Ukmergės kraštotyros muziejuje, spalio 19 dieną įvyko fotomenininko ir savanorio ugniagesio - Dainiaus Vyto fotonuotraukų parodos - „Mūsų ugniagesiai“ atidarymas. Ši paroda atlieka (atliko) du svarbius vaidmenis. Pirmasis – jos atidarymas tapo savotiška įžanga į Ukmergės rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos 25-ųjų veiklos metinių paminėjimą, o antrasis – noras ir galimybė parodyti lankytojams neįprastą, sudėtingą, reikalaujantį daug susikaupimo ugniagesių darbą. Jiems dažnai tenka stoti į akistatą su pavojais – įveikti ugnį, leistis į vandenį, gelbėti žmogaus (ar kito gyvo sutvėrimo) gyvybę. Parodoje galima išvysti daug per foto objektyvą įamžintų/perteiktų ugniagesių darbo akimirkų bei jų kasdienės aplinkos detalių, jų portretų, kuriuose (dažnai) galima išvysti sustabdytą emociją, o kokia ji – variantų galima pateikti daug, bet manau, jog didesnis įspūdis bus ją atrasti ir patirti kiekvienam žiūrovui asmeniškai.

Tikriausiai niekas neprieštaraus, jei fotografą Dainių Vytą pavadinsiu fotomenininku ieškotoju. Pirmiausia dėl to, jog jo kūryboje galime atrasti viena kitą keičiančias temų variacijas ir nuolatinius ieškojimus, o jo įamžintas akimirkas (dažniausiai) galima priskirti socialinės fotografijos sričiai. Taigi, kas yra toji socialinė fotografija ir kokią žinutę ji siunčia žiūrinčiajam šioje D. Vyto nuotraukų ekspozicijoje?

Nusikeliant į praeitį, reikia pastebėti, jog tiek sociologija, tiek ir fotografija - dabar itin svarbios mokslo ir meno šakos, atsirado panašiu metu. Prancūzų pozityvistas Ogiustas Kontas (Auguste Comte) sociologijos terminą pamini 1822 m., o to paties dešimtmečio antrojoje pusėje kitas prancūzas – Niseforas Niepsas (Nicéphore Niépce) išgauna pirmuosius šviesos atvaizdus tamsiame kambaryje (camera obscura principas). Jau XX a. fotografija tapo itin svarbiu žinių šaltiniu, nes pradeda supažindinti žmones su nematytu pasauliu bei jų pačių gyvenimu. Visgi, nuosekliausias socialinis perteikimas įvyksta dvidešimto amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, kai atvaizdavimo kultūroje galutinai įsitvirtina televizija. Būtent nuo tada pradedama dažniau, intensyviau ir efektyviau fiksuoti socialinė aplinka: miestas, komercija, pramonė bei įvairių profesijų atstovai (nors, reikia pripažinti, jog dažniausiai tai būdavo gamyklų darbuotojai, policininkai, ugniagesiai...).


Manote, jog tokioje fotografijoje negali būti simbolikos ir metaforos? Klystate, nors tikriausiai norite sužinoti kodėl? Atsakymas paprastas - socialumas mene tapo itin puikia priemone, kuria naudojantis buvo ir yra perduodamos užkoduotos žinios bei kritikuojamos vyraujančios socialinės darbo/gyvenimo sąlygos. Visuomenės kritika, socialinis teisingumas, politinė kova, nepatogios tiesos... Tai tie epitetai, kuriais itin taikliai galima apibūdinti socialinės fotografijos žanrą. Bet teigti, jog Dainiaus Vyto ugniagesių fotografijose galima išvysti kritikos strėlių ar kokio negatyvo, būtų labai klaidinga. Pirmiausia dėl to, jog šioje parodoje svarbiausios ne pačios nuotraukos, jų stilistika, o jose atvaizduoti asmenys bei jų gyvenimo akimirkos. Kiekviena nuotrauka pasakoja vis kitą istoriją, kurioje yra ir žmonių likimai, ir atitinkama nuotaika.

Žiūrint į parodoje eksponuojamas nuotraukas, galime suprasti, jog fotografija kaip tokia, dažnai gali būti graži, bet kartais gali tapti ir labai vertingai skausminga. Ypač tada, kai joje užfiksuotose akimirkose matomi likimo nulemta žmonių – asmenybių kaita. Natūralu, jog šiuolaikinėje foto reklamos industrijoje esam įpratę matyti išpuoselėtus veidus ir kūnus, kurie teikia mums atitinkamo „brendo“ (brand – madingo gaminio-prekės ženklas) reklamą ir taip pat priverčia patikėti gerėjančio („nerealaus“) gyvenimo iliuzijomis. Tad, matyti žmonių skausmą ar liūdesį keliančius įvykius fotografijoje nėra malonu, tačiau reikia pripažinti, jog apgaulingas grožis, per daug idealizuotas pasaulis, daro mus nejautriais, susvetimėjusiais ir nekreipiančiais dėmesio į tai, kas sukelia nors kiek neigiamų asmeninių pergyvenimų. Juk, deja, labai natūralus faktas, jog nenorime priimti ir tuo labiau išgyventi svetimo skausmo. Bet šiuo atveju, kiekvienoje fotografijoje galima atrasti vis kitokį veiksmą ir nuotaikas, kurias TU tiesiog išgyveni atsistojęs priešais fotografiją, stebėdamas/nagrinėdamas ir mąstydamas... O kokią dvasinę įkrovą TU įgausi, priklausys nuo to, kaip atidžiai nagrinėsi nuotrauką, joje užfiksuotas detales ir žmones, kurie greitai TAU pasirodys jau nebe tokie kaip anksčiau.


Vienas iš fotografų (kaip tikriausiai ir kitų kūrėjų) tikslų savo darbe – parodyti sunkumus, kuriuos mes, dažnai, ignoruojame, kol patys su jais nesusiduriame. Tad D. Vytas, viešai rodydamas užfiksuotus alsuojančios ugnies šokius, rūkstančius griuvėsius, apšviestas metalo krūvas, šypsenas ir ašaras, suteikia mums galimybę pamatyti ir pajausti tuos sunkumus, su kuriais (ne)kiekvienas esam susidūrę... Visuomenės ar asmens sunkumai, perteikti fotografijoje gali būti svarbūs, jei sugeba pasiekti stebinčiųjų protą ir širdis (galbūt šiuo atveju svarbesnis būtent jausmų pasiekiamumas), taip pat ima vesti link supratimo ir bendrumo.

Dėl pačios parodos estetikos... Reikia suprasti, jog kiekvienas grožį (ypač mene) suvokiame kitaip, bet tiems, kam sunkumai ir (ne tik) džiaugsmai suteikia didesnį postūmį mylėti ir džiaugtis gyvenimu, sugeba matyti ir suvokti grožį elementariausiuose dalykuose. Tad, šioje parodoje grožio yra tikrai daug, bet jis – dvilypis, suteikiantis liūdnai gražių emocijų. O tas yra gerai, nes sakoma, jog tikrasis menas turi sukelti kiek įmanoma daugiau skirtingų emocijų vienu metu. Tad, vaikštant po šią parodą ir stebint achromatiniuose (juodai - baltuose) tonuose įamžinus foto pasakojimus, gali pajausti susižavėjimą, liūdesį, nerimą, norą padėtį... švelnumą, baimę,.... etc.

Manau, kad nesuklysiu, jei teigsiu, jog visam menui, o ne tik fotografijai, reikalingos teminės sąsajos su visuomene ir jos gyvenimu. Socialinė fotografija, šiuo atveju, kaip medija ir meno šaka, yra tinkamas būdas pateikti skaudžius, bet svarbius gyvenimo aspektus vaizdu, ypač, kai pats autorius sugeba savo foto pasakojimuose užfiksuoti žemiškos kasdienybės spalvas.

Tad, ši paroda nėra savotiškas reportažas ar dokumentinis žmonių, automobilių, daiktų ar vietų fiksavimas, joje yra ir daug kūrybinės laisvės išraiškos. O būtent kūrybinė laisvė ir suteikia galimybę pamatyti ir pajausti viename foto pasakojime skirtingas nuotaikas...

Nuotraukos - Ukmergės kraštotyros muziejaus.