Spausdinti

Ukmergės Kultūros centro kambario teatre vyksta daug keistų dalykų. Netgi spektakliai. 2017 metų balandyje čia atsirado net "Kvartetas"...

Teatro spektaklis, kaip žinia, ne kokia kaimo kapela, kur dažniausia nėra nei kaimo, nei kapelos. Spektaklyje turi būti dramaturgija, režisūra, vaidyba ir dar aibė visokių didelių ir mažų dalykų.

Šio reikalo ėmėsi penketas merginų – Emilija Kasmauskaitė, Vita Smailytė, Kamilė Juknytė, Gita Žižytė, Gabija Sakalauskaitė – vadovaujamos režisierės Natalijos Kovarskienės. Visa ši graži kompanija neatėjusi iš niekur – tai „Katino Murklio“ teatro jaunimo grupė. Gal ir nedaug tepasako, bet skamba išdidžiai. Kitą vertus – tai rodo, kad spektaklis sukurtas ne lygioje vietoje, jau yra tam tikras sceninis ir aktorinis įdirbis.

Kaip teigiama spektaklio reklamoje – „pagal ryškiausią lietuvių avangardinės dramaturgijos atstovo Kosto Ostrausko kūrybą“. Negaliu ginčytis, gal ir „ryškiausias“ – tiesiog ryškesni šiais metais užsukę į Kambario teatrą dar nebuvo. Žinant, kad Kostas Ostrauskas mirė dar 2012 metais JAV, tai jis pats irgi, deja, neužsuks... Pjesė parašyta 1969 m. todėl jame nėra nei kompiuterių nei telefonų, bet yra daug muzikos ir tekstų.

Ir prasideda veiksmas. Pradžioje susidaro toks „deja vu“ jausmas, jog veiksmas vyksta lyg kaip Ivano Krylovo (toks 18-19 a. rusų poetas) pasakėčioje tokiu pat pavadinimu – „jei nemokėjote susėst tai nereikėjo ir pradėt“. Bet veikiai reikia tą mintį vyti tolyn – siužetai dažnai migruoja laiku nuo autoriaus pas autorių, apaugdami tųjų dienų aktualijomis ir įžvalgomis.

Taigi, scenos nupasakojimas... Scenoje sėdi ir gražiai groja keturios muzikantės, bet nespėjus joms pajausti viso muzikavimo grožio, staiga viena jų groti nustoja ir pareiškia, kad nebegali. Taip kasdieniškai ir paprastai – nebegaliu, - sako. „Nebūk boba“ seksistiškai ir diskriminuojamai pareiškiama jai... Ir prasideda moteriškas ginčas, kaip dažniausiai būna gyvenime, toks be ypatingo pagrindo ir prasmės. Toks labai moteriškas, nes veikėjos irgi moterys. Pritrūkus argumentų ir pasitelktos Dievo akivaizdos, čia pat suklykiama „prašau čia nevalkioti religijos“ ir vėl grįžtama prie kasdienybės. Ginčų.


Pradžioje atrodo, kad spektaklis lyg ir apie komandinį darbą, nes vienai atsisakius groti viskas subyra, nes kvarteto iš trijų personų nebūna. Vėliau įsisiūbuoja kažkoks kažkokios prasmės ieškojimas - „tikroji netikrumo priežastis“, „gal nuojauta“, „o kas ta moteriška nuojauta?“ Spektaklyje pradedamos gvildenti amžinos, taigi ir neišsprendžiamos problemos. Atsiranda ir realesnių gyvenimui atvejų - klausiama, kas yra apsisprendimas, ar tai apsisprendimas kaip įkalbinėjimas, ar tai priesaika kaip prievarta, o gailestis kaip pažeminimas. Bandomi pateikti atsakymą, jog „pradžioje viskas buvo paprasta“, bet vėliau paaiškėja, kad paprasta būna tik akimirka. Jokios abejonės, kvartetas čia tiesiog kaip metafora, pjesės autorius žaidžia maišydamas senas pasakėčių fabulas su kasdienybės ginčais ir marazmais, su gyvenimo tiesų paieškomis. Pripinama aforizmų ir daugiaprasmiškų pajuokavimų... Žinia, žodžių derinys „juokavome iš desperacijos“ skamba kietai, bet kartais teksto perkrovimas tarptautiniais žodžiais ima ir atitolina mintį nuo žiūrovų. Taipogi, moterims išvadinti viena kitą gyvatėmis palyginti yra normalu ir gana kasdieniška. Tad gal ir gerai, kad nėra nei vieno veikėjo vyro, o tai jau būtu galima rautis plaukus dėl baisingo priekabiavimas su seksizmo ir dar blogesnių –izmų elementais (nors, kai pagalvoji, tai būtų lyg ir mėgėjų teatro artėjimas prie profesionalų kino-teatro pasaulio dirbtinės kasdienybės) . Bet iš esmės, tekstas sklandus, scenografija kukli, gal kiek chaotiškai padrika, bet pakankama. Tuo labiau, kad tai Kambario teatras ir jis nėra sutvertas sutalpinti savyje griozdiškų-pompastiškų dekoracijų.

Spektaklio dramaturgija atsiranda iš moteriško ginčo, vienos iš veikėjų moteriško kaprizo (o gal neapsisprendimo) ir visų veikėjų norų ir įnorių. Ginčo viduryje, įsikišus Monstrum hungarikum, muzikantės persikvalifikavo į tapytojas ar bent jau meno ekspertes, iš pažiūros situacija darosi lyg ir aiškesnė, tačiau ginčas vėlgi perauga į biblinės legendos apie Babelio bokštą plotmę. Pasaulinę etinę problemą – o „bokštas tai nebaigtas. Ir vėl ginčas – viena nori uždėti stogą, kita palikti kaip yra, trečia toliau statyti, dar vienai vienodai, o Monstrum hungarikum turi šautuvą ir juo įtikinamai manipuliuoja. „O tu tikrai žinai ką darai?“ – rėkia viena, – „ne, bet labai noriu“ ir taip toliau žodis po žodžio, kol viena oponentė gauna į ausį nuo kitos. Gal kiek ir abejotinas režisūrinis sprendimas, bet tai iš karto pagerina merginų tarpusavio supratimą ir perauga į diskusiją apie prozą ir poeziją, kuri, manyčiau, moraliai geresnė ir kurios labiau reikia. Bet vėlgi, diskusija apie poeziją perauga į diskusiją apie patranką kuri lyg ir yra piešinyje, kurios lyg ir nėra, bet labai reikalinga, o gal ir visai nereikalinga – dar viena metafora, kad viskas galbūt yra ne taip kaip atrodo...


Susipyko, išsiaiškino, susitaikė ir vėl „jei nemokėjote susėst, tai nereikėjo ir pradėt“. Tačiau nupiešus Babelio bokštui stogą problemos neišsisprendžia. Tada prireikia kažkur užlipti, kad galėtum nulipti atgal. Netgi lipimas į dangų pasitelkus nedideles aliuminio kopėčias buvo visai tekstiškai organiškas ir kontekstiškai pakankamas. O be to, moteris lipanti kopėčiomis yra ir šiaip įdomu ir atraktyvu, nors tai spektaklyje lyg ir vizualizavo artėjimą prie tobulumo, supratimo ar bent jau prie amžinųjų vertybių.

Mažoje kambario teatro erdvėje prabėgo dienos, epochos, ir net meno rūšys prašuoliavo, tad konstatuotina, jog spektaklyje pasitelktos techninės priemonės organiškai, neįkyriai įsirašė į spektaklio turinį, kas rodo, kad privalu atskirai pažymėti atsakingą už garsą ir vaizdą Sofiją Kopyscinskają, nes garsas šiame spektaklyje buvo tikrai pilnavertis spektaklio dalyvis. Garsu buvo žaidžiama, jis buvo tarsi pokalbio dalyvis ar leitmotyvas.

Spektaklis daugiakalbis, veikėjai kalba daugeliu kalbų. Tai gal kiek ir „suintelektualina“ spektaklį, nors ir gerokai apsunkina aktores, bet kartu akivaizdžiai parodos kokios jos gabios. Merginos (beveik visos) stropiai išmokusios tekstą, gerai surepetavusios, dauguma jų vaidina lengvai ir įtikinamai, bet be jokios abejonės išlenda jaunatviškais maksimalizmas, staigūs, kampuoti judesiai, kiek hiperbolizuotos emocijos. Suprantama – tobulumui ribų nėra, bet žinant kad merginos vis dar gimnazistiško amžiaus ir kad viskas joms dar prieš akis (banali, bet teisinga kalbos klišė)... o dar ir tos džiugiai blizgančios mergiškos akys, to tikrai nesuvaidinsi. Žodžiu, yra labai gerai, kad atsiranda norinčių ir režisuoti, ir vaidinti.

Ir dar apie kitas malonias džiaugsmybes:

Malonu matyti spektaklį, kuriame nėra viskas aišku, juolab, kad dalis teksto pateikiama nesuprantama kalba, bet viską lyg ir supranti, kur kūno išraiška papildo tekstą ir atvirkščiai...

Džiugu, kad režisierė nenuėjo lengviausiu keliu, statydama lengvai „sukramtomą“, ramtadrylinį kaimo vaizdelį ar dabar labai madingą pseudo gyvenimišką, operetiniu muilu atsiduodančią pjesę. Dar nuostabiau, kad kultūros centre nepritrūksta vietos ir teatrinės kultūros pasireiškimams, netgi mėgėjų...

O į banalų klausimą apie ką spektaklis, galima banaliai ir atsakyti – apie gyvenimą ir amžinąsias vertybes. Nors, tarkim, yra tame ir tiesos...

Vaizdai iš K. Zabielos filmuotos vaizdo medžiagos.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau