Dabar labai dažnai tenka girdėti: kompiuterinės technologijos, skaitmeninė fotografija, virtuali realybė ir t.t... Elektroninių, kompiuterinių komunikacijų technologijos tampa dominuojančia diskusijų tema, nes vieni diskusijų dalyviai yra radikalūs aplinkos technologizavimo priešininkai, kiti gi kuria grandiozinius, ne mažiau radikalius elektroninio meno įsiviešpatavimo planus, tad šiandien kompiuterinis tikrovės perdirbimas yra realybė ir mums priimtinas ne tik kaip kasdieninė veikla, bet ir kaip aukštojo meno šaka.

Taigi dailė, skatinama naujų idėjų ir atradimų žengia į priekį, aliejus ant drobės jau seniai ne pagrindinė tapybos technika, į taip vadinamą „ Naująją dailę“ pamažu skverbiasi kompiuterinės technologijos, o naujosios kartos (ir ne tik) menininkai bando šias technologijas pažaboti. Kaip ir visa kita besiplečianti veikla, dailė verčia savo „praktikuotojus“ be perstojo aiškintis, ką jie daro ir kodėl daro taip.

Šių metų sausio 17 d. Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos netradicinės erdvės „pasipuošė“ Lietuvoje gerai ir mažiau žinomų Vilniaus grafikos meno centro tapytojų, grafikų, vitražistų, fotografų, architektų, ir keramikų darbais.

Parodoje viena šalia kitos gana sėkmingai eksponuojamos skaitmeninė ir tradicinė grafika, kitos dailės šakos. Nors abi grafikos kryptys tarpusavyje tampriai pinasi, kiekvienai iš jų būdinga skirtinga plastinė išraiška. Tradicinėmis mišriomis grafikos technikomis sukurtuose darbuose išgaunami intensyvus atspaudai. O skaitmeninė grafika ypač skambiai prabyla portretuose, kur išnyksta nereikšmingos detalės, akcentuojamas veidų portretiškumas, pozų manieringumas, grafinio vaizdo rafinuotumas, groteskiškumas, autoironija (S. Paukštys).

Kompiuterinė vaizdo deformacija ir kontrastingi sintetinių spalvų deriniai pasižymi gilia jausmine pagava, juntamas visiškai naujas žvilgsnis, ar tiesiog naujos technologinės galimybės. Tikrieji daiktai praranda materialumą, o juos supanti erdve tankėja ir konkretėja, taip tarsi įvaizdinami nevizualūs psichologiniai reiškiniai. Toks vaizdavimo principas fiksuoja paties kūrėjo pojūčius ir mintis.

Eksponuojamų darbų estetiškumą ir patrauklumą kartais lemia ir atsigręžimas į praeities stilius. Nors dadaizmas nelaikomas stilistine kryptimi ( tai daugiau tam tikra dvasinė laikysena), dalis parodos dalyvių atskleidžia dadaistines neriboto manipuliavimo vaizdine medžiaga galimybes. Kitaip pateikia materijos ir dvasios susipynimą. Erdvės nebeegzistuoja savaime, jos tampa tik terpe kurioje juda ir sąveikauja kūnai.

Montažiškas margumas, mozaikiškumas, toks tipiškas 1930 – ųjų spaudai, sugrąžina mus į praeitį, naujoji atlikimo technika leidžia ne tik sukurti nostalgišką senumo įspūdį - ji paverčia naują paveikslą senu ( N. Šaltenytė).

Įspūdingo formato, šiek tiek siurrealistiniai moters aktai, ( R. Dichavičius) išsiskiriantys įvaizdžių gaivumu, turtinga vaizduote, originaliais kompoziciniais sprendimais, suteikia ekspozicijai ypatingos gyvybinės energijos.

Griežtojo ekspresionizmo apraiškos griausmingai „suskamba“ bedaiktėmis geometrinėmis formomis, atmetama viskas, kas subjektyvu ir kelia efektą. Čia eksperimentuojama besikeičiančių spalvų sugretinimais įvairiomis formomis.

Ekspozicija dvelkia ir naujojo realizmo arba popmeno apraiškomis, (G.Grendaitė) tai daugiau prancūziškojo popmeno atspindžiai, kur vaizduojama „miestietiškas folkloras“, tai yra tokia tikrovė, kokią matome miesto gatvėse, afišose, ant tvorų, čia kuriama „miestietiškos civilizacijos poezija“, kiekvienas miesto daiktas paverčiamas meno kūriniu.

Taigi, į skaitmeninius formatus parkelti piešiniai, tapyba, fotografijos tarsi susipina, susimaišo, persipina, persikelia į kitą erdvę, kitą laiką ir virsta visiškai kažkuo kitu. Tokia technikų ir raiškos priemonių įvairovė paverčia ekspoziciją netradiciškai tradicine, netikroviškai tikra ir reikalaujančia įžvalgios akies.

Pabaigai reikėtų pasakyti, kad norint sukurti tradicinės ir netradicinės grafikos darbus, menininkui reikia pasitelkti ne tik savo vaizduotę, meninius sugebėjimus, intuiciją bet ir turėti tam tikrus amato įrankius (tie įrankiai gali būti labai įvairūs – dabar net ir kompiuteris). Tačiau svarbiausia, kad kompiuteris kūrėjui taptų tik įrankiu pade dančiu atskleisti intuityvius jausmus, pasiekti įdomius ir originalius rezultatus, atskleisti netikėtus siužetus, kad jis būtų naudojamas virtuoziškai valdomas kūrėjo. Jei šios sąlygos laikomasi tada bet kokios kūrybinės priemonės pateisinamos.

Nuotraukos autorės

Šiam turiniui kometarai išjungti.

Svetainėje naudojami slapukai, kurie padeda užtikrinti Jums teikiamų paslaugų kokybę. Tęsdami naršymą, Jūs sutinkate su mūsų slapukų naudojimo tvarka ir taisyklėmis. Skaityti daugiau