Ukmergėje yra lauko galerija. Tiksliau - "Bromos" galerija. Pačiame miesto centre, daugumos žmonių kasdien praeinama pro šalį, bet dar mažai kam žinoma. Taip jau būna. Bet čia ne apie tai.

Nuo 2020-ųjų pabaigos čia vyksta Andriaus Janulio darbų paroda.

Andrius Janulis ir Ukmergėje ir Lietuvoje yra žinomas – jis ir menininkas ir kalvis, ir metalo plastikas, ir tautodailininkas, ir Pabaisko bendruomeninkas ir t. t. Ukmergės mieste jo darbų, "įsitaisiusių" įvairiose erdvėse bei eksterjeruose, skaičius jau perlipęs dešimtį. Žymiausi iš jų (įkrito man į akį) – Mergaitė ant Meno mokyklos muzikos skyriaus durų stogelio (tikrasis pavadinimas „Pepė“) ir arkliukas-supuoklės Kauno g. prie buvusio pašto stoties. Bet dabar ne apie tai.

Grįžtame į bromą. Kaip teigia VLKK: "Broma – nevartotina svetimybė, vartotini žodžiai: 1. vartai; 2. tarpuvartė; 3. arka." Tikriausiai kietai skambėtų – Tarpuvartės galerija. O kadangi teigiama, kad nevartotina, todėl ir elgiamės kaip kokie knygnešiai – vartojame, na, gal ne visai paslapčia. Bet čia taip pat ne apie tai.

Todėl dar kartą sugrįžtame į "Bromą". "Bromoje" - keletas darbų. Niekas labai nepasirūpino, kad butų galima sužinoti jų pavadinimus, bet taip gal ir geriau – gali galvoti neturėdamas apibrėžimo, bet slapčia tikėdamasis, jog kažkur šio teksto pabaigoje pavadinimai ims ir netikėtai atsiras...
 
Taigi, kūrinys numeris pirmas (apžvelgiu A. Janulio kūrinius kaip lietuvišką raštą - iš kairės į dešinę). Iš pirmo žvilgsnio – aprūdijęs geležies gabalas. Jei eini pro šalį apsirūpinęs ir dar susirūpinęs kasdieniniais labai svarbiais reikalais, gali ir neatkreipti dėmesio, bet kiek stabtelėjęs jau tiesiog privalai pamatyti lyg ir keturias rožes (pirmas įspūdis) įrėmintas (pritvirtintas) mažais "pimpačkiukais" (nieko nepadarysi - bukosios televizorinės kultūros įtaka, realybėje - ko gero, kniedėmis). Ir smalsu tampa – kaip jis taip padarė – išdegino ugnimi, išėsdino rūgštimi, iškalė kalteliu? O gal pakeitė geležies kristalinę gardelę minties jėga? Aišku, kad tai tikrai ne akvarelė. Tai lankstyta skarda. Metalo apdirbėjai žino, kad tai sudėtingas ir daug įgūdžių reikalaujantis darbas rodantis autoriaus meistriškumą. Rūdijančios geležies faktūra nuzulinto tinko fone.

Beje, apie tinką. Tik apžiūrėdamas savo padarytas A. J. kūrinių fotoreprodukcijas pastebėjau ir nusistebėjau, koks vis tik spalviškai išraiškingas ir įdomus yra tas galerijos tinkas bei kitos jos interjero plokštumos, kaip gražiai ir organiškai įvairiaspalviai metalo rūdžių pustoniai "susigroja" su laiko bėgsmo nuspalvintų bromos sienų atspalviais. Beveliju galvoti, kad tokios gražios saviveikos šis rūstus A. Janulio kūrinių grožis kokioje nors euroremontinėje gipsokartoninėje sienoje tikrai negautų. O be to ir rėmų nereikia, netgi privalomai nereikia.

Sekantis darbas geležinis-pavasarinis. Metaliniai želmenėliai stiebiasi į saulę. Siužetas lyg banalus, bet koks nuostabus jo atlikimas – į aukštį stiebiasi iš plieno vielos su meile ir didele kantrybe išlankstyti daigeliai. Kaip nesustabdomas pavasaris, kaip augalai kurių neįmanoma nugalėti. Nuo šviežios rūdžių spalvos kūrinys atrodo šiltesnis ir šviesesnis. Ir neišvengiami autoriaus mėgiami "pimpačkiukai", išrikiuoti į atskirą eilę kaip senos pirties drabužių kabykla. Eilutės gale įsuktas senovinis, kalvio kaltas, kvadratinis varžtas, lyg simbolizuojantis kalvystės ir meno darbų pereinamumą ir sąsają. Šalimais įspaustas lyg senovinis herbas, lyg prekės ženklas, sukuriantis paslapties ar senovinio autentiškumo įspūdį. Saulė į bromą tiesiogiai nepatenka, bet želmenėliai atrodo kai švytintys. Nutekėjusios nuo kūrinio rudžių juostos ant sienos sudaro senoviškumo, ilgo buvimo įspūdį ir vėl verčia džiaugtis kūrinio ir sienos sąveikos grožiu, bet gi tuo jau pasidžiaugiau tekste aukščiau, todėl dabar galima pasidžiaugti savo saiko jausmu.

Atsigręžus į kitą bromos-galerijos sieną, prieš žiūrovo akis iškyla kūrybinis darbas, sukeliantis stiprią nostalgiją dėl nykstančių techninių dalykų. Tai - nuo XIX a. pabaigos neatskiriama civilizacijos peizažo dalis, atėjusi su elektrifikacija ir telefonizacija. Laukuose - eilės stulpų su tokiais izoliatoriais, miestuose jie, pritvirtinti prie sienų, simbolizavo neišvengiamą pažangos skverbimąsi. Laikas praėjo, telefonizacija tapo beviele (ir beizoliacine), elektrifikacija irgi pakeitė formas. Ir liko izoliatoriai tik meno reikmėms, ar šiaip kur nors besimėtantys, nuo seno užsilikę. O jie juk buvo net "įėję" į tautosaką – buvo vadinami „stulpo čierkomis“ (lietuviškai senoviškai - stulpo stikliukais). Ta proga liūdnas draugo L. Brežnevo laikų anekdotas – „Kas Lietuvoje negeria? Stulpai, nes čierkos apverstos“. Gerai, kad šio kūrinio autorius neleidžia jų visų pamiršti.

Nostalgija stiprus dalykas, bet darbas stiprus ir plastiškai, mane tikrai „stipriai užnešė“. Atrodytu kas čia tokio ypatingo – senas techninis skydas su 19 izoliatorių. Bet izoliatoriai išdėlioti meistro ranka, lyg blaškomi vėjo. Lyg nutrūkę laidai, nutrauktas ryšys, negrįžtamai nutrauktas ryšys. Kaip koks apleistas kaimas ar buvusi gamykla. Izoliatoriai vėjyje – man gražus būtų šis vienas iš galimų pavadinimų. Kitam meno vartotojui gali atrodyti kitaip. Meno nevartotojui – laiku nepriduotas metalo laužas... Bet čia jau nevartotojo bėdos ir nelaimės.

Ir vėl, negali nepastebėti ir atsistebėti natūralios bromos erdvės „simbiozės“ – izoliatorių ir kondicionieriaus. Gyvenimas tęsiasi, net varnos kranksi apie progresą, o čia krūvelė izoliatorių, simbolizuojančių perėjimą tarp XIX ir XX a., jau visų apleistų ir kondicionierius, jau nebeblizgąs ir dulkių apsėstas, taigi jau kartu su izoliatoriais besirandąs ne pirmose laiko bėgsmo lenktynių eilėse. Dar čia galėtų natūraliai įsipaišyti ir koks nors transformatorius, bet čia jau būtų kiti ir gal kitų meniniai-organizaciniai sprendimai.
 
Kiek kitoks metalo-betono plastikos darbas. Pagamintas sumaniai išlankstant metalinius bėgius ir „suklijuojant“ juos betonu. Šiuo atveju, darbas jau tikrai idealiai tinkantis prie bromos interjero. Nežinant pavadinimo sunku tiksliai numanyti autoriaus mintį, bet turi laisvę galvoti ką nori. Gal tai laisvės vėjas, o gal likimo vingiai, o gal geležinis kelias. O gal tiesiog – gelžbetoninė likimo paukštė. Likimų irgi visokių būna. O gal tai gelžbetoninė laimės paukštė – juk būna, kad žmogų užgriūna tokia laimė – nors neatsikelk.

Darbas nėra ryškus, tačiau išreiškiantis stiprią, kiek gruboką, bet kryptingą jėgą. Galima teigti, kad čia pateikti visi Andriaus darbai yra gruboki, bet tai juk nulemia medžiagos, jų faktūros. Nepabijokim ir kartojimosi - metalą kalti – ne akvarelę lieti. O kur dar betonavimo darbai... Betgi meno kūrinio jėga slypi ne metalo irgi betono atsparume ar tvirtybėje. Ji kūrėjo savastyje ir esybėje, na bet aš silpnas metafizikoje.
 
Į bromos grindinį susmeigti senamadiški smeigtukai, arba kaip pas mus sako „knopkės“. Dabar tokių negamina (ir vėl nostalgija). Galima prisėsti ir pasigrožėti parodos kūriniais, bet nerekomenduotina, nes ta svaiginančiai graži šviežių rūdžių spalva iš rūbų neišsiplauna. Kitą vertus, neišvengiamai ateis vasara, o tada prisėsti karštą jos dieną, gaivinantis švelniais bromos skersvėjais bus, ko gero, daug svarbiau, nei koks nors vos įmatomas rūdžių dryželis kur nors. Beje, visada labai gražiai atrodo žiūrovų rankų nublizgintos kokių nors bronzinių skulptūrų detalės, tad gal ir "knopkės" po truputį nusiblizgins.

Dabar tik liko pasidžiaugti, kad atsirado mieste žmonių, sugalvojusių kaip „įveiklinti“ (madingas naujadaras) tarpuvartę (bromą - nevartotiną svetimybę).

P. S. Konsultuojantis su parodos autoriumi paaiškėjo, kad kūrinių pavadinimai yra tokie: "Roželės", Želmenėliai II", "Tiekimo pasirinkimas" ir "Mazgas".

Nuotraukos - autoriaus.

Komentarai  

#1 Inga 2021-03-18 16:36
Puikūs darbai!
Citata

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau