Dar viena, nesvetima menui, Ukmergės erdvė – Vlado Šlaito viešoji biblioteka. Čia, šalia pagrindinės bibliotekos veiklos, pastoviai rengiamos įvairios parodos, meno akcijos ir atrakcijos.

Šiuo, ne pačiu dėkingiausiu menininkei ir bibliotekai momentu, remonto - perversmo metu, vyksta jaunos dailininkės K. Kasmauskienės tapybos darbų paroda.

Kristina Kasmauskienė - šiuo metu Ukmergėje gyvenanti menininkė, kuri, būdama ne profesionalė, bet gavusi profesionalaus meno pamokų, tapo lengvus tarsi švytėjimas (na, kartais ir kiek kitokius) paveikslėlius.

Autorę galima apibūdinti kaip nenustygstančią vienoje vietoje. Utena – Norvegija – Kaunas – Ukmergė – būta, gyventa, tačiau, atrodo, kad tai nelabai atsispindi šiai parodai pateiktuose paveiksluose.

Tai, kad autorė nėra visai naujokė mene ir Ukmergėje rodo tai, kad ji dalyvauja Ukmergės menininkų parodose jau nuo 2012 metų.

Apžvelgus tą nedidelį kiekį paveikslų, eksponuojamų parodoje, susidaro įspūdis, kad autorė mėgsta vandenį, šlapias temas, šaltas spalvas, bei saldžiai-vanilinį-sacharininį dangų.

Viename, išsiskiriančiame savo stilistika iš kitų, paveiksle, pavadinimu „Trys seserys“, yra gana realistiškai atvaizduota kūdra su lelijomis (ar lelijos kūdroje). Nepaisant to, kad paveikslas dvelkia gryna tautodaile, matyti, kad autorė yra įvaldžiusi klasikinę tapybos techniką ir manierą, bet, deja, parodoje ji nėra vyraujanti.

Būsiu kiek subjektyvus ir pasakysiu, kad man labiausiai parodoje patiko „Subtilus švytėjimas“. Tai toks lengvai švytintis „tapinys“, atrodantis kaip vandens žolės mano vaikystės upėje, toks „šlapias“, maloniai relaksuojantis...

Tačiau to negaliu pasakyti apie kitus, šalia kabančius, dailininkės kūrybinių paskatų atspindžius. Štai paveikslas „Tarp žvaigždžių“, atrodo, irgi turi savyje daug vandens, žvaigždėmis nusėtą dangų ir pašvaistę - viską ko reikia menamai romantikai, bet paveikslas atrodo taip, lyg daug sykių jau būtų kažkur matytas, jo tema banaloka, o vaizdas nepatraukiantis.

O, štai, „Vasaros vakaro svajos“ - ramus, dekoratyvus tapybos darbas, visiškai atitinkantis savo pavadinimą. Iš karto matyti, kad svajos yra paprastos ir ramios, be jokio blaškymosi. Tikėtina, kad kūrinys tikrai labai papuoštų santūrų skandinaviško stiliaus interjerą.

Sekantys trys darbai taip pat lyg ir panašios stilistikos. Nors paveikslo „Kai atsiveria dangus“ pavadinimas pretenduoja būti stipresnis už turinį. Gal tai pati atsivėrimo pradžia, pats pirmas akimirksnis. Gal. Bet paveiksle matau vasaros pabaigos vakarėjantį dangų virš ežero. Gražus-saldus, akiai malonus, autorės mėgstamų žydrų tonų, „šlapias“ paveikslas. Tačiau šalimais esančiame paveiksle jau matome dangų „su charakteriu“, dideliais lašais iš baltų debesų, pasišiaušusią jūrą. Šį įtaigų, menininkės vaizduotės žaismo ir apvaldytos technikos pagalbą sukurtą, paveikslą vėl keičia saldokas, melsvas su oranžiniais debesėliais, vakarinis dangus virš eglyno standartiniu pavadinimu „Vakaro žaros“... Žodžiu, ekspozicinio lygiavertiškumo, kaip ir stilistinės kūrinio - pavadinimo vienovės parodoje tikrai nėra per daug.

Po parodos susidaro įspūdis, kad autorė tikrai gali „išsakyti“ daugiau, bet tapo nepersistengdama, lyg slopindama aistrą tapybai ir gyvenimui. Juolab Ukmergės menininkų 2017 metų parodoje buvo išstatyti dar kitokie, maloniai nuteikiantys Kristinos Kasmauskienės peizažai, tokių sodrių, tiesiog tautiškų spalvų, lyg iš audimo raštų, miškų, laukų ir klonių vaizdai. Gal tiesiog dabar jos žydrasis periodas?

Tad lauksime Kristinos darbų kitose parodose.

Kristinos Darulienės nuotraukos.