Skaitmeninės fotografijos amžiuje į žmogų, naudojantį juostinį fotoaparatą, mes žvelgiame keistai, lyg jis gatvėmis vaikščiotų su antikvariniu muziejaus eksponatu. Tačiau šiais mobiliųjų telefonų fotografijos laikais, kai kiekvienas žmogus bent trumpam gali tapti fotografu, skelbdamas savo nuotraukas socialiniuose tinkluose, laikais, kai pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu, vis dar yra entuziastų, kurie eksperimentuoja su juostiniais fotoaparatais negailėdami savo jėgų ir laiko ilgam ryškinimo procesui.

Vienas tokių žmonių yra fotografas Giedrius Petrauskas, kuris savo darbais antram gyvenimui prikelia jau pamirštą piktorealizmo stilių. Jo fotografijose matomas šiam stiliui būdingas tapybiškumas, neryškus ir minkštas vaizdas.  Menininko portretai, atlikti Kaune esančioje POST galerijoje, dvelkia mistiškumu ir  kartais primena sapno kadrus: ore kybantis nežinomo žmogaus torsas, prie lango stovintis ir į mus žvelgiantis vaiduokliškas šešėlis ar beveidė moteris išryškėjanti patalpos tamsoje kartais gąsdina, o kartais vilioja prieiti arčiau. Portretuose vaizduojami žmonės atvirai pozuoja, jie žvelgia į mus stovėdami šalia paruoštų dekoracijų ar patogiai sėdėdami ant krėslo. Jų žvilgsniai sukoncentruoti į žiūrovą ar vienas į kitą, o kartais nukreipti į nežinomus tolius už kadro.  Giedriaus Petrausko darbuose  susilieja dabarties ir praeities akcentai. Į akis krenta šiuolaikinio pasaulio detalės: moderni apranga, aksesuarai, laisva modelio poza, tačiau pasirinktas fotografijų  stilius mus klaidina primindamas senovę.

Piktorealizmas buvo vienas ankstyvųjų fotografijos stilių. Tačiau G. Petrausko kūrybos jau nebegalima lyginti su praeities kūrėjų, kurie savo darbais bandė atkartoti tapybą arba grafiką, ne tik temų plėtotės, bet ir formos atžvilgiu. Galiausiai buvo atsisakyta vaizduojamosios dailės kartojimų ir šiuolaikinė fotografija jau seniai atrado savitą kalbą bei tęsia paieškas kokybės ir estetinių sprendimų lauke. Keliaudami nuo vieno parodos kūrinio prie kito susiduriame su skirtingomis patirtimis ir požiūriais į gyvenimą, kurie atsispindi vaizduojamuose veiduose, sustingę žmonių žvilgsniai lyg bando sugauti mus šiose akimirkose, bandančius pasprukti. Toks intymumas fotografijose kiek primena humanistinę fotografiją, propaguotą vadinamoje „Lietuvos fotografijos mokykloje“ 1970-1979 metais, kai menininkų darbuose dominavo psichologizuotas portretas ir žmonių „dokumentavimas“.  Fotografijų ritmas kinta nuo statiškų paprastų portretų iki jautrių grupinių fotografijų, nuo, iš pirmo žvilgsnio, paprastų žmonių iki pasirodymui pasiruošusių aktorių ir meninkų. Pats Giedrius, paklaustas kodėl pasirinko fotografuoti portretus, teigia: „Tai yra žmonės, kurie pritraukė mano dėmesį savo menine energija arba kūrybine energija. Dauguma jų yra vienos ar kitos srities kūrėjai. Kūrėjai – menininkai“.

Šiais laikais tarp menininkų galima pastebėti tendenciją grįžti prie senųjų kūrybos stilių. Vis dažniau galerijose atsiranda analoginės fotografijos pavyzdžių. Šie stiliai yra savotiškai nostalgiški, jie primena laikus, kai fotografija buvo galima aklai pasitikėti, nekeliant klausimo ar tai, kas vaizduojama, yra tikra. Juk tai, kas nufotografuojama paspaudus mygtuką, iškart yra išsaugoma negatyve nesuteikiant galimybės menininkui įsiterpti ir pakeisti vaizdo.  Nors Giedrius Petrauskas nėra vienintelis kūrėjas, propaguojantis senuosius fotografijos stilius Lietuvoje, jo darbai išsiskiria jautrumu ir savotiška žmonių dokumentacija. Šiuose savo darbuose fotografas, regis, stengiasi sugauti pačias žmonių sielas ir jas subtiliai atskleisti visam pasauliui.

Pastebėtina, jog parodos surengimą ir eksponavimą "Vilkmergės" galerijoje dalinai finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Afišos reprodukcija - Oksanos Judakovos.