Ukmergės kultūros centro galerijoje vyko trumpa, tik dvi savaites trukusi, bet ryški paroda, kur Ukmergės krašto menininkai, tautodailininkai ir šiaip jiems prijaučiantieji, surengė vienas kito portretų parodą. Taip ir pavadino „pOrtretų parOda“. Tai tikrai nėra labai įprasta. Portretas tikrai nelengvas žanras, bet mūsiškiai menininkai lengvų kelių neieško.

Idėja, pasiūlyti vietos menininkams sukurti vienas kito portretus jiems priimtina maniera, kilusi Aušrai Bartkutei. Na, panašiai kaip mokykloje keistis naujametinėmis dovanėlėmis. Pasakyta – padaryta. Ne visi tai padarė, kas išvykęs, kas prapuolęs, kas pateikė tiesiog savo darbus (nekonkrečius portertus). Bet idėja buvo gera ir išaugo, o vėliau ir išsidėliojo, į parodą.

Pasak pačios Aušros Bartkutės, dar vienas parodos tikslas – kad vietos menininkai susipažintų vienas su kitu ir vieni su kitų kūryba. Menininkai atsiliepė, tikriausiai, ir susipažino.

Daug nekalbant – aišku, kad A. B. kvietimas eksperimentui daugumai pasirodė nesmerktinas, nors didelių „investicijų“ į kolegų „abrozdus“ lyg ir pagailėta (na, žinoma čia tik ne apie R. Zinkevičių), pasitelkti fotoaparatų objektyvai, kompiuterinė grafika, formatai irgi taupūs, bet gal svarbiausia čia – ne technikos ir technologijos, o pati kuriančių žmonių sutelktis poroms ir bendrai. Didelių iššūkių bendram parodos lygiui ar išskirtinių pasiekimų lyg ir nėra daug (taip, Rimas Z., I. Misevičienė, D. Tijūnėlis, E. Darulis, gal dar kas nors nepaminėtas), bet toks intymokas pasibuvimas kartu ir vienas su kitu  - visgi vertas dėmesio ne tik kaip socialinis eksperimentas, tad dėkavonės A. B. nėra labai dirbtinės kaip koks mandagumo reveransas...

Tad ir šią mano apybraižą (ar apyšneką) apie šią parodą (ir jos eksponatus) pradedu nuo Aušros Bartkutės nutapyto Albino Kuliešio portreto – kaip kokio senovės vėjų, audrų ar jūrų dievo atvaizdo – mėlyname fone barzdotas-gauruotas senas vikingas, bet neatšiaurus, netgi gero veido, nors pavadinime teigiama – Žieminis. Na, šiais laikais žiemos tokios pošvelnės. Bet paveikslas išsiskiria (kaip portretas) tuo, kad nutapytas lyg tie bėgantys kino juostos kadrai - paveiksle yra dvi burnos ir barzdos plaukai sumišę su galvos, esančios žemiau, plaukais – nupasakoti ypač sunku – reikia pamatyti.

O štai pats Albinas Kuliešis padarė Kristinos Pažūsienės fotografinį portretą, savitu, tokiu albinišku stiliumi – pro aplūžusių rėmų išdaužtą langą žiūri subtili moteris. Trumpai – „pagauta“ ir nuotaika, ir charakteris, ir t. t.

Neslėpsiu, esu Kristinos Pažūsienės fanas nuo vienos pirmųjų jos parodų, berods dar 2005 m. Jos darbai savitos stilistikos, dvelkiantys tyliu optimizmu, kurių negali nepastebėti. Ir dabar taip pat – ryškus, dekoratyvus, bet nerėkiantis, nuoširdus, Vaidos Adomavičiūtės portretas fantastinių jūržolių ir auksinių žuvyčių fone. Pasak pačios Vaidos – „aš čia Indijoje“...

Beje žuvytės, žuvys ir net Žuvų gatvė gana dažnas reiškinys šioje parodoje. Antroje vietoje katinai (katės), o toliau vilkės, visokie kitokie gyviai, net  ir vištos. Nors daugiausiai žmonių. Portretų. Portretų paroda, šiaip jau.

Lyg simboliškai Erika Katinaitė pristato Nijolės Stunskaitės-Vilkės portretą Žuvų gatvės fone. Žvilgsnis įsmeigtas į dangų, tačiau atrodo tuo prapliups juoku. Labai rimtai linksma fotografija. O Nijolė Stunskaitė-Vilkė Erikos Katinaitės portretus išpiešė ant juodo šilko – trys Erikos portretai su šešiomis fone nupieštomis katėmis.

Kaip vienas šiuolaikiškiausių darbų parodoje man pasirodė Indrės Vasiliauskaitės koliažas „Austėja Masevičiūtė“, dabar populiaraus foto moto elektro ir kt. koliažo stiliaus, t.y. tarpžanrinio. Neslėpsiu – man labai patinkantis darbas.

Dar vienas tarpžanrinio stiliaus – Egidijaus Darulio meile alsuojantis „Kristinos Darulienės praslenkantis portretas“, kurio stilių sunkoka nusakyti – video vizualizacija ar fotoefektizacija paveikslų fone. Trys nedideli paveiksliukai projektoriaus pagalba kartas nuo karto sujungiami į vieną paveikslą kuriame išryškėja saikingai apsirengusios Kristinos paveikslas. Įspūdinga...

O Kristinos Darulienės „Lina Zareckaitė“ – dviejų dalių paveikslas žydrame fone. Įtaigaus veido moteris, šalia skraidančių maisto produktų – lyg ir vaisių, lyg ir spurgų. O gal tai žiedlapiai? Dviejų dalių paveikslas – patogu – gali eksponuoti kaip portretą ar kaip natiurmortą, o galima ir kartu.

Audronė Vainauskienė „padarė“ Nijolės Paškauskienės dvigubą portretą – vieną atvaizdą „uždėjo“ ant apyrankės, kitą kaip sagę. Tai jau tikrai retas užmojis ir toks pat nedažnas taikomosios dailės kūrinys šioje parodoje.

Pamatęs sėdintį ąžuolinį Andrių Janulį su „metaliniu“ kiaušiniu ant rankų ir višta prie kojų buvau nustebintas. Maža to - buvau maloniai šokiruotas – ir dėl tiksliai pagautos skulptūros objekto esmės ir dėl Pabaisko aktualijų – sėdi kalvis ant mechanizuoto suoliuko, laiko savo gamybos kiaušinį-prizą vištų lenktynių nugalėtojui. Ir visa tai – Rimantas Zinkevičius, paprastai drožiantis vieno veido medinius angelus, koplytstulpius ir medinius erelius. Pagarba (nors jis jos ir taip daug turi). Tiesa, turi gerb. Janulis medinio angelo bruožų, žinia, labiau iš veido negu natūroje. O ir vištą išdrožti tikriausiai sunkiau negu erelį – kas yra tą erelį matęs, o vištos visada šalia.

Andrius Janulis ant medžio lentelės, didelėmis dekoratyvinėmis vinimis prikaldamas išpjautas iš plieno lakštų detales, padarė koliažą su Oksanos Judakovos abrozdėliu, kur ji pavaizduota su žalvariniais spygliais ir katinu paauksuotais ūsais. Nors aš ir laikau save Janulio „fanu“, bet reikia pastebėti – sunku erdvinio mąstymo žmogui plokštumoje. Bet užtat yra katinas, kaip jau toks pilnavertis parodos dalyvis.

Dar vienas įrodymas, kad foto aparato neapgausi, tai Stasio Pulkauninko padarytas Juliaus Zarecko portretas. Fotografas, pažįstamų dažniausiai vadinamas tiesiog Stasiuku, kurio daugiausia nespalvotas fotografijas galima išvysti almanache „Eskizai“, čia, spalvotos fotografijos pagalba, aštriai atskleidė kito menininko esmę, charakterį ir demonus. Tik svarbu nepaleisti tų demonų į laisvę.

Jolitos Šlepetienės sukurtas Dainiaus Vyto portretas atrodo kaip afiša, ar reklama Dainiaus tinklalapiui Daynews. Afiša jau kiek kitas žanras, tad ir šioje parodoje toks portretas - vienintelis.

Į vieną Deimantės Masevičienės sukurtą portretą visai žaviai sutilpo šešios Jolitos Šlepetienės, išsidėsčiusios visokiais kampais ir užimdamos visą erdvę.

Danieliaus Karalio nuotrauką „daro“ kita rajono fotografijos meistrė Nijolė Paškauskienė, taip pat nevengdama elektroninių efektų, bet naudodama juos saikingai ir išgaudama nuotaikingą portretą „a la piešinys“ su skėčiu.

Vienas geriausių Ukmergės krašto (pakraščio ir centro) fotografų, Danielius Karalis vos ne Andy Warholo stiliumi pateikia moters su kailine kepure portretą-triptichą panaudodamas savo mėgstamas elektronines technologijas. Tai Astos Liumparienės portretas su kailine kepure. Žiema, vienok. Bet gerai, kad Ukmergėje nėra idėjinių žaliųjų, būtų jiems kailinė kepurė labai užkliuvusi. Bet, gerai, kad nėra...

Asta Liumparienė „Tomas Terekas“. Žaviai pagautas profilis su taip Tomo mėgiama žuvyte viduje. Žuvyte, galvoje. Nors Asta yra fotografė, bet jos nuomone, Tomas ir taip yra užtvindęs internetą savo autoportretais, todėl ji padarė nedidelį grafikos darbelį.

Tačiau paties Tomo Tereko kūrinyje „Kristina Darulienė“ žuvytės nėra, ir tai kelia klausimą visiems pažįstamiems su jo kūryba. Ir jo požiūris į Kristiną yra gana savotiškas ir sunkiai nusakomas, bet kas gali paaiškinti menininkui kaip kurti. Čia taip pat, kaip paaiškinti kaip žuvytei plaukti. Pasak Tomo – Kristina yra daugiaveidė ir daugiaplanė asmenybė.

Dalijos Zalenčiūtės pateiktas „Arūnas Kulikauskas“, kaip kelio ženklas kaimo fone. Gal ne visai kaimas kryžkelėje, bet kaimo pradžios ženklas – tikrai. Labai nuotaikingai nuteikiantis – kaimas dar gyvas.

Dar vienas didelis paveikslas, kurį pamačius taip ir norisi uždainuoti – „aš myliu vasaros rugiagėlę“ – vaizduoja moterį šviežių rūdžių spalvos plaukais (menininkams – ochra), žydra apykaklę (ultramarinas) ir rugiagėlių fone. Tai Dainiaus Tijunėlio darbas vaizduojantis Sonatą Ordę.

Sonata Ordė pateikia fotokoliažą „Deimantė Masevičienė“ apsiūtą siūlais, kurie atrodo kaip grafikos interpretacija. Žiūrovams belieka tik spėlioti – ar tai šilko siūlai.

Ingrida Pociūtė „Rimantas Brusokas“. Rūpintojėlio poza medinio namo prieangyje sėdintis menininkas. Tačiau veidas nėra pilnas rūpesčio – toks smagiai žiūrintis į gyvenimą.

Rimanto Zinkevičiaus portretas – juvelyro Rimanto Brusoko gamybos ženkliukas – auksu tviskantis tautodailininko profilis.

Viktoras Žentelis „Roma Zareckienė amerikietiškojo Rūtų Darželio Stiliumi“ Viktoras Žentelis iš esmės yra skulptorius, bet jei reikia – gali ir su dažais.

Laima Dzigaitė pateikia savo stilistikos, iš džiovintų žolelių komponuotą, ramumu dvelkiantį Jurgos Jackevičiūtės Sally lyg ir portretą. Laima vienintelė ištikima savo žolynų sodros stiliui.

Vaida Adomavičiūtė „Vytautas Mackevičius“. Portretas atrodantis kaip bareljefas iš aliuminio. Tokį įspūdį, tikriausiai sukuria sidabriškas paveikslo tonas ir žili Vytauto plaukai. Vaizdą pagyvina žydros „rugiagėliškos“ ornamentuotos gėlės.

Salės kampe stovi moteriškas tautiškų spalvų manekenas, žydromis akimis ir kaštoninių plaukais, su prierašu Asta. Raibas megztinis, dideliais dygsniais siūta liemenė, ant kaklo kabliuku megztas papuošalas ir iš spalvotų siūlų supinta virvė ant kaklo. Na, virvė prie ūkio visada praverčia. O gal čia ne virvė? Gal instaliacija? Menas tuo ir žavus, kad palieka vietos minčiai. Tai tautodailininkės, dizainerės ir skiautininkės Onutės Kujalienės darbas, gal instaliacija, o gal tiesiog artefaktas. Pavadinimas nėra taip svarbu, pasak autorės, tai yra konkretaus žmogaus atitikmuo. Tas atitikmuo kita tautodailininkė, deja nedalyvaujanti šioje parodoje, Asta Girnienė, visada ryškiai ir spalvingai pasipuošusi.

Šalia tautinio manekeno, parodos pabaigoje, Vaidas Žvirblis prisistato paveikslu „Aušra“. Iš pirmo žvilgsnio, tai gera nuotaika alsuojantis, neryškių, pastelinių spalvų paveikslas, tačiau po dažų sluoksniu, pažiūrėjus iš arčiau matosi priklijuotos suplotos gėrimų skardinės. Ir paveikslo prasmė kaip ir keičiasi – tarp laimingos vaikystės ir šiukšlyno. Dar labiau įsižiūrėjus supranti, kad ant sūpynių smarkiai, taip kad net pirštinės lekia, supasi Aušra – Aušra Bartkutė – menininkė ir parodos sumanytoja.

Pati paroda nuteikia gana optimistiškai. Yra ir dirbančių menininkų, yra net tobulėjančių, o ir einančių su laiku pasitaiko. O laikai keičiasi labai greitai. Negalima smerkti stovinčiųjų vietoje. Konservatyvizmas irgi gali būti žavus kaip nostalgija. O juk nostalgija prasideda žvelgiant atgal į sekančią dieną nuo dabarties...

D. Vyto reprodukcijos.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau