„Vilkamirgės“ galerijoje (tai ir Ukmergės turizmo ir verslo informacijos centro koridorius) atsivėrė Tomo Tereko kūrybos paroda. Parodų Ukmergėje surengiama kas mėnesį ir dažnai ne po vieną. Šiuo atveju mane ištiko dar vienas naujas potyris, kad paroda, tai nebūtinai kažkas didelio ir apimlaus, nes ši paroda padaryta greitai, efektyviai, taupiai, tikru „Fluxus“ stiliumi.

Lotyniškas žodis flux reiškia „tekėjimas“. 7-ame XX a. dešimtmetyje N. Y. susikūręs tarptautinis menininkų, kompozitorių, architektų ir dizainerių judėjimas „Fluxus“, eksperimentavo ir ieškojo galimybių sujungti įvairias menines technikas ir disciplinas, siekęs atsitiktinumo. „Fluxus“ menininkai dirbo su bet kokiomis po ranka pasitaikiusiomis medžiagomis, įtikėję, kad taip jie bet ką gali paversti menu, nors galimybė meną paversti bet kuo irgi išliko...

Tomo „Fluxus“ stiliaus kūrinys sudarytas iš 5 trilitrinių stiklainių pripiltų upės vandens su upės pakrantės nuotraukomis viduje. Šie, pailgos lempos apšviesti iš viršaus, žiūrint į juos iš šono, sukuria upės pakrančių vaizdą ir, atrodo, skleidžia specifinį upės kvapą bei drėgmę.

Kažkas paklausė – ar tu manai, kad tai yra menas? Taip, atsakiau, tai yra menas, nes viskas gali būti menas, tik ne visi žino, kad tai yra menas. O Tomas yra menininkas. Drįsčiau teigti - išmanus ir išradingas bei konstruktyvus menininkas. Nes jo kūrinys gaudė, gaudė ir „pagavo“ mane. Taip, gal mano subjektyvūs pojūčiai ir potyriai nėra pagrindiniai „meniškumo nustatymo“ rodikliai, bet pažiūrėkime į viską be išankstinio nusiteikimo.

Kūrinys (galime jį įvardinti ir kaip performatyvų objektą, ir kaip instaliaciją, ir etc.) tikrai iš pažiūros pasirodė keistas, bet įtaigumo jam tikrai netrūksta. Pritaikęs momentą, kai galerijoje-koridoriuje nebuvo žmonių, prisitraukiau kėdę ir atsisėdęs priešais stiklainius, pamačiau juose savo vaikystės upę. Pamačiau tą pačią Šventąją ties Ukmerge, kaip ją matė ir pats Tomas T. Prisiminiau tuos laikus, kaip mes, bendrabučio vaikai, vieni, be suaugusiųjų, eidavome į pakrantes ir būdavom ten visas dienas, visas vasaras. Nekalbėkim apie dabartinius vaikų priežiūros kontekstus, nes buvo kiti laikai bendražmogiškųjų santykių (ir ne tik jų) prasme.

Vandenyje skendinčiose nuotraukose atrodo net siuruoja tos pačios žolės, kuriose vaikystėje rankomis gaudydavome dygles, o su nertos užuolaidos gabalu buvo galima pagauti ir didesnių žuveliokų.

Tomas teigia norintis, kad nebūtų jokių konkrečių upės ženklų, tačiau aš atpažįstu savo vaikystės Šventąją, nors ir augau kitoje nei Tomas upės pusėje. Gal kas kitas atpažins savo, visai kitą, bet vaikystės, dabarties ar svajonių upę.

Šalia upės temos, Tomas tuo pačiu pasakoja kitą proziškai-romantišką (ar atvirkščiai) istoriją, apie jo močiutės Bronės meilę konservavimui. Močiutės, kuri, kaip ir dauguma močiučių, galėjo užkonservuoti beveik viską. Tais pačiais plačios vaikystės laikais netgi buvo posakis „nervus į konservus“. O dabar Tomas bando užkonservuoti nostalgiją, laiko ir vandens netėkmę, tokius neužkonservuotinus dalykus. Taip šalia upės dar galima įžvelgti ir nostalgiją konservavimui kaip nykstančiam reiškiniui. Trilitriniai stiklainiai po truputėlį išeina iš apyvartos. Mamos ir močiutės vis mažiau turi laiko. O dar ir „neapsimoka“ tokius kiekius konservuoti...

Tomo nudažyti stiklainiai vargu ar grįš į konservavimo rinką. Nors išradingasis Tomas galėtų organizuoti akciją-aukcioną - stiklainių pardavimą fluksiškų konservų gamybai – pro langelį, padarytą stiklainio šone šiai nostalgiškajai atrakcijai, tuomet matytųsi konservuoti agurkai, o dar geriau – konservuoti žali pomidorai. Na, bet čia jau mano improvizacijos meninės kūrybos lauke, lyg ir patvirtinančios fliuksinį kūrybinės produkcijos gimstamumo nesudėtingumą.

Lygiagrečiai T. T objekte ir čia atsiradusioms pasakojamoms istorijoms yra dar vienas edukacinis-parodomasis aspektas – laiko ir aplinkos poveikis. Tiesiog gali stebėti laiko poveikį, nes nuotraukos atspausdintos ant foto popieriaus, kuris panardintas į upės vandenį. Upės vandenyje gyvenantys mikroorganizmai gyvena savo mikroorganizmišką gyvenimą ir pajutę šilumą pradeda intensyviai daugintis. Popierius veikiamas vandens tirpsta, raukšlėjasi, paveikslėlis blunka ir nyksta. Kiekvieną kartą šis objektas ar instaliacija atrodo jau šiek tiek kitaip. Kaip jau minėta, fluxiški darbai dažnai daromi iš parankinių medžiagų, dažnai neilgaamžiai ir neturi meno verslininkams išliekamosios vertės. Na, bent anksčiau taip buvo kalbama.

Dar vienas aspektas. Tomas teigia, kad nuotraukos darytos juostiniu fotoaparatu ant kažkokio ypatingo popieriaus ir dar su daug visokių techninių detalių. Tai galbūt yra svarbu idėjiniams fotografams, kurie smulkiai žino visus techninius niuansus. Čia tuo duodama suprasti, kad autorius daug kankinosi dirbdamas, bet žiūrovui tai dažniausiai nieko nesako. Žiūrint į visumą – daugumai žiūrinčiųjų yra visai vienodai ar nuotrauka spausdinta spausdintuvu ar daryta tamsioje kamarėlėje didintuvo ir ryškalų pagalba. O dažniausiai – geras spausdintuvas spausdina geriau, bet ar taip pat atrodo ir tiems mikroorganizmiškojo gyvenimo eiliniams – pasakyti sunku, tad tikėtina, kad šio meno kūrinio evoliucija atsako ne tik į metafizinius, bet ir į šiuos, praktiškai-kasdienybinius dalykus.

Tuo būdu instaliacijos trukmės viduryje atsiranda kita viena emocija. Aplankius instaliaciją po 7 dienų vaizdas stiklainiuose jau visai kitas. Vanduo darosi drumstas, nuo fotopopieriaus įgauna pastelinių spalvų turinį, vaizdai nuotraukose beveik išblukę, kai kur vos įžiūrimi. Iš toliau instaliacija atrodo kaip linksmas neryškių, bet intensyvių spalvų apšviestų stiklainių rinkinys. Darosi panašu į naujametinį miesto papuošimą, o instaliacijos sukeliama emocijų kaita skatina ateiti pasižiūrėti į ją dar ir dar kartą.

...pabaigoje trilitriniuose stiklainiuose atsiranda dar ir pabaigos nuojauta. Panašumas į naujametinę instaliaciją dingsta, drumzlės vandenyje nusėda. Viename stiklainyje pradeda augti maurai, kitas stiklainis išlieka drumstai rausvas kaip molėtas vanduo, dar kitame spalvos iš nuotraukos išsitrynė ir matosi lyg grafinis upės vaizdas. Viskas baigiasi, nuskrieja kaip koks fliuksisto Jono Meko bilietėlis paleistas pavėjui. Šiuo atveju – pasroviui.

Ir visos tos, čia išguldytos, mano emocijos – iš 5 „trilitriakų“ upės vandens !

Penkiolikos litrų vandens...

Nuotraukos K. Darulienės.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau