Šie metai Ukmergės kultūros centro galerijoje prasidėjo su ukmergiškiams gerai žinomos dailininkės ir pedagogės Romualdos Zareckienės jubiliejine (50-mečio) paroda. Įdomu – kokiame amplua Roma (taip ją vadina draugai) buvo geriau žinoma kraštiečiams – ar kaip pedagogė, ar kaip menininkė? Ši paroda - ypač gera proga susipažinti su autore kaip su visapusiška asmenybe. Parodai kūrinius menininkė surinko iš dviejų labiausiai visoje jos kūryboje vystomų sričių, tai - rinktinių netradicinės lino dailės plenero „PlinArs“ darbų (Romualda – šių simpoziumų nuolatinė dalyvė) ir skaitmeninės „fotografikos“ (taip šiuos kūrinius įvardija pati autorė) eksperimentų.

Gan nelengva užduotis buvo surinkti ir sukomponuoti dvi skirtingas kūrybines sritis – kompiuterinę grafiką bei natūralaus lino kūrinius į bendrą ir vientisą ekspoziciją. Nors Ukmergės kultūros centro galerija turi dvi sales, taigi buvo galimybė vienoje salėje eksponuoti vien lino kūrinius, o kitoje vien fotografiką; autorė pasirinko sunkesnį kelią – viską sumaišyti į vientisą, vienalytę kompoziciją, besivystančią per dvi sales...

Rezultatas – jokio kontrasto ar priešpriešos. Viskas gražiai susiliejo į vientisą ir gan subtilų raštą. Galbūt todėl, kad jos skaitmeninėse fotografijose kaip ir lino medžiagose yra daug ritmikos ir ornamentikos. Vientisumą, žinoma, dar labiau lėmė bendri formų elementai, bendras meninis matymas ir mąstymas abiejose meninės kūrybos keliuose... Tas pačias užduotis ir analogišką vaizdinį mąstymą dailininkė ir pedagogė Roma perduoda pamokų metu ir mokiniams. Vientisa kūrybine asmenybe, ko gero, gali būti tik pilnai kūrybiškai subrendęs ir atradęs save žmogus. Branda išties apsprendžia mąstymo vientisumą, bet dar nieko nepasako apie meninę kokybę, kurią daugiau lemia kiti faktoriai.

Panagrinėkime meninę kokybę šioje Romualdos Zareckienės parodoje. Žinoma, tai bus tik mano subjektyvi nuomonė, tačiau viena nuomonė niekada nėra – vienintelė. Galvojant apie meninę pusę, visus šios parodos kūrinius iškart norisi skirstyti į dvi „stovyklas“. Pirmoji – tūrinė „stovykla“ ir kūriniai: „Širšiškas interjeras“, „Visiems mylimiems“, „Vėjas“, „Linamikos“ ciklas, kuris, tarp kitko, vystomas tiek metų, kiek jau tęsiasi Ukmergėje „PlinArs“ simpoziumų tradicija. Trumpiau tariant, šiai stovyklai priklauso visi skulptūriniai, iš visų pusių gražiai žiūrimi kūriniai... Antroji „stovykla“ – ritminė arba ornamentinė: „Lysvė“, „Raštija“, visas „Makrozonų“ ciklas. Arba trumpiau – kūriniai, turintys aiškų muzikinį ritmą, ornamentą. Ritminiai“ linų kūriniai (ypač – „Makrozonos“) yra idėjiškai gerai, skoningai ir subtiliai išvystyti bei pilnai išbaigti kaip atskira kolekcija atskirai parodai. Be to, ši kolekcija geriausiai dera ir su Romos Zareckienės skaitmeniniu menu, kuriame taip pat brandžiausi darbai yra tie, kuriuose yra daug ritmikos, ornamentikos, pvz. - „Senas naujai“.


Vėjas


Kai baigėsi atostogos


Širšiškas interjeras


Raštija


Senas naujai


Makrozona

Tūriniai lininiai sprendimai labiau orientuoti į praeito šimtmečio pirmoje pusėje vaizduojamojoje dailėje madingą Pop meną („Kiaušinis“, „Visiems mylimiems“) ir, mano nuomone, jie yra mažiau įtaigūs, labiau buitiški ir siauresni savo turiniu. Drąsiau kuriant pop meno srityje, žinoma, galima siekti ir gauti gerų rezultatų netgi lininių medžiagų pagalba. Tačiau Romos kūriniuose labiau įtikina abstraktesni ieškojimai, tokie kaip „Vėjas“, arba „Širšiškas interjeras“. Dažnai ne tik grynai abstraktūs, bet ir labiau skulptūriški, realistiškesni lino kūrinių ieškojimai išauga iki to pat gražaus pasikartojančio ritmo, kuris Romos kūryboje yra kone didžiausia teigiamybė (kūriniai - „Lysvė“, „Kai baigėsi atostogos“).

Skaitmeninėje kūrybinėje sferoje R. Zareckienė pasirinkusi išskirtinai skaitmeniniu būdu montuojamas fotografijas ir tik fotografijas ant fotopopieriaus. Nėra tūrinių kompozicijų, nėra nei audio, nei video kūrinių. Bet tai būtent Romualdos pasirinkta išraiškos priemonė. Ir vis tik žiūrint į autorės kūrinius, vaizduojančius tamsoje šokančią mergina „Šokėja tamsoje“, ar matant iš kompiuteriu montuotos fotografijos šmėžuojantį merginos žvilgsnį, nenorom pradedi matyti šiuos kūrinius tarsi iš senų kino filmų iškirptus kadrus, tarsi kažko trūksta, kažkas nepabaigta. Labiausiai pilni ir savyje užsibaigiantys yra abstraktūs formų ieškojimai. Jie, be viso šito, yra mažiau apdoroti „skaitmena“. Tai kūriniai, kuriuose užfiksuotos sudegusių padangų vielų raizgalynių ritmikos ir posūkiai, mazgų panašumo-įvairovės ornamentai, panašių-skirtingų durų vyrių kolekcijos... Tokie paveikslai netgi priverčia mąstyti apie rutiną, gyvenimo ciklą ar vienpusę kryptį link baigties-amžinumo. Ir vėlgi taip pat kaip ir lininėje kūryboje, taip ir skaitmeninėje – kur atsiranda ritmas – ten atsiranda ir kokybė. Kur atsiranda muzika, ten atsiranda ir filosofija. Romos Zareckienės kūrinių ritmika yra – jos meno kūrinių turinys ir kokybė.

Muzikinis ritmas, kaip dominuojantis Romos Zareckienės kūrybos bruožas, - esminis teigiamas „parašas“ jos visoje (tiek lininėje, tiek fotografinėje) kūryboje.Taip ir norisi autorei palinkėti dar drąsiau akcentuoti ir dar įvairiau, įdomiau bei žaismingiau vystyti tą muziką ir ritmo filosofiją tolimesniuose meniniuose ieškojimuose.

O gal visa tai tik netiksli ir subjektyvi mano nuomonė, kurią objektyviai aprašytų tik skaitmeninis protas? Cha...

E. Darulio nuotraukos

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau