"Vilkamirgės" galerijoje, įsikūrusioje Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centre, lapkričio 2 d. atidaryta nauja paroda: „Jonas Mekas. Frozen Frames” (sustingę kadrai). Paroda parengta iš asmeninio Arūno Kulikausko rinkinio.

Niujorke gyvenančio avangardinio kino guru Jono Meko paprašytas reprodukuoti kadrus iš 16 mm filmo juostos, fotomenininkas A. Kulikauskas apie 1992-uosius metus sukonstravo savadarbį aparatą ir pradėjo eksperimentuoti. Eksperimentų rezultatas buvo skaidrė, kurioje matosi ne vienas, bet keletas filmo kadrų. Norėjosi, kad būtų aišku, kad tai ne šiaip fotografija, o mažytis filmo fragmentas. Kadras apima visą filmo juostos plotį su perforacijos skylutėmis ir garso takelio žyme. Jonui Mekui rezultatai labai patiko ir jis paprašė padaryti seriją skaidrių iš jo filmų. Iš skaidrių atspausti skaitmeniniai atspaudai buvo rodomi muziejuose ir žymiose galerijose visame pasaulyje. Daug jų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai. Prancūzijoje išleista šitų fotografijų knyga „Jonas Mekas/ Just Like a Shadow“, 2000 m.

Atspaudai, kuriuos matote šioje paroje yra galutiniai bandymai (proofs) prieš spausdinant parodinius darbus. Todėl kai kurie atspaudai turi laboratorijos darbuotojo paliktus paskutinius pataisymus. Didelio formato fotografijos atspausdintos Cibachrome technologija, geriausioje JAV foto laboratorijoje Duggal. Šiuo metodu spaustos fotografijos pasižymi ilgaamžiškumu ir spalvų gyvumu, todėl labai vertinamos kolekcionierių visame pasaulyje, juo buvo spausdinamos fotografijos muziejams ir galerijoms. Tačiau šio metodo atsisakyta dėl nuodingumo ir aplinkos taršos.

Paroda veiks iki lapkričio 30 d.

Parodą organizuoja VšĮ „Trys kaimai“
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir LR Kultūros ministerija

APIE JONĄ MEKĄ

Niujorke gyvenantis 94 metų Jonas Mekas yra filmininkas (Jono terminas), menininkas, kritikas, poetas, fotografas, kino teatro savininkas ir (all-around) avangardo impresarijus, kuris 1960-1970 metais transformavo kino kritiką, kino kūrimą ir rodymą. Jis – vienas žymiausių lietuvių amžininkų. Ne mes, o patys niujorkiečiai jį vadina Amerikos avangardinio (nepriklausomo, eksperimentinio) kino krikštatėviu. Ir išties, kada kalbama apie Jono Meko gyvenimą ir kūrybą, sukasi tokios pavardės kaip Andy Warhol, John Lennon, Yoko Ono, Jurgis Mačiūnas, Lou Reed, Maya Deren, Salvador Dali, Jackie Kennedy, Allen Ginsberg, Agnès B., Robert Frank, Robert Frank, John Cage, Stan Brakhage ir kiti, su kuriais Jonas dirbo, bendradarbiavo, draugavo.

Po metų, praleistų karo blaškomoje Lietuvoje ir pabėgėlių stovyklose Europoje Jonas Mekas atvyko į JAV 1949 metais, būdamas 27-ių, su trimis krepšiais knygų ir vienu drabužių komplektu. Šalia to, kad reikėjo imtis bet kokių pasitaikančių darbų pragyvenimui, jis visa galva nėrė į kultūrinį Niujorko gyvenimą. Viename interviu Jonas pasakoja: „ žmonės sako, kad aš buvau vienas iš nelaimingųjų, bet aš sakau, kad man pasisekė, kad aplinkybių buvau išrautas ir ištremtas. Buvau nublokštas į Niujorką pačiu tinkamiausiu momentu, kuomet visa ta nauja energija ir požiūris veržėsi visur aplink, ne tik kine, bet ir literatūroje, mene, muzikoje. Tai yra tikroji sėkmė. Taigi, nesijaučiu auka, jaučiuosi laiminguoju. O vieta nieko nereiškia. Bet kur galiu jaustis namuose.“

1958 metais Jonas tapo pirmuoju Niujorko alternatyviosios kultūros savaitraščio The Village Voice kino kritiku ir dirbo juo iki 1975 m. 1960 m. Jonas kartu su bendraminčiais įkūrė Filmų kūrėjų kooperatyvą ir kino teatrą, kuris vėliau virto Antologinių filmų archyvu. Mekas nupirko buvusį teismo pastatą žemutiniame Manhetene. Pastatas tuo metu buvo tik tuščias kiautas - vidus buvo išdraskytas iki paskutinės geležėlės. Anuomet archyvas buvo atidarytas savo neišbaigtoje formoje. Jo kūrimosi procesas dar nebaigtas. Pagal originalų architekto Raimund Abraham projektą, čia dar turi būti biblioteka, kavinė. Antologinių filmų archyve sukaupta medžiaga siekia 1940-uosius metus. Tai pavienių kino kūrėjų ir kino bendruomenių dokumentai, knygos, leidiniai, periodika, fotografijos ir, aišku, dėžių dėžės su kino juostomis. Kad archyvas veiktų kaip tikras muziejus ir jo sukaupta medžiaga būtų prieinama studentams, mokslininkams, tyrinėtojams, darbams pagal architekto projektą pabaigti reikalingi 12 mln. dolerių. Šiuo metu Jonas Mekas yra surinkęs pusę reikiamos sumos.

Jonas Mekas ne tik rašė apie kiną. Jis jį kūrė, jį rodė ir, galima taip pasakyti, juo gyveno. Visi Jono filmai daugiau ar mažiau impresionistiniai, dienoraštiniai, dokumentiški. Jonas atsisako dramos, bet kokio linijinio pasakojimo, filmuoja „mažus intymius momentus, kurie, nebūdami poetiški, parodo kasdienybės būtį“. Pats Jonas sako: „svarbu suprasti, kad tai, ką aš darau, nėra meniška. Aš tik filmininkas. Gyvenu kaip gyvenu ir darau ką darau, tai yra, gyvenu ir filmuoju savo gyvenimo momentus. Esu priverstas tai daryti. Būtinybė, o ne meniškumas, yra pagrindinė mano gyvenimo ir mano darbo gija.“

Beje, kalbant apie Joną, būtasis laikas netinka. Jis ir toliau filmuoja, montuoja, rašo. Tačiau – ne dirba. „Nesijaučiu dirbantis“, sako jis viename interviu. „Tai malonumas. Kai aš augau kaime, ūkyje mes nemanėme, kad mes dirbame. Mes tiesiog darėme tai, kas tą dieną turėjo būti padaryta. Turėjome pasodinti, ką reikia, pamelžti karves, kurias reikėjo pamelžti. Darbininko koncepcija atėjo su sovietais ir jų darbininkų organizavimu. Staiga visi tapo darbininkais. Bet iki tol mes nebuvome darbininkais. Taigi, tęsiu taip, kaip esu įpratęs augdamas: darau tai, kas turi būti padaryta“.

Beje, Niujorko žurnalistai domisi Jonu Meku ne tik kaip avangardinio kino guru. Prieš porą metų The New York Times išspausdino straipsnį, John Leland žurnalistinį tyrimą apie tai, kas lemia, kad neblėsta Jono kūrybinė ir gyvybinė energija. Autorius beveik metus stebėjo, bendravo su šešiais Niujorko ilgaamžiais. Penki iš jų vargsta dėl problemų su sveikata, pora yra negalios pririšti prie namų, vienas gyvena slaugos namuose, visiems iš jų reikalinga didesnė ar mažesnė pagalba ir priežiūra. O, pavyzdžiui, Jono Meko gyvenimo būdas yra kaip daug jaunesnio žmogaus. Būdamas 46-erių Jonas sukūrė savo pirmąjį autobiografinį filmą, 83-ų paleido internetinį puslapį, o 92-ų – vadovavo savo gigantiškos instaliacijos Venecijos bienalėje kūrimui. Šiuo metu (2015 m.) jis baiginėja dvi knygas, tvarko kelis nebaigtus filmus, kaupia medžiagą apie Andy Warhol ir The Velvet Underground parodai Paryžiuje, tuo pat metu kelia video dienoraščius į savo internetinį puslapį ir ieško lėšų Antologinių filmų archyvui sutvarkyti. Kas lemia, kad vieni žmonės su amžiumi nustoja gyventi, o kiti gyvena kaip gyvenę, išlaikydami (tarsi) tą patį energijos lygį, klausia straipsnio autorius. Regis, atsakymo į šį klausimą mes neturime, sako mokslininkai.

Naujausiame interviu šį rudenį Bilge Ebiri iš „The Village Voice“ klausia Jono:
„ - Kas verčia jus judėti?
- Šitas stiklas vyno verčia mane judėti.
- Kas dar, be vyno?
- Visa žmonijos vystymosi istorija. Visi poetai, šventieji, visi žmonės iš mano bibliotekos, kurie kuria gražiausias žmonijos svajones. Aš esu to dalis ir negaliu to išsižadėti. Taigi, turiu būti su jais. Negaliu būti su politikais. Aš esu su žmonijos svajotojais.“

Oksana Judakova
VšĮ „Trys kaimai“

Parengta pagal:
Bilge Ebiri ‘I’m Like the Last Leaf of a Big Tree’: A Conversation With Jonas Mekas, The Village Voice, 2017.09.21
John Leland, „Jonas Mekas Refuses to Fade“, The New York Times, 2015.10.16
Sean O'Hagan „Jonas Mekas: the man who inspired Andy Warhol to make films“, The Guardian, 2012.12.01