Ukmergiškiai sugalvojo gražiai pasitikti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-tį: mono spektakliu “Lietuvą ir lietuvius mylėjau” pagerbti savo kraštietį - pirmąjį Lietuvos Prezidentą Antaną Smetoną. Apie jį pasakojama gero bičiulio ir bendražygio kunigo ir rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto lūpomis. SMETONA, TUMAS IR KO        Taip moderniškai, daugiau kaip prieš 100 metų Vaižgantas apibūdino Vilniuje susibūrusių inteligentų šviesuolių kultūrinę, visuomeninę ir politinę veiklą leidžiant  laikraščius “Vilniaus žinias”, o vėliau - “Viltį”. Vaižgantas rašė: “Suskilę ir išklibę buvo visi Vilniaus lietuvių inteligentai, kol, “Smetona, Tumas ir Ko” nepasiėmė duoti vieną kartą tvirtą jiems pagrindą, aiškiai pažymėti, kuriai rolei ji čia Lietuvos rytuose susimetė, būtent tautišką ir tautišką uždavinį. Socialistams tai buvo nepriimtina, o liaudininkai buvo stiprioje lenkų įtakoje. Visa kova su lenkais ir hierarchais teko išlaikyti man vienam, kunigui Tumui. Redaktoriui Antanui Smetonai neteko pačiam susidurti nė su vienu hierarchu, jis tik plunksna žymėjo kovos etapus ir jų etiką”.        Dvi ryškios asmenybės, kilusios iš mūsų krašto. Juozas Tumas - Vaižgantas – iš Svėdasų, o Antanas Smetona - iš Užugirio. Abu iš Ukmergės apskrities. Grynakraujai aukštaičiai. Vaižgantas vyresnis už Smetoną penkeriais metais. Abu nedidelio ūgio, bet milžinai savo dvasia. Pasiryžę dirbti Lietuvai - o jeigu reikėtų - ir kentėti už jos laisvę ir Nepriklausomybę. Abu nepralenkiami to meto publicistai, turėję savitą stilių. Turėjo ir skirtumų. Vaižgantas savo atsiminimuose rašo:        “Mudu su Antanu Smetona esame abu kilimo rytų aukštaičiai, bet savo būdais labai skirtingi. Antanas Smetona flegmatikas, labai ramus, viską svarstąs šaltu protu, o aš visada buvau ūmus jausmo ir impulse  žmogus. Smetonai aš atrodęs idealistas, romantikas, visur ir viską gerai matąs. Tačiau tos būdo skirtybės mūsų ne tolino, o artino, mes tarsi pildėm vienas antrą. Tačiau prisipažinsiu, daugiausia mus artino ir jungė vienokis Lietuvos reikalų supratimas”. 


PIRMOJI PAŽINTIS

         1894 metais Juozas Tumas buvo paskirtas vikaru Mintaujon (dabar- Jelgava). Ten jis pirmąkart ir susitiko  su Antanu Smetona, kuris buvo Mintaujos lietuviškos gimnazijos 5 ar 6 klasės mokinys. Tada jiems arčiau susipažint  neteko: „Bet vis tiek pažinau. O paskui girdėdavau iš kitų apie šį pranašų studentą. Kai po poros metų atsitiko susidurt, jis man nebebuvo svetimas. Mudu laimingai suvedė spausdinimas lietuviškos kalbos gramatikos“, - rašė Juozas Tumas.- „Tuomet Antanas Smetona buvo labai simpatingas, net gražus baltaplaukis jaunikaitis, vos pradedančiu apželt švariai baltu veideliu, sveikas, greitas, šviesiai nusiteikęs, bet ir paslaptingai rimtas. Ag jis štai parengė rusų draudžiamą, nusikalstamą darbą – lietuvišką spausdinį. Tai jau buvo jam nebe pirmiena: jau buvo slapčiomis redagavęs Petro Avižonio „Lietuvišką gramatikėlę“. Kultūros darbas, o koks atsakingas! Ypač svarbu buvo, kad jis pasidavė Jono Jablonskio įtakai, ir ėmėsi darbo lietuviškai kultūrai“.  
         Antanas Smetona Petrapilyje baigė Universitetą, įgydamas teisininko diplomą. Po Universiteto Antaną Smetoną išsiuntė Vilniun. Pasak Vaižganto, „ir tai ne be Dievo Apvaizdos. Čia jis pirmą kartą išvydo Lietuvos širdį, šaltinį visos galybės, tautos garbės vainiką. Senąjį Vilnių, tą Geležinio vilko pilį, tą pradžią lietuvių kultūros Antanas Smetona jau pirmiau buvo įsiskonėjęs, beskaitydamas Vilniaus romantikus. Dabar beliko patikrinti, ar tai tas pats“.
Vaižgantas Antaną Smetoną gerbė už tai, kad jis „aukštąjį mokslą baigė savo vieno pastangomis, niekieno nepadedamas, ir sugebėjo nugalėt kitokias pasitaikiusias kliūtis. Visam tam reikėjo nemaža įgimto gabumo, Dievo padėjimo ir pasiruošimo“.
Išėjęs teisės mokslą, Antanas Smetona dirbo bankininko darbą Vilniuje.  
        “Bet vistiek Lietuvoj, jos širdy ir galvoj Vilniuj. Tenai jį ėmiau matyt, kai laimėjus lietuviškos spaudos laisvę, atsirado Vilniuj idėjinio tautinio darbo. Čia Lietuvos ūkininkas, čia Vilniaus žinios, čia Didisai Lietuvių Seimas… O kai Vilniaus žinias ištiko galutinis bankrotas, mudu su Antanu nesugalvojom geresnio pavadinimo naujam lietuviškam laikraščiui kaip Viltis: ją bendrai leidėm: jis rašė, aš tvarkiau ir taip per savo rankas perleidžiau bent 200 jo feljetonų.
Ir rašė Antanas Smetona po du straipsnius per savaitę. Ištisus septynerius metus, kol “Viltį “ gavo perleisti į kitas rankas. “Vilties” nuotaika buvo aukštai pakili, kalba daug gyvesnė negu dabar. Rašyta ne vienu rašalu, bet ir savo krauju”, - prisimena Vaižgantas viename iš daugybės straipsnių apie Antaną Smetoną.
          1905 metais kun. Juozas Tumas, Vadaktėlių (Panevėžio r.) bažnyčios klebonas, panevėžiečių įgaliotas, dalyvavo kuriant Didįjį Vilniaus Seimą. Ten vėl susitiko su Antanu Smetona:
„Pajautėme laisvės dvelksmą- visą Lietuvą tai padegė lyg elektros kibirkštis. Visi valsčiai ir atskiri žmonės plaukė į Vilnių viešai pasisakytų viso viso, kas juos iki tol neramino ir slėgė. Koks buvo širdžių pakilimas visų susirinkusių, koks namie likusių įtemptas laukimas jų sugrįžtant, tas tegali suprasti, kas tuo laiku gyveno ir Vilniaus Seime dalyvavo. Neužmirštamos valandos!“
          Bendra tautinė ideologija, bendras pasišventimas Lietuvai juos glaudžiai siejo daugelį metų.
“Ketverius metus net tame pat bute išgyveno, kai jo žmona su vaikais buvo pas tėvus dvarely. “Vilčiai” patekus į kitas rankas, Antanas Smetona sumanė savo laikraštį, iliustruotąjį “Vairą”, kuris taip puikiai užsirekomendavo tarp skaitytojų, tik gyvenimo šalnos jį pakando. Publicistikoje Vilniškis – toks Smetonos antrinis parašas – nesugriaunamos logikos straipsniais parodė tikrą savo talentą ir labai gaila, kad visuomeninės pareigos atitraukė jį nuo šios, širdžiai tinkamiausios veiklos”, - prisimena Juozas Tumas – Vaižgantas.
          Draugiški jų santykiai nenutrūko ir vėliau, per visus 25 bendro publicistikos darbo metus.
         “Nieko dyvų, kad gavau pažint ne tik jau susidėjusį vyrišką Antano Smetonos būdą, bet ir visa tai, kas tam būdui susidėt padėjo,- daugybę jo gyvenimo smulkmenų, kurių kitiems dar nėra tekę girdėt. Mačiau gyvą jo nuotaiką, kaip pasireikšdavo visokiuos atsitikimuos…”
          Juozą Tumą žavėjo, kad Antanas Smetona per visą savo amžių mokėsi, kad galėtų kitus mokyti. Jis buvo tarsi gimęs mokytoju. Vaižgantas prisimena:
         “Mokė raštais ir vis kalbėjo, kad publicistas privaląs nuolat papildinėt savo žiniją iš daugelio šaltinių, iš daugelio literatūrų. Mokslo metais išmokęs lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, lotyniškai, graikiškai ir pusėtinai vokiškai, dar ėmės mokytis prancūziškai ir angliškai. Ir pramoko. Tie daugeriopi knygų raktai padėjo Antanui Smetonai tapt Lietuvos universiteto senovės filosofijos docentu ir padėjo viešame gyvenime palaikyt gyvus ir laisvus santykius su svetimais diplomatais. Antanas Smetona prisirengė prezidentaut”.
        1920 metais pavasarį Antanas Smetona, tuomet kultūros žurnalo „Vairas“ redaktorius, pasikvietė Juozą Tumą – Vaižgantą iš Vilniaus gyventi ir dirbti į Kauną. Antanas Smetona tautos ir valstybės gyvenime didelės reikšmės skyrė periodinei spaudai, ypač tokiai, kuri galėtų jungti visas tautos kūrybines pajėgas. Tai galėjo daryti tik nepartinė spauda, kurios tuomet nebuvo. Tad, susirūpino tokio laikraščio leidimu ir 1919 metų lapkričio mėnesį Kaune dusyk per savaitę buvo pradėtas leisti laikraštis „Tauta“, kurį  pasiūlė redaguoti Vaižgantui. Redakcija buvo įsikūrusi Maironio gatvėje – ten Vaižgantas kurį laiką ir gyveno.
         Antanas Smetona „Tautoje“ paskelbė daugiau kaip 25 straipsnius įvairiais politiniais, kultūriniais ir ekonominiais klausimais. Tačiau dėl finansų stygiaus laikraštis nustojo ėjęs. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė Vaižgantui suremontuoti apleistą Vytauto Didžiojo bažnytėlę, kuri po kelių metų tapo pati jaukiausia ir  lankomiausia bažnyčia Kaune. Anot Vinco Mykolaičio – Putino, „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“. Vaižgantas ir apsigyveno šalia bažnyčios - išsinuomojo butą gydytojo Petro Musteikio namuose. Keturių kambarių bute buvo vietos, todėl A.Smetona pusantrų metų čia buvo įsikūręs su „Vairo“ redakcija“ – draugystė su kunigu ir rašytoju Vaižgantu tęsėsi. Ji nenutrūko iki pat Vaižganto mirties 1933 metų pavasarį.
         Anot Vaižganto, Smetona buvo įsitikinęs, kad “dabarties lietuvio pamatas yra jo savita kultūra ir ypač jo gimtoji kalba. Kalba yra aukščiausias regimas tautybės ženklas. Taigi, kas laiko save lietuviu, bet nemoka ir nerodo noro mokytis lietuviškai, tas nebe lietuvis, tik nesusipratėlis. Antra vertus, kas ir nemoka lietuviškai, bet laiko save lietuviu, pripažįsta mūsų kalbą privaloma mūsų tautos žyme ir pats laiko reikalingu daiktu jos išmokti, žodžiu ir darbu užjaučia mūsų atgimimą, tas yra susipratęs mūsų tautietis”. Vaižgantui tai buvo labai artima ir tą temą jis sumaniai gvildeno savo vėlyvojoje publicistikoje.
         „Tautos“ laikraštyje straipsnyje „Atsisveikinant su pirmuoju Valstybės Prezidentu“ Vaižgantas rašė:
         „Lėtas jo būdas slepia karštai plakančią širdį. Lietuva – jo šventenybė, kurios neleis paliesti niekam. Musės nenuskriaudęs žmogus kitados kirto lenkui į veidą, kai šis išdrįso iš Lietuvos pasityčioti, lenkui- lenkų įstaigoje. Lenkininkų banke dirbo; davė jiems savo kūno ir proto pajėgų, bet širdį palaikė Lietuvai; už duoną nepardavė idealų.
         Antanas Smetona nepriklausomos Lietuvos idėją vilko ant savo pečių pačiais blogiausiais laikais, kada viešpatavo nepermaldaujami vokiečiai. Tais laikais sunku buvo bet kam įtikti ir atsakyti, kodėl ir to nepadaryta. Tokiomis sąlygomis niekas nebūtų įtikęs. Mums svarbu, kad Antanui Smetonai pasisekė privesti Lietuvą prie Steigiamojo Seimo, nepražluginus Lietuvos“.
        „1926 metų gruodžio 17 dienos perversmas įvyko taip staigiai, greitai ir tyliai, kad kauniečiai apie jį tesužinojo tik rytmetį, eidami į darbą ar šiaip kuriai reikalais išeidami į miestą, iš skelbimų ir gatvėse patruliuojančių kareivių.
Vėliau paaiškėjo, kad į naujuosius politinius vadus numatomas Antanas Smetona, buvęs pirmasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, su kurio vardu buvo susijusios pirmosios kovos už Lietuvos Nepriklausomybę.
         Visų ūpas pakilus. Vieno tik gaila, kad tai atsitiko per Prezidento Griniaus sumanytąjį jubiliejaus šventimą... Laikai daug vilčių duoda, duok Dieve, kad ir jos neužviltų. Jokių neramybių nebuvo ir nėra. Viskas tepalietė kabinetą...“- rašė Vaižgantas laiške Petrui Klimui į Paryžių.
         Antanas Smetona antrą kartą tapo Lietuvos prezidentu. O Vaižgantas – gyva Kauno ir visos Lietuvos legenda. Judviejų draugystė gyvavo kone iki paskutiniųjų gyvenimo mėnesių...

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau