2020 m. rugsėjo mėn. Ukmergės kultūros centro Deltuvos skyriaus patalpose vyko Dainiaus Vyto nuotraukų paroda „Monumentalumas“. Kodėl Deltuvoje? Gal Ukmergėje jau per daug parodų? O gal Deltuvoje tiesiog geros patalpos? Na, bet tai nėra taip svarbu...

Dainius Vytas labai žinomas ir vienas produktyviausių dabartinių Ukmergės rajono fotografų. Iš tų tikrų fotografų, nepaleidžiančių iš rankų fotokameros ir dar duoną iš to valgančių. Tokių rajone vos keletas.

Rašyti apie Dainių ir lengva, ir sunku. Lengva, kad jo stilius gerai žinomas, jo darbai daug kartų matyti spaudoje, socialiniuose tinkluose ir parodose. Sunku, nes autorius gerai pažįstamas, dažnai sutinkamas, maloniai bendraujantis. Žmogus ir kaimynas.

Apmetus akimis gražioje salėje gražiai sukabintas nespalvotas D. Vyto nuotraukas, kuriose užfiksuoti įvairūs gyvenimo fragmentai, galima tarstelti, jog jos sudaro senų, klasikinių, laiko ir estetikos vėjų patikrintų, nuotraukų įspūdį. Įspūdį, jog p. Dainiaus mokytojai ar „kumyrai“, ar lygiavimosi objektai, yra XX a. 8 dešimtmečio meninės fotografijos kūrėjai, dabar jau klasikai: R. Rakauskas, S. Žvirgždas, A. Sutkus... Parodos autorius nesimaivo, nesiverčia per galvą, ieškodamas kaip čia dar taip kitaip „pažvelgti į pasaulį“, o ramiai tą pasaulį kadruoja, sugebėdamas per motyvą, kompoziciją, rakursą paversti kasdienybę kažkuo kitu, suteikiančiu lyg ir reportažinėms nuotraukoms turinio gylį ir erdvę, neatvirukinį, „rūstų“ grožį į fotografo objektyvą pakliuvusiai realybei.

Taigi, parodoje – žmonės, kaip kad politikai mėgsta sakyti „paprasti žmonės“, savo būties kasdienybėje, šalia savo namų ir gatvėje, apeigose ir šventėse, dirbantys savo darbus ir pramogaujantys.

Taip, autoriui labai nesvetimas kaimas ir žemės ūkis. Sąsaja su kaimu akivaizdi visuose jo darbuose – atsispindi ir kraštovaizdis, ir žemdirbystė. Čia galime pamatyti rankomis melžiamą karvę. Jau užaugo bene dvi gausios kartos, kurios nematė ne tik melžiamos rankomis karvės, bet net ir karvės ne kompiuterio ekrane. Kitoje nuotraukoje matome žmogų su arkliais. Žmogaus ir naminio gyvūno bendras darbas ir draugystė, o kartais ir likimas. Nors nuotrauka linksma, su arkliukais. Ir greta arklių – žmogus žinomas. Rajone ir ne... Kitoje nuotraukoje stovintis diedas su dalgiu. Iš veido nesuprasi - lyg susimąstęs apie Lietuvos likimą, o gal tiesiog pilvą skauda. Nors moterų pasaulyje daugiau, bet parodos nuotraukose būtent du vyrai veda karves, o vienas avių bandą.

Autoriui kaip ir gaila, kad rankų darbas kaime nyksta, jau liks tik nuotraukose ir tik vienos kartos atmintyje. Taip paroda be savo meninės-vizualinės prasmės įgauna dar pažintinę-mokomąją ar fiksuojančią-istorinę. O jei dar „pakapstyti“ - galima įžiūrėti ir socialinę - vargšė moteriškė/vyriškis vargsta su gyvulėliais, kad pragyventų.

Jaučiasi, kad autoriaus galvoje gimtasis kaimas paliko didelį įspaudą. Tai yra gerai, tai padeda rasti kitas įžvalgas, kitokį jautrumą. Žiūrovams, jau atitolusiems nuo gimto kaimo, sukelia nostalgiškus jausmus.

Ne visas nuotraukas galima įsprausti į griežtus apibrėžimo rėmus – arklys prie bažnyčios – nei žemės ūkis, nei šv. Mišios. Parodoje ypač žavi „pagauti“ vaizdai sukuriantys autentišką nūdienos vaizdą, gyvenimo būdo virsmą – beišnykstančios archajiškos transporto priemonės 21-jame amžiuje.

Neišvengta ir sentimentalaus graudumo. Iš parodos eksponatų galima dar suformuoti ciklą „bobulės vargai“ – stovi bobulė prie malkų krūvos su šuniuku, kuris iš pažiūros vos ne tokio pat amžiaus kaip ir ji pati. Nuotrauka kaip ir rodo, kad bobulė žiemai pasiruošusi ir iš esmės niekuo jos nepagąsdinsi, ji šildo savo senus kaulus prieš saulutę. Kitoje nuotraukoje ligoninės palatoje skaitanti senolė. Nuotrauka sukuria nuotaiką, kad senolė serga, bet jau sveiksta ir viskas bus gerai. Dar kitoje nuotraukoje senolė einanti į bažnyčią, o už nugaros Marijos skulptūra ir užrašas POLICIJA. Gal tai ta pati bobulė iš ligoninės, pasveiko ir eina Dievui padėkoti ir bažnyčiai susimokėti. O Marija ir bobulė atsukusios policijai nugarą – turbūt simboliška.

„Socialinė rūpyba“ dar vienas ciklas cikle. Senoliai susirūpinusiais veidais, Ukmergės miesto valkatėlės, senamiesčio socialiai remtini žmonės ir šiaip vargdienėliai, kaip koks būtinas ar net privalomas nuotraukos atributas. Jaučiasi autoriaus, kaip buvusio fotožurnalisto braižas, fiksuojančio „vis dar pasitaikančias“ rajono negeroves, tačiau tuo pat metu įžvelgiant kažką pozityvaus, kaip kokį netikrą tikėjimą, kad viskas bus labai gerai. Arba, bent jau parodant šių, gyvenimo nugairintų žmonių, išorinės "faktūros" neįprastumą.

Yra dar rajono žinomų-pažįstamų žmonių ciklelis. Pradedant prabėgančiu Juozu, visada geros nuotaikos meteorologu Bronislovu ir baigiant betoną pilančiu autoriaus broliu Artūru ar inžinieriumi Vytautu karantino metu. Visi veikėjai judesyje, pilni veržlumo, net sėdintis Vytautas atrodo tik prisėdo ir tuoj klibinkščiuos toliau pasiremdamas savo „atramine koja“...

Karantinas jau tampa dienos aktualija ir tuo pačiu virsta momentu monumentalume. Vien bažnytinės procesijos dalyviai su kaukėmis atrodo tuo pat metu ir oriai, ir komiškai. Tai parodo autoriaus lengvai ironišką požiūrį į būties aktualijas.

Ūkio, miesto tvarkymo darbai dar viena iš tema iš ciklo cikle. Autoriaus sugebėjimas atsidurti vietoje ir laiku, pasirinkti rakursą ir padaryti kokybišką nuotrauką – rodo didelę patirtį ir meistriškumą. Autorius tuo pačiu tampa ir miesto metraštininku, fiksuojančiu įvykius kurie vargu ar pasikartos.

Vien traktorius ar prezidentas „ant petnešų“ jau išskirtinės nuotraukos. Traktorius kylantis ant piliakalnio, kaip skrydis nešantis pokyčius, nes galima numanyti, kad traktorius tai – atsinaujinimas, statybos, permainos. Prezidentas (bronzinė Prezidento A. Smetonos figūra) kaip tik leidžiasi į savo stovėjimo vietą, kur simbolizuos nacionalines amžinąsias vertybes. Du daiktai ant trosų, keliantys skirtingas emocijas, jautriai pagautas menininko akies. Pokyčiai ir stabilumas.

Užfiksuotos ir policijos angelizacijos akimirkos – jau istorinė foto kaip ant policijos pastato kėlė plastikinį angelą, nuo ko nei pastatas gražesnis pasidarė, nei policija tapo labiau angelais. Bet užtat gavosi graži, bet reportažinė nuotrauka. Juk nedažnai angelus kiloja, jie turėtų patys skraidyti. Taip, pats to nenorėdamas, autorius savo reportažu dekonstruoja mitą apie sėdinčių angelų skraidumą.

Sunku pasakyti ar kelio ženklai nuotraukose atsirado atsitiktinai – jau anksčiau minėtas vyras su karve eina asfaltuotu pėsčiųjų taku, o tolumoje, fone, ženklas „pėsčiųjų – dviračių takas“. Juridiniu požiūriu kaip ir viskas gerai – karvė eina pėsčia, o juk galėtų ir dviračiu važiuoti, bet tikriausiai nenori. Ar dviračio neturi. Galime įžiūrėti miesto ir kaimo simbiozę ar miesto skverbimąsi į kaimą (asfaltas per tėviškės laukus, kaip su arklu per širdį), galime įžvelgti teigiamus pokyčius (karvė eina lengvai ir švariomis kojomis), galime pastebėti tiesiog įtaigų šešėlių žaismą, atsispindinti žmogaus veide. Kitoje nuotraukoje bažnytinė procesija su kryžiumi priešakyje einanti pro kelio ženklą „susikirtimas su pagrindiniu keliu“ – kaip dvi temos vienoje nuotraukoje – Ar tas kelias pagrindinis? Ar reikia ką nors praleisti? Atsakymas nėra labai svarbus, nes tie kurie su kryžiumi visada tiki savo teisumu. Be jokios abejonės galima pastebėti autoriaus ir reportažinį braižą ir antropologinius-etnografinius elementus, tokius kaip poreikis susibūrus drausmingai susirikiuoti į eilę, be atsikalbinėjimų sekti paskui vedlį, žmonių apsirengimo stilių, tradicijų kaitą, ir pan.

Viena geriausių (mano nuomone) parodos nuotraukų - „Jaunieji Ukmergiškiai kuria savo „Namą“. Daugybės netvarkingai išsidėsčiusių objektų centre dirba susikaupę vaikai, saulės nutviekstame dulkių debesyje jaučiama kažkokia įtampa, bet atrodo tikima, kad kažkas bus teigiamo. Kita labai į atmintį įstrigusi nuotrauka – žmonės kraunantys kaladėlėmis supjautas malkas, rūškanais ir nelaimingais veidais ir tik maža mergaitė centre džiaugiasi kaladėlėmis. Toks vaikystė triumfas ir kaip visa parodos tema - momentas-monumentas.

Kitas parodos aspektas – Ukmergės senamiesčio vaizdai užfiksuoti išradingai parinktais rakursais, šviesų žaismu sukuria nuotaiką kurią iš tiesų galima apibrėžti kaip ir parodos pavadinimą „Monumentalumas“.

Autorius kaip koks reperis išgrynina ir patiekia socialines problemas, jas pateikdamas kadrais, kartais lyg koks politikas-radikalas pristatydamas rubriką „faktai kaltina“. Kiek tai pavyko – spręsti žiūrovui, bet kiek tai sukuria meninę pridedamąją vertę - klausimas vertas didesnių diskusijų. Galima teigti, kad 23 darbo metai rajoniniame laikraštyje paliko didesnį antspaudą nei gimtasis kaimas, tačiau malonu pastebėti, kad nesimato surežisuotų nuotraukų, nors vietomis autoriaus nostalgiškai užfiksuoti ir pateikti vaizdeliai neišvengia karamelinio prieskonio. O gal tai vėl tik paribys tarp žurnalistinės ir meninės fotografijų.

Meistras Dainius Vytas, iš tūkstančių savo darbų 48 nuotraukas parinko savo nuožiūra. Tikriausiai tai buvo nelengvas darbas, bet tai labiausiai atspindi Dainiaus nuomonę, skonį ir pasaulėžiūrą. Gal kas kitas įžiūrės ką nors kitą – ne bėda – vietos ką nors atrasti Dainiaus kūryboje užteks visiems.

Parodos pavadinimas atitinka parodos turinį. Nedažnai dabar taip būna...

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau