Startavęs vidutinio formato aliejinės tapybos drobėmis, nuo 2014 metų Egidijaus Darulio tapybinis projektas "Pulsas" su protrūkiais buvo kuriamas iki 2017 metų ir užbaigtas miniatiūromis ant žolės "blynelių".

Pirmasis šio ciklo etapas - didesniųjų drobių ciklas (ne miniatiūros) apkeliavo Lietuvos galerijas ir parodų sales: du kartus buvo eksponuojamas Vilniuje; o vėliau Klaipėdoje, Palangoje, Šiauliuose, Jonavoje, Ukmergėje ir dabar yra Pasvalio raj. Valakėlių kultūros centre. Tuo tarpu naujasis šios idėjos tapybinis sprendimas miniatiūromis ant žolės (vietoj drobės) šiuo metu vėl eksponuojamas Vilniuje šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos galerijoje (Bernardinų bažnyčioje).

Tai pasakojimas apie gyvybės galią, jos prasmę, bandymas tapybinėmis priemonėmis kalbėti apie Dieviškojo plano, skirto mūsų planetai,  grožį, gimimo ir mirties joje reikšmę. Šiuose paveiksluose esančių piešinių formose, absoliučiai visose formose ir kiekviename drobės kamputyje, kiekviename potėpyje , jų ritmikoje galima perskaityti vieną  tą pačią universalią prasmę, kadaise ištartą Kristaus ir žmonių užrašytą Šventajame rašte: "Visa yra viena...". Tai nebūtinai  tobulai atlikta, tačiau akivaizdžiai ir lengvai įskaitomai "parašyta" žinutė.

Tapybinis pulsavimas, formų kitimas ir mainymasis, organinė spalvų ekspresija, supriešinami tarpusavyje ir vėl suliejami skirtingi poliai: anglis ir vanduo, gyvybė ir mirtis...

Primityvios formos kūriniuose tuo pat metu yra ir sudėtingi organizmai. Paveiksluose nėra žmogaus rankų darbo, daiktų, kultūros - vien "laukinė" gamta. Tiksliau - gamtos elementai, išoperuoti ir užtėkšti ant drobių, kad žiūrovas galėtų patyrinėti tarsi per mikroskopą. Tačiau tai nėra reportažinis-dokumentinis ląstelių gyvenimo fiksavimas ar mokslinis jų sandaros nagrinėjimas. Autoriui svarbu visa kas kita. Pasak autoriaus pagrindinė forma gamtoje yra pupos forma su uodegėle. Kokios formos mes buvome įsčiose, tokių formų ir kiekvienas augalas, kol jis dar po žeme ritasi iš sėklelės. Tokie mes išliekame visą likusį gyvenimą - pupelė su uodegėle (smegenys, prasitęsiančios per visą stuburą).  Vėliau mes tik apaugame papildomomis ataugomis - (rankomis ir kojomis), reikalingomis išgyventi, išsilaikyti priešiškame pasaulyje iki susitaikymo valandos. Buožgalvio forma, tarsi taiką liudijanti forma, dar neturinti nieko, skirto gynybai, išlikimui, savisaugai. Autorius šią formą pavadinęs - "Pagrindinė forma" ir nuo jos pradėjęs visą tapybinį ciklą. Pasak Egidijaus - šio tapybos ciklo pradžia labai tiesmuka, tarsi prologas, paaiškinantis visą idėją, kuri gali tęstis iki begalybės.

Gyvybė gimsta ir tarpsta visur - net blogoje dirvoje yra tam tikros gyvybės formos, tik jos yra prastos, tarsi laukiančios savo eilės dominuoti. Kaip ir bet kuris asmuo gali dominuoti, priklausomai nuo aplinkybių. Tokiu kūrybos ciklu netiesiogiai pasakojama ir apie socialinius dalykus. Tapybai, kuri yra tikra, nuoširdi, nesumeluota, nepriderinta prie papildomų, neišlavintų kitų individų suvokimų ir interpretacijų (tai skirta savęs ieškantiems žiūrovams ir madingiesiems kritikams), tapybai, kuri yra įdomi savo idėjomis - šiandieninė dirva yra tarsi smėlynas, kuriame tokia tapyba, kaip dykumų kaktusas, gali tik laukti savo eilės - evoliucijos eigos pasikeitimo...

Gal todėl Egidijaus tapybos darbuose tiek daug pelėsinio kolorito, pūvančių vaisių atspalvių ir tirpstančių formų bei linijų. Visa išorė yra laikina ir todėl svarbiausia yra vidinė švara - ji išlieka ir laikosi per ištisas kartas. Taip yra ir "laukinėje" gamtoje, kuria vaizduoja ši tapyba, taip yra ir žmonių tarpusavio santykiuose. Šioje tapyboje vidinė švara tikrai egzistuoja, nes ji kalba apie natūralią taikią augalijos ir gyvūnijos simbiozę - visos gyvybės neatsiejamą tarpusavio priklausomybę.

Alberto Bartašiaus nuotraukos.