Labai iškilmingos Lietuvos šventės išvakarėse, Ukmergės kultūros centre vyko mono spektaklio „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“ premjera, spektaklio, kalbančio apie kanauninko Juozo Tumo (Vaižganto) biografijos punktyrus, neapeinant, o gal net paryškinant, išpuolusius joje (biografijoje) ir Vaižganto bei A. Smetonos bičiulystės faktus bei fonus.

Neslėpsiu, kad į spektaklį ėjau su lengva išankstine nuostata. Labai jau skeptiškai žiūriu į proginius, o ypač valdiškai patriotinius renginius, nes jie dažnai būna rėksmingai-propagandiniai. O dar ta idėja už spektaklį surinktas ir laisvanoriškai paaukotas lėšas skirti kuriamam A. Smetonos paminklui...  Na, bet norėdamas pamatyti spektaklį, kurį statė man iš vaikystės pažįstami žmonės, paaukojau savo penkis eurus ir kažkokių dėl to kilusių kataklizmų pasaulyje lyg ir nepastebėjau... Hm...

Įsijungus scenos prožektoriams pasimatė, jog scenos įrengimas kuklus, bet jam nieko netrūksta. Labai gerai išnaudota moderni scenos garso ir vaizdo technika (nematoma ir išreikšta tik baltu ar spalvotu ekrano stačiakampiu) papildyta lyg ir paprastais suolais. Suolų-stalų-lentų panaudojimas scenografijai labai vykęs ir tikrai puikiai aktoriaus „apžaistas“. Per suolus sudėtus išilgai, kaip lieptus, atėjo veikėjas nešdamas kryžių. Sustatęs suolus lentomis į žiūrovų pusę piešė ant jų su kreida, kaip koks istorijos mokytojas, o pabaigoje iš jų buvo pastatyta bažnyčia...

O, štai, ir spektaklio pradžia, kuri tiesiog lengvai užbūrė – visa užpildanti muzika, plaukiantys balti debesys, kylantis rūkas, lieptas ir žmogus juo einantis, žmogus kryžių nešantis. Ne taip kaip mes įpratę matyti vaizduojant bažnytinį kryžiaus nešimą, o ant peties išlaikant pusiausvyrą. Kaip ir kryžius – akivaizdus simbolis, bet nešamas kaip lyno akrobato lyginamasis balansas, taip lyg parodant, kad laikas visus išlygins. Šiuo atveju mirtis.

Kadangi ir veiksmas prasideda lyg ir nuo Vaižganto mirties skaitant jam nekrologą-panegiriką, išvardinant velionio visus gerus darbus ir geras būdo savybes, lyg parodant, kad pasakotojas rimtas ir protingas, solidus ir patikimas žmogus, kad jo pasakojimu, iš laiko perspektyvos, galima tikėti. Tiesa, komentatoriaus balso tembras kažkoks šaižus, dirbtinis, o gal pabrėžtinai oficiozinis, tad nori nenori belieka atidžiau įsiklausyti į gyvą ir sodrią, bet kartu ir kuklią literatūros „grando“ šnektą -pasakojimą apie savo gimimą; kaip jis gimė Švč. Marijos gimimo dienos mišių metu ir motinos buvo pažadėtas Marijai bei tarnystei jai. Niekas iš aplinkinių, žinoma, tuo nepatikėjo, kad iš tokio Dievo kažin kur užkišto kaimo gali išeiti kunigas, pasijuokė ir pamiršo, bet jis ėmė juo ir tapo. Štai taip...

Toliau ateina istorinis Kauno – laikinosios sostinės – laikmetis. Ir čia, deja, pradeda „duoti apie save žinoti“ tiek sceniniai, tiek kitokie štampai. Iki skausmo nutrinta fokstroto „Onyte einam su manim pašokti“ stiliaus muzika. Nespalvota kronikos stiliaus vizualizacija, vaizduojanti Kauną. Vizualizacijai, filmavimo kamerai važinėjant senojo Kauno gatvėmis, buvo galima parinkti kiek daugiau vaizdo medžiagos, nes kai ketvirtą kartą pamačiau tą patį policininką reguliuojantį eismą tuščioje gatvėje, susidarė įspūdis, kad viskas kurta paskubomis, nors viena iš spektaklio iniciatorių teigė, kad spektaklis kurtas dvejus metus. Tiesą sakant, tai daugiau techninės smulkmenos, gerai, kad jos „išsidėliojo“ spektaklio pradinėje stadijoje, tad didelio poveikio bendram jo audiniui ar melodikai neturėjo, bet štai „dievobaimingas“ J. Tumo personažo žvalgymasis per petį į kronikoje šokančių poniučių kojas, lyg ir pridenginėjant jas statomomis suolų plokštumomis tikrai nužemino pakylėtu spektaklio tekstu, muzika ir scenografija kuriamą iškilią Vaižganto asmenybę iki primityvokai žemiško „davatkiškumo“. Štai ką kartais gali kelių sekundžių ilgio netiksliai sudėlioti epizodai...

Greitai prasideda Juozo, jau jauno klieriko atsiminimai apie susitikimus su dar gimnazistu Antanu Smetona, jų gyvenimą greta, mokslus, dvasinę giminystę, telkiančią ir vienijančią apie Lietuvos idėją. Improvizuotoje klasės lentoje kreida braižant punktyrus ir Lietuvos bei lietuvių kelius ir iš T. (Taujėnų) link Gedimino pilies bokšte suplevėsuojančios spalvotos trispalvės... Rodant projektoriais vaizdus ir greta pasakojimo girdint gerai sukomponuotą Antano Kučinsko muziką, kuri papildo ir pagyvina pasakotojo intonacijas. Žinoma, galima šiame netrumpame spektaklio epizode įžvelgti sąsajas su J. Marcinkevičiaus ar net S. Eizenšteino kūrybos fragmentais, bet čia daugiau komplimentas spektaklio kūrėjams, nei trūkumo įžvalga. Šiaip ar taip, šio epizodo pabaiga buvo tikra kūrybinio katarsio įdvasinta spektaklio kulminacija. Net sukėlusi abejones dėl tolesnės spektaklio eigos, nes ką gi dar rodyti po tokio pakylėjimo. Pasirodo – yra dar ką rodyti, nes šis pakylėjimas buvo tik pirmas ir skirtas tik „ciesoriui“ -  Žmogui.

Jei vėl nukreipti dėmesį nuo erdvių ir dausų ir žvilgtelėti į scenos grindis, tenka pripažinti, kad truputį šlubuoja scenarijaus istorinė pusė. Man užkliuvo netiksliai pateikta Smetonos biografija. Scenarijaus autoriui nederėjo pamiršti, kad premjerinis spektaklis rodomas A. Smetonos gimtajame krašte. Tai verčia abejoti spektaklio istoriografiniu tikslumu, bet suprantu, jog menas nėra istorinė studija ir siekia daugiau dvasinio, emocinio laikotarpio ir herojų vaizdavimo.

Toliau spektaklyje seka gal mažiau žinomo istorinio fakto – J. Tumo viešo kreipimosi į Prezidentą A. Stulginskį atpasakojimas. Beje, gražiai ir išmoningai sukomponuotas ir atliktas. Vaižgantas visada buvo nelabai patogus bet kuriai valdžiai – užstojo viešai nuteistą A. Smetoną prieš Prezidentą A. Stulginskį, vėliau pats neįtiko Smetonai, nutarusiam, jog jo kuriamai Valstybei ir Tautai Dievo dėmuo ne pats pagrindinis, ir nusijuokusiam į J. Tumo pastebėjimą, jog tokia tvarinija, deja, yra labai vienadienė... Amžinai jautė trintį su dvasine vyresnybe ir kitais aukštais dvasininkais, vyresnės kartos rašytojais, tačiau visada išlaviruodavo nenukrypdamas į kraštutinumus nei gyvenime, nei bendravime. Vaižgantas be jokių abejonių buvo talentinga asmenybė, o dar ir savo laikmečio žmogus bei nuoširdus bažnyčios tarnas.

Prisipažinsiu, mane ne itin žavi gana gajus sceninis štampas – kryžiaus nešimas. Populiarus bene nuo romėnų laikų. Toks labai „plokščiai“ akivaizdus žmogaus, mąstančio kiek kitaip nei aplinka, „gyvenimo kryžius“. Tačiau kai spektaklio pabaigoje visą spektaklio vyksmo laiką scenos pradžioje pragulėjęs ir nelabai į akis kritęs kryžius pastatomas scenos centre ir tampa galinga vertikalia dominante, virstančia daugiaprasmiu simboliu ir keliančiu aukštyn ne tik akis, bet ir dvasią, supranti, kad ne simboliai kuria sceninius štampus, o kūrybinių išgalių nebūtis. „Lietuvą ir lietuvius mylėjęs“ kūrėjai sugebėjo taip sudėlioti taškus ir sutupdyti balandžius, kad žiūrovas antrą kartą išvydo iškilų spektaklio „užviršavimą“. Šį kartą dar aukštesnį, nes jau skirtą Dievui... Apie tai bylojo ir keleto minučių mirtina tyla žiūrovų salėje po to kai iš scenos išėjo Aktorius...

Aktorius, įtikinamai įsijautęs į personažą ir atrodęs taip, tarsi jis scenoje kartu su personažu gimė, užaugo ir paseno. Iš jauno poetiško kunigėlio patapo senu, pavargusiu, ligotu, bet solidžiu kanauninku, statančiu viso savo gyvenimo Bažnyčią.

Tas Aktorius, kuris tikrai nusipelnė pagyrimo, – tai Vidmantas Fijalkauskas. Beje, jis visą spektaklį scenoje buvo vienas – matomai yra dar ir tikrai drąsus žmogus. O šalia rikiuoju ir visą spektaklio „Lietuvą ir lietuvius mylėjau“ kūrybinę grupę: režisierę, spektaklio idėjos autorę – Nataliją Kovarskienę, spektaklio teksto sudarytoją – Alfą Pakėną, dailininką – Artūrą Šimonį, kompozitorių – Antaną Kučinską bei video režisierių – Vladimirą Šerstobojevą.

Pabaigai privalau pastebėti, kad premjera, kaip ir dauguma tokio aukšto lygio spektaklių, vyko pustuštėje (matyt, man kaip pesimistui taip atrodė, girdėjau sakant, kad salė – puspilnė) kultūros centro salėje. Ir žinau, kodėl aš džiaugiuosi, kad buvau vienas iš tų nedaugelio (keleto šimtų) joje susirinkusių.

Arvydo Pėšinos nuotraukos.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau