Taip, „širdies angelu“, galima labai kukliai pristatyti gana gerai Ukmergėje pažįstamą Albiną Kuliešį. Ukmergės kraštotyros muziejuje vasario 2 d. atidaryta jo fotografijos ir poezijos paroda „Pėdos“ – kūrybinio kelio apžvalga, skirta 60 metų jubiliejaus progai.

Iš tiesų - „Širdies angelas“ - Albino sukurtas ir įkūnytas dekoratyvinis-neopagoniškas objektas, dedikuotas savo gimtajam Toliūnų kaimui, pastatytas greta jo ir netoli Siesikų ežero, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. „Širdies angelas“ skirtas Toliūnų kaimui ir jo žmonėms: esantiems ir išėjusiems...

Albinas – nevienareikšmė asmenybė – poetas iš pašaukimo, fotografas pagal profesiją, dviratininkas pagal judėjimo būdą. Įvairių kultūrinių klubų, tarybų ir sąjungų narys. Surengęs daugybę parodų, išleidęs kelias knygeles ir fotoalbumus, daug kalendorių ir atvirukų. Dar kitiems žinomas, kaip nenuilstantis teisybės ieškotojas – valdžios keiksnotojas, kovotojas už dviratininkų teises.

O, štai parodoje matosi, kad ir kūrybinis jo kelias gana ilgas, bet tiesus, kartais gal net tiesmukas ar nuobodokas.

Keistai kuklioje parodoje, išdėliotoje muziejaus fojė erdvėje, pateikiamos kelios grupės kūrybinių darbų. Vienoje jų - keletas didelio formato nespalvotų fotografijų-portretų, kuriuose įamžinti įvairaus periodo kultūros veikėjai, žinomi ar net atpažįstami menininkai. Ir nuotraukos tikrai vertingos, ir ne tik istorine-pažintine prasme. Čia iš nuotraukų žvelgia daugiausiai pagyvenę vyrai ir tik viena moteris. Dabartinėje kovingojo feminizmo eroje, galima teigti, tai labai atspindi autoriaus patriarchalinį požiūrį į pasaulį, bet kartu ir drąsą, nebijant užrūstinti minėtų žaviosios lyties atstovių.

Kitos grupės nuotraukose moterys išnaudojamos kaip erotinis objektas, kaip priedas prie eilių, rožių ir skripkelės. Lyg kokia dekoratyvinė lytis, anot Oskaro Vaildo.

Toji grupė, didžioji dalis parodos, tai saldūs rausvai gęstantys saulėlydžiai, paslaptinga eilėse atsispindinti nelaiminga-berezultatė meilė, raudona ryški aguona ir jazmino žiedai, dvi susiglaudusios ramunės ir ryškiai raudoni klevo lapai, pavytusi rožė ir rasotas voratinklis be vėjo, moteriška pieno liauka ir smuikas, vakare liepsnojantis laužas ir baltos abejingos žuvėdros, bučinys ir beribiai jūros toliai. Ant nuotraukų, kaligrafišku raštu parašyti Albino eilėraščiai, pratęsiantys nuotraukos mintį ir dvasią. Visi naiviosios-sentimentaliosios kūrybos palydovai. Tokios, tautos mylimos kūrybos, nereikia nuvertinti, atvirkščiai, galbūt būtent čia ir slepiasi antifeministinė Albino drąsa bei susižavėję moterų žvilgsniai.

Nes gi... Salės centre, du meiliai apsikabinę jaunuoliai jūros su žuvėdromis fone. Kampe Albinas kužda eilėmis – „lūpos sako lūpom – noriu... nors akimirką tave paliesti... jausti tavo kūną... tiltą vėl tarp mudviejų nutiesti“ ir paskaitęs tekstą tu jau suvoki, kad tai nėra paprastas apsikabinimas, o tai tikra meilės, o galbūt ir išsiskyrimo drama. Fone suskilęs asfaltas, abejingos žuvėdros ir bekraščiai ramios jūros toliai. Ir begalinis noras.

Vakarėjantis peizažas su pamiškėje liepsnojančiu laužu, turėtų nuteikti šiltai ir raminančiai, bet eilės nuteikia liūdnai ir melodramiškai – „...kai šalnos man į langus jau alsuoja,/ kai dažo jos be gailesčio lapus... paukščiai klykia...“, poetas apgailestauja, kad „...nėr tavo šilto kūno...“, ir kai atrodo, kad tik mirtis išgelbės, poetas vis tik mato norą ir viltį „...aš noriu rasti laužą,/ kuris mane sušildys ir priglaus...“ Tiesiog taip ir matosi, kad eilių lyrinis herojus - brandus asmuo, bet jo „širdyje dar ne ruduo“, tad ir šilumos, ir švelnumo nebus per daug.

Retorinis klausimas rasoto voratinklio nuotraukoje „...ar pavirsim rūku virš žolės?“ parodo poeto norą, lyg lašeliams, susilieti ir pavirsti vientisa substancija - viską užpildančiu rūku.

Dvi susiglaudę ramunės pievoje vizualiu ir poezijos tekstu klausia „... ar bus vietos abiem danguje...“. Šioje vietoje galima įžvelgti ir suicidines gaidas, bet labiau tikėtina kad tai tik meilės šauksmas.

Raudona saulė leidžiasi už ežero salos ir tuo pačiu „...gesta vakaras... naktis – meilei... kelionė... svajonė...“, poetas lyg sėdintis ant kranto vienišas godotojas godojantis godas, nes tikriausiai ji neatėjo.

„Jazmino baltas žiedas... prancūziškai kvepėjo“. Prancūziškai? Hmm... Tikriausiai prabangiai ir svaiginančiai, skatinant poetui artimus prisiminimus apie meilę ir draugystę kuri iširo, nes „...nepasakiau, kad kaltas, nepasakei ir tu...“ Šioje vietoje galima sutikti su autoriumi, kad skyrybose vieno kalto nebūna. Tai rodo, kad poetas tapatindamasis su lyriniu herojumi yra ne šventasis, bet linkęs nusidėti žmogus.

Du ryškus rudeniniai klevo lapai ant antkapio akmens. Abu išnyks ir liks tik meilė. Kaip kažkada sakė poetas Sigitas Geda – apie mirtį ir meilę gali rašyti ką nori – viskas tiks.

Didžiulė raudona aguona, meistriškai padaryta nuotrauka, bet tekstas vėl rėkia „... ieškok manęs... padovanosiu tau save...“. Tiesiog siūlosi poetas.

Kitoje erotizmu turinčioje pulsuoti nuotraukoje, autorius teigdamas „... aš būsiu skambančia nata... ir kai nelauksi būsiu tau“ prisipažįsta amžiną meilę dailiai, neapsirengusiai mergelei ant kelių laikančiai smuiką. Ne dyvas – tokiai jaunystei ką nori gali prisipažinti. Tačiau reikia pastebėti, kad nuogas modelis nebūtinai tampa erotiškas. Šiuo atveju matyti, kad modelis jaučiasi lyg pagautas, susikaustęs, smuiką laiko nenatūraliai, lyg kokį sugautą ilgakaklį paukštelį. Neaišku, kas jam-jai nuotraukoje svarbiau – krūtis ar smuikas.

„Apvytus rožė prie jaunos krūties/ Albino eilės graudžios/ Neprimenat man jūs mano būties/ Rūstaus gyvenimo tie kirčiai skaudūs...“ Štai, net ir aš įsipoetinau, matyt, šios parodos paveikslėliai tiesiog skatina eiliuoti. „Ramiau, ramiau“ (čia aš sau)...

Dauguma parodoje pateiktų tekstų, vienokiu ar kitokiu būdu baigiasi lyg prašančiu klausimu „ar busim kartu“ „ar susiliesim“. Tai gali rodyti, kad poetui labai trūksta meilės, moteriškos šilumos ir supratimo. Kita vertus, argi taip jau mažai pasaulyje tų, kurioms taipogi labai trūksta meilės, vyriškos šilumos ir supratimo. Štai taip, apsilankęs parodoje, aš ir sužinojau kas yra tie žmonės, kuriantys saldžius paveiksliukus su eilėmis, tokiomis kaip per pageidavimų koncertus ir kam jie-jos (paveiksliukai-eilės) taip giliai ir glostančiai krenta į širdis.

Yra dar viena grupelė parodos kūrinių, kuriuose matosi ir keletas alio-reklama tipo nuotraukų su grubios gamybos blizgiai lakuotais baldais. Teigiama: ugnis, geležis, ąžuolas. Galimai fotografo ir poeto gamybos, bet tikrai ne staliaus ir dizainerio.

Patys stipriausi Albino kūrybos darbai - Ukmergės senamiesčio atvaizdai, liko kažkur paraštėse ir pristatyti parodoje itin kukliai – tik dvi nedidelės, bet išskirtinės nuotraukos – viena „broma“ į Kęstučio aikštę ir Vilkmergėlė ties piliakalniu.

...“bet niekada mums meilės nebus per daug...“ - dainavo vienas populiarus lietuviškos estrados dainorėlis. Taip nebus per daug ir Albino: fotografo, menininko, dviratininko, bet dūšioje dar ir savo gimto kaimo laukų ir klonių, vyriškų ir moteriškų širdžių dainiaus, poeto, lyriko. Bet tuose pačiuose gimtuose kloniuose gimusį ištarmė apie devynis amatus stuksena man į širdį, nors tu ką...Gal tik šioje parodoje, sakau.

Ukmergės kraštotyros muziejaus plakatas.
R. Grabausko fotografija.

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau