Niekuomet pernelyg nesibičiuliavau su kanonizuotomis paminklinėmis skulptūromis, bet niekuomet savęs dėl to pernelyg ir negraužiau. Jeigu jos kada nors į mane kreiptųsi, prašom, bet jos, kaip visada, stovi sau, ir tiek. Žiūriu į Vilniaus skvere sėdinčią Žemaitę ir klausiu, kur ta stipri mylinti moteris, išleidusi 30 metų jaunesnį savo mylimąjį už savo dukters? O Simonas Daukantas Papilėje iškilęs tiek aukštai, kad net suabejočiau, ar tai ta pati išradingoji vargo pelė, kuri į Vilniaus universiteto biblioteką nešdavosi šiaudų sustirusioms kojoms susišildyti... Postamentai, kanoniškumas ir idealizuotų klišių teigimas, būdingi klasikiniam paminklui, anot Zigmo Vitkaus, tarsi eliminuoja kitokias jo patirtis. Įmuziejina eksponuojamą asmenybę ar įvykį po ideologiniu stiklu, suplokštindamas mano santykį su jais.

Visa laimė, jau pasitaiko ir netradicinių atvejų, skatinančių permąstyti monumentalizmą ir siūlančių savą išeitį. Vis daugiau ir dažniau. Nors iškiliomis antraštėmis spauda iki šiol nemirgėjo, bet dar 2015-aisiais menų sintezės judėjimo „Sintezija“ iniciatyva Ukmergėje iškilo „Paminklas paminklui“. Tai metro aukščio kubas iš gabro, primenantis nepretenzingą postamentą. Vieno iš paminklo autorių, poeto ir tarpdisciplininių menų kūrėjo Juliaus Žėko teigimu, „Paminklas paminklui“ rekonstruoja monumentą kaip reiškinį, klausdamas, ką mums reiškia istorinės atminties išsaugojimas, ir skatina išmokti su ja atrasti daugiau nei tik paminklinį santykį. Juliaus manymu, šiandien nebepakanka to, ką mums siūlo įprasčiausi paminklų tipai, t. y. „falocentriniai“ ir „raudų kalneliai“. Pirmieji diegia į kolektyvinę sąmonę etaloninį modelį, antrieji skirti paguosti, išsiverkti ar net pagrūmoti skriaudikams.

Tad kokių paminklų mums reikia šiandien? Jei reikia išvis?..

Po to, kai Julio Cortázaras pasiūlė žaisti klases, Roland’as Barthesas nužudė autorių, o mūsų eseistikos grandai nušovė siužetą, šiandieninio žmogaus sąmonė ėmė laisvėti, ieškoti daugiau būdų pažiūrėti į tą patį reiškinį ir taip plėsti reikšmių lauką. Atsirado daugiau vietos alternatyvai visose meno srityse: tiek literatūroje, tiek muzikoje, tiek teatre... tiek ir monumentalistikoje. Tad šiandien labai svarbu, kad žiūrovas neliktų tik pasyviu stebėtoju, kuriam primetamos reikšmės. Reikia tokių paminklų, kurie jam padėtų jaustis aktyviu, klausiančiu dalyviu ar net bendraautoriu.

O kokiam tipui priskirtumėte savo paminklą?

Kontramonumentams. Jie skatina permąstyti nusistovėjusias paminklinių kūrinių viešojoje erdvėje normas, stengiasi išprovokuoti mūsų mąstymą, taip pat užduoda klausimą, kas iš tiesų yra monumentalumas, įreikšminimas ir susireikšminimas. Tradiciniai paminklai herojams yra tarsi protezai, kurie mums įdiegiami kaip vienintelė norma ir kuriais mes turėtume remtis: „Štai, šitas yra tas, kurį reikėjo pastatyti ant pjedestalo.“ Ir viskas, nebepaliekama jokių kitų alternatyvų, jokių klausimų, jokių interpretacijų. O kontramonumentalieji sprendimai dažniausiai yra nepatogūs šabloniniam mąstymui, nes neprimeta tokių reikšmių. Jas reikia atsikapstyti ar susikurti pačiam. Rytų išminčiai sako, kad praminti keliai į naujas ganyklas neveda, todėl mūsų užduotis šiandien yra paraginti žiūrovą išbristi iš įprastinių vėžių. Kaip sakydavo mūsų blaivybės tėvas vyskupas Motiejus Valančius, „kiekvienas lietuvis privalo nors kartą gyvenime užlipti ant Žąsino kalno ir apsidairyti.“

Yra tokia karvės užpakalio alegorija. Žurnalistas, atvykęs į vieną kaimelį, paklausė vietinių, kodėl jų bažnyčia tokia puošni, dabinta auksais ir brangiais audeklais. Argi tikėjimas neturėtų būti paprastesnis? Ir viena moteriškė jam atsakė: „Žinai, kai šešias dienas per savaitę žiūri karvei į užpakalį, septintą norisi pasižiūrėti į ką nors didingesnio…“ Ar vis dėlto tu pats nemanai, kad paminklai yra tas vertikalusis matmuo, kuris išpildo žmogaus poreikį pakylėti žvilgsnį aukščiau kasdienybės paveikslų, žvelgiant į ant postamentų iškilusius idealizuotus autoritetus?

Man pagarba žmogui gimsta, kai regiu tikrumą. Kai matau, kad jis nemeluoja, neapsimetinėja, nevaizduoja, koks jis yra nuostabus ar net didvyris. Kai autoritetą pastatome ant pjedestalo, susikuria atstumas... Pabandyk jį pastatyti ant bačkos, o paskui pasikalbėti su juo. Judu jau nebebūsite lygūs.

Nenoriu pasakyti, kad negerbiu žmonių, kuriems yra pastatyti paminklai. Tiesiog manau, kad pastarieji dažnai yra linkę mus supriešinti. Pastatyk paminklą Žemaitei ar Donelaičiui, ir štai jie tampa moksleivių nekenčiamomis figūromis, nors iš tiesų, drąsiai galėčiau teigti, Donelaitis yra genialiausias lietuvių rašytojas. Pasodink jį ant postamento – taps chrestomatiniu, nevalgomu. Paminklai sugadina ne patį žmogų, o santykį su juo.

Tad kaip, tavo manymu, reikia pateikti šias nusipelniusias asmenybes, kad jos nenugultų vien tik į mokyklinius vadovėlius?

Kalbėti apie juos kaip apie paprastus žmones, turėjusius savų keistenybių, kaip ir mes visi. Štai su šypsena galime prisiminti, kaip Vinco Mykolaičio egzaminui nepasiruošusios studentės segdavosi kuo trumpesnį sijonėlį, kad skaistusis profesorius, visas įkaitęs iš gėdos, kuo greičiau pasirašytų ir išprašytų už durų. Galime pasakoti apie tai, kaip Balys Sruoga pirštis atėjęs ilgais drobiniais marškiniais, išsirovęs ąžuoliuką, susivėlęs ir užsisegęs gintaro karolius... Ne vieną galėtume nustebinti ir tikra istorija apie tai, kaip vyskupas Baranauskas tarp „Anykščio šilelio“ posmų išvedinėjo matematines teorijas. O štai Donelaitį galėčiau įvardyti net kaip anų dienų megaintelektualą, tik, deja, gyvenusį nepalankiomis sąlygomis, kaime, tarp būrų, kur žmonės nemokėję nei skaityti, nei rašyti, todėl niekas negalėjęs jo deramai įvertinti... Štai kur slypi šių asmenybių grožis ir įstabumas. Nebūtina sodinti jų ant sosto. Džiaukimės jais kaip savais.

Kas įkvėpė jūsų idėją?

Idėjos dirva įvardinčiau šių laikų konceptualizmo perviršį, meno menui problemą ir iš to kylantį žmonių atsiribojimą nuo paties meno ar net neapykantą jam.

Pamenu, 2008-aisiais bičiulio poeto ir fotografo Ričardo Šileikos paskatintas sudalyvavau lino simpoziume Vepriuose. Ten – begalinis ačiū tau, Ričardai, – susipažinau su menininku Juliumi Zarecku – vienu didžiausių Ukmergės kultūros aktyvistų. Vieną vakarą susėdę prie bendro stalo ėmėme kelti ir gvildenti fundamentaliuosius klausimus apie meno prigimtį, kol galų gale iškilo klausimas: kodėl gi nepastačius paminklo toms tuščioms ir įkyrioms diskusijoms „kas yra menas?“, „kas nėra menas?“, „kas yra ar nėra meno paskirtis?“ ir t. t. Argi šitas absurdo teatras nenusipelnė paminklo? Ir tada pasigirdo žodžiai: „O kodėl gi nepastačius paminklo pačiam postamentui? Juk tai ant jo įprastai statomi visi paminklai. Tad postamentas yra iš tiesų pagarbos nusipelnęs artistas!“ Ir ta idėja mums labai patiko, tačiau kitą rytą supratau, kad čia trūksta poezijos... „Paminklas postamentui“ skambėjo kaip kažkoks akustiškai neišgrynintas žodžių junginys, keliantis pernelyg rimtas asociacijas, o to mums visai nereikėjo. Norėjosi lengvumo. Taip ir gimė „Paminklas paminklui“.

Bet juk, pakeitus vieną žodelį, pakito ir pati koncepcija?

Nors poetiniai sumetimai ir „pakoregavo“ koncepciją, idėja išliko ta pati. „Paminklas paminklui“ iš esmės yra tautologija, arba, kaip sakoma liaudyje, sviestas sviestuotas. Jis skamba absurdiškai, tarsi iššūkis ar pokštas. O juk mūsų kelias ir buvo kaip tik toks, nenorėjome nieko smerkti ar kritikuoti.

Kitas ne ką mažiau svarbus, o gal ir dar svarbesnis šio kūrinio raktas yra susijęs su mintimi, jog paminklas, kaip žanras, kaip tam tikra meno rūšis, jau ir pats nusipelno paminklo. Ką noriu tuo pasakyti? Minėjau, kad įpaminklinę žmogų ar įvykį, taip tarsi linkėdami jam amžinos atminties, dažnai tik sukuriame naują stabą, su kuriuo sunku atrasti artimą santykį, todėl gal visai ir neparadoksalu, kad jis vėliau tampa pamirštamas, praeinamas jo nepastebint... Tad pastatykime šiam atminties žanrui paminklą ir tesiilsi ramybėj. Užtenka.

Kodėl buvo pasirinkta būtent kubo forma, o ne kiti įprasti postamentų variantai, tarkime, kolona ar stačiakampė platforma?

Tas paprasčiausias kubas, ypač minimalistinių formų monolitas, mums primena apie paprastumą. Jo matmenys yra 1 x 1 x 1 m. O kas yra metras? Didis mokytojas, kuriam niekuomet neprilygsi? Jeigu nori, tebūnie tai paminklas „metrui“. Kubas pastatytas taip, kad kiekvienas žmogus galėtų ant jo užsilipti ir pats pasimatuoti bei pajausti, ką reiškia būti paminklu, kad iš tiesų tai nieko pernelyg ir nereiškia – buvai, tebesi ir tebebūsi tas pats žmogus...

Kiek žmonių šiam projektui „Sintezija“ sujungė šį sykį?

Julius Zareckas, Simonas Liūga, Saulius Sakalis, Egidijus Darulis ir aš buvome pagrindiniai autoriai ir iniciatoriai. Tačiau dirbo ir daugiau žmonių. Kartu su Širvintų paminklų dirbtuvių darbininkais ieškojome akmens apdirbimo būdų: iš pradžių poliravome paviršių, vėliau „apdorojome“ jį bučarda, kad atrastume daugiau stichinio grožio. Pinigų buvo nedaug, tad pirmiausia net siūlyta paminklą nuliedinti iš betono ir apklijuoti akmens plokštėmis, bet man tai skambėjo kaip pasityčiojimas. Didžiulis ačiū už paramą Rimui Keliočiui, kurio dėka akmuo atkeliavo net iš pačios Karelijos.

Pasityčiojimas, sakai... Betgi jūs tam tikra prasme ir tyčiojatės, pokštaujate...

Man labai svarbus grynumas. Jeigu aš pats apsimestinis, tai ir mano pokštas bus netikras. Beje, pirmoji mintis buvo pastatyti popierinį kubą performansų ir mažųjų teatro formų festivalio „Camera obscura“ proga, tačiau visgi norėjosi palikti miestui ilgaamžiškesnę dovaną. Akmuo yra akmuo...

Kiek laiko užtruko visas šis kūrybinis procesas?

Akmenį apdirbti užtruko kelis mėnesius, bet nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo prabėgo septyneri metai. Taip nutiko dėl įvairių biurokratinių kliūčių, kurias Julius Zareckas šauniai atlaikė. Ir pagaliau 2015-ųjų pabaigoje paminklas buvo pastatytas.

Vienuolyno gatvė, kurioje ir pastatėte „Paminklą paminklui“, yra viena seniausių gatvių Ukmergėje. Kaip pasirinkote šią vietą?

Matyt, mus prisišaukė tenykštis genius loci. Viename Vienuolyno gatvės gale stovi Švč. Trejybės bažnyčia, kitame – buvusi sinagoga (dabar sporto mokykla). Būtent tarp tų dviejų kulto pastatų atsirado kubas.

It koks Kaabos akmuo?

Taip, kubą galima išvysti ir kaip juodąjį Mekos akmenį – Kaabą. Įdomu ir tai, kad nors realybėje šis objektas veikiau primena stačiakampį gretasienį, išvertus iš arabų kalbos „kaaba“ reiškia kubą. Julius Zareckas pasiūlė pakylėti paminklą virš žemės: po juo buvo sumontuota organinio stiklo pakyla ir apšvietimas, todėl dabar naktį kubas atrodo lyg levituojantis – pamėtėtas į dangų.

Ar būta asociacijų ir su Kazimiru Malevičiumi? Jo „Juodas kvadratas“ irgi neprimeta reikšmių ir tėra tik mūsų projekcijų ekranas...

Tinka ir Kaaba, ir Malevičius, ir visos kitos jūsų asociacijos bei projekcijos. Vienam tai tebus masyvus akmens monolitas grynuolis, kitas norės ant jo užsilipti ar pamatyti, kaip tas kubas naktį levituoja, dar kitas piktinsis iššvaistytais pinigais, o kam nors tai tebus funkcinis objektas, it kokie prisėdimui skirti kubeliai Europos aikštėje Vilniuje... Jei prie viso to atsiras dar ir Malevičiaus lygmuo – aš už, o netgi prieš, kaip sakė Nobelio premijos laureatas Lechas Wałęsa (juokiasi). Kontramonumentai tokie ir yra – jie nepateikia baigtinių atsakymų.

Beje, smagu, kad nuo „Juodo kvadrato“ sukūrimo iki mūsų juodojo kubo atsiradimo praėjo lygiai šimtas metų. Taigi iškilmingo jubiliejaus proga juodasis kvadratas susilaukia 3D versijos!

Galime pasidžiaugti – nuo šiol ir Lietuva turės savąją Meką. Ir vis dėlto, nors paminklas stovi jau dveji metai, jo atidengimo vis dar nebuvo. Kada numatyta inauguracija?

Ceremonija numatyta vasario 11-ąją. Europos skubios pagalbos telefono numerio 112 dienos proga čia, kaip ir dera šventajam miestui, susirinks piligrimai, sveikuoliai, poetai ir visi kiti geros valios ir linksmų plaučių žmonės. Bus ne tik kubas, bet ir kubilas! O gal ir dar daugiau netikėtumų ir pokštų. Kviečiam visus! Vivat paminklui!

Arūno Kulikausko nuotrauka.

Šaltinis - www.7md.lt