Galima tik padėkoti... Galima padėkoti Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centrui už erdvę. Suteiktą erdvę. Erdvę parodoms. Koridorių. Na, erdvė gal ir ne visai „parodinė“, bet tiesiog tokia, kad joje būtinai bet ką pastebėsi. Privalėsi. Kitas ir nenorėdamas pastebės. Be to, centre beveik nebūna atsitiktinių žmonių, centras juk ir skirtas žingeidiems, besidomintiems, ieškantiems... Kodėl nepasvajojus, jog tokių dabar čia bus daugiau...

Galima, gal net privaloma, padėkoti menininkams Oksanai Judakovai ir Arūnui Kulikauskui. Už nedaugiažodystę, o daugiadarystę. Už paprasto koridoriaus pavertimą jei dar ir ne galerija, tai bent vieta parodoms – tikrai. Ir už norus čia atvežti parodas kitokias. Kitokias, gal net kitoniškas...

Dėkui ir dailininkui Petrui Repšiui. Autoriui. Nemažai nugyvenusiam šiame pasaulyje, padariusiam didelių ir mažų, ir gerai vertintų, ir gerai įvertintų darbų, parodoje pristatančiam kelias dešimtis trijų dešimčių metų senumo piešinių.

Tegul jie ir senokai piešti, bet tikrai verti būti pamatytais, nes moteris, arklys, žmogus ir paukštis niekada nepraras aktualumo, žavesio ir susidomėjimo. Kaip sako pats dailininkas – „Piešimas tai mąstymo būdas“. Dailininko nuomone, tokie piešiniai yra tarsi pasirengimas didesniems darbams. Tai, kad jis rengėsi deramai ir atkakliai, rodo ne tik pelnyti apdovanojimai, premijos ar ordinas. Dailininkas pagerbtas titulais ir profesiniais rangais, apie jo kūrybą parašyta knyga...

Dabar gi norėčiau ir aš įkišti savo trigrašį į parodą. Į jos aptarimą. Čia kelios tokios, kaip ir dailės neprofesionalo, refleksijos.

Tataigi, žmogus ir arklys.

Neslėpsiu, arklys artimas mano valstietiškiems (nepainioti su partija) genams. Arkliai visada gražūs, o arklio ir žmogaus vienovė, kad ir grubios faktūros juodai baltuose darbuose yra aiškiai pastebima.

Arklys vaikystės prisiminimuose – didelis, bet draugiškas gyvūnas, jo šiltas kvapas (dabar gal sakytume - specifinis), švelnus „kailis“... Dabar jau derėtų paverkti, kad užaugo nauja karta nemačiusi ir neglosčiusi arklio, bet ne apie tai kalba. Iš parodoje pateiktų darbų matosi, kad darbų autorius matęs ir „čiupinėjęs“ arklius, ant jų jojęs ir pasikinkęs važiavęs. Parodoje iš tikro daug arklių. Ir žmonių. Ir žmogus ant arklio, ir vaikas po arkliu, ir arklys, jau visas žirgas, lekiantis lyg garvežys, į ateitį. Taip, balto arklio (žirgo) nėra. Tikriausiai ne dėl to, kad piešiniai piešti 1986 -1989 metais, o dėl to, kad juodai balta piešinių spalva išreikšti baltą arklį ne taip ir paprasta, o tiems heraldiniams žirgams naudojama dar ir kitokia technika bei spalvos. Smulkmeniškiems istorijos žinovams dar galima pridurti – nesibaiminkit, raudono arklio irgi nėr. Paprastas kaimiškas arklys ir paprastas kaimiškas žmogus. Tiesiog žmogus. Tiesiog arklys. Kaip simboliai. Todėl, kad dailininkas piešia – masto. Mintis – piešinys. Šuoliuoja per popieriaus lapus juodas tušas, palikdamas ant balto jų paviršiaus dailininko galvoje šmėkštelėjusį vaizdinį, gal net klaustuką. O taip? O šitaip? Žmogus ant. Žirgas virš. Arklio kūnas be kojų. Kelios linijos – žirgas šuolyje... Ir vėl, ir vėl. Iš esmės, tai – laboratorijos mėgintuvėliai, bandymų bandymai, mokslininko užrašai. Kelias į Nobelį. Besibaigias žodžiais – „Žinau, kaip nedarysiu“...

Moterys ir paukščiai.

Moteris paukštė – arba kaip nepasiekiama svajonė, arba kaip buities metafora. Pasirinkimas dualistinis, nelengvas, net neįmanomas, todėl ir šių motyvų piešinių parodoje ne vienas. Piešiniai, kuriuose įsikūrė moterys ir paukšiai, palieka gal net ir per daug erdvės vaizduotei. Ar tai tikrai moteris ir balandis. Ar tai iš viso moteris? Matomi tik bandymai drąsia, bet grubia ranka pateikti (tą visiems saldų) paveiksliuką „Moteris ir balandžiai“, bet cukraus ar medaus čia tikrai nėra. Be to, tas menininkų ir poetų mėgstamas, bet nuvalkiotas kaip taikos simbolis, balandis yra normalus bandos paukštis ir niekuo taikingu nepasižymi, o ir protiniais gabumais kažin ar lenkia vištą. O vištos menininkų paveiksluose nėra labai dažnos, nors tai ir būtų neabejotinai gerokai artimiau lietuvio žiūrovo būdui, ypač atsimenant tautosakinę žanro klasiką „boba vištą pešė ir į turgų nešė“. Viso to, žinoma, pateiktuose P. Repšio piešiniuose nėra, nors autorius savo vaikystės kaime greta arklio tikrai turėjo matyti ne vieną naminį paukštį. Šiaip ar taip, matosi, kad šį visatos duetą dailininkas tyrinėjo žymiai atidžiau, nei, tarkim, arklio-žmogaus. Piešiniuose – intensyvios susipynusios linijos, dėmės, visas piešinio plotas užpildytas personažų ir jų aplinkos. Struktūros sudėtingos, gerokai nutolusios nuo aukščiau jau minėtų piešinių – minčių. Keletas kūrinių – iš esmės užbaigti, kvepiantys estetikos harmonija. Piešinys, kuri pasivadinau „Moteris ir varna“ (paveikslėlyje matom aiškiai išreikštą moterį, nes su ilgu drabužiu panašiu į suknelę, ir paukštį, panašų į varną) – apskritai labai „repšiškas“ – jo siužetas ir struktūra paradoksaliai nelogiški, bet žavūs tuo nekasdienybės žaižaravimu (ar plunksnavimusi – gal feministės neužmuš manęs savo sunkiaisiais rankinukais už šį dviprasmišką žodį)... Kodėl taip? Matyt, žmogaus – arklio ašis yra žymiai labiau nučiupinėta - iki pat kentauro, gi tokie švelnūs sutvėrimai, kaip paukštis ir moteris, sulaukė truputį mažiau dėmesio, ypač P. Repšio pasiūlytame lygiaverčių subjektų kontekste...

Reikėtų dar kažko apie tą parodą, bet gi keli stambiausi josios ciklai apkalbėti. Iš to kas pasakyta jau galima susidėlioti kokią nors apibūdinančią konstrukciją ir likusiems, neapkalbėtiems piešiniams, tad plėstis nėra ko. Be to, kas dabar besupaisys, ką juos paišydamas galvojo autorius. 30 metų praėjo. 30 metų!

Svarbiausia neužmiršti, kad tai – KITOKIA paroda ir joje matome ne gražius paveiksliukus, o smulkiais prakaito lašeliais nubarstytas įtampos raukšles ant Petro Repšio kaktos. Piešiant – mintijant... O dėl to parodą juk aplankyti buvo verta.

Pabaigai - šios parodos surengimą ir eksponavimą "Vilkmergės" galerijoje dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

N. Stundžienės nuotrauka.