Spausdinti

Epigrafas
... Kas nustebins, Dieve mano,
Mūsų Petrą arba Praną,
Viską jie gerai išmano...
(Kazys Binkis)

Po karantino tamsos, o gal tik miglos, Ukmergės kultūros centre birželio 18 d. sėkmingai atidaryta Ukmergei prijaučiančių menininkų-dailininkų kūrybos darbų paroda. Terminija mano, todėl prie diskusinių nepriskirtina.

Pagal nerašytą susitarimą Ukmergei prijaučiantis yra – kilęs iš Ukmergės, arba gyvenantis Ukmergėje, arba tiesiog mylintis Ukmergę. O kaip žinia – gyventi Ukmergėje yra lengviau negu mylėti Ukmergę. O, kadangi, bet, tačiau apie šias, jau tradicinėmis virtusias parodas rašau jau ne pirmą kartą, tai nutariau parašyti labai asmeniškai.

Dailininkų (o gal ir net menininkų) publika, kaip visada, susirinko ganėtinai marga - nuo labai pradedančiųjų iki labai patyrusių. Nuo nustebinusių ir nuvylusių. Negalima teigti, kad tai ta pati paroda kuri buvo anuomet, bet kai kurios pavardės ir darbai analogiški. Gal reikėtų skirstyti – nustebinusieji, nuvylusieji ir nepastebėti, tačiau aš gi ne žvėris koksai tai, todėl pabadysiu suskirstyti kitaip.

Nustebinusieji.

Jau keletą metų šiose parodose dalyvauja savito stiliaus, tai yra su niekuo nesupainiojamas bent jau Ukmergėje Vaidas Žvirblis. Tai patyręs dailininkas įvairių premijų ir pasiekimų laureatas, daugiausiai dirbantis iliustracijų srityje. Kadaise, pasak parodos organizatorių, į šią parodą jis pateko pareiškęs, kad Vilnius yra Ukmergės priemiestis, todėl jis visai čia tinka. Dėl to niekas nesiginčijo, taip ir užsiliko visada savo darbais nustebindamas ir papuošdamas parodą. Tačiau lyginant per keletą metų matytus darbus, šiemetiniai darbai turintys gerokai mažiau optimizmo, kiek „depresoidiniai“. Gal koks karantinas-virusas įtakojo? Kad ir darbe pavadinimu „Vienatvė“ kiškis-triušis įkišęs snukį į stiklainį kuriame tiesiai į nosį nukreiptas daiktas panašus į pistoletą. Kas čia - „nusišauk stiklinėje?“ ar koks „gerk iki pabaigos?“. Galima pamoralizuoti, kad kiškiams gerti nedera ar bent jau labai negerai, bet negaliu. Gal tai ne apie gėrimą, bet apie vienatvės gaubtą (perfrazuojant vieną liaudies dainių – izoliacija užkniso juodai). Daugiaprasmis kūrinys iškėlęs daugiau klausimų nei atsakymų.

Dar vienas nesupainiojamas Ukmergės krašto peizažistas Anatolijus Stiško, paprastai pateikiantis darbus su savo hiperbolizuotais berželiais, beigi sudvasintais laukais ir kloniais. Darbai didelio formato, stambių detalių, plakatinio stiliaus, matomi iš tolo – net akinių nereikia (autoriui tikėtina taip pat). Tačiau sugebėjo nustebinti – pateiktuose didelio formato „Anatoliško“ stiliaus natiurmortuose nei vieno berželio, vien gėlės, bet didelės ir ryškios. Sodrių spalvų, ryškio, vasariškos gėlės, tačiau ne kaimo rūtų darželio, o lyg „pramoninio“ stiliaus, jei ne mobilizuojančios tai bent jau optimizmą skatinančios.

Vaida Adomavičiūtė, profesionali menininkė, susiejo paveikslus su liaudies dainomis. O gal ir ne visai liaudies. Nekasdieniška simbiozė ir šioje parodoje vienintelė. Kai žinai, kad tai dainos, vaizdiniuose pradedi atpažinti ir sakalėlį su eglele, ir gaidelį su saulele. Dainoje-paveiksle apie sakalėlį ir sausąją eglelę autorė „nekabina“ gilios erotinės-reprodukcinės dainos potekstės, apsiriboja ryškiai išreikštu sakalu, eglės šakų pynės - tautinių raštų motyvais. Tačiau viename paveiksle – kukutis, toks labai gražus paukštis, lyg ir ne liaudies dainų personažas. Bet mūsų neapgausi – Kukučio baladės, jau beveik liaudies dainos – „pabudo rytą kukutis ir mato, pats guli šalia nebegyvas...“ ir taip graudžiai gražu ir gera pasidaro...

Kiekvienoje parodoje dalyvaujantis, nenuilstantis tautodailininkas Vytautas Mackevičius savo šiltų tonų paveikslais sugeba nukelti į sodininkų bendriją, kur šilta, kvepia krapais, medumi ir gvazdikėliais. Jo paveikslų vynas tarytum kviečia ištiesti ranką ir paragauti, o burnoje atsiranda sodrus naminio saldaus serbentų vyno aromatas. Tačiau ir čia autorius sugeba nustebinti – po paveikslu parašyta „Vynuogių vynas“, ir mėlynų vynuogių kekė pavaizduota. Ir traukiasi iš burnos sodriai saldus serbentų vyno skonis užleisdamas vietą specifinio skonio Lietuvos sodininkų bendrijose auginamoms vynuogėms. Tačiau vynas sode – atgaiva ne tik sodininkui, jis atgaivina bet kurio menininko ir jam prijaučiančiojo sielą. Atrodytu pora paveikslų, apie tą patį, o sukuria tokią švelniai nostalgišką nuotaiką, kiekvieną kartą kaip iš naujo.

Labai maloniai nustebino pirmą kartą „ukmergiškių“ parodoje dalyvaujanti Monė Kielė – plačių potėpių impresionistine maniera, bet šiuolaikiškai, pateikia amžinas paslaptis – moteris. Jau pradėsime laukti kitos parodos, gal dar kartą nustebins.

Juliaus Zarecko darbai per daugelį metų nepakitusios stilistikos, bet atrodo kažkaip kitaip. Galima pastebėti, kad autoriaus spalvų paletė kažkiek prigesusi, labiau pastelinė. Gal pasikeitė autoriaus polėkis, o gal pakeitė dažus, o gal tik skiediklį? Klausimai retoriniai, tačiau pakeitus, kad ir nedaug, spalvų gamą, galima paveiksluose įžvelgti kitus dėmesio taškus, atsiskleidžia kita nuotaika ir galbūt prasmė. Tai ir nulėmė patekimą į mano subjektyvų kriterijų „pinkles“.

Laimutės Dzigaitės iš žolynėlių sukomponuoti ekologiški paveikslėliai iš liaudiškų motyvų ankstesnėse parodose perauga beveik iki šventųjų gyvenimo. Kukliomis, dviejų lapų gyslomis, bet išraiškingomis priemonėmis išgaunamas ramybe dvelkiantis trijų šventųjų ar išminčių paveikslas. O gal tai angelai sargai susėdę trumpo poilsio, o gal miško dvasios.

Keletą, savo „polakiško“ stiliaus darbų pristato Irena Misevičienė. Vieną darbą  - „Judėjimas“ tiesiog knieti paliesti (nors nevalia) - atrodo koks vaizdinis reiškinys. Beje, viena iš daugiausiai darbų parodoje eksponuojanti autorė.

Lauros Bešėnaitės kūrinys sukuria kažkokią rebuso nuotaiką – fone lyg simbolistiška dviejų profilių (tikėkimės moters ir vyro) bučinio preliudija, o priekyje didžiulis kaktusas ir du maži papuošti kaip kalėdinės eglutės. Ką ten už to kaktuso slepia autorė – skausmą ar džiaugsmą. O jei dar pasitelkti „dėdulę Froidą“ tai galima kažką netikėtai tikėtą atrasti. Beje, tai ne vienintelis itin patraukiantis dėmesį parodoje autorės kūrinys - „Kol citrina nėra citrina“ – raudonos burokėlio spalvos citrinos formos darinys turintis moters krūties motyvų – erotizuotas daržovinis mutantas - „citrina-papas“. O gal tik aš taip matau?

Dar vienas ryškus „froidiškas“ paveikslas – Dovilės Kačinskaitės „Paryžius“ kurio motyvas – didžiulis falo simbolis ir ryški moteriškė papėdėje. Mintys, svajonės, sapnai – ne taip ir svarbu – mes mylim autorius už jų raišką, didesnę negu tikrovė.

Jolita Šlepetienė, parodoje pristatė du paveikslus, kurių vienas užminė neblogą mįslę – „Audros nuojauta. Dvi moters prigimties pusės.“ Paveiksle moteris ir arklys. Baltas. O gal kumelė. Moters prigimtis būti arkliu – apsaugok aukščiausias – už tokią mintį feministės rankinukais užmėtyti gali. Kitame paveiksle taip pat moteris su arkliu, bet paveikslas jau vadinasi „Nerimas“. Toks pavyzdys, kad jei ne pavadinimai, paveikslai galėjo likti ir nepastebėti.

Nelabai nustebinusieji.
 
Parodoje pateikti Andriaus Janulio darbai jau buvo eksponuoti Ukmergės senamiesčio Bromos galerijoje. Autorius lengva kalviška ranka iš plieno lanksto želmenėlius. Tačiau švarioje ekspozicijos erdvėje „paguldyti“ darbai nelabai pastebimi, nesukelia tokio jausmų protrūkio kaip kabantys ant senos sienos vėjo košiamoje "bromoje".

Teisingi Romos Zareckienės darbai tautiniais etnografiniais motyvais – trobelė, smutkelis, ąsotis, palinkusi šaka, sodrios spalvos – tai mintyse ir nuskamba daina ...“gimtas sodžiau kodėl aš tavęs taip ilgiuosi“...

Kristina Kasmauskienė su savo „Gyvenimo upe“ atrodo, kad kūrybine prasme trypčioja vietoje jau keletą metų – ta pati upė, tos pačios spalvos, tas pats „gyslų išsišakojimas“. Tą patį galima pasakyti ir apie Aušrą Bartkutę Devetnikovienę su tomis pačiomis dvasiomis ir dūšelėmis.

Ir kiti.

Jokiu būdu negalima teigti, kad čia nepaminėtieji autoriai yra kuo nors prastesni. Gal šiemet ne jų metai, gal vieta parodoje ne tokia „ryški“, o gal dar kokia mistika. Bet jau pradedu laukti kitų ukmergiškių parodų.

Baigdamas savo nieko nenustebinančią apžvalgą, pasikartosiu – publika susirinko ganėtinai marga – bet sukūrė labai smagią nuotaiką ir tikrą šventę akims bei atgaivą sielai.

 

P. S. Paveikslų ir kitko nuotraukos darytos atminties pagerinimo tikslu, berašant tekstą, profesionalumo jose - nulis, bet gi kai pasižiūri atsietai - yra jose kažko post modernaus... Jų išdėstymas - laisvas, su tekstu nesusietas.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau