksliau tariant, norint nesupanašėti su panašiai fotografuojančiųjų srautu, geriau foto objektyvą kreipti į tai, ką geriausiai supranti ir žinai, kas arčiausiai širdies arba ką nori išsiaiškinti su pačiu savimi. Pagaliau, gerai tiesiog turėti savo nuomonę apie tai KĄ fotografuoji. Dar būtų gerai, gal net privalu, pasižvalgyti ir po begalines interneto erdves ir pasidomėti kaip į tą pačią temą žvelgia tavo kolegos artimesniuose ar tolimesniuose mūsų planetos kampeliuose. Tai, ko gero, dar prisidės ir prie to didžiulio, bet kartu ir mažo pasaulio, kuriame visi mes drauge gyvename, supratimo. Tam, kad kultūros suvokimas neapsiribotų vien tik Lietuvos Respublikos perimetru. Žinau, kad Japonija, užsidariusi nuo pasaulio, per du šimtus metų sukūrė savo unikalią kultūrą, meną, tradicijas. Tačiau tie laikai, tikriausiai, jau negrįžtamai prabėgo. Dabar tikrai patartina domėtis. Nebūtina, net nerekomenduotina, sekti. Tiesiog reikia geriau žinoti kas vyksta. Ir tada daryti savo. Tai tiek mano minčių apie fotografiją apskritai.

Taigi prieš mus fotografo Stasio Pulkauninko paroda „Gyvenimas“ Ukmergės Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje. Gal  ir ne visai „prieš mus“, nes link parodos reikėjo judėti laviruojant tarp visokių stendų ir kitokių neparodinių prietaisų, o tik po to, priėjęs prie išbarstytai ir ne visai kūrybingai pakabintų ant ne visai parodoms tinkamų sienų, pagaliau apžiūrėjau ir pačias fotografijas - vaizdus iš protesto piketo (vieno?) Vilniuje ir keliolika peizažų.

Vilniuje autorius fotografuoja tai, ką jam atneša mūsų gyvenamas neramus laikas. Žmonės demonstruoja, nesutinka su valdžia (na, gal sutinka, bet pragyventi iš to sutikimo labai sunku). Liūdni pensininkų veidai, užrašai prašantys malonės, prašantys pagalbos. Žinantys, kad vargiai bus išgirsti, todėl didelės vilties į savo renginį ir nededantys Lietuvos piliečiai… Toks gyvenimas Lietuvoje. Buvusios Sąjūdžio energijos nebesimato nei žmonėse, nei fotografijose. Apatija ir beviltiški bandymai ką nors išprašyti nuo valdžios puotos stalo, kur gal atliks kas nuo jų atostogų kelionių į egzotiškas ir šiltas šalis, kada vyresni žmonės savo butuose šąla taupydami centus maistui. Toks jausmas žiūrint... Bet ar tikrai? Gražios nuotraukų spalvos. Ryškios spalvotų plakatų dėmės. Marga, gražu. Gal žmonės tiesiog susirinko draugėn. Pasikalbėti. Pasipasakoti apie anūkus, žentus, pigesnes vaistines... O gal tai tiesiog nuotraukos „atminčiai“. O gal jos tiesiog skirtos kokiam nors leidiniui, atspausdintam ant laikraštinio popieriaus, jo puslapiui pagyvinti... O gal... Dabar lyg ir banalu, tamsumo požymis, klausinėti „Ką autorius norėjo pasakyti?“. Gal tiesiog spaudė foto aparato „nuleistuką“? Tai keistoka parodos ekspozicijos dalis.

Apie peizažus. Na, kas kas, o gamta visada buvo ir yra dosni fotografams. Ji negraži, matyt, nebūna, visada joje rasi kažką sau ar kitam. Reikia tik žinoti kur žiūrėti... Ir, aišku, apsispręsti – ar fotografuoti, kad patiktų kitiems, ar ieškoti kas pačiam įdomu (o gal tada ir kiti pamatys tą „įdomumą“). Kaip patikti kitiems, pavyzdžių, dar ir visaip “pagerintų”, paryškintų, pilnas internetas. Kartais tiesiog nebegali rasti tikrų spalvų. Štai taip mes ir “pasigeriname” sau gyvenimą, paguodžiame save, suteikiame vilties ir džiugesio, kurių nelabai randame kasdienybėje. Dėl tų priežasčių, manau, ir daug pasakų gimė - ne visai teisybė, bet gražu, ir „visi laimingai ir ilgai gyveno“. Tokia jau ta gamta, leidžia su savimi daryti ką nori...

O S. Pulkauninko peizažiniai foto darbai yra lyg nuoširdūs pasižvalgymai, ramiai pasižiūrint į aplinkui esančius dalykus. Paieškant gamtos ritmo, kuris visada kitoks, gyvas, kintantis. Medžiai, krūmai, žolės, gėlės, jūra, smėlis... Ypač pirmieji. Geriau „sustygavus“ - eksponavus parodą, reikliau atrinkus fotografijas, manau, ne vienam žiūrovui būtų maloniau žvalgytis vien į didelę S. Pulkauninko peizažų seriją. Ir nesvarbu kokios jų kompozicijos, nesvarbu kokios spalvos. Nes netgi „salstelėję“ jūros ir jos krantų vaizdai gali sau leisti tokiais būti, atsižvelgiant į „pakylėto žavesio“ paliestą žemyno gilumos gyventojo žvilgsnį į smėlėtas pakrantes ir melsvus vandenų tolius.  Žinoma, gražiausia kai viskas aplink tikra, nes mūsų skoniai kinta ir su amžiumi, ir su laikais, ir su nuotaika, betgi juodos duonos prozos svoris nesikeičia net įmantriausių pyragų apsuptyje...

Pabaigai palinkėsiu ne lengvo, bet įdomaus ir pilno netikėtumų kelio nuostabioje kelionėje, kuri vadinasi Fotografija.

Ukmergės rajonas, Samantonys, 2017 metų sausio mėnesio 30 diena.

Kristinos Darulienės nuotrauka ir reprodukcija.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau