Ukmergės kultūros puslapiai

Šiandien, kai vis sparčiau nyksta sienos tarp pasaulio šalių, kai šiuolaikinės technologijos stumia į užmarštį tai kas buvo unikalu ir vertinga praeityje, o dabar turėtų būti ypatingai saugoma ir branginama, kai populiaru kas laikina ir banalu, tautinio identiteto išsaugojimas tapo bene svarbiausia ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio tautų problema.

Saugoti savo tautos kultūrinį unikalumą bei atsigręžti į tai kas dar išliko tikra, originalu ir kviečia Ukmergės kraštotyros muziejuje sausio 24 d. atidaryta Ukmergės tautodailininkų darbų paroda.

Parodoje eksponuojama virš trisdešimties Ukmergės rajono tautodailininkų darbų, kurtų įvairiomis kruopštumo ir kantrybės reikalaujančiomis technikomis. Tai tekstilės ir medžio dirbiniai, tapyba, keramika, karpiniai, įvairūs pinti darbai. Bene daugiausiai kantrybės turbūt reikėjo tekstilininkėms ir medžio drožėjams - jų darbai ir sudaro daugumą parodos eksponatų.

Dauguma parodos dalyvių – moterys, tad galbūt todėl parodoje ypač gausu tekstilės darbų. Rankdarbiai iš lino artimiausi lietuviškai dvasiai, ja žavisi ir savo nėrinius iš lino kuria R. Andriulienė, rankšluosčius audžia R. Makauskienė. Ypatingai žavūs ir dažnam asociacijas su kaimu ir močiutės mezginiais keliantys yra tekstiliniai rankdarbiai marginti spalvingais tautiniais raštais. Tai V. Bražėnienės ir V. Šalaviejienės megztos pirštinės, D. Lapkuvienės kojinės, M. Keršanskienės austos juostos. R. Žvirblienės aplikacijos technika kurtuose drobiniuose krepšeliuose vaizduojami Lietuvos peizažai ir gamtos motyvai: rugių varpos, rudeniniai lapai, pienės pūkai... Autorė savo darbams itin vykusiai parinkusi rusvų tonų koloritą.

Kitos parodoje dalyvaujančios bei į kūrybinius ieškojimus pasinėrusios tekstilininkės - O. Kujelienė ir B. Mikėnienė, kurių voratinkliniai šaliai ir originalūs megzti kostiumėliai tikrai pakerės ne vieną parodos lankytoją. Savo mezginius - ažūrines sukneles, bei šiltą skraistę eksponuoja ir tautodailininkė G. Laskauskienė. Tekstilininkės J. Kuprienė, D. Malinauskienė, B. Savoskina, E. Perkauskienė siuvinėja bei dailiai peltakiuoja linines servetėles. Tekstilininkių tarpe tikrai išsiskiria S. Ordienės dramblio kaulo spalvos siuvinys - aplikacija, įmantriai susiūta iš minkšto audinio gabalėlių, kailio atraižų, nertų, pintų bei megztų detalių. Nijolė Pociūnienė įdomia ir daug kruopštumo reikalaujančia makrome technika plonas linines virveles riša į mazgelius ir jas paverčia tiesiog juvelyrišku kaklaraiščiu, servetėle ar stalo patiesalu.

Originalius ir savitus darbus sukūrė R. Andrašiūnienė pasiuvusi rankinę ir dekoratyvias dėžutes iš odos, R. Adomavičiūtė iš vytelių nupynusi senovines riešutines, Z. Bataitienė karpiniuose atskleidusi fantazijos ir abstrakčių gamtos motyvų žaismą, V. Vančekova pateikusi vienintelius parodoje eksponuojamus keramikos dirbinius: ąsotėlį, žvakides ir tarsi iš senovės atkeliavusią puodynę. Artėjančių Velykų progos ir pavasario nuotaikų įkvėpti V. Karauskienė ir V. Svalbonas sukūrė spalvingų verbų bei naujai pražydusių dekoratyvinių gėlių iš sausų žolynų. Labai šilti, trapūs ir senąjį Lietuvos kaimą menantys yra N. Marazienės šiaudiniai sodai.

Ypatingą aurą spinduliuoja sakralus L. Dzigaitės paveikslas “Karalių pasveikinimas II”. Autorė subtiliai prakalbina tylias ir kuklias žoleles, parinkdama jų ir kitų paveikslų detalių pastelinius tonus bei atspalvius. Paslaptingą gamtos alsavimą juntame V. Mackevičiaus tapybos darbuose kuriuose vaizduojamas senas tiltelis, tankus miškas, mistiška šviesa, gamtos grožis ir ramybė. Spalvingi realistiniai natiurmortai su saulėgrąžomis, obuoliais bei alyvomis. Įkvėpimo gamtoje taip pat semiasi ir tapytojas L. Polukov. Tapydamas gėles, rytmetinę šviesą besiskverbiančią pro medžius jis nevengia ryškių spalvų, abstraktesnių formų. Iš įdomaus ir netikėto rakurso akvarele lietame paveiksle nutapyta didžioji Ukmergės ir visos Lietuvos sankryža atrodo netikėtai ir naujai. Visi Ukmergės rajono tautodailininkų paveikslai savaip įtaigingi ir kiekvienas palieka skirtingą bei savitą įspūdį.

Parodoje gausu ne tik tekstilės, tapybos darbų, bet ir medžio drožinių. Jei tekstilę galima pavadinti moteriška meno šaka, tai medžio drožyba yra išskirtinai vyriškoji. Čia karaliauja mūsų krašto drožėjai: R. Zinkevičius, A. Zinkevičius, L. Dambrauskas, S. Nečiūnas, B. Čepelė, V. Butkus. Karalių titului įtvirtinti V. Butkus net sostą sumaniai ir kūrybingai išdrožė, į kurį, parodos atidarymo vakarą, už nuopelnus Ukmergės tautodailininkų draugijai, buvo pasodintas ir L. Dzigaitės nupintu laurų vainiku papuoštas jos pirmininkas R. Zinkevičius. Sostui iškilmingumo teikia prabangiai suraitytos ir tarsi iš didingo pastato kolonos pasiskolintos voliutos bei tikra tautiška medinė karūna. Smagūs šio drožėjo sukurti nykštukai, nors vaikų mėgstami, bet visai ne „vaikiškų“ gabaritų ir tai jiems teikia savotiško žavesio. Tačiau šis dailininkas įvairiapusis - parodoje eksponuojami ir religinės tematikos jo drožiniai: tai rūpintojėlis, nukryžiuotasis bei reljefinis Kristaus su erškėčių vainiku portretas. Šie darbai pilni rimties, kančios ir susikaupimo. Nesvetima V. Butkui ir tautinė tematika - jis drožia verpstes, ąžuolo lapais vainikuoja Gedimino pilį - tikrą Lietuvos simboliką. B. Čepelės kruopščiai išdrožinėti buities rakandai - įvairios smulkios dėžutės, rankšluostinės, druskinė. L. Dambrausko tekintas medinis dubuo „atsidengia“ subtiliai dekoratyviais rievių raštais. Tikrai meistriškus darbus šioje parodoje eksponuoja Tautodailininkų sąjungos Ukmergės draugijos pirmininkas R. Zinkevičius pernai gavęs aukščiausią Lietuvos tautodailininkų nominaciją - „Auksinį vainiką“. Žavus jo smulkiausiomis detalėmis išdrožinėtas kaimo trobos angelas sargas, saugantis tų namų ir viso kaimo vertybes. O tėvo pėdomis sekančio sūnaus A. Zinkevičiaus stambios medžio skulptūros pasižymi simpatišku naivumu. Linksmas ir pasakiškas kaimo gyvenimo akimirkas vaizduoja drožėjas S. Nečiūnas, nuoširdžiai pašiepdamas žmogiškas silpnybes bei neigiamus bruožus. S. Nečiūnas, išbandęs save ne tik drožyboje, bet ir tapyboje, sujungia šiuos abu amatus įrėmindamas tapytas gėles dekoratyviai išdrožtuose rėmuose.

Tautodailininkai nebijo eksperimentų, drąsiai reiškia savo kūrybines mintis, nes nėra įtakojami jokių akademinių normų, pasižymi originalia mąstysena, dekoratyvia raiška bei unikaliais darbais.

Kitų kultūrų invazija paliečia visus, netgi menininkus, kuriems ypač svarbu išsaugoti savitumą bei originalumą (nors jie kartu yra ir visuomenės, kurioje gyvena ir kuria, atspindys). Todėl neišvengiamai jie vis labiau pasineria į įdomius ir užburiančius, šiuolaikinėmis technologijomis kuriamo meno eksperimentus. Tačiau kad ir koks modernus, mistiškas bei viliojantis bebūtų šiuolaikinis pasaulis, o kartu ir menas, mes visad po ilgų klajonių ir ieškojimų sugrįžtam prie to kas tikra, vertinga, šilta ir sava. O ir patys šiuolaikiniai menininkai prasidėjus XX a. modernizmui atsigręžė į liaudies meną bei tautodailininkų kūrybą, ieškodami bei semdamiesi joje įkvėpimo.

K. Širvytės nuotraukos