Lapkričio 10 dieną Ukmergės kraštotyros muziejuje įvyko Rusų literatų ir dalininkų draugijos klubo parodos „Rusiškas Vernisažas“ atidarymas. Tai paroda, kuri kiekvienam žmogui besidominčiam oficialiaisiais vaizduojamojo meno mokslais, padės pakeliauti laiku ir vėl iš naujo kiekviename paveiksle (ar jų grupėje) atrasti sau patinkanti dailizmą. O tai rašau, dėlto, jog visi darbai, kurie eksponuojami parodoje yra pagaminti įvairia technika ir absoliučiai nesurišti bendra tematika, bet juos vienija vienas svarbus aspektas – gana profesionali atlikimo technika.

Pirmiausia, reikia paminėti, jog visi darbai yra išties kontrastingi savo tapybine raiška. Vieni darbai pasižymi itin plačiais ir emocingais potėpiais, kurie dažniausiai  ne tik nužymi kūrinio foną, bet ir tampa dominuojančiomis detalėmis. Kiti savo plastine raiška - kuklesni, susidaro įspūdis, jog drobės tarsi būtų sudėliotos iš plonu teptuku atliktų potėpių.

Drobėse esančių spalvų diapazonas išties gana platus. Vyrauja chromatinės spalvos – nuo ryškiai mėlynos, žalios, ugninės raudonos iki geltonos. Be abejo, įsižiūrėjus geriau, galime atrasti ir achromatinių spalvų – nuo baltos iki juodos. Akivaizdu, kad menininkams puikiai pavyko sužaisti su spalvų deriniais, nes jos nesipriešina viena kitai, o priešingai – dailiai ir itin kruopščiai komponuojamos papildo viena kitą. Toks spalvų komponavimas padeda žiūrovui sutelkti dėmesį ne į bendrą paveikslo visumą, o į atskiras jame vaizduojamas formas (gamtos motyvus, daiktus, žmones).


Parodoje viso eksponuojamos 43 drobės ir jas galima stebėti ir analizuoti, kaip bendrą visumą arba imti ir išskirstyti į tris grupes. Pirma ir pati gausiausia grupė – peizažai, kuriuose galime pamatyti tiek Vilniaus istorinių ir simbolinių pastatų (Gedimino pilis, Trijų kryžių kalnas, Šv. Dvasios vienuolynas), tiek įamžintų gamtos vaizdų. Dominuojantys gamtos vaizdiniai – žydinčios pievos, architektūriniai objektai, įsiliejantys į gamtovaizdį, medžių kamienai bei marinistiniai (jūrų) peizažai. Tiesa, parodoje galime pamatyti ir Maroko dykumų karštį, namų/šventyklų griuvėsius bei pajusti iš drobės sklindantį to krašto žavesį ir paslaptingumą. Tęsiant mintį apie drobėse vaizduojamus gamtos motyvus, reikia pastebėti, jog šioje grupėje galima atrasti įvairių tapybos stilių. Šiuo atveju išryškėja kiekvienos drobės kūrėjo sąlytis su jam patinkančiu stiliumi, bet tuo pačiu yra  suteikiama galimybė lankytojui pakeliauti laiku. O tiksliau per dailės stilių epochas – nuo Nyderlandų tapybos, kuriai būdinga šiltų spalvų gausa, kompoziciniai elementai bei kontrastų tarp šviesos ir šešėlių išryškinimas, iki  impresionizmui būdingų šviesos efektų, ryškių spalvų žaismo bei fizinio pojūčio (aiškaus potėpio matymo ir storio). Visgi, dažniausiai, eksponuojamuose kūriniuose didesnis dėmesys yra skiriamas jau nebe gamtos formoms, o jos spalvoms, kurios sukeltų atitinkamas emocijas ir priverstų žiūrovą jaustis gerai.

Reikia paminėti, jog šioje peizažų grupėje, galime atrasti ir kūrinių, kuriuose yra nagrinėjamas gamtos ir žmogaus santykis. O toks žmogaus silueto įliejimas į peizažą yra būdingas daugeliui dailininkų, nes galima sakyti, jog patį žmogų, galima pavadinti gamta, nes iš jos kilęs ir esantis jos dalimi. Apie žmogaus  troškimą būti laisvu bei jo santykį su supančia aplinka menininkai itin subtiliai perteikia per kuriamus pasakojimus paveiksluose, ir per atitinkamus akcentus – spalvų intensyvumą, potėpių gausą ir manieringumą bei linijas.


Antroji grupė – natiurmortai. Natiurmortas yra vienas iš seniausių dailės žanrų, jo užuomazgų galima atrasti senovės romėnų sienų tapyboje bei mozaikų elementuose. Tad, nenuostabu, jog nuo šio dailės žanro savo tapybinę istoriją pradeda beveik visi dailininkai. „Rusiško Vernisažo“ parodoje galime atrasti bent kelis natiurmortus, kurie vienas nuo kito itin skiriasi savo stilistika, erdviniais santykiais bei spalvų, tonų ir šviesotamsos darnumu. Viename iš jų „Natiurmortas su žuvimis“ yra itin gerai matoma XVII a. Olandijos natiurmortų tapybos maniera. Keli planai, asimetriška kompozicija, pasižyminti itin kruopščiu tapybiškumu bei spalvų ir tonų subtilumu. Natiurmortas „Gėlės ir kava“ iš XVII a. perkelia mus į XIX a. pab. Prancūziją, kurioje suklestėjo impresionizmas. Būtent jame galime atrasti itin aiškius impresionizmo bruožus – nusižengimą akademinėms tradicijoms, itin stiprų spalvų ir šešėlių įspūdį bei fiksuojamą lengvą judėjimą bei susiliejimą su gamta.  Aiškiai matomos dailininkų galimybės per spalvinius akcentus bandyti išreikšti ir perduoti savo jausminius įspūdžius žiūrovui.

Trečioji grupė – savo atlikimo technika išsiskiriantys paveikslai. Ši paveikslų grupė yra ypatinga tuo, jog tiek vaizduojami siužetai, tiek ir pati atlikimo technika nėra įprasta. Ir iš bendros eksponuojamų paveikslų visumos, jie labiausiai sukausto lankytojų dėmesį ir verčia kiek ilgėliau prie jų pastovėti. Tai yra dailininkės Natalijos Riabčuk stiklo tapybos paveikslai. Atsisakymas įprastinio tapymo ant drobės, ją pakeičiant stiklu, netampa savotišku vitražo technikos interpretavimu, o greičiau itin sėkmingu bandymu sujungti medžiagas, nes tuomet kūriniai tampa nenuobodūs. Dailininkė savo kūriniuose, dažniausiai, naudoja šviesias spalvas, žaisdama su jų tonais, pustoniais savo kūriniams suteikia nuotaikingumo. Maišant dažus ir lakus, eksperimentuojant, jos darbai tampa vietomis skaidrūs ir permatomi, kitur pusiau, o vietomis ir visai  neperregimi. Taip pat dailininkės kūriniuose aiškiai atsispindi meilė gimtam miestui, nes kūriniuose pagrindiniu vaizdavimo objektu tampa Vilniaus senamiesčio gatvelės. Jos kūriniuose taip pat atsiskleidžia ir polinkis derinti skirtingus siužetus bei laiko epochas. Kūrinyje „Šv. Georgijus“ yra rodoma viena iš religinių temų, kai Šv. Jurgis, norėdamas išgelbėti karalaitę, savo kalaviju nužudo slibiną, o visas šis veiksmas vyksta virš šiuolaikinio Vilniaus miesto vaizdų. Kitas autorės kūrinys „Angelas virš Vilniaus miesto“ taip pat yra pilnas šviesių tonų, aiškių ir įtaigių potėpių bei vaizduojantis Vilniaus senamiesčio gatvelės, kurias iš aukštybių stebi miesto angelas sargas.

Apibendrinant, galima sakyti, jog parodoje eksponuojamos drobės suteikia lankytojui vienoje erdvėje pamatyti įvairių dailizmų (dailės stilių). Suteikiama savotiška galimybė per paveikslus pažinti, o gal vėl iš naujo pasikartoti meno istoriją. Vieni darbai kupini aiškaus mistiškumo, kiti neaiškaus paslaptingumo. Dauguma menininkų savo kūriniuose nesistengia sukoncentruoti lankytojo dėmesio į atitinkamus gamtos vaizdinius – svarbiau tampa bendra paveikslo visuma, kuriama atmosfera, emocija bei spalvų įtaiga žiūrovui. Lankytojo dėmesio sutelkimas į vaizdų pagalba kuriamą nuotaiką tampa pagrindiniu šios parodos tikslu.

Ukmergės kraštotyros muziejaus ir vilkmerge.eu nuotraukos.