Ukmergės kraštotyros muziejuje vyko spalvinga Aušros Bartkutės-Deviatnikovos tapybos darbų paroda „Kantrybės žemės“. Tapytoja nėra naujokė dailės srityje – ji dalyvauja įvairiose parodose nuo 2004 m.

Anonse, nurodoma, kad paroda vyksta pagal ekologišką projektą (ECO PRINT, berods), bet tai, ko gero, rūpi daugiau projekto administratoriams, nes ekologija, dabar madinga tema. Kai kurie sociologai teigia, kad ekologinis judėjimas turi religijos požymių. Gal ir taip, nes ir parodos anotacijoje teigiama – tapytoja gvildena pasaulio taršos, gyvybės ir mirties temas... Nors kažkada poetas Sigitas Geda kalbėjo – apie meilę ir mirtį galima rašyti ką nori – viskas tiks. Dabar taip apie ekologiją. O dar tokia ekologiškai asociatyvi daina buvo – „Myliu jūrą, myliu saulę, myliu dangų ir gėles...“. Nepaisant aktualizuotos ekologijos, mums, o ypač man, rūpi ir mūsų menininkė Aušra, jos pasaulėžiūra ir potyrių išraiškos.

Kadangi didesnėje eksponuojamų paveikslų dalyje yra ir lengvai atpažįstamų konkretybių ir daug ryškių, bet paslaptingų spalvinių dėmių, kurios, beje, ir „priduoda“ p. Aušros kūriniams to elegantiško puošnumo, kuriuo ši paroda, daugiau ar mažiau, pasižymi, pabandysiu pasidalinti subjektyviais ir, žinia, improvizuotais vaizdiniais, kuriuos įžvelgiau savyje, besidairydamas muziejaus antrojo aukšto erdvėje, virtusioje A. Bartkutės mini vernisažo vieta, bei „protingais“ (ta prasme, kad gimusiais daugiau iš protavimų bei paskaičiavimų) pastebėjimais ar paklausimais.

...kyšo žydra Dievo ranka. Dievo nieks nematė, todėl visi pasaulio menininkai piešia savo įsivaizduojamus dievus. Paveiksle vaizduojama žydra ranka atrodo nelabai natūraliai, ji moja įsivaizduojamiems žaliems gyventojams (gal Žemės ?). Viršuje, iš apvalaus žalio gyvio, žiūri konkreti žmogiška, tikėkimės, visą matanti, akis. O apačioje simpatingi, ir panašu laimingi, žemės gyviai žiūri į dangų, į jiems mojantį Dievą. Bet gi... dėmesys nukrypsta į tai, kad pagrindinis žiūrėtojas į Dievo ranką dėvi juodus akinius. Optimizmas nuslūgsta ir kyla įvairios mintys – ar jis apako taip žiūrėdamas, ar tai specialūs apeiginiai akiniai, ar tai tiesiog autorės vasaros reminiscencijos. Kaip esu įpratęs byloti galimam skaitytojui - menas turi kelti įvairias mintis...

Bet jei iš paveikslo gelmių išplaukti į paviršių, galima pastebėti, kad dailininkė, kurdama šią drobę naudojo keletą metodų. Pirmiausia, tai - didelių spalvinių plėmų konstrukcija, kuri lyg ir turėtų atlikti dekoratyvaus interjero puošmens funkciją, nors išskiestų spalvų deriniai bei gana atsitiktiniai spalvinių dėmių kontūrai, dydžiai  ir išdėstymas drobės plote, savaime šios pirminės funkcijos lyg ir neužtikrina. Tada autorė pradeda „pildyti“ šį konstruktą lyg ir tematinėmis-pasakojančiomis detalėmis (štai ir aš kiek visko įžvelgiau), artinti jį vos ne prie vaikiškų knygelių iliustracijų stilistikos... Rezultatas toks pat, kaip ir norinčiam sėdėti ant dviejų kėdžių vienų metu.

Žinia, žydroji ranka dar neišsemia ekologiškos parodos temos. Ekologija atsiskleidžia paveiksle, kurio pavadinimas labiausiai susišaukia su parodos pavadinimu „Kantrybė žemės“. Paveiksle lyg koks rudas lapo formos gyvis rudeniško peizažo fone. Antropomorfinė būtybė žiūri susirūpinusiu žvilgsniu. O pats būtybės veidas-kūnas palei žemę, o virš galvos auga medžiai be lapų. Tikriausiai taip ir atrodo kantrybė. Žemės kantrybė...

Betgi šis rudas beigi „akylas“ plėmas-veidas vėl verčia visus į paveikslą žvelgti tarsi iš kelių pusių: taip, tai ir dailininkės mėgstami, dažų sūkuriavimu ir jų spalviniu-toninių virpėjimu žavūs abstraktūs spalviniai plotai (ar jie iš tikro gražiai sustyguoti šioje gal perdėm horizontalioje kompozicijoje ?),  kitą vertus, veidukas, bei medžiai-plaukai perša simbolistinį-realistinį požiūrį, o tada jau ir rudas plotas apie veidą ima išrodyti lyg ir skrendančios pelėdos plunksnos, lyg ir barokinio dekoro angelėlio (veidas-sparnai) antipodas. Paveikslo kompozicinė struktūra ima nesugyventi pati su savimi...

Ir dar žydruma... žydrame fone, iš kiaušinienės formos darinio, iš trynio centro išlendantis baltas ėriukas, labai panašus į klasikų vaizduojamą Dievo avinėlį, o iš viršaus į jį žvelgia baltas erienės arba tiesiog avies veid... snukis. Apvaizda, ekologija, internetinis-feisbukinis švelnumas – viskas viename. Atrodytų, kad dar trūksta lamų ir katinėlių, bet pavadinimas klausia „Ar tai tu ?“. Tai vėl priverčia susimąstyti – ne, tai tikrai ne aš, nesu nei baltas nei pūkuotas? Bet tada kas ? Pavadinimai kartais pribloškia, o kartais visai nebūtini.

Be to, jeigu to, gana negrabiai nutapyto ėriuko nebūtų, drobė tikrai išloštų, nes avies galvos fragmentas šiuo atveju nėra pakankama dominantė, kad visai suardytų stilistinę paveikslo struktūrą, o gal net ir būtų gražus kontrastinis papildinys, tiesa, pervedantis paveikslą lyg ir į siurrealizmo plotmę. Tiesa, šis „izmas“ irgi smarkiai nugrotas ir suprimityvintas, bet vis gi... Betgi tas ėriukas...

Yra paveikslų ir su labai tvirtais pavadinimais – „Žlugusi dedeklės svajonė padėti milijoną kiaušinių“. Apvalus, pavytusių Ukrainos vėliavos spalvų (šiuo atveju gelsva-melsva) paveikslas, kurio centre objektas panašus į inkstą su sudužusio kiaušinio priedais. Tai vištos svajonė. Jokių komentarų – vištoms svajoti neuždrausi.

Kitas, man labai patinkantis paveikslas ir pavadinimas – „Balos gražumėliai“. Gėlės, varlės, peteliškės – toks grožis kuris gali būti sutinkamas tik baloje arba kaip toje lietuvių liaudies dainoje – ar iš balos tas gražumas. Virš jo apvalus žalias paveikslas primenantis gerai nusiteikusią pelkę. Nesvarbu ar jis priklauso balos gražumėliams ar čia kitas gražumėlis, lyg blizgantis žalias vanduo su gelmėmis ir salelėmis.

Dar kituose paveiksluose gali mėlynų paparčių fone gali pamatyti ryškias gėles, ananasus, citrinų gabalėlius – kaip kokį kokteilį sangrija („Laimė“). Dar kitur hiperbolizuotas blankstančias rudenines gėles ir raudonas uogas. Žiūrėdamas į vieną paveikslą („Dievo Ta“) pasijunti kaip bitė žiūrinti į mėlyną pievą iš gelsvo gėlės lapo, o apačioje siūruoja mažytės gėlytės.
Apskritai, tas p. Aušros paveikslų gražumėlių įvairialypumas man pasirodė labiausiai diskutuotinas, nes dailininkė vis bando (spėčiau, kad bandė anksčiau, kas nuteikia viltingai) jungti į vieną visumą viską kas jai, ko gero, miela ir gražu. Apie vienas jungtis jau prikalbėjau, čia pastebėsiu, kad kartais ji naudoja (naudojo?) dar ir smulkius ornamentikos fragmentus, kurie gal ir pasiteisintų (ir pasiteisina) mažuose autorės formatuose, bet įjungus juos į stambias drobes, jie sukuria paveikslo neišbaigtumo, padrikumo ir chaotiškumo įspūdį (ar efektą ?)... Ypač tuo pasižymi „Palaima“, kuriame pirminė tvirta kompozicinė struktūra (grafiški pakraščių ornamentai bekontrastuojantys su centro gėlių ornamentika) sujaukiama, paliekant „žiedlapius“ lyg ir neužbaigtais, neištapytais, tačiau pamarginant juos smulkia grafine ornamentika. Galutinis įspūdis, kad paveikslą paeiliui tapė trys žmonės, vis jo neužbaigdami.

Šiaip jau, tie parodoje matomi „gėlynai“, ko gero, yra tikrai gerokai gražesni, ir ne tik dėl to, kad tai gėlynai, bet gal ir dėl to, kad dailininkė nebando ieškoti juose kokių nors slaptų Visatos simbolių, o iki simbolizmo grynina ir ryškina pačias gėlių struktūras ir spalvas, kurdama lyg ir paprastą ornamentiką, bet paveikią ir vizualiai įtaigią. Tas ypač pasakytina apie „Laimę“, kurioje dominuoja vientisa, organiškai susijusi koliažinė žiedlapių ornamentika, tačiau dailininkė yra ištikima sau ir sugeba virš viso to įkomponuoti stilistiškai visai kitokį, plius tapybiškai gerokai „bukesnį“ (nepaisant visokių smulkių detalių „pripaišymo“) žiedą (tarkim, fantastišką, bet tik išmonės prasme). Panašiai nutiko ir su „Dievo Ta“, kuriame jautriai ir gražiai (bent iš pirmo žvilgsnio) ornamentuotą ir spalviniai sustyguotą, tarkim, peizažą, autorė padabino griozdiška ir kompozicine bei spalvine prasme neartikuliuota „dievo ta“, o apačioje „prilipdė“ dar ir keletą gėlių žiedų. Įspūdis? Tas pats...

Dabar jau reikėtų kalbėti apie tai kas atrodo kitaip. Šiuo ar kitu atveju labai paminėtina „Lėlytė palikta sode“. Nors paveikslas labai primena vaikiškų knygelių iliustracijas ir, kai pagalvoji, kažin ar vertas tokio formato drobės ir pastangų, tačiau jis yra gražus būtent tuo savo detalių vientisumu, jų sujungimu į vienį, tad ir ta „vaikiškai naivi“ kūrinio tema nėra erzinanti, ypač įsivaizduojant jį ne parodos kontekste.

O štai parodos kontekste tikrai gražiai atrodo, spėju, naujausi, dailininkės darbai: „Sintetinė tarša“ ir „Sint-etika“. Na, gal ne tiek pavadinimais, kurie, kaip jau minėjau, tikrai byloja apie dailininkės dėmesį tam, plius, nebanalų požiūrį į pasaulio slėpinius, bet nemeluotu atsipalaidavimu nuo bereikalingų ir paveikslų harmonijai ne itin daug duodančių detalių, pasiliekant sau laisvas improvizacijas laisvai liejant dažus ant drobių. Nors tas laistymas daugiau susijęs su antruoju mano paminėtu kūriniu, nes pirmasis turi veik keturis „apdirbimo sluoksnius“, kas padaro jo faktūras ne tik skirtingas ir įdomias, bet netgi sukuria jame tam tikras vizualines erdves, kas abstrakčiam paveikslui lyg ir nebūdinga, bet... Visa kas pasakyta apie laisvas  improvizacijas susiję ir su paveikslu „Pelkė“.

Žinoma, parodos centre, kaip koks monumentas, įžymusis Aušros „Baikalas“, gero kilimo dydžio paveikslas, pareikalavęs daug darbo, fizinių ir moralinių pastangų. Baikalas, tai ežeras, kurio Aušra nematė gyvai, bet labai myli. Kaip kokia fata morgana ar idee fixe. Baikalas pilnas gėlo vandens, paslapčių ir mistikos. Galima dar daug visko prirašinėti ir apie Baikalą, ir apie paveikslą, nes paveikslas – skambiausias parodos, o gal ir visos dailininkės kūrybos (beveliju akcentuoti – kol kas) akordas ar opusas. Bet pastebėsiu, kad šis liejinys-tapinys yra tikrai puikiai subalansuotas, jame gražiai dera koloritas, laisvos dažų dėmės ir preciziškos linijos, žodžiu, viskas gražu ir meistriška.

Po skambiausio akordo ką nors dar rašinėti būtų lyg ir kvaila.

Tad tepridėsiu, jog iš esmės, pasirinkus čia aprašytą judėjimo kryptį, nepaisant ekologijos ir grėsmės ekologijai, paroda optimistinė, ją pamatyti buvo smagu. Darbai, žinia, įvairūs, gana aiškiai matosi įvairūs kūrybos laikotarpiai, technikos pokyčiai, minties ir požiūrių šuoliai... Naujausiuose kūriniuose vyrauja abstraktūs vaizdai, daugumoje paveikslų nėra konkretaus objekto, paveikslai ryškūs, dekoratyvūs, atlikti labai kruopščiai, mišria technika, tad pasitelkus poetišką žodį konstatuoju, jog tapytoja Aušra, pasitelkusi žydrą Dievo ranką, tapo ryškius žemės inkstus. Tikėkimės sveikus...

Fotografijos - Kristinos Darulienės.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau