Nauja paroda, pasistengus įvardytina kaip eilinė, lavinanti ne tik žiūrovų meninius skonius bei pojūčius, bet ir skatinanti prisiminti istoriją, kovą - balandį buvo atverta Ukmergės turizmo, verslo ir informacijos centro erdvėje, skambiai pavadintoje „Vilkmergės galerija“.

Dviejų pasaulinių karų audrų suniokotų, bet neparadusių savo žavesio likučių, buvusio Kosakovskių dvaro rūmų liekanos Vaitkuškyje, švelnia mistine galia traukia į save po pasaulį išsibarsčiusius senojo grafo Stanislovo Kosakovskio (hr. Stanisław Kazimierz Kossakowski) bei jo paveldėtojo, tuomet penkiamečio, Jono Eustachijaus (Jan Eustachy) palikuonis, ainius ir jiems prijaučiančius.

Atvykęs su lenkų menininkų grupe Pavelas Šanajca (Paweł Szanajca - Jono Eustachijaus anūkas) 2016 m. rugsėjo mėnesį, buvusių dvaro rūmų bokšte bei aplink esančioje teritorijoje surengė meno plenerą. Kartu su juo dirbo tapytojai bei fotografai: Cezary Filew, Mariusz Foltak, Harry Harmonic, Jarek Madejski, Stanisław Młodożeniec, kurių mažą dalį plenero metu sukurtų darbų ar tų darbų nuotraukų ir galima pamatyti šioje parodoje. Tai Lenkijoje žinomi menininkai, turintys savitą stilių, įdirbį ir pasiekimus, tačiau daugiausia apie juos juk byloja jų kūrybiniai darbai.

Tai ką gi mes galime pamatyti parodoje eksponuojamose ant plastiko ar drobių atspausdintose nuotraukose? Pirmiausiai tai, kad tai nėra feisbuko ar selfi stiliaus nuotraukos, nors mobilus telefonas jų „gamyboje“ taip pat dalyvavo. Tad  ir eksponuojamų darbų vadinti vien nuotraukomis gal ir nederėtu, nes dauguma jų yra tikri kūrybiniai darbai, t. y. jų tikrai negalima apibūdinti tik kaip „atsitiktinai sustabdytos gyvenimo akimirkos“. Kūrėjai daug eksperimentavo su „foto programėlėmis“, nuotraukų atspaudų dydžiais ir fotografuojamųjų objektų apšvietimu bei spalvomis. Vienos fotografijos elektroninės technikos pagalba „susuktos“ ar „suklijuotos“, pakeistos jų perspektyvos ar akcentai. Kitos išdidintos iki ganėtinai nenatūralaus dydžio suformuoja tarsi modernius paveikslus, dar kitos gi, kaip menininkų darbo liudininkai, fiksuoja plenero motyvus su jo metu nutapytais paveikslais. Kelios yra tarsi natiurmortai, kuriuose „susidėlioja“ rūmų bokšto interjero bei Stanislovo Kazimiero fotografijų fragmentai (grafas S. Kosakovskis garsėjo ir kaip didelis fotografijos mėgėjas, fotomeno aušroje, XIX a. pabaigoje, pradėjęs foto kameros pagalba fiksuoti Vaitkuškio dvaro ir jo apylinkių vaizdus ir palikęs daugybę fotografijų kurios šiandiena yra ypač vertingos ne tik istorine, etnografine, bet, neabejotinai, ir menine prasme).


Parodoje eksponuojami tik trijų menininkų – fotografų darbai. Taigi plenero metu nutapyti paveikslai yra tarsi kita plenero kūrinių atšaka.

Pavelas Šanajca didžiąją dalį plenero laiko skyrė iš įvairių geometrinių figūrų sukonstruotų dekoratyvių paveikslų tapymui (keleto jų fragmentai užfiksuoti J. Madejskio foto atspauduose), tačiau, matyt, negalėjo susilaikyti telefonu „nepaakomponavęs“ savo kolegoms su „mandriomis“ foto kameromis. Jo fotografijose dauguma fotografuojamų motyvų „perleidžiami“ per telefone įdiegtą, apverstą vaizdą su neapverstu sujungiančią, programėlę, kas kartais sukuria visai įdomias grafines ir spalvines „dėliones“, bet masinis to pačio efekto kartojimas savotiškai devalvuoja patį kūrybinį procesą, kuria pigių atsitiktinių efektų įspūdį bei pasikartojimo nuobodulį. Tarkim, kad didžioji dauguma iš gana gausios nedidelių p. Pavelo atspaudų „rikiuotės“ šioje parodoje buvo tiesiog neagresyvus jo kolegų darbų privalumus išryškinantis fonas. Nors gal čia aš koks tai senamadiškas ir nemoku žiūrėdamas tinkamai akių vartyti (čia galėtų būti šypsenėlė).

Jaroslavas Madejskis (Jarek Madejski) parodai pateikė tik keletą ant drobės atspaustų fotografijų, kurios iš tikro gerokai panašesnės ne tiek į fotografuojamų „konkretybių“ atspaudus, kiek į gana intensyvių ir kontrastingų spalvinių tonų kupinus paveikslus. Jie buvo kuriami arba visiškai išfokusuojant, „išplukdant“ fotografuojamus motyvus, arba veik „taškiniu“ apšvietimu ištraukiant iš aplinkos kokias nors netikėtas detales (kaip kad jau minėtus P. Šanajcos paveikslų fragmentus). Gaila, kad į „Vilkmergės galeriją“ atkeliavo tik maža dalis šio įdomaus menininko „sugautų“ estetizuotų spalvinių efektų.

Cezari Filevą (Cezary Filew), eksponuojantį lyg ir reportažines, saulės „apžaistas“ spalvotas bei juodas baltas fotografijas, manau derėtų pavadinti klasikiniu meninės fotografijos atstovu, nors keli jo tekančio vandens (ir žolių jame) atvaizdai nuo klasikinio gamtos grožio atspindžio jau lyg ir yra „nudreifavę“ link abstrakčių subtilios spalvinės grafikos kūrinių, bet, žinia, jų autorius tikrai dar neleidžia sau nutolti nuo natūralistinių motyvų taip toli, kaip kad J. Madejskio atveju.  Net pasitelkęs foto techniką ir šiferinį klojimo stogą „susiejęs“ su peizažu ir kūdra, C. Filevas vis tik „natūralizuoja“ šį veiksmą, pateikdamas šį peizažą tarsi foto tapetą ant klojimo sienos. „Klasikos prisiminimų“ link nukreipia ir erdvės transformacijos pagalba netikėtu rakursu „pagautas“ stulpas su atrama, įrėminantis išlikusi rūmų bokštą, kas tikrai yra tarsi XX a. pabaigos meninės fotografijos „ataidas“, nors, beje, menine prasme tikrai stiprus. Be jau minėtų tekančio vandens atvaizdų, nuo natūralizmo santūriai nutolusios ir gana įspūdingos yra C. Filevo nuotraukos su besisukančiu žvaigždėtu dangumi ir rūmų bokštu fone. Čia užfiksuotas ir įdomus žaismas su žaisliniais lazeriukais ant senojo bokšto, kas atspindi ne tik fotomenininko kūrybinės galios vizualizaciją, bet byloja ir apie „plenerinę“ kūrybinę atmosferą, kai į kūrybinį  procesą įsijungia kolegos ar  kai idėjos bendraminčių rate generuojasi tarsi savaime...

Apibendrinant galima būtų pastebėti, jog pateiktose nuotraukose nėra kažin ko ypatingai naujo menine ar pažintine prasme. Dauguma nuotraukų savo spalvomis ir formomis tikrai „traukia akį“, yra padarytos savo amato meistrų ar bent pameistrių, tačiau atrodo, jog įdomiausia parodos apžvalgos išvada būtų tokia, netikėtai „per galvą“ prabėgusi, mintis - tai nedaug turi bendra nei su Lietuva, nei su Ukmerge, nei su Vaitkuškiu!

Taip, mes juk įpratę, kad Lietuva - graži šalis, ar kad Ukmergė - žalias kraštas... Mes jau įpratinti žvelgti į savo kraštą per saldžiai gražiai, tobulai sufokusuotą ir iškadruotą Lietuvą fotografuojančių vietos fotografų objektyvą. Ir staiga pamatome kažką „ne tokio“, ne taip tobulai spalvotą ir „plačiaekranišką“, pradedame stebėtis ar trūkčioti pečiais, dairytis  ir galvoti, neva čia kažkas ne taip arba „ir vietiniai neprastesni ar net...“. Deja, tenka konstatuoti, kad būtent galimybė pažvelgti į savo gimtąsias apylinkes kitų akimis ir yra tas jau mano kažkada paminėtas galerijos „kitoniškumas“, specifika ar naujumas mūsų parapijos kontekste. Tad dėkavonė galerijai ir lenkų menininkams visai dera prie šio teksto nuobaigų.

Taip, ši paroda sukelia dvejopus jausmus – kaip ir artima, kaip ir sava - juk Vaitkuškis, šalia Ukmergės. Atpažįstami vaizdai. Nuteikia maloniai. Ir gražiai saldžių spalvų yra... Bet kažkas ūmai ima ir kartą priverčia pagalvoti – menas gali būti toks įvairus. O tai juk ir šauniausia, kad kažkas priverčia galvoti ar tiesiog „kitaip jaustis“, kitaip matyti, kitaip... O čia vėl tiktų šypsenėlė.