Ant mano stalo – ypatinga knyga. Net ne knyga, bet fotoobjektas, viduje – taip pat fotoobjektai. Šie dviejų susiduriančių oo akiniai tarsi praneša, ką pamatysiu atsivertusi medinį viršelį – perlaužtus akinius, iš pradžių vieną jų pusę, o paskui kitą, ir abiejose – po nufotografuotą akį. Pirmoji žiūri tiesiai į mane ir aš pasitaisau akinius, antroji žiūri ten, gilyn, į knygą – kas slepiasi tuose puslapiuose apiplyšusiais krašteliais, kas užversta, kas užlankstyta.

Šią Arūno Kulikausko knygą sukūrė Gytis Skudžinskas, o išleido leidykla „Nerutina“ – pati „iracionaliausia“, nes leidžianti, kas patinka, ir tik 99 egzempliorių tiražu (patys taip sakė per Ričardo Šileikos knygos „Nuogirdos“ pristatymą). Pačių autorių rankomis plėšyti puslapiai susiūti raudonu siūlu, priešlapiai – Kęstučio Grigaliūno šilkografijos, gale – filosofo Nerijaus Mileriaus tekstas. Apie tokią knygą seniai svajojau. Jos medžiagos, faktūros, net kvapai šlama prisiminimais, nors ir svetimais, ne mano, bet prisiliesdama perimu šilumą, keliauju šio fotodaikto klostėmis kaip knyginė skruzdėlė. Fotografija jau seniai išlipo už kadro ribų ir susijungė su erdviniais objektais, bet retai pasitaiko tai pamatyti. Pirmas kartas man buvo Jurgitos Remeikytės ciklas „Atminčiai“ (2000) – ant išmestų daiktų atsispaudę jų abejingai stebėti aplinkos vaizdai, įsiėdę į jų išbalintus paviršius lyg iš nuobodulio. Kulikauskas fotoobjektus darė jau anksčiau, tik toli, Amerikoje. Knygoje seniausi datuoti 1995 m., o naujausi – 2011-aisiais. Tai akmenys, medinių daiktų nuolaužos, sugniuždytos skardinės ir naujausias fotoobjektas – pati knyga.

Atrodo, kas paprasčiau, nei ant kokio akmens priklijuoti fotografiją? Jei išmanai technologijas, žinoma. Bet dažniausiai išeis tik dekoruota buitis, o ne fotodaiktas, apie kurį Raineris Maria Rilke pasakytų: „Man tariant tą žodį (ar girdite?), randasi tyla; tyla, gaubianti daiktus. Visi judesiai nuslopsta, pavirsta kontūru, ir iš praėjusiojo ir būsimo laiko susidaro tvermė: didysis niekur negenamų daiktų nusiraminimas.“ Bet ne visi Kulikausko daiktai nusiraminę, kai kurie žvanga priekaištais. Nerijui Mileriui tokios yra skardinės iš „Americana“ serijos, kurios primena, kad „visi panaudoti daiktai įprastai būna išmetami ir taip ištrinami iš šio pasaulio. Sulaikyta fazėje prieš išnykimą, skardinė tampa „bereikšmio“ nykstančio pasaulio simboliu.“ Čia, Lietuvoje, suplotos skardinės, iš kurių kažkas gėrė „Coca Cola“, „Red Bull“ ar „Budweiser“, o dabar ant nusitrynusių šonų atspaudė Amerikos vėliavą su visomis žvaigždutėmis, simbolizuoja ir jau suvartotą amerikietišką svajonę, per greitai auginančius pasaulio šiukšlynus.

Tačiau ekologijos – tik tiek. Skardinės yra ir amerikietiškos kasdienybės kapsulės, čia parsivežtos kaip buvusio gyvenimo reliktai. Štai žiūriu į nesuglamžytą „skardinę iš kelionės“ – joje žmonės, iš intymaus (ne)atstumo nufotografuoti šilti kūnai, iš toliau – gatve prabėgančios akimirkos. Kas buvo (tebėra?) viduje? Tekančio laiko fotoblyksniai tai slepia, o kartu patys persiima daiktų fizinėmis ypatybėmis, skardinės skardumu, deformuojančiomis bangelėmis. Kai daiktai atspausdinti taip, kad lyg stovi mesdami šešėlį ant balto puslapio, jie įsilieja į mano patirčių laiką – tarškantys, bumbsintys, tylūs, kieti, rupūs, grublėti ar slidūs. Atrodo, kad liečiu juos pačius, kai imu knygą ir glostau priešlapių šilkografiją, pirštais braukiu per plėštų puslapių pakraščius, per medžio rieves ir priklijuotus skersinius. Atverčiu – lyg atidaryčiau duris į namus, apie kurių gyventojus informuoja tik ant medžio užlietoje plonytėje emulsijoje užsilikęs kažkieno praeities fragmentas.

Ant manosios knygos viršelio – kadrai iš amerikietiško naktinio gyvenimo su keliskart pakartotu užrašu: „For ever 21“ – „visada 21-eri“. Tokią išsirinkau. Kodėl? Nežinau. Gal kad net spalvomis priminė mūsų 9-ajame dešimtmetyje klausytą – sunkiai pagautomis užsienio radijo bangomis traškėjusią – vokiečių grupės „Alphaville“ dainą „For ever young“. Gal kad tai – metas, kai viskas atrodo įmanoma, o visos naujovės – geidžiamos. Išsirinkau sau, kad tas jausmas švysčiotų iš medžio raukšlių, jau nebeaiškus, sunkiai įskaitomas, bet esantis – nekategoriškas jaunystės pagarbinimas. Visi Kulikausko objektai yra nekategoriški. Jie lyg ir parodo kažką, lyg ir paslepia. Bet daikto fizinis paviršius, jo tūris fotografijai suteikia tvirtesnį tikrovės pagrindą, įtikina masyvumu. Matau, kad akmuo, ant kurio atspausdintas grindinys su kanalizacijos anga, yra tikras, ne kaip bartiškas „tai buvo“, bet kaip čia esanti tūkstančiais pėdų nušlifuoto, visas nuotekas sugeriančio grindinio koncentracija, kaip gintaro gabalas, sugavęs gatvių nerimą it vabzdį. Žiūrėdama į jį delnuose jaučiu grublėto tūrio šaltį, tarsi Viktoro Šklovskio „akmenį akmenišką“, Kulikausko atgaivintą šiame laike.

Bet pasakyčiau tik pusę tiesos, jei nepaminėčiau Oksanos. Nors taip neparašyta, knyga iš tiesų skirta jai – „mažajai žmonai“. Galbūt versdama knygos puslapius matai daiktus, namais, antkapiais virtusius medinius blokus, skardines, akmenis, bet kai kuriuos atlanksčiusi randi vidų – intymų gyvenimą, laiškus. Pavyzdžiui, „Raudona lėlė“ ir „Šeima 2“, 2004-eji. Ant jauno mėnulio formos medinio fragmento – megzta lėlė su raudona skara, jai iš kairės – nėščia nuoga moteris tarp gėlių, dešinėje – ji jau su kūdikiu. „Šeimoje“ – pats Arūnas prie medinio namelio, kūdikis, ta pati Oksana, o ant lentelės šono pritvirtintas rankinis laikrodis. Ką reiškia ši kadrų seka – nereikia nė sakyti. Geriau pacituosiu tų pačių metų „Laišką B“, surašytą aplink gėlėmis išpaišytą langą ir miegančią Oksaną: „Ryte, kai tingisi keltis, pagalvoju apie jo šypseną, ir kaip mat verčiuosi iš lovos. Taip ir duoduosi visą dieną. Kai jis miega per ilgai einu žadinti, bo pasiilgstu.“ Laiškuose – gyvenimas, kuriame trūksta pinigų ir netrūksta reikalų. Nuotraukos ant daiktų gali atsirasti ir tos pačios, bet jos suskamba kitaip ant kartono, nei ant medžio. Fotografija gali ir turi kartotis, prilipti vis kitoje tavo dabarties vietoje kaip nukritęs lapas, šiugždantis vietos kvapu ir paviršiais. Todėl vis vartau šią knygą-daiktą, kuri vis kažką pasakoja, pasakoja, pasakoja susiglamžiusiais vaizdų žodžiais.

Šaltinis: https://www.7md.lt/fotografija/2017-11-10/Siugzdantys-ir-rauksleti